Per rajoną nuvilnijus jaunų žmonių savižudybių bangai, jaučiu norą, o kartu ir pareigą pasidalinti savo mintimis apie skaudžias netektis. Ne kartą teko susidurti su savižudybėmis tiek tiesiogiai (jau trejus metus savanoriauju „Jaunimo linijoje"), tiek ir klausant pranešimų šia tema konferencijų metu.

     Dažnai kylanti diskusija – sau gyvybę atimantis žmogus – stiprus ar silpnas? Į klausimą nėra vieno atsakymo. Kai kuriems gali pasirodyti stiprus, nes kartais manoma, kad mirties baimę įveikęs žmogus taip demonstruoja savo stiprybę. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Mintys apie savižudybę kyla ne iš nenoro gyventi apskritai. Tai norėjimas nebegyventi taip, kaip anksčiau, troškimas pabėgti nuo skausmo, nuo užklupusios sudėtingos situacijos ar, atrodytų, neišnarpliojamos jausmų sumaišties. Kai problemos atrodo neišsprendžiamos, o sunkumai – nebepakeliami, žmogaus sąmonės akiratis it tunelis gali susiaurėti iki vienintelės išeities matymo. Pasitraukimas iš gyvenimo tuo momentu gali pasirodyti kaip vienintelis sprendimas.

     Garsusis tyrimas, kuriame dalyvavo nuo San Francisko Golden Gate tilto į vandenį šokę, bet per stebuklą išsigelbėję žmonės, atskleidė neįtikėtiną faktą. Dauguma jų teigė tą pačią akimirką, kai paleido tilto turėklus, supratę, kad nenori mirti. Bet tuomet jau per vėlu kažką keisti. Svarbu rasti pagalbą dar tada, kai nėra per vėlu, kai viskas priklauso nuo paties žmogaus. Svarbu žinoti, kad beviltiškumo akimirką yra kur kreiptis, ir kad tokia būsena netrunka amžinai. Kiekviena problema turi ir konstruktyvų sprendimo būdą, tik jam atrasti reikia laiko. O pabėgimas – tai ne sprendimas.

     Ne vieną naktį esu praleidusi prie telefono, kalbėdama su nepakeliamai sunkioje situacijoje atsidūrusiais žmonėmis, norinčiais atsisveikinti su gyvenimu. Nežinau, kas tie žmonės, ir kas iš tiesų jų galvose sukosi. Kaip ir nežinau, kas išties nutikdavo po pokalbių. Tačiau kaskart jaučiau, kaip jie nurimdavo, išsakę savo ketinimus, pasijautę suprasti. Mitas, kad žmogus, kalbėdamas apie savo sunkumus, visada tikisi patarimo – kartais užtenka, kad kitas jį išklausytų. Taip pat mitas yra ir tai, kad kalbantis apie savižudybę žmogus tik gąsdina ir jokiu būdu nenusižudys. Nusižudžiusiųjų artimieji, po nelaimės analizuodami artimojo elgesį, dažnai aptinka ženklų, užuominų apie pasitraukimą iš gyvenimo. Į šias detales neatkreipę dėmesio laiku, labai gailisi tada, kai jau būna per vėlu.

     Artimam žmogui užsiminus apie savižudybę, dažnas išsigąsta ir pabėga nuo tos temos. To daryti tikrai nereikia. Ir nesvarbu, jei nežinote, kuo konkrečiai galite padėti ar ką patarti – svarbu išklausyti, pasistengti suprasti, parodyti, kad žmogus Jums rūpi ir paskatinti ieškoti pagalbos.

     O pagalba gali būti labai įvairi. Kai sunku ir norisi tiesiog išsikalbėti, išlieti susikaupusius jausmus galima artimam, patikimam žmogui. Jei tokio šalia nėra, arba sunku su artimaisiais kalbėti slegiančiomis temomis, visuomet galima skambinti nemokamomis telefoninės pagalbos linijomis ir sunkumais pasidalinti su budinčiu savanoriu. Jei jaučiate, kad problemos įsisenėjusios, kad vienkartinio pasikalbėjimo nepakanka, o prislėgta nuotaika ir juodos mintys tęsiasi ilgesnį laiką, verta pagalvoti apie psichologinę pagalbą, ilgalaikę terapiją. Sau ar artimajam įtariant depresiją, būtina psichiatro konsultacija – psichikos sutrikimai gydomi lygiai taip pat, kaip ir kūno, ir gydytojas geriausiai nustatytų, kurie metodai tinkamiausi individualiu atveju.

     Savižudybių tyrinėtojai siūlo, ką daryti susidūrus su mintimis apie pasitraukimą iš gyvenimo. Kaip pagalba sau efektyviai veikia išankstinis „plano B" sudarymas – tai yra, kiekvienas individualiai gali sudaryti sąrašą dalykų, kurie kelia nuotaiką, ir, aplankius tamsioms mintims, vykdyti tai, kas ten parašyta. Tai gali būti gero filmo žiūrėjimas, pasivaikščiojimas, dainavimas, masažas... Tai, kas tikrai kelia džiaugsmą.

     Daugiau apie savižudybes bei ką daryti, kai išgirstate apie gąsdinančias artimųjų mintis, galima rasti http://www.nebijokkalbeti.lt/. Nebijok kalbėti!

Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.

Sukrėsta pastarųjų dienų įvykių, kai šalyje iš gyvenimo savo noru pasitraukė jauni žmonės (viena iš jų – aštuoniolikmetė rajono gyventoja), nusprendžiau netylėti. Noriu pasidalinti savo mintimis ir išreikšti nusivylimą vyraujančia sistema.

Dirbu mokytoja nedidelėje Klaipėdos rajono mokykloje. Patyčias čia regiu praktiškai kiekvieną darbo dieną.

Sakysite, kad kaip mokytoja turėčiau joms užkirsti kelią? Taip, galbūt, tačiau po ilgų bandymų kažką pakeisti, nusvyra rankos. Supranti, kad pastangos kažką pakeisti dažniausiai yra bergždžios. Juolab, kad į tai dažnai ranką numoja ne tik kai kurie kolegos, bet ir mokyklos vadovybė (bent jau mūsiškė).

Buvo ir yra mūsų mokykloje ne vienas vaikas, kuriam tikrai reikalinga pagalba. Agresyviai nusiteikęs moksleivis, iš kurio bendraamžiai nevengia pasišaipyti, kelia destrukciją pamokose, atsikalbinėja. Mėginau kalbėtis, jis uždaras, nieko nepasakoja, o tokiam pokalbiui ir rimtesnio psichologinių žinių bagažo tikrai reikia.

Mokykloje neturime psichologo, pagalbą „sunkiems“ vaikams teikia Klaipėdos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai, kurie nuo mūsų gyvenvietės yra nutolę daugiau nei 30 km. Specialistai į mokyklas nevažinėja, vaikus reikia kažkam vežioti ir žinau atvejų, kad taip ir buvo daroma. Tačiau aš pasakysiu, kad tokia pagalba – niekinė. Jeigu norime tokius vaikus pakeisti, su jais reikia kalbėtis nuolat, stebėti jų elgesį kiekvieną dieną. Mokyklose turi dirbti psichologai ir ne šiaip kokie, o tikri profesionalai! Tokių, deja, retoje mokykloje rasi... Man nesuprantamas valdžios atsainus požiūris į šią rimtą problemą...

Žinoma, svarbus yra ir tėvų indėlis. Kartais net šiuolaikinių darželinukų elgesys kelia šiurpą, o tėvai į tai nekreipia dėmesio. Draugė, rajono darželyje dirbanti auklėtoja, ne kartą užsiminė apie probleminį trimetį (!), kuris keikiasi it vežikas, skriaudžia kitus vaikus... Kartą jo mamai auklėtoja geranoriškai pasiūlė pasikonsultuoti su psichologu, tačiau ji tik atšovė: „O kam reikia?“ Tuo viskas pasakyta...

Tai yra subjektyvi skaitytojos nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.

Komentarai

Klaipėdos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Sonata Zumbrickienė:

„Suprantu mokytojos jausmus. Kai nusižudo žmogus, tai visada sukrečia. Visiems natūraliai kyla klausimas – kas vyko žmogaus sieloje, kad jis priėmė tokį sprendimą? Šiuo atveju mokytoja kalba apie dvi problemas: patyčias ir savižudybes. Norėčiau jas atskirti. Žinau, kad patyčių problema ugdymo įstaigose tebėra aktuali. Ją būtina spręsti, juolab, kad yra žinomi ir būdai, kaip tai padaryti. Tačiau kol pinigai ir „mokinio krepšelis“ yra svarbesni už vaiką, problema išliks dar ilgai. Kalbant apie savižudybes, labai svarbu žinoti, kad savižudybės negalima paaiškinti paprastai, viena priežastimi, pvz. patyčiomis.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, kai kaupiasi daug neišspręstų problemų: santykiai, netektys, pasikeitusios gyvenimo aplinkybės ir pan. Žmogus patiria vis labiau augantį dvasinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Kreiptis pagalbos dėl fizinio skausmo, pvz. skaudančio danties, žmonėms nėra gėda, tačiau kai skauda sielą, retas kuris ieško profesionalios pagalbos. Juk dažnas išgirdęs, kad žmogus kenčia, jam sunku, stengiasi rasti greitą paguodą („Nesijaudink, tai praeis...“) arba linkę nuvertinti problemas („Tai niekis, neverta dėl to pergyventi...“).

Skatinkite ir mokykite vaikus išsakyti savo jausmus ir mintis. Kalbėjimas yra pirmoji pagalba sprendžiant problemas. Kai žmogus jaučiasi labai prislėgtas dėl užgriuvusių sunkumų, būtina kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos. Sutinku ir su mokytojos išsakytomis mintimis, kad atokiau nuo miestų gyvenantiems žmonėms psichologinė pagalba, deja, tampa sunkiai prieinama prabanga. Klaipėdos r. Pedagoginė psichologinė tarnyba teikia nemokamą psichologinę ir specialiąją pedagoginę  pagalbą rajono ugdymo įstaigas lankantiems vaikams, tėvams ir pedagogams.“

Klaipėdos rajono savivaldybes administracijos Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Nijolė Gotlibienė:

„Bendrojo ugdymo mokyklose turi būti teikiama specialioji pedagoginė, socialinė pedagoginė, psichologinė ir specialioji pagalba (pagalbos mokiniui specialistai – specialusis pedagogas, socialinis pedagogas, psichologas, mokytojo padėjėjas darbui su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais). Tačiau paprastai mažose mokyklose pagalbos specialistų etatų įvedimui nepakanka mokinio krepšelio lėšų. Mokinio krepšelio (MK) naudojimo metodikoje yra numatyta, kad 3% MK lėšų turi būti naudojami pagalbos mokiniui specialistų darbo apmokėjimui. Mokykla pati turėtų spręsti kokio specialisto labiausiai reikia. 

Nesant pakankamai pagalbos mokiniui specialistų mokyklose, tokį vaidmenį gali sėkmingai atlikti klasių vadovai ir mokytojai, įgyvendindami socialinio emocinio ugdymo programas: „Antras žingsnis“ (1–4 kl.), Lions Quest programas „Paauglystės kryžkelės“ (5–8 kl.) ir „Raktai į sėkmę“ (9–12 kl.) bei OLWEUS patyčių programą. Be abejo, šias programas vykdyti gali tik atitinkamus mokymus išklausę mokytojai. Šių programų pagalba mokiniai ugdosi savęs pažinimo, nepageidautino mokinių elgesio situacijų analizės, socialinių įgūdžių formavimosi, tolerancijos, savanorystės, žalingų įpročių žalos suvokimo, patyčių atpažinimo, karjeros planavimo ir kt. kompetencijas. Į šių programų įgyvendinimą yra įtraukiami mokinių tėvai ir kiti mokyklos bendruomenės nariai.

2014–2015 m. m. programose jau dalyvauja apie 2900 rajono mokinių iš 17 bendrojo ugdymo mokyklų.  Nuo 2008 m. kasmet mokinių, užimtų socialiniu emociniu ugdymu, skaičius didėja.

Sutinkame su laiško autore, kad mokyklose turėtų dirbti psichologai, tačiau, vadovaujantis teisės aktais, psichologo 1 etatas  gali būti steigiamas tik esant nuo 301 iki 600 mokinių. Taigi, esant mažiau mokinių, gali būti steigiama tik dalis etato. Laiško autorė teigė: „Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai į mokyklas nevažinėja, vaikus reikia kažkam vežioti ir žinau atvejų, kad taip ir buvo daroma. Tačiau aš pasakysiu, kad tokia pagalba – niekinė“. Manome, kad ir ketvirčiu etato ar mažiau dirbantis psichologas  tinkamos ir sistemingos pagalbos irgi gali nesuteikti (jeigu jos reikia čia ir dabar), todėl būtinas ne tik pagalbos specialistų, bet ir vadovų, mokytojų, tėvų darnus, tikslingas komandinis darbas.“

     Žaliosios politikos institutas jau kurį laiką stebi situaciją, susijusią su prastu gatvių apšvietimu. Ne tik matome problemas, bet ir ieškome galimybių, kaip gerąją užsienio šalių praktiką, technologinius sprendimus, užtikrinančius eismo dalyvių, ypač pėsčiųjų saugumą bei padėsiančių sutaupyti elektros energijos kaštus, pritaikyti Lietuvoje.

Taupoma žmonių saugumo sąskaita
     Norint atsakyti į klausimą, ar mus tenkina gatvių, kitų viešųjų vietų apšvietimas tamsiuoju paros ir metų laiku, tereikia pasivaikščioti ar pasivažinėti automobiliu toliau nuo centro esančiomis miestų gatvėmis, o dar geriau – mažų miestelių gatvelėmis tamsiuoju metų ir paros laiku. Atsakymas –aiškus: tamsu, nesaugu, pavojinga. Kodėl taip yra?
     Žaliosios politikos instituto atstovai apie tokią situaciją pasiteiravo vietos savivaldybės vadovų bei apšvietimo paslaugas teikiančių įmonių atstovų. Jų atsakymai buvo vienodi: „Pas mus tamsu gatvėse, nes trūksta pinigų. Kiek turime pinigų biudžete, toks ir apšvietimas. Šviestuvai – seni, nes nėra pinigų jiems pakeisti".
     Pateikiame vieno Lietuvos miestelio seniūno atsakymą apie jo gyvenvietės taupymo politiką gatvių apšvietimo sąskaita: „Gatvių apšvietimas vykdomas spalio-balandžio mėnesiais. Viena centrinė gatvė apšviečiama iki 22.00 val. bei rytais (kada to reikia) nuo 6.00 val. iki 8.00 val.)". Iš esamų 124 miestelio šviestuvų veikia 84, o 40 apšvietimo stulpų jokių funkcijų neatlieka. Tipiškas vienos kaimiškosios rajono savivaldybės mero atsakymas apie taupymo ir išorinio apšvietimo politiką rajone: „Šviestuvai įjungiami nuo rugpjūčio 15 d. iki balandžio 15 d. kelioms valandoms vakare, o nutolusiose nuo miesto centro gatvėse jie išjungiami nuo 22.00 ir po to visai nešviečia".
     Dažnai rajono rajono centre šviečia, geriausiu atveju, visą naktį šviečia kas antras šviestuvas, vėliau dalis šviestuvų nuo 6.00 iki 8.00 ryto valandų įjungiama.
     Didelė dalis savivaldybių išjungia kas antrą arba kas trečią šviestuvą, taip pažeisdamos normatyvinius reikalavimus dėl apšvietimo tamsiuoju paros metu ir žmonių viešojo saugumo sąskaita taupydamos vietos biudžeto išlaidas.
     Būtų įdomu sužinoti, ką vietos gyventojai mano apie savo gyvenvietės išorinį apšvietimą? Lietuvoje tamsus paros metas per astronominius metus prilygsta 4300 valandų. Tuo metu būtina, kad mūsų miestų ir miestelių zonos prie gatvių, tose vietose, kur vaikšto pėstieji, pačios gatvės ir pėsčiųjų perėjos, tam tikros parkų zonos, viešos teritorijos, skirtos miesto gyventojams ar jų svečiams, būtų apšviestos taip, kaip numato mūsų valstybės teisės aktai – t.y. techniniai standartai, kurie suderinti su Europos Sąjungos standartais.
     Savivaldybės negali taupyti mūsų visų saugumo sąskaita vien dėl to, jog saugumui užtikrinti niekada neužtenka biudžeto lėšų. Vadinasi, mūsų piliečiai ir svečiai privalo pasirūpinti savo saugumu patys. Gal reikėtų ne tik priminti užsieniečiams, kad Lietuva yra drąsi šalis, nes mėgsta tamsą, bet ir nepamiršti pasiimti atšvaitų, atvykstant į Lietuvą?
     Nelaimingų atsitikimų keliuose ir gatvėse statistika byloja, kad daugiau kaip pusė pėsčiųjų žūsta eismo įvykiuose tamsiuoju paros metu, o tai dažniausiai susiję su prastu išoriniu gatvių ir pėsčiųjų perėjų apšvietimu.
Paklauskite užsieniečių, atvykusių į Lietuvą iš kitų šalių, kas jiems krenta į akis pirmiausia. Vienas iš dažniausių atsakymų bus susijęs su tamsa mūsų miestuose ir keliuose, mažai apšviestomis gatvėmis ir kitomis viešosiomis zonomis.

Remigijus Lapinskas, Žaliosios politikos instituto prezidentas

Sprendimas – išmanieji miesto apšvietimo tinklai
     Ar galima Lietuvoje išspręsti šias „amžinosios tamsos" problemas? Galima ne tik jas išspęsti, bet ir, pasinaudojant pažangiausiomis technologijomis ir investuojant į ateitį, sukurti išmaniuosius miesto apšvietimo tinklus, kurie ne tik apšvies miestą, taupydami elektros energiją, bet ir suteiks įvairias papildomas funkcijas bei paslaugas savivaldybei, miesto gyventojams ir jo svečiams. Kiekvienas šviestuvas galėtų virsti išmaniuoju tašku, teikiančiu įvairias papildomas paslaugas be ypatingo infrastruktūros keitimo ir pertvarkymo.
     Tam, kad galėtume apšviesti mūsų miestus ir miestelius bei padaryti juos saugesnius, malonesnius gyventi, reikia investuoti ne tik į egzistuojančios infrastruktūros – elektros kabelių, atramų, šviestuvų – pakeitimą.
     Visų pirma, reikėtų pakeisti esamą valdymo sistemą, paverčiant ją išmaniąja. Išmaniųjų tinklų sistema leidžia esamais elektros kabeliais „bendrauti", susisiekti su kiekvienu tam tikroje teritorijoje esančiu gatvės šviestuvu, matuoti ir per atstumą reguliuoti jo energijos sunaudojimą ir kartu šviesos intensyvumą, nuotoliniu būdu išjungti ar įjungti šviestuvą, reguliuoti elektros energijos suvartojimą, nustatyti tikslų šviestuvo įjungimo ir išjungimo astronominį laiką, realiu laiku gauti informaciją apie gedimą arba potencialų gedimą, nustatyti tikslias gedimo ar funkcionalumo sutrikimo priežastis ir jas nedelsiant ištaisyti.
     Taigi, norint įdiegti šią energiją taupančią technologiją, nereikia arba reikia labai minimaliai keisti jau esamą apšvietimo tinklų infrastruktūrą.

Padeda sutaupyti iki 50 proc. elektros energijos sąnaudų
     Jau yra atlikti preliminarūs 8 Lietuvos savivaldybių išmaniųjų miesto apšvietimo sistemų įdiegimo skaičiavimai bei suskaičiuotas investicijų atsipirkimo laikas. Savivaldybės, įgyvendinusios tokius projektus, per metus sutaupytų nuo 30 iki 50 proc. elektros energijos sąnaudų, skiriamų gatvių apšvietimui, būtų apšviestos visos gatvės, nereikėtų išjunginėti kas antro šviestuvo, o investicijos atsipirktų per 4 – 7 metus.
     Minėtus skaičiavimus atliko užsienio inžinieriai. Pradėję analizuoti duomenis, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl Lietuvos savivaldybės tiek mažai išleidžia pinigų gatvių apšvietimui, nors Eurostato pateikiama informacija apie elektros energijos kainas rodo, kad ji nėra jau tokia pigi. .
     Pirmieji skaičiavimai parodė, kad investicijos į išmaniuosius apšvietimo tinklus niekada neatsipirks. Lietuva užsienio specialistams buvo pirma valstybė, kurioje skaičiai ir sveika ekonominė logika prieštaravo vieni kitiems. Atrodė, kad išmaniosios technologijos, sparčiai populiarėjančios Europoje, vidutiniškai sutaupančios 45 proc. elektros energijos kaštų, visiškai nereikalaujančios kasdieninės fizinės priežiūros, lengvai prižiūrimos, valdomos per atstumą ir greitai atsiperkančios, Lietuvoje kažkodėl neveikia.
     Tik patikslinus tyrimo duomenis, kai buvo pradėtas skaičiuoti energijos vartojimas esant normatyviniam apšvietimui, o ne realiam – dabartiniam, kai taupoma piliečių saugumo sąskaita ir šviečia kas antras ar trečias šviestuvas miestelyje, viskas atsistojo į savo vietas.
Finansavimo galimybės savivaldybėms
     Savivaldybės buvo ir yra įsitikinusios, kad naujieji išorinio gatvių apšvietimo projektai bus finansuojami iš Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų negrąžintinos subsidijos forma. Kaip yra teigiama viešoje erdvėje, ES paramos lėšos bus „įsisavintos". Tačiau atrodo, kad 2014 – 2020 metais ES parama tokio tipo projektams bus teikiama visai kita forma. Tai – kreditas, paskolos ir panašūs finansiniai instrumentai. Šias lėšas reikės grąžinti į biudžetą. Tam, kad tokį projektą įgyvendintų, savivaldybė privalės skolintis iš bankų.
Visi puikiai žino, kad didelė dalis savivaldybių negali skolintis iš bankų savo investiciniams projektams, nes yra viršijusios savo skolinimosi limitus. Tokiu atveju, projektą įgyvendinti turėtų privatus investuotojas, kuris per tam tikrą laiką susigrąžintų savo investicijas su normalia ir įprasta tokioms investicijoms pelno norma.
     Šioje vietoje ir paaiškėtų reali situacija, nes savivaldybė reikalautų, kad visi šviestuvai veiktų taip, kaip jiems priklauso, kad mieste, rajone, savivaldybėje būtų šviesu ir saugu tamsiuoju paros metu. Savivaldybės pamirštų savo taupymo politiką, kai šviečia kas antras šviestuvas, jie įjungiami ir išjungiami ne tada, kai to reikalauja situacija, o taupant biudžeto išteklius. Iš kitos pusės – privatus investuotojas, pasirinkdamas technologijas bei investuodamas į gatvių apšvietimo sistemos keitimą, skaičiuotų savo investicijų grąžą.

     Taip pat savivaldybėms tokių uždavinių igyvendinimui galėtų padėti ir Vyriausybė, sukūrusi specialų fondą, atliekantį investuotojo vaidmenį.
Reziumuojant, išeitys šioje situacijoje galėtų būti šios:
a) Savivaldybės gauna 100 proc. subsidijas iš ES paramos lėšų savo išorės apšvietimo sistemos pakeitimui ir modernizavimui. Šiuo atveju, savivaldybės privalėtų įsipareigoti visoje projekto teritorijoje užtikrinti normatyvinį apšvietimo lygį. Priklausomai nuo pasirinktų įgyvendinti apšvietimo technologijų, biudžeto išlaidos apšvietimui turėtų šiek tiek išaugti, nes turėtų šviesti visi šviestuvai, tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą – nauda akivaizdi;
b) Mažai tikėtina, kad savivaldybės gaus išorinio apšvietimo sistemos modernizavimui 100 proc. subsidijas iš ES paramos lėšų. Tokiu atveju reikės pritraukti privačius investuotojus, bet jie bus pasirengę investuoti tik tokiu atveju, kai savivaldybės užtikrins 100 proc. normatyvinį išorės apšvietimą ir atitinkamą biudžetinį finansavimą savo teritorijoje. Todėl šiuo atveju, reikalinga savivaldybių motyvacija ir tvirti įsipareigojimai gerinti savo vietovėje apšvietimo būklę.
c) Niekas nesikeičia, o mes gyvename tamsos sąlygomis ir patys rūpinamės savo saugumu. Bet ar tikrai to norime?

     Atstovaudami darnios plėtros idėją, vykdome mokslinius, statistinius, viešosios nuomonės tyrimus, šviečiame visuomenę ir užtikriname informacinę sklaidą, vykdome konsultacijas, padedame diegti Lietuvos ir užsienio valstybių gerąją patirtį, todėl dažnai tenka bendrauti su Lietuvos savivaldybių atstovais. Matome, jog kai kurios savivaldybės palankiai vertina energiją taupančius sprendimus, tačiau joms vis dar labai trūksta apie tai informacijos, žinių apie tokių projektų finansavimą, todėl Žaliosios politikos institutas įsipareigojo ir jau pradėjo savivaldybėms teikti nemokamas konsultacijas apie išmaniųjų tinklų pritaikymą Lietuvos gatvių apšvietimui. Tikimės, jog novatoriškos ir taupios technologijos Lietuvoje pradės greičiau skintis kelią ir gatvės taps ne tik šviesesnės, bet ir saugesnės.

     Veiviržėnuose Kalėdinė mugė, tapusi gražia tradicija, vyksta jau penkti metai. Nuo pat ankstyvo ryto miestelyje šurmuliavo tautodailininkai, amatininkai ir ūkininkai. Netrukus visa Veiviržėnų kultūros centro salė pakvipo rūkytomis dešromis ir lašiniais, stalai tiesiog lūžo nuo gražiai supakuotų kalėdinių dovanų, originalių papuošalų, šiltų, rankomis megztų, kojinių, šalikų, pirštinių, puošnių riešinių ir veltinio gaminių. Labai džiaugiamės, kad jau antri metai bendradarbiaujame su Priekulės socialinių paslaugų centru. Ir šiemet jie atvežė daugybę įdomių, gražių ir nebrangių savo gaminių.

     Labai smagu, kad artimiausi mūsų kaimynai taip pat palaiko gražią iniciatyvą: Daukšaičių bendruomenės moterys prekiavo savo užaugintomis vaistažolėmis, Judrėnų atstovės atvežė burnoje tirpstančių sūrių prie kurių labai tiko šalpėniškių medus. Kiekvienais metais mugė pasipildo naujais gaminiais ir kaimiškais maisto produktais. Šiemet ypatingo dėmesio sulaukė ūkininkų iš Kretingos rajono naminiai mėsos gaminiai. Pirkėjai juos šluote šlavė. Dovilų „Amatininkų gildijos" moterys džiugino gražiais savo darbeliais. Tautodailininkė Aurelija Pociuvienė pirmą kartą pristatė savo gaminius pintus iš vytelių. Kaip ir kiekvienais metais mugės metu Veiviržėnų bendruomenės atstovai išrinko penkis geriausius gaminius. Šiemet apdovanojimus ir padėkas gavo Aldutė Tumynienė (mezginiai), Aurelija Pociuvienė (pinti gaminiai), ūkininkų įmonė „Radūma" iš Kretingos rajono (mėsos gaminiai), Domilė Urbakonienė (sendinto metalo papuošalai) ir Daiva Žemgulienė (medus).

     Kokia gi šventė be muzikos? Liaudiškomis dainomis ir žaidimais visus su Kalėdomis pasveikino Gargždų muzikos mokyklos Veiviržėnų filialo vaikų folklorinis ansamblis „Veiviržėlė" (vadovė Jolanta Kudabienė). Smagią nuotaiką mugės dalyviams dovanojo veiviržėniškės dainininkės Lijana ir Neda. Nuo jų neatsiliko ir Judrėnų merginų ansamblis. Visiems jiems esame dėkingi už šventinę nuotaiką.

     Žmonės pirko skanėstus kalėdiniam stalui, ieškojo originalių dovanų savo artimiesiems. Daug smagiau gauti dovanėlę pagamintą tautodailininko ar amatininko negu eilinį blizgutį iš prekybos centro. Mugė artėjo į pabaigą. Žmonės dėkojo už gražų renginį ir klausė, ar kitais metais vėl susitiksim Kalėdinėje mugėje. Veiviržėniškiams ir miestelio svečiams jau įprasta, kad daugelį šventėms reikalingų mėsos gaminių, saldumynų, kalėdinės atributikos ir žinoma dovanų galima nusipirkti čia, Veiviržėnuose. Jie kiekvienais metais su nekantrumu laukia šio smagaus renginio.

     Tikriausiai vieniems, be pagalbininkų būtų labai sunku viską suorganizuoti. Noriu padėkoti Veiviržėnų bendruomenės nariams, jaunimo klubui „Ekipa", Veiviržėnų J.Šaulio gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Raimundai Mockuvienei ir šios gimnazijos moksleiviams, Veiviržėnų kultūros centro direktorei Laurai Netalimovai ir vadybininkei Inesai Gaudutytei ir aišku mūsų nuolatinei virėjai Vidai Venckienei už „cibulynę" ir skanų „kastinį".

    Visiems linkiu ramių Kūčių, linksmų Kalėdų. Ateinančiais metais – prasmingų darbų, gražių svajonių ir gerumo.

Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių apeiginių, tik šioms gamtos dievybių gerbimo ir garbinimo šventėms gaminamų valgių. Kažin ar yra likę ir pasaulyje išskirtinių senovinių valgių, gaminamų tik per specialius žemės ūkio darbus.

Ar kokia nors pasaulio tauta yra išlaikiusi devynis Kūčių patiekalus, dedamus ant šiaudų patiestos staltiesės (nebent lenkai, tą vienintelį dalyką perėmę iš lietuvių ir žydų krikščionybės įtakoje pavertę dvylika valgių pagal 12 žydų apaštalų), ar tebeturi archainių, vėliau bažnyčios pasiimtų ir savo reikmėms pritaikytų švenčių?

Jei jau norima daryti tradicines maisto ir valgymo šventes, tai jau daug gražiau, tautiškiau, oriau ir iškiliau būtų pagal lietuvių tautos senovines tradicijas per Kūčias, per Žiemos lygiadienį budinant Žemę prisiminti seniausią lietuvių SAULĖS RATĄ. Gamtatikyboje, kuri yra daug senesnė ir ypatingai tauresnė už jėga lietuviams primestas naujas religijas, beprasmiško aukojimo deginant maisto produktus nebuvo.

Mūsų protėviai maistą DIEVAMS aukodavo savo šeimoje visiems kartu susėdus prie stalo neskubant ir garbinant suteiktas gėrybes jas suvalgydami, kad savo protingu, sveiku ir darbščiu kūnu, savo darbais, gyvensena ir sarmatlyva mąstysena bei elgsena atnašauti PERKŪNUI. Šis, priėmęs žmogaus auką, savo žaibais ir perkūnais apvaisina ŽEMĘ, kuri palaiminta ir apvaisinta savo gėrybes teikdavo ir tebeteikia ŽMOGUI.

Išskirtinis, ypatingai taurus ir orus SAULĖS RATAS, kokio neturi nė viena pasaulio tauta! Mūsų protėviai net UGNIAI aukodavo ne maistą, o malkas su šlakelių drevių medaus. Net per KŪČIAS, kūtavodami, gerbdami ir garbindami ugnį, jos neišnaudodavo ir nieko ant jos negamindavo, tik ją pakurstydavo, o nakčiai žarijas KŪTAVODAVO pelenais, kad jos neužgestų ir ramiai iki ryto rusentų. Ant KŪČIŲ (KŪTAVONIŲ) stalo nedėdavo jokių keptų, virtų ar kitaip UGNIMI apdorotų valgių, o DIEVUI atnašaudavo ŽEMĖS suteiktas gėrybes: sėklas, riešutus, vaisius, tai pat raugintus grybus, raugintas daržoves ir raugintus vaisius. KŪČIŲ STALAS po ADVENTO, kai žmonės NEVALGYMU valo savo organizmą, turėdavo būti kuklus, o ne apsirijėliškas - gurmaniškas, - DIEVUI atnašaujančius valgius reikėdavo tik paragauti. Ir jų būdavo tik devyni sulig ELNIU DEVYNRAGIU SAULĘ PARNEŠANČIU - saulės simboliu.

Dvylika valgių pagal dvylika žydų apaštalų, žydų košrutinė žuvis ir geras žydų biznis – silkė – ant lietuvių Kūčių stalo atsirado tada, kai lietuviai jėga buvo apkrikštyti, kai paveikti maisto prekeivių darėsi vis ėdresni ir savo kūno bei skrandžio vergai.

Kūčių – virsmo stalas – senas apeiginių sakralinių valgių stalas. Autentiški valgiai turi būti iš tų maisto produktų, kurie buvo iki krikščionybės Lietuvoje priėmimo. Todėl negali būti valgių iš mėsos, paukštienos, kiaušinių.

Virsmo stalo apeiginiai valgiai būdavo, yra ir turėtų būti gaminami iš daržovių, grūdų, sėklų, riešutų, vaisių, uogų, grybų, kitų miško gėrybių su dilgėlių, kanapių arba sėmenų aliejumi. Gėrimui ant stalo dėdavo šaltino arba šulinio vandens, kuris Kūčių naktį tapdavo sveikatinančiu, o įvairios giros, saldės, kompotai ar kisieliai atsirado pamiršus senąsias taurias gamtatikiškas tradicijas ir pataikaujant savo ėdrumui, pilvui. Vėlesniais laikais (apie XVIII amžių) atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės arba virtinukai su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.

Žuvis, silkė – tai jau krikščioniškos tikybos ir žydų prekeivių įtaka.

Suprantama, ant Kūčių stalo neturėtų būti valgių iš bulvių, valgių su majonezu, „kečupu“, pomidorų padažu. Jokių blynų, blynelių ir sklindžių.

Kalėdos – jau kita šventė. Galima dėti keptą žąsį, įdarytą obuoliais (antį, kalakutą, vištą, povą ar šiaip kokią jerubę). Galima pasigaminti patiekalų iš bulvių. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės ir jų mąstysena, supratimas, keičiasi papročiai, keičiasi ir valgiai...

Ar reikalingas verslo HUB‘as Gargžduose? Anksčiau ar vėliau šis klausimas tikrai bus iškeltas.

Verslo HUB‘as – tai vakaruose ypač paplitęs darbo vietos modelis, kuomet specialistai ir verslininkai, užuot dirbę namuose ar nuomavęsi brangias patalpas, dirba didžiulėje erdvėje po vienu stogu.

Verslo HUB‘e kiekvienas verslininkas gauna stalą, atskirą darbo vietą, interneto prieigą. Tačiau didžiausias privalumas yra bendradarbystės galimybė (coworking).

Įsivaizduokite, kokios galimybės atsivertų, jei jums malonioje darbo aplinkoje, šiek tiek primenančioje kavinę, kur per pertraukas galite žaisti stalo futbolą, būtų įvairiausių sričių specialistų ir verslininkų. Jūs turėtumėte galimybę neišeidami iš savo kabineto gyvai megzti ryšius, generuoti idėjas, kurti bendrus verslus ir iniciatyvas su žmonėmis, esančiais aplinkui. Pavyzdžiui, jūs – marketingo specialistas, o visai netoliese sėdi WEB dizaineris, kuriam dėstote savo reklaminės kampanijos idėją. Tada išgirstate, kaip už nugaros sėdintis fotografas prisidės prie Jūsų projekto ir padarys reikiamas nuotraukas. Jūsų produktyvumas, kūrybiškumas padidėtų daug kartų. Dar vienas tokios verslo erdvės privalumas yra tas, kad joje dažniausiai įsikuria startuoliai, turintys labai inovatyvių idėjų, kurios padeda patobulinti tiek naujus, tiek tradicinius verslus. Paprastai verslo HUB‘uose nuolat rengiami seminarai ir mokymai jauniesiems verslininkams.

Taigi verslo HUB‘o sukūrimas – tam tikra kovos su emigracija priemonė. Jauni specialistai ir verslininkai, turintys puikių idėjų, gauna visapusišką paramą, jiems nereikia nuomotis brangių patalpų. Jie kuria pridėtinę vertę Lietuvos, o ne užsienio šalių ekonomikai. Taigi tam tikra Savivaldybės investicija turėtų grįžti su daugiasluoksne grąža. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet laikas yra didžiausia vertybė, šis modelis veikia itin puikiai. Tad kyla klausimas, kokia forma ir kada tai ateis į Gargždus?  

Pati paprasčiausia galimybė, reikalaujanti mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų resursų, būtų išnaudoti bibliotekų patalpas. Išpopuliarėjus planšetiniams kompiuteriams, patobulėjus mobiliesiems telefonams, bibliotekų kompiuterių patalpos ima prarasti pirmykštę reikšmę, tad didelė jų dalis galėtų būti performuotos į verslo HUB‘us. Be to, Savivaldybė šildo ir išlaiko didžiulius bibliotekų pastatus, kurie dirba ribotą laiką. Įkūrus ten verslo HUB‘us, darbo laikas turėtų būti pailgintas, tad pastatai būtų išnaudojami efektyviau. Kitas šio varianto pliusas – sukuriama darbo vieta. Potencialūs verslo HUB‘o naudotojai mokėtų tam tikrą mokestį už patalpų nuomą. To mokesčio galėtų užtekti išlaikyti papildomam darbuotojui ir sumokėti mokesčiams.

Kiek sudėtingesnis variantas – verslo centro kūrimas Gargžduose. Teko girdėti, kad Savivaldybės lygmenyje apie tai kalbama. Tačiau kada, kaip ir kur tai įvyks, dar nežinoma. Suprantama, kad verslo centrui sukurti reikalingi kur kas didesni resursai nei verslo HUB‘ui.

Dar vienas variantas –sukurti šią verslo erdvę ES fondų pagalba. Reikėtų, kad kuri nors įstaiga imtųsi iniciatyvos, parašytų projektą, kurio rezultatas būtų verslo HUB‘as Gargžduose. 

Dabar esminis šiuo straipsniu užduodamas klausimams skaitytojams – ar reikalingas verslo HUB‘as Gargžduose?

Mano turimomis žiniomis, Klaipėdoje yra bent trys HUB‘ai. Ar Gargžduose yra jaunų ir vyresnių verslininkų, kurie palaikytų šią iniciatyvą ir kurie naudotųsi verslo HUB‘o teikiamais privalumais? Ką manote Jūs? 

Vakar lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ vykusi Rudenėlio šventė pradžiugino ne tik įstaigos ugdytinius, bet ir jų tėvus.

„Vaikai klausėsi muzikos, šoko, visi kartu su auklėtojomis darė šimtakojį. Ačiū auklėtojoms ir direktorei už puikią šventę“, – dėkojo gargždiškė Eglė Masiulienė.

Ji su portalo mano-gargzdai.lt skaitytojais pasidalino įamžintomis šventės akimirkomis:

Jaunam žmogui, mano nuomone, svarbiausia yra realizuoti save. Pasiekti viską, kas tik įmanoma, daryti tai, kas širdžiai miela. Kol dar nežengiame į suaugusiųjų pasaulį, kai laiko sau beveik nebelieka, turime užsiimti prasmingesne veikla ir nešvaistyti laiko tik  prie kompiuterio.

Pomėgius atrasti ir svajones įgyvendinti padeda įvairi popamokinė veikla, kurią galime pasirinki kiekvienais mokslo metais, tačiau ne visi tai padarome. Gal todėl, kad nesuprantame neformaliojo ugdymo svarbos, o gal trūksta informacijos?

Turbūt didžiausias neformaliojo ugdymo veiklos pliusas yra turiningas laiko praleidimas. Ne paslaptis, kad šiuolaikinis jaunimas ypač mėgsta leisti laiką socialiniuose tinklalapiuose, žaisti internetinius žaidimus. Bendžaminas Franklinas yra pasakęs: „Jeigu nori turėti laisvalaikį, negaišk laiko“. Taigi popamokinė veikla leidžia turėti naudingą laisvalaikį bei suteikia galimybes tobulinti turimą talentą, plėsti žinias, lavinti gebėjimus.

Kitas teigiamas dalykas yra tai, kad veikdamas kažką įdomaus, gali susipažinti su savo bendraminčiais. Mokykloje ne visada lengva susirasti draugų, ypač, jei tu esi kitoks nei visi. Tokiu atveju, lankomas užsiėmimas ne tik padės save atskleisti, bet ir praplės draugų ratą. Bendros idėjos, mintys ir darbai suvesti gali netgi tuos, su kuriais prieš tai niekada nebendravai. Pati iki šiol bendrauju su keliomis merginomis iš lankyto šokių būrelio, nors užsiėmimus baigiau  jau prieš kelerius metus...

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad, užsiimdamas savo noru pasirinkta veikla, jausiesi laimingas.

Štai dėl tokių, mano manymu, priežasčių Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje ir vyko neformaliojo ugdymo mugė. Mokytojai bei jų ugdytiniai reklamavo neformaliojo ugdymo pasiūlą, pristatė ankstesnių metų darbus, pasiekimus ir apdovanojimus, kad gimnazistai turėtų iš ko pasirinkti. O rinktis tikrai yra iš ko: ir dainavimas, ir teatras, ir šokiai, ir grojimas įvairiais muzikos instrumentais, ir mokymasis savivaldos pagrindų ar skleisti informaciją. O kur dar mados studija, dizaino, tapybos, verslumo  paslaptys... Kaipgi be sporto būrelių?..  Šiais mokslo metais įdomiai anonsuoti neformaliojo ugdymo  užsiėmimai gimnazistus skatino pagalvoti, kas jiems tiktų bei būtų naudinga. Pasiūlos įvairovė turėtų patenkinti net išrankiausių poreikius.

Žinoma, visada lengviau bei patogiau laiką leisti lovoje arba prie kompiuterio, tačiau esame jauni ir energingi, todėl nesėdėkime vietoje, užsiimkime ir laiką leiskime turiningai, būkime aktyvūs!

Gintauto Našlėno nuotraukos: