Nuomonės (86)
Nuo rugpjūčio 22 d. prekių pardavėjai ir paslaugų teikėjai privalo skelbti dvigubas kainas – litais ir eurais. Regis, apskaičiuoti kainas nauja valiuta sekasi ne visiems.
Ne vienas pastebėjo, kad kai kur prekės ar paslaugos jau kainuoja brangiau – kad kaina eurais po naujų metų būtų „patrauklesnė“.
Portalo mano-gargzdai.lt skaitytoja Gintarė užfiksavo, kad būna ir priešingai.
„Nuotraukoje matyti, kaip skirsis vaistų kaina po euro įvedimo. Tai ką, laukiam euro, bent vaistai atpigs“, – ironizavo Gintarė, įamžinusi klaidingą vaistų, pirktų Gargžduose esančioje vaistinėje „Irmeda“, kainą eurais. Ji nesiekia trijų eurų, nors turėtų kainuoti bemaž šešis.
Ir Jūs pastebėjote kainų neatitikimų? Kviečiame tai fiksuoti ir siųsti mums el. paštu
Filosofas, eseistas prof. Leonidas Donskis po penkerių metų darbo Europos Parlamente į Lietuvą sugrįžo žmogaus teisių aktyvistu. Jis iš karto buvo išrinktas Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininku.
Tiems, kam Leonidas Donskis yra tik filosofas, šis faktas kelia nuostabą. Lygiai taip pat ir žmogaus teisų aktyvistams tai gali atrodyti neįprasta. Žmogaus teisės tai nėra filosofija – mąsto teisininkai ir Leonidas Donskis su jais sutinka.
Kiek žmogaus teisėse yra filosofijos?
Tai vakarietiškas reiškinys, susijęs su Europos natūraliąja teise, Reformacijos epochos teologų debatais ir liberalizmo politine filosofija. Žmogaus teisių ištakas mes surandame Renesanse, bet ypatingai jos aktualios Reformacijos laikotarpiu, kai prasidėjo iečių laužymas tarp teologų ir filosofų. Būtent tada prasidėjo kova dėl žmogaus vietos pasaulyje, dėl jo vaidmens visuomenėje. Taip po truputį buvo prieita prie minties, kad niekas neturi absoliučių teisių į žmogų, nes žmogus savaime yra neprilygstamos vertės Dievo kūrinys.
Ir jei taip, tada žmogus nėra valstybės, politinių partijų ar institucijų žaislas ar instrumentas. Negalima žmogaus sudaiktinti, nes jis yra paslaptis. Taip atsirado žmogaus teisų universalumo aspektas: nepaisant žmogaus rasės, luomo, religijos.
Žmogaus teisės kažkam atrodo filosofinis, kažkam - teologinis klausimas, bet kita vertus, tai yra labai praktiškas dalykas. Kuris saugo žmogaus orumą, garbę ir net gyvybę.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo aiškėti, kad net ir patys baisiausi režimai negali sumindyti žmogaus orumo ir garbės. Atsirado Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1975 metais buvo pasirašyti garsieji Helsinkio susitarimai. Taip žmogaus teisės buvo visuotinai įteisintos.
Net sovietų sąjunga pasižadėjo gerbti žmogaus teises viso pasaulio akivaizdoje.
Taip prasidėjo disidentų epocha, kurie pradėjo spausti sovietų valdžią, kad ji vykdytų įsipareigojimus, kuriuos pasirašė.
Yra daug žmonių, kuriems vis dar atrodo, kad žmogaus teisės yra vakariečių pramanas. Noriu jiems pasakyti, kad didžiausias vaidmuo ginant žmogaus teises atiteko rusų ir kinų disidentams. Sąvoka „laisvės meilė“ („svobodoliubije“) atsirado būtent Rusijoje. Tiesa, dar A. Puškino laikais.
Nepaisant komplikuotos politinės istorijos, Rusijos nuopelnai Europos kultūrai yra didžiuliai. Ši šalis davė tiek daug disidentų ir žmogaus teisių gynėjų. Net nuostabu, kad po Boriso Jelcino epochos Vladimiro Putino Rusija pradėjo menkinti disidentus vietoje to, kad jais būtų didžiuojamasi. Bet juk būtent Rusija pasauliui davė Sacharovą, Bukovskį, Kovaliovą, Solženyciną...
Šiandien Rusija nori šiuos žmones užmiršti.
Taip, kaip savo silpnumo akimirką. Šiandien ši šalis mano, kad liberalizmas yra silpnumas.
Taigi, jei kalbėsime apie disidentus, Rusija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika ir Indija tai šalys, kurios įkvėpė pasaulį. Juk tikra drąsa gimsta ten, kur yra didžiausios grėsmės. Ten žmonės be baimės aukojo viską vardan žmogaus orumo. Vakarai XX amžiuje buvo veikiau ta palanki politinė terpė, kurioje atsirado žmogaus teisių institucijos.
Žmogaus teisių institucijų apstu ir Lietuvoje - kaip mes atrodome iš šalies?
Lietuva yra naujoji demokratija, kaip daugelis Vidurio Rytų Europos valstybių. Nuo Rusijos nukeliavome labai toli. Galime didžiuotis, kad mums pavyko perprasti procedūrinės demokratijos gramatiką. Puikiai jaučiamės rinkimuose ir referendumuose, nepaisant to žmogaus teisės mums dar yra naujovė.
Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Bulgarija ir mes, Baltijos valstybės, vis dar sergame ta selektyvumo liga.
Pagal pyrago principą, mes išsirankiojam įdarą ir razinas, bet nenorime valgyti biskvito. Kitaip tariant, giname tai, kas mums patinka ir neginame, to kas nepatinka.
Iš sovietinių laikų žinome, kad reikia ginti tikėjimo laisvę ir teises, nes Bažnyčia buvo persekiojama. Tik pamirštame, kad pasaulyje yra ne viena religija ir ne viena ideologija, kuria galima remtis. Taip pat mes žinome, kas yra cenzūra, todėl šiandien galime džiaugtis tikrąja žodžio laisve. Beje, žodžio laisvė per nepriklausomybės metus net nesvyravo, niekas niekada nemėgino aiškinti žurnalistams, kaip jie turi dirbti. Pasitaiko, kad pokalbiai yra klausomi, bet juk visi vienareikšmiškai supranta, kad tai neteisėta veikla. Save gerbiančioje demokratijoje niekas negali landžioti į žurnalisto darbą. Tai yra neliečiamas kontingentas.
Taigi, žodžio laisvė, religijos laisvė ir demokratiškos rinkimų procedūros yra tos razinos iš pyrago, bet LGBT teisės mums dar vis atrodo netikros žmogaus teisės. Tai lyg ekstravagancija, paveldėta iš Vakarų, kaip esą ir moterų bei vaikų teisės.
Vėl priminsiu apie atgyvenusį požiūrį į LGBT. Šie žmonės nereikalauja jokių išskirtinių teisių, jie tiesiog nori būti nediskriminuojami. Jei pasakysiu, kad esu žydų kilmės, tai nereikš, jog pareikalavau išskirtinumo sau - aš tik pasakiau, kas esu. Ir gėjus taip pat nori garsiai pasakyti, kad jis gėjus - tai nereiškia jokių reikalavimų. Mes juk visi tiesiog norime, kad mums būtų taikomi bendrieji žmogaus teisių standartai ir kad niekas nereikalautų iš mūsų pasiteisinimų ir nuolatinės atgailos dėl to, kas mes esame, ypač kai mes paliekame visiems kitiems teisę būti tuo, kuo jie nori.
Juk žmogus nėra valstybės nuosavybė. Mūsų pasai gali būti valstybės nuosavybė, bet ne mes. Taigi laisvų žmonių unikalų vertingumą tenka ginti prieš netobulą valstybę.
O kur jūsų tolerancija baigiasi? „Šiandien prisipažinimas, rytoj reikalavimas įteisinti santuoką, poryt įsivaikinti vaikus” - visuomenė juk piešia tokią perspektyvą.
Aš esu liberalas. Gėjai ir lesbietės yra mano broliai ir seserys. Visi mes lygūs prieš Dievą. Jų santuoka ar partnerystė – jų teisė. Suprantu katalikus, kurie nori atskirti partnerystę nuo šeimos, tačiau asmeniškai palaikau ir jų šeimas, ir partnerystes. Dėl vaikų, manau, kad vaikui reikia ir tėčio, ir mamos, bet geriau dvi mamos ir du tėčiai, nei benamis valstybės institucijoje.
LGBT klausimu mes palaikome Galijotą, o ne Dovydą. Mes vis dar linkę palaikyti stipresnį, o ne tą, kuris pažeidžiamas. Šia prasme nuo Rusijos nenutolom.
Esame priklausomi nuo informacijos, kuri ateina iš Rusijos.
Po 90-ųjų metų mes nesupratome, kad Lietuva ne tik retoriškai ar deklaracijų prasme prisijungė prie Vakarų. Mums verkiant reikėjo nedelsiant prisijungti prie Vakarų kultūros ir informacijos erdvės. To nepadarėme ir dabar mokame už tai savo disonansais su Vakarų Europa, ypač Šiaurės kaimynais. Reikėjo kuo greičiau pradėti subtitruoti filmus, kad šalyje skambėtų anglų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų kalbos. Tai buvo suprasta Švedijoje ir Suomijoje. Jie taip sparčiai įvaldė anglų kalbą, o mes tuo tarpu prisirišome prie Rusijos informacijos, pamiršę, kad po B. Jelcino eros tai jau ne ta pliuralistinė žiniasklaida, o brutali propaganda. Supraskite, Vakarai savaime nėra kažkokia tiesos monopolijos erdvė. Ten esama visko. Aš už tai, kad Lietuva taip pat būtų atvira visokioms nuomonėms ir tikėjimams, nes, pavyzdžiui, religijos atžvilgiu neutrali valstybė anaiptol nėra ateistinė valstybė.
Vakaruose sparčiai kuriasi nacionalistinės partijos, kurioms pliuralizmas jau seniai tapęs grėsme.
Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių: pirmoji yra – mušk Europos Sąjungą ir būsi populiarus. Dažniausiai politikos analfabetai garsiai rėkia apie gėjų ir lesbiečių sąmokslą - ir jie populiarūs. Taip vėliau galima net Europarlamente atsirasti. Gauti ten gerą algą, nieko nedaryti, toliau protestuoti prieš ES, bet neatsisakyti europietiškos pensijos.
Demokratija turi savo kainą. Ji pripažįsta ir savo priešų teisę egzistuoti. Jei jie nėra nusikaltėliai, jie tampa opozicija.
Antra priežastis - ideologinė. Antiimigracinė korta. Tolimoji dešinė pradėjo fantazuoti, kad pas juos suvažiuos visi romai, afrikiečiai ir pakistaniečiai. Tokius pačius dalykus dabar pradėjo naudoti ir Kremlius. Taigi naudingi idiotai šiandien jau nebe Europos naivioji kairė, bet jos tolima dešinė. Šiandien jie padeda Rusijai pasirodyti „tradicines“ vertybes puoselėjančios „neokonservatyvios“ imperijos šviesoje.
Ar nebus seklu jums sugrįžus į Lietuvą?
Man svarbu, kad Lietuva įsitvirtintų Europoje, kaip liberali ir žmogaus teises ginanti šalis. Turime išmokti ginti universalias žmogaus teises: romų, neįgaliųjų, kalinių, gėjų, lesbiečių, ŽIV pozityvių. Negalime išsižadėti nei vieno.
Jūs vis apie teises, o kaip pareigos?
Teisės ir pareigos žygiuoja koja kojon. Pareiga gerbti kitus. Žmogaus teises ir pareigas apibrėžia ne valstybės ir ne ministerijos, tą daro laisvi piliečiai. Štai kodėl NVO dažniau gina žmogaus teises, o ne valstybės. Valstybės, net pačios demokratiškiausios, linkusios piktnaudžiauti savo galia.
Jovita Valeikaitė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir NVO programos komunikacijos vadovė
Šiandien į portalo mano-gargzdai.lt pašto dėžutę atskriejo pasipiktinusio skaitytojo laiškas.
Savo vardo viešinti nenorėjęs pilietis (redakcijai vardas žinomas) rašo: „Šiandien pietų metu pamatytas vaizdas mane šokiravo. Viename iš Melioratorių gatvės kiemų vykdomose statybose pastebėjau žaidžiančius vaikus. Jie ne tik kad galėjo niekieno netrukdomi patekti į statybų aikštelę, tačiau ir laipiojo ant sukasto grunto, stovėjo tiesiai po kranu, netoli iškastos tranšėjos! Iki nelaimės – vienas žingsnis“.
Laiške skaitytojas atskleidė, kad nusiuntė tokių nesaugių statybų nuotrauką ir į darbo inspekciją, tačiau kreipėsi į portalą, norėdamas atkreipti tėvų dėmesį į tai, kur laiką leidžia jų atžalos. „Jeigu statybas vykdančios įmonės ir valstybė nesugeba užtikrinti saugumo, pamokykime vaikus, kur žaisti yra pavojinga ir draudžiama. Saugokime savo vaikus patys“ – užbaigė laišką atsakingas gargždiškis.
UAB „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“ direktorius, atsakingas už vykdomus darbus minėtoje vietoje, portalui situaciją komentuoti atsisakė.
Jau antrą savaitę netoli Dovilų riogsanti statybinių atliekų krūva papiktino Gargždų gyventoją. Vyras suabejojo valdininkų požiūriu į neleistiną aplinkos teršimą.
„Noriu pasidalinti mūsu valdininkų abejingumu. Šis vaizdelis yra vos už kelių kilometrų nuo Dovilų, Jakų gyvenvietės link, visai šalia kelio. Tai – statybinis laužas, o svarbiausia – šiferis (asbestas). Įdomu, ar mūsų žaliesiems ar Dovilų seniūnijos darbuotojams tiek karšta, kad sėdi kondicionierius apsikabinę ir neiškiša nosies į lauką apsižvalgyti. O gal ten nauja „surinkimo aikštelė“ ir galim visi vežti. Ir taip jau beveik antra savaitė. Norisi kažkaip atkreipti dėmesį į neleistiną teršimą“, – laiške rašo gargždiečiu-gargždiškiu pasirašęs vyras (redakcijai vardas ir pavardė žinomi – aut. pastaba).
Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė tvirtino, kad dėl netvarkingų atliekų minėtoje vietoje gyventojų skundų nesulaukė, tačiau teigė vakar pati jas pastebėjusi.
Anot Dovilų seniūnės, apie suverstas statybines atliekas bus informuoti aplinkosaugininkai.
„Kieno ta žemė, kur yra išmestos atliekos, duomenų mes neturime. Tokiais atvejais skambiname gamtosaugininkams. Šiandien jau bandžiau jiems pranešti apie šią situaciją, tačiau telefono linija buvo užimta, tad skambinsiu vėl. Gamtosaugininkai „prieina“ prie visų duomenų, žino, kas yra žemės savininkai. Jie taip besielgiančius žmones tramdo ir baudžia“, – kalbėjo seniūnė.
N. Ilginienė neslėpė, kad žmonės ne visada prisipažįsta padarę panašų nusižengimą.
„Kiti sako ne patys papylę ir nežiną, kas tai padarė. Iš kitos pusės, turėtų atsakyti tas, kam priklauso žemė“, – mąstė N. Ilginienė.
Susisiekus su Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros vedėju Algirdu Vaitkumi, jis buvo ką tik apžiūrėjęs minėtą vietą, kur kažkas privežė šiferio ir kitų statybinių atliekų.
„Ieškosime savininkų. Visų pirma nustatysime, ar žmogus pats jas atsivežė, ar ne. Jeigu jam kažkas atvežė ir papylė, tokiu atveju jis nėra baudžiamas, bet duodamas privalomas nurodymas tą teritoriją sutvarkyti, nes savininkas už savo žemę bet kuriuo atveju yra atsakingas. Jei atsivežė pats, tada būna baudžiamas administracine tvarka ir vėlgi duodamas nurodymas susitvarkyti“, – nurodė A. Vaitkus.
Kaip teigė A. Vaitkus, jei savininkas būtų Savivaldybė, prievolė susitvarkyti tektų jai.
Jis tvirtino, kad tokiems teršėjams gresia nemenkos baudos – ne keli šimtai litų. Jų dydis priklauso nuo išmestų atliekų kiekio.
Prasidėjusi Vėžaičių viaduko rekonstrukcija niurnėti privertė ne tik apylankomis važinėjančius vairuotojus, bet ir pėsčiuosius bei dviratininkus.
Portalas mano-gargzdai.lt sulaukė Vėžaičiuose gyvenančio Antano skundo, kad viaduko rekonstrukcija keblumų kelia ne tik vairuotojams.
„Iš Vėžaičių norint pasiekti Gargždus ir atvirkščiai, tenka eiti ar važiuoti dviračiu per tvarkomą viaduką. Kažin, ar tai yra saugu, kai aplink zuja technika, žioji didžiulės skylės. Dieną dar gali jas pastebėti, temstant – sunkiau“, – skundėsi vyras.
Jis teigė pastebėjęs, kad kiti žmonės, norintys nukakti į vieną ar kitą pusę, ryžtasi kirsti autostradą.
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Buivydas informavo, kad, vykdant Vėžaičių viaduko rekonstrukcijos darbus, atskiro tako pėstiesiems įrengti nesiruošiama.
„Yra paliekamas laisvas praėjimas, kad pėsčiomis būtų galima judėti per viaduką. Papildomo praėjimo niekas nedarys. Tai yra brangūs dalykai. Jeigu praėjimas būtų uždraustas, spręstume tą klausimą, kodėl tai daroma. Be to, pro tą vietą einančių žmonių srautas nėra milžiniškas“, – kalbėjo V. Buivydas.
R. Rapalienės nuotraukos:
Vasaros atostogų metu Gargždų autobusų stotyje įprastas keleivių srauto padidėjimas. Žmonės vyksta prie jūros, keliauja, važiuoja aplankyti draugų, giminių bei artimųjų. Keliaujant autobusais karštojo sezono metu itin didelė svarba teikiama oro aušinimo sistemoms. Gera autobuso išvaizda bei techninė būklė yra aktuali bet kuriuo metų laiku, tačiau panašu, jog nemaža dalis stotyje apsilankančių viešojo transporto priemonių šio kriterijaus neatitinka.
Iš miestelio į Klaipėdą, Vėžaičius bei kitas netolimas gyvenvietes keleivius dažniausiai veža dideli, 24 ir daugiau vietų turintys autobusai. Nemaža dalis jų nei išvaizda, nei technine būkle netenkina - jie ne tik nepasiekia važiavimui į kalną ar autostrada reikalingo greičio, bet ir gerokai labiau teršia aplinką. Tarp didžiųjų Lietuvos miestų kursuojantys autobusai kur kas tvarkingesni, naujesni, tačiau rajono ribų nepaliekančios viešojo transporto priemonės, priklausančios vietinėms transporto įmonėms, didelių atnaujinimų sulaukia kur kas rečiau.
Klaipėdos rajono savivaldybės Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vyriausios specialistės Violetos Brazlauskienės teigimu, savivaldybės sutartyse su viešojo transporto įmonėmis nėra apibrėžti jokie kriterijai, kuriuos autobusai turėtų atitikti, o vežėjai nėra įpareigojami reguliariai atnaujinti jiems priklausančius autobusų parkus. „Mažuosius, iki 24 keleivių talpinančius maršrutinius autobusus įmonės atnaujina pačios, tačiau 50-ies ir daugiau vietų autobusai skaičiuoja jau ne antrą dešimtmetį. Tokių didelių transporto priemonių įsigijimas pareikalauja itin didelių pinigų sumų, o mažų įmonių biudžetas to neleidžia“ ,- pasakojo ji.
Įmonės UAB „Vežeta“, teikiančios paslaugas Gargždų autobusų stočiai bei Klaipėdos rajono savivaldybei, vadovas Romanas Galdikas patvirtino, jog jokių įsipareigojimų atnaujinti autobusų parką įmonė neturi. „Autobusas atvažiuoja į stotį, paima keleivius ir važiuoja toliau – tai mūsų didžiausias įsipareigojimas. Autobusų parką atnaujiname atsižvelgdami į savo galimybes“ ,- teigė jis.
Nedideli maršrutiniai autobusai būtinų atnaujinimų sulaukia, o didesni – ne ir artimiausiu metu jokie pokyčiai čia neplanuojami, taigi panašu, jog jų atnaujinimo galima tikėtis tik kritiniu atveju.
Gargžduose esančioje vaikų žaidimų aikštelėje apsilankiusi gargždiškė Eglė suabejojo netoliese pastebėto šulinio dangčio saugumu.
Šulinys yra visai prie pat vaikų žaidimų aikštelės. Kaip teigė moteris, panašu, kad jis jau baigia sutrešti.
Gargždų seniūno Sauliaus Bakšinskio pasiteiravus, ar šis objektas yra saugus, jis tvirtino, kad ten greičiausiai yra lietaus kanalizacijos šulinys.
Seniūnas teigė, jog jis bus apžiūrėtas, o situacija įvertinta.
„Bus imtasi priemonių, kad būtų užtikrintas saugumas. Galbūt reikia padaryti naują dangtį“, – kalbėjo S. Bakšinskis.
Abiturientai gali atsipūsti – brandos egzaminai jau praeityje. Vakar dvyliktokai laikė paskutinį – geografijos valstybinį brandos egzaminą.
Šiais metais žiniasklaida, kaip niekada, mirgėjo nuo kontrastingų abiturientų pastabų. Po ne vieno egzamino pasipylė skundų, kad šie buvo nepaprastai sudėtingi bei neįveikiami. O kaip iš tiesų? Pasibaigus egzaminų maratonui, pasidomėjome, ar Klaipėdos rajono moksleiviams jie buvo sunkūs, kokia pedagogų pozicija.
Dabartinė karta – nuolat inkščianti?
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos dvyliktokė Gabrielė Trapaitė svarstė, kad egzaminai buvo vidutiniški.
„Buvo aukso viduriukas, kai nėra per daug sunku ir per daug lengva. Laikiau 3 egzaminus. Anglų kalbos egzaminas turbūt sukėlė daugiausia kalbų. Vieniems įrašas čežėjo, kitiems kalbėtoja buvo švepla. Mano nuomone, visada yra nepatenkintų. Paskui vyko lietuvių kalbos egzaminas. Gavusi temas, šokinėjau iš laimės – jos buvo lengvos, o autoriai žinomi iki kaulų, sunku nebuvo, bet užtat egzamino vertinimas yra įdomus. Atėjus svarbiausiam, istorijos, egzaminui, buvau pasiruošusi geriausiam. Deja, Nacionalinis egzaminų centras (NEC) į užduotis įdėjo tai, ko niekas nesitikėjo – architektūros stilius. Bet niekas nekaltas – jie įtraukti į mokymo programą ir tam skirta nemažai pamokų. Probleminis blokas nuvylė savo lengvumu, gi čia turėtų tikrinti bendrą išprusimą, istorijos žinias ir mokinio kritinį mastymą“, – kalbėjo G. Trapaitė.
Abiturientė spėjo, kad egzaminai susilaukė daug skundų, nes tokia jau dabartinė karta. Vienas pasakė ir visiems blogai. Pasak G. Trapaitės, kaltinti reikia save, o ne NEC.
„Gi baigiame 12 klasių, laikome ne bet kokius, o valstybinius brandos egzaminus. Reikia pagaliau priprasti, kad ir vėliau diplomo už gražias akis niekas neduos“, – teigė dvyliktokė.
Abiturientė Aistė Stalmokaitė sakė, kad, kai kas nors paklausia, koks buvo egzaminas, visada atsakanti: „Egzaminas kaip egzaminas“.
„Man asmeniškai jie buvo įveikiami, tačiau tikrai pasitaikė užduočių, kuriose reikėjo gerokai pasukti galvą. Bet, jeigu buvo mokytasi, tada egzaminuose neturėjo būti nieko, ko nežinotum. Sunkiausiu egzaminu vis tik įvardyčiau anglų kalbos, bet tik klausymo dalį, nes kitos užduotys neatrodė sudėtingos. Niekada nesidomėjau ankstesnių metų abiturientų nuotaikomis po egzaminų, nes man tai nebuvo aktualu, bet, manau, jog visuomet yra jaučiamas abiturientų nepasitenkinimas vienu ar kitu egzaminu, tik galbūt šiemet dvyliktokai buvo drąsesni, ryžtingiau, išsakė savo nuomonę“, – kalbėjo A. Stalmokaitė.
Ji pridūrė, kad pati jokių straipsnių ar skundų niekam nerašė. Atvirkščiai, ne kaip dauguma, po egzaminų pyko ne ant egzaminų centro, o ant savęs, jog vienam ar kitam dalykui skyrė mažiau dėmesio.
Ne egzaminas, o olimpiada
A. Stalmokaitei antrino Agnė Stankutė, pabrėžusi, kad lengvų egzaminų ir negali būti, nes tai būtų nesąžininga gabių mokinių atžvilgiu, kurie mokydamiesi dėjo visas pastangas, o tie, kurie visus metus nieko neveikė, gautų puikius balus.
„Egzaminas turėtų būti toks, kad net ir nelabai gabus mokinys galėtų TIK išlaikyti, vidutinis – pasiekti tą norimą vidutinį lygį, bet kad būtų, kur pasireikšti ir tą dalyką tikrai išmanantiems mokiniams. Laikiau keturis egzaminus: lietuvių kalbos, chemijos, matematikos ir biologijos. Lietuvių kalbos ir chemijos egzaminai buvo sudaryti proto ribose. Lietuvių kalbos egzamine duoti gerai žinomi autoriai, ne per daug poetų, viskas tiesiog taip, kaip ir turi būti per valstybinį brandos egzaminą. Chemijos egzamino metu taip pat buvo, kur pamąstyti, bet jis nebuvo sunkus. Na, o dėl matematikos egzamino – trūksta žodžių. Jaučiausi ne kaip egzamine, o olimpiadoje, nors tikrai nesu iš tų žmonių, kurie kada nors turėjo problemų su matematika. Bet egzaminas leido man suprasti, kad nieko nemoku“, – šypsojosi abiturientė.
Ji prisiminė, kad sudėtingų šio egzamino užduočių net gabūs mokiniai, kuriems buvo prognozuojami šimtukai, nespėjo ar nesugebėjo atlikti. O biologijos egzaminas, anot A. Stankutės, buvo įdomus ir nestandartinis.
Mergina svarstė, kad internetinės dvyliktokų kalbos – bereikšmės.
„Mokiniai mano, kad garsiai šnekėdami bus išgirsti. Egzaminai sunkinami, kad nebebūtų masiško stojimo į universitetus, nes trūksta paprastų darbininkų. Taip norima atrinkti tikrai gabius vaikus. Dauguma rašiusių skundus internete arba švaistė laiką dvyliktoje klasėje, arba šiaip mėgsta burbuliuoti, nes tikrai pasirodė nepagrįstų rašinių“, – įsitikinusi A. Stankutė.
Kitas abiturientas, prašęs neminėti jo vardo ir pavardės, tvirtino, kad labiausiai nustebino matematikos egzaminas. Anot jo, kad ir kiek bandomųjų egzaminų buvo rašyta, nė vienas neprilygo tam, ką išvydo tikrojo egzamino metu.
„Dvyliktokų verksmai tikri. Aišku, galbūt šiek tiek perdėti, bet kad NEC nesigailėjo šių metų abiturientų – faktas“, – konstatavo vaikinas.
Priprasti neįmanoma
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokytojų pasiteiravus, kaip jie vertina šių metų egzaminus, pedagogai mąstė, kad egzaminai visada kelia stresą, tačiau reikia nepamiršti, jog viskas priklauso nuo pačių moksleivių įdirbio.
Matematikos mokytojos Verutė Nekrevičiūtė ir Dalia Bendikienė teigė, jog užduočių rinkinys buvo labai geras – mokiniams sunkus, bet vertas mokslų baigimo. Taškų buvo daug, todėl vaikai nespėjo visko atlikti. Bet egzaminas, pasak mokytojų, buvo visiems vienodas – todėl rezultatai vis tiek išsirikiuos pagal gabumus. Jos įžvelgė vienintelę spragą – jog bandomasis egzaminas buvo lengvesnis nei valstybinis, nors turėtų būti apylygis. Matematikės reziumavo, kad egzaminas nebuvo per sunkus, nors jo apimtis ir didesnė.
Lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Buivydienė sakė, kad nuomonių apie brandos egzaminus, kaip visada, girdisi visokių.
„Ypač daug neigiamų atsiliepimų pasipylė po anglų kalbos egzamino. Kai kurie abiturientai jautėsi sutrikę, kai kurie egzamino metu ir ašarą išspaudė, nes nesitikėjo tokių užduočių. Prisipažinsiu, nerimaudami laukėme lietuvių kalbos valstybinio egzamino, tačiau dvyliktokų literatūrinio ir samprotavimo rašinio temos neišgąsdino. Panašiomis temomis kalbėta, rašyti rašiniai. Jei abiturientas, besimokydamas mokykloje, perskaitė privalomų autorių kūrinius, analizavo juos, yra raštingas, netikėtumų nebus. Jei ne – stebuklų nėra ko tikėtis“, – pabrėžė lietuvių kalbos mokytoja.
J. Buivydienė patikino, kad egzaminai visada yra ir bus tam tikras stresas mokiniams, jų tėvams, netgi mokytojams. Prie jų negalima priprasti.
„Tačiau nepamirškime, kad visos egzaminų užduotys rengiamos pagal dalyko programą. Manau, daug skundų viešojoje erdvėje buvo todėl, jog įpratome dejuoti, ašaroti, lieti savo nuoskaudas, nepamatuotai kritikuoti. Bet pirmiausiai atvirai paklauskime savęs: ar viską padarėme ruošdamiesi brandos egzaminui? Puiku, kai jaunas žmogus, baigdamas mokyklą, turi gražių ateities svajonių. Pasitikėti ir tikėti savimi reikia, netgi būtina! Bet kartais perdėtas abiturientų maksimalizmas, negebėjimas įvertinti savo galimybių glumina ir pačius mokytojus, kai abiturientas paskutinę minutę pareiškia, jog laikys valstybinį egzaminą, nors visai nesiruošė, buvo retas svečias pamokose… Kas tada jam belieka? Gal tik dejuoti ir rašinėti skundus? Kaltinti Nacionalinį egzaminų centrą?“ – klausė pedagogė.
Egzaminai niekada nėra lengvi
J. Buivydienė įsitikinusi, kad „Vaivorykštės“ gimnazijos dvyliktokai ruošėsi egzaminams, tačiau jų gebėjimai, išmokimo lygis labai skiriasi.
„Džiaugiamės, kad turime gabių, kūrybingų ir nepaprastai darbščių abiturientų. Iš jų ir tikimės geriausių rezultatų. Pritariu neseniai viešojoje erdvėje išsakytoms buvusio abituriento mintims, kad egzaminai niekada nėra lengvi, nes tokia jų prasmė – patikrinti per 12 metų sukauptas žinias, gebėjimus, įgūdžius. Viską šiame pasaulyje reikia užsitarnauti sunkiu darbu, egzamino įvertinimą taip pat. Taigi, visiškai natūralu, jeigu kas nors ir nepavyksta. Svarbiausia žinoti, kad, rengdamiesi egzaminams, padarėme viską, ką galėjome“, – kalbėjo J. Buivydienė.
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorė Irena Pintverytė irgi sutiko, kad abiturientų skundai viešojoje erdvėje buvo nepagrįsti.
„Daug buvo kalbama apie anglų kalbos egzaminą. O kokie rezultatai? Šimtukų gauta mažiau, tačiau egzaminą išlaikė daugiau kandidatų nei pernai. Galbūt rezultatai ir būtų buvę dar geresni, jei egzaminas būtų lengvesnis, tačiau visuomet juk atrodo, jog viskas gali būti dar geriau“, – tvirtino gimnazijos direktorė.
Pastaruoju metu į portalo mano-gargzdai.lt redakciją ėmė plūsti nuotraukos, kuriose gargždiškiai užfiksavo Kelių eismo taisyklių pažeidimus padariusių vairuotojų transporto priemones.
Nuotrauką, kurioje įamžintas Mariaus Prekevičiaus krepšinio aikštelėje pastatytas automobilis, atsiuntusi gargždiškė stebėjosi, kad reikia turėti išmonės apskritai sugalvoti taip statyti mašiną.
Kitai miesto gyventojai abejonių sukėlė Vasario 16-osios gatvėje pastatytos mašinos.
„Ėjau pasivaikščioti ir nustebau. Negana to, kad nebuvo šaligatvio... Gaila pasidarė žolytės – ant jos stovėjo mašinos“, – nuogąstavo moteris.
Keistą automobilių statymo būdą nufotografavo ir portalui atsiuntė Edgaras.
„Pastebėjau keistoj vietoj – ant dviračių ir pėsčiųjų tako prie „Trevenos“ degalinės – pastatytą automobilį. Numerių užfiksuoti nepavyko, tačiau toks žmonių poelgis neturėtų būti toleruotinas“, – svarstė vyras.
Skaitytojų nuotraukos:
Vieni nori, kad Gargžduose niekam netrūktų veiklos, miestas nuolat gražėtų, kiti tik ir ieško, ką sugadinti ir kam pakenkti. Vos prieš metus parke atidarytoje vaikų žaidimų aikštelėje buvo apgadintos sūpynės.
Gargždiškė Eglė portalui mano-gargzdai.lt pranešė pastebėjusi, kad žaidimų aikštelėje aplaužytos sūpynės.
„Buvau parke ir nustebau, kam vaikų sūpynės užkliuvo?“ – stebėjosi moteris.
Spėjama, kad aikštelėje „pasidarbuoti“ galėjo iš mokyklos pro šalį einantys paaugliai, mėgstantys čia stabtelėti, arba jaunimas. Vandalai turėjo labai pasistengti, nes sūpynių rankena nulaužta taip, kad metalas buvo išluptas, o varžtai liko.
Laimei, kaip informavo Gargždų bendruomenės valdybos pirmininkė Roma Litvinaitė-Paplauskienė, nulaužtą apvalių sūpynių rankeną rado bendruomenės narys ir ją parnešė.
„Antradienį 18 val. organizuojamas bendruomenės susirinkimas-nedidelė talka, kurios metu apgadintas įrengimas bus taisomas, be to, bus pastatyti keturi suoliukai, tvarkoma aplinka“, – teigė bendruomenės valdybos pirmininkė.
Portalo mano-gargzdai.lt skaitytoja Lina užfiksavo ją papiktinusį Kelių eismo taisyklių pažeidimą.
Laiške gargždiškė rašo:
„Siunčiu nuotrauką, darytą prie Gargžduose esančio PC „Maxima“ (prie autobusų stoties). Esu labai pasipiktinusi, kad žmonės nemoka statyti savo mašinų. Visada tas „kampelis“ būna užimtas, nes kažkam atrodo, kad čia automobilio vieta ir statosi savo mašinas skersai išilgai. Bet, kai pamačiau automobilį visiškai ant perėjos, tikrai nesusiturėjau ir nufotografavau. Gal kažkam bus tikrai gėda pamačius savo transporto priemonę...“
Padėti ugdytis kūrybingai ir kritiškai mąstančiai asmenybei - vienas svarbiausių mokyklų uždavinių. Deja, humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vis dar dominuoja mechaninis, nerefleksyvus žinių įsiminimas ir atkartojimas.
„Mokyklose per mažai dėmesio skiriama jauno žmogaus kritinio mąstymo ugdymuisi. Pedagogų pagrindinis tikslas - kuo geriau paruošti mokinius brandos egzaminams, - sako Aneta Rostovskytė, Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos katedros dėstytoja. - Pavyzdžiui, istorijos pamokose mokiniai stengiasi įsiminti kuo daugiau datų, faktų ir, nors negali patikrinti jų pagrįstumo, nesvarsto kitų galimų versijų. Tik vienos istorijos žinojimas gali tapti viena iš įvairių konfliktų ir nesutarimų tarp valstybių priežasčių.“
Anot A. Rostovskytės, ne ką geresnė situacija ir literatūros pamokose. Jose mokiniai supažindinami su Lietuvos ir užsienio rašytojais, nurodant svarbiausius jų biografijos faktus, parašytus kūrinius ir nagrinėtas temas. Vis dėlto dažniausiai neklausiama, kokios aplinkybės lėmė vienokį ar kitokį autorių požiūrį, vertybes, pasirinktas temas ir pan. Analizuoti kūrinius tenka per daug nenutolstant nuo literatūros tyrinėtojų, kritikų įžvalgų, kurias švietimo ir mokslo, kultūros ministerijų ekspertai atrinko kaip teisingas ir pateikė mokytojams kaip orientyrus. Mokiniai turi suvokti tekstą taip, kaip jį suprato ekspertų parinkti literatūrologai, abejojama ir nepasitikima autentiškomis mokinio mintimis, individualiu požiūriu.
„Etikos pamokose nagrinėjamos iš kartos į kartą perduodamos vertybės. Daugelis joms paklūstame, kai kuriuos dalykus darome net nesuprasdami, kodėl tai darome,“ - pastebi Šiaulių universiteto dėstytoja.
A. Rostovskytės teigimu, kritinio mąstymo esmė - diskutuoti ir apsvarstyti kiekvieną tiesą, kuri yra pateikiama kaip objektyvi. Ji pastebi, kad net kai kuriuose vadovėliuose, pavyzdžiui, pilietiškumo pagrindų, autoriai nevengia atskleisti savo nuostatų, vadovaujasi stereotipais, tarkime, rašydami apie naujuosius religinius judėjimus, etnines grupes, subkultūras.
„Per menkas dėmesys kritinio mąstymo ugdymuisi gali būti ir viena priežasčių, kodėl nuo mažens plinta patyčios, nepagarba kitaip galvojantiems,“ - sako A. Rostovskytė.
Ji ragina mokytojus ir mokinius dažniau provokuoti diskusijas, išdrįsti klausti „Ar gali būti kitaip?“. Tokiu būdu kiekvienas galės rasti savitą požiūrį, kurio nederėtų „primesti“ kitiems. Arba kitaip tariant, Jūs neprivalote suprasti, perimti kitaip mąstančio žmogaus idėjų, pakanka suprasti, kad tuos pačius dalykus suvokiate skirtingai. Kritiniam mąstymui būdinga požiūrių įvairovė ir aplinkybių analizė.
Prieš kelias dienas rašėme apie prasidėjusią akciją, kuri skirta apsaugoti viešas erdves nuo taršos gyvūnų ekskrementais. Visą balandį aplinkos apsaugos inspektoriai organizuos sistemingus reidus miestų parkuose ir kitose vietose, kur gyventojai mėgsta vedžioti šunis, ir tikrins, ar šeimininkai surenka augintinių ekskrementus.
Portalo mano-gargzdai.lt redakcija sulaukė Gargždų gyventojos Linos laiško, kuriame ji piktinasi, kad už nesurinktas gyvūnų išmatas gresia didžiulės baudos, o specialių šiukšliadėžių mieste niekur nėra.
„Kiek žinau, gyvūnų ekskrementus reikia mesti į specialias dėžes, o ne į konteinerius ar paprastas šiukšliadėžes. O kiek mieste yra tų specialių dėžių? Esu mačiusi tik prie vienos Gargžduose esančios veterinarijos klinikos. Viešose erdvėse, kurias žada tikrinti inspektoriai, niekur jų nė su žiburiu nerasi. Tai kur dėti tuos kakučius? Kišenėje nešiotis?“ – klausia gargždiškė Lina.
Sunku prognozuoti, kada pastatys dėžes
Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros vedėjas Algirdas Vaitkus informavo, kad iš tikrųjų turėtų būti pastatytos specialios ekskrementų surinkimo dėžės, bet jų Lietuvoje mažai kur yra.
„Kadangi specialių dėžių nėra, tenka mesti į esamas. Yra prievolė surinkti ekskrementus ir jų kitur nepadėsi, tik į bendrą šiukšliadėžę. Aišku, tai nėra gerai. Rajono savivaldybė turėtų kažką mąstyti tuo klausimu“, – sakė A. Vaitkus.
Agentūros vedėjas tvirtino, kad žmogaus niekas nenubaus, jei augintinio ekskrementus išmes į šiukšlinę, nes, surenkant išmatas, daromas geras darbas.
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio ir aplinkosaugos vyriausiasis specialistas-ekologas Remigijus Alšauskas patvirtino, kad Gargžduose specialių dėžių gyvūnų ekskrementams nėra.
„Deja, nėra, nors turėtų. O šiuo metu žmonės tegul deda į bendro naudojimo šiukšliadėžes. Kadangi tai visgi yra kaip komunalinė atlieka. Į „varpelius“ mesti negalima“, – nurodė R. Alšauskas.
Sunkiai Klaipėdos rajone juda reikalai ir dėl šunų vedžiojimo aikštelių įrengimo.
Yra numatyta tris aikšteles įrengti Gargžduose ir vieną Priekulėje. Vienos aikštelės dydis turės būti apie 15 arų. Tačiau, kaip teigė R. Alšauskas, dėl lėšų stygiaus sunku prognozuoti, kada jos bus įrengtos. Neaišku, kada mieste atsiras ir gyvūnų ekskrementams mesti skirtos dėžės.
Šiomis dienomis daug kalbame apie tai, ar realu, kad Rusija mėgins įsiveržti į Baltijos šalis. Ar turi tam Kremlius karinių, finansinių pajėgumų ir taip toliau.
Man atrodo, kitą klausimą šiandien reikėtų kelti. Ne kokie įsakymai bus duoti iš Kremliaus, ne kaip ir kada galbūt bus panaudota agresija, o ką Lietuva padarys, kad tas pats Kremlius nemėgintų ar nenorėtų bandyti taip elgtis. Mano įsitikinimu, Lietuva gali nuveikti daug. Ir toli gražu ne vien tokiomis priemonėmis, kaip didesniu finansavimu krašto apsaugai ar naujos ginkluotės pirkimu (kas, žinoma, yra svarbu).
Siekdami sumažinti grėsmes, Lietuva ir pirmiausia kiekvienas iš mūsų turi ir gali:
Nebekariauti vidaus karų.
Kam naudingos rietenos ar susiskaldymas dėl tokių dalykų, kaip referendumai dėl žemės nepardavimo užsieniečiams? Gerbkime savo ir savo kaimyno privačią nuosavybę, savo teisę laisvai apsispręsti – iškart būsime stipresni.
Nebekariauti su investuotojais Lietuvoje.
Kam naudinga, kad dėl įvairių priežasčių iki šiol nesulaukiame tokių investuotojų kaip „Chevron“, kurie galėtų išsiaiškinti, turime ar ne Lietuvoje tokio turto kaip skalūnų dujos ir kokios galimybės jas išgauti? Sudarykime palankias sąlygas ateiti investuotojams, tada nereikės laukti niekieno malonės. Daugiau užsienio investicijų kartu reikš mažiau abejojančių, ar JAV ir kitos Vakarų valstybės sustiprins mūsų gynybos pajėgumus.
Nebekariauti aklai, siekiant suvesti sąskaitas.
Tai dažnai pasitaiko, ypač tokiose institucijose kaip Seimas ar Vyriausybė. Kam naudinga, kai valdantieji, nutarę suvesti sąskaitas su buvusia Vyriausybe, veikia per visokias laikinas Skardžiaus komisijas, o po to išsiaiškina, kad politinio revanšo siekiai veda į aklavietę, nes tai kenkia valstybės nepriklausomybei ir strateginiams energetikos objektams (kaip Suskystintų gamtinių dujų terminalas).
Politikoje galioja savos taisyklės (už tai aš irgi prisiimu atsakomybę), bet yra atvejų, kai būtina su(si)tarti. Tai visiškai nereiškia, kad reikia keisti ideologiją ar išduoti principinius įsitikinimus.
Nebebijoti karo, o imtis veiksmų.
Kam naudinga, kad liksime pasyvūs stebėtojai, abejingi tam, kas šiandien vyksta netoli mūsų sienų? Kam palanku, kad 9 iš 10 Lietuvos gyventojų bus įsitikinę, jog svetima kariuomenė gali mėginti veržtis į mūsų šalį?
Jei Karaliaučiuje matome aktyviai repetuojantį Rusijos karinį laivyną ir aviaciją, kodėl kiekvienas iš mūsų negalime „parepetuoti“ savanoriškose pratybose? Nesvarbu, tai būtų Šaulių sąjunga, krašto apsaugos savanorių, programuotojų ar informacijos specialistų grupė, pasirengusi atremti ne tik karines, bet ir kibernetinis ar propagandines atakas.
Nebeveikti pavieniui.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime ne veltui kalbėjo apie laisvės kainą ir pasakė mintį, kad kiekvienas savo darbais privalome ją stiprinti. Susitelkę ir veikdami kartu.
Gal mėgėjai pabambėti ir sakys, kas čia naujo, kas iš to? Bet aš sakau, kad kartu mes esame didesnė jėga. Jei kam reikia įrodymų, pažiūrėkite, kaip per svarbiausias Lietuvos rinktinės kovas susivienija „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ fanai.
Kol kiti tyliai namuose stebėjo ir stebi įvykius Ukrainoje, du jaunuoliai – gargždiškė Margarita Lukošiutė ir jos draugas vilnietis Simonas Jatkonis – viską nutarė pamatyti iš arti. Į Kijevą jie atskrido ankstyvą vasario 28 d. rytą ir ten išbuvo tris dienas. Visą laiką pora praleido Kijevo centre, daugiausia Maidane.
Kaip sakė Margarita ir Simonas, kelionės tikslas buvo savo akimis pamatyti Ukrainos sukilimą. Jie nutarė, kad muziejai ir pramogos gali palaukti, nes galimybė, nors ir simboliškai sudalyvauti revoliucijoje, yra daug vertingesnė už bet kokį muziejų.
Dalinamės Simono Jatkonio pasakojimu apie kelionę.
Norėjome pamatyti savo akimis
Nuo paauglystės domiuosi geopolitika, politika, karyba ir mūsų regiono istorija, todėl paprasčiausiai negalėjau praleisti progos, savo akimis pamatyti, kaip vyksta istorija. Keliauti nesibaiminant paskatino ir nostalgiški Sąjūdžio laikų prisiminimai. Tuo metu buvau dar vaikas ir prie Lietuvos nepriklausomybės siekio prisidėjau vaikiškais būdais, tad labai norėjosi pažvelgti į panašius įvykius suaugusiojo akimis.
Margaritai įdomiausia buvo pamatyti, kaip revoliucijos metu iš tikrųjų gyvena žmonės. Pamatyti, išgirsti, pabendrauti, susidaryti savo nuomonę tiek apie įvykius, tiek apie juose dalyvaujančius žmones.
Kijevas
Bilietus į Kijevą pirkome dieną po Maidano šturmo, kurio metu žuvo daugiausia žmonių. Buvo baugoka. Žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kad Kijeve nedirba bankai, bankomatuose nėra pinigų, parduotuvėse trūksta maisto. Rimtai svarstėme, gal vežtis kokį grikių pakelį ar konservų.
Gerai, kad to nedarėme, nes Kijevas, kurį pamatėme, buvo visiškai kitoks, nei įsivaizdavome: parduotuvės pilnos maisto, bankai dirba, vieninteliai tušti bankomatai – tie, prie kurių per barikadas negali privažiuoti inkasatorių mašinos.
Pirmus revoliucijos ženklus pamatėme prie oro uosto – užkardą, prie kurios savanoriai tikrina visų išvykstančių dokumentus. Tačiau anksti ryte ten nieko nebuvo, užkarda atrodė apleista. Išsikvietėme taksi ir nuvažiavome link centro, kur įsikūręs mūsų hostelis. Važiuodami per Kijevą nematėme jokių revoliucijos ženklų, nei žmonių su kaukėmis, nei barikadų, jokių degėsių. Pradėjo net kilti minčių, kad galbūt pavėlavome, gal revoliucija jau baigėsi?
Hostelis, kuriame internetu rezervavome porą lovų, įsikūręs prie pat Gruševskio prospekto. Paėję šimtą metrų centro link pamatėme pirmą barikadą ir supratome, kad niekas dar nesibaigė, o tik prasideda. Barikadų atitvertame centre knibždėte knibžda žmonių: kai kurie ten jau ketvirtą mėnesį, kiti paprasčiausiai atėjo pasivaikščioti.
Viskas tik prasideda
Maidano aikštėje ir Gruševskio prospekte išdygęs palapinių miestelis nesiruošia niekur kraustytis. Barikados taip pat paliekamos vietoje ir saugomos dieną-naktį. Dalis parduotuvių ir kavinių veikia, dalis savo patalpas perleido revoliucionieriams. Centre esantys miesto administracijos ir kiti oficialūs pastatai tarnauja kaip revoliucijos štabai.
Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, kai apsipranti su visur esančiais savigynos kariais ir barikadomis, – tvarka. Visą teritoriją savanoriai tvarko kiekvieną dieną. Žmonių ir automobilių srautus taip pat reguliuoja savanoriai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas Maidanas veikia chaotiškai, savanoriškais pagrindais. Tik vėliau pradedi matyti, jog tai ne šiaip palapinių miestelis, o Kijevo ir visos Ukrainos revoliucijos širdis bei protas.
Kas valdo Maidaną?
Tuo metu (prieš porą savaičių), kai mes buvome Kijeve, naujoji vyriausybė ir prezidentas dar nebuvo įtvirtinę savo valdžios. Vienintelis rimtas politinės valios šaltinis buvo Maidanas. Pasimetę politikai ėjo Maidano nurodyta kryptimi. Turbūt kyla natūralus klausimas – kas vadovauja Maidanui? Kas viską valdo?
Atsakymas gali būti sunkiai suvokiamas, bet yra, kaip yra – Maidano niekas nevaldo ir jį valdo visi. Tai labai fragmentuotas judėjimas, jame veikia dešimtys įvairiausių judėjimų ir grupuočių, o sprendimai priimami tiesioginės demokratijos būdu – žmonės paprasčiausiai nubalsuoja vietoje. Bet kuris norintis gali ateiti į Maidano administracinį centrą ir pateikti savo pasiūlymus, kaip spręsti vienas ar kitas problemas. Pasiūlymas užrašomas ir pateikiamas viešam svarstymui, daugiausiai palaikymo sulaukusi idėja įgyvendinama. Maidane nuolatos gimsta idėjos ir priimami sprendimai, kurie turi įtakos visai Ukrainai.
Įdomiausia, kad visa tai veikia, ir veikia sklandžiai. Miesto ir valstybės administracijos derina veiksmus su Maidanu, milicija patruliuoja tik kartu su savanoriais, politikai, intelektualai, verslininkai nuolatos ateina į Maidaną pabendrauti, pajusti žmonių nuotaikų. Naujai iškilę revoliucijos lyderiai aktyviai įsilieja į politinį, ekonominį ir administracinį valstybės gyvenimą.
Mano nuomone, Maidanas yra labiau idėja, valstybės ir savivaldos valdymo sistema nei organizacija. Kituose miestuose ir kaimuose iškilę maidanai ir iš savanorių susiformavusios apsaugos pajėgos atsirado savarankiškai. Taip, veiksmai koordinuojami valstybiniu mastu, tačiau iniciatyva veikti ir kurti ateina ne iš centrinio Maidano, o iš vietinių žmonių, kurie perėmę veiklos modelį pradeda tvarkyti savą kiemą.
Maidanas yra labai atviras judėjimas, vienijantis radikaliai skirtingas pažiūras. Seni dirba išvien su jaunais, liberalai spaudžia ranką nacionalistams, studentai diskutuoja su kaimo vaikinais, turtingi dirba kartu su vargšais. Gali pasirodyti, kad tokia organizacija yra per daug atvira, kad į ją lengvai gali infiltruotis provokatoriai, godūs savanaudžiai ar kitokie kenkėjai. Iš dalies tai yra tiesa. Iš kitos pusės, kadangi Maidane sprendimai priimami ypač skaidriai ir daugybė skirtingų žmonių aktyviai dalyvauja veikloje, kontroliuoti šį judėjimą yra labai sudėtinga. Maidanas išties yra žmonių judėjimas.
Kas už viską moka?
Jei jau niekas nevadovauja, tai kas tada už viską moka? Iš ko gyvena tie, kurie jau keturis mėnesius nedirba?
Maidaną išlaiko žmonės. Kiekvieną dieną iš visų Ukrainos kampelių į Maidaną plūsta maistas, medikamentai, drabužiai, technika, pinigai. Tai lyg mokesčiai valstybei, tik savanoriški ir neapipinti biurokratiniu aparatu. Yra bendros Maidano sąskaitos ir sandėliai, tačiau pastaruoju metu dauguma iniciatyvų savarankiškai renka lėšas. Tokiu būdu išvengiama administracinio aparato augimo ir visų su tuo ateinančių problemų: korupcijos, vagysčių, neskaidrumo ir t.t.
Norint suprasti tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, pradžiai reikia suprasti viena – Maidano aktyvistai nėra šiaip minia, neturinčių ką veikti žmonių. Kiekvieną dieną jie dirba darbą. Ukrainiečių tauta jiems patikėjo labai svarbias pareigas – kurti ir saugoti naują Ukrainą. Tauta pati išlaiko savo revoliuciją, todėl revoliucinis judėjimas yra atskaitingas tik tautai ir niekam kitam. Kiekvieną dieną tūkstančių tūkstančiai žmonių aukoja, kad išlaikytų ir stiprintų Maidano judėjimą visoje Ukrainoje. Kadangi judėjimas yra toks fragmentuotas, tai ir kiekvienas norintis prisidėti, gali paremti tą judėjimo dalį, kuri geriausiai atitinka jo įsitikinimus. Moteriškė gimusi Lvove, bet jau trisdešimt metų gyvenanti Kijeve, maistą neša Lvovo šimtinei, futbolo fanai palaiko futbolo fanus, kiekvienas regionas renka paramą savo regiono atstovams.
Kiek pamenu, panašiai viskas veikė ir Lietuvoje, kai didelė tautos dalis susivienijo siekdami bendro tikslo – laisvės.
Ką apie revoliuciją galvoja ukrainiečiai
Teko bendrauti su įvairiais žmonėmis: tiek su Maidano aktyvistais, tiek su bandančiais išlikti nuošaly ir niekur nesikišti. Pirmas dalykas, kurį pastebėjome – prasčiausiai psichologiškai jaučiasi tie žmonės, kurie nieko nedaro, bet domisi tuo, kas vyksta. Seka naujienas, nerimauja, nervinasi, baiminasi karo, nežino, ko laukti ateityje. Baisiausia yra prieš kompiuterio ir televizoriaus ekraną, nes tada žmogus pasijaučia esąs didžiulių, globalių įvykių sūkuryje. Pasijaučia bejėgis ir negalintis niekam daryti įtakos.
Yra didelė žmonių dalis, kurie domisi tuo, kas vyksta, tačiau toliau gyvena kasdienius gyvenimus. Panašu, kad ši žmonių grupė jaučiasi daugmaž normaliai. Jei būdamas Kijeve neužsuksi į Maidaną, tai net nesuprasi, kad šalyje kažkas vyksta. Gyvenimas teka įprasta vaga ir šaltesnių nervų piliečiai gali ramiai gyventi.
Dar yra nemaža dalis žmonių, kurie palaiko Maidaną: atneša savanoriams maisto, aukoja pinigus, drabužius, medikamentus, ateina į Maidaną „pakvėpuoti laisvės oru“, pabendrauti su aktyvistais, sudalyvauti koncertuose, mišiose, vestuvėse (taip, Maidane vyksta net ir vestuvės). Šie žmonės jaučiasi laisvės judėjimo dalimi, jie dėkingi kovotojams, liejusiems kraują už bendrą laisvę, o kovotojai ir kiti aktyvistai dėkingi jiems už palaikymą ir paramą.
Ir yra tie, kurie veikia aktyviai. Šie žmonės patys ramiausi, draugiškiausi ir nuoširdžiausi iš visų. Tokio svetingumo ir šiltumo kaip Maidane mes nematėme niekur. Aktyvistai ir kovotojai mielai bendravo, kvietė prie laužų, į palapines, primygtinai vaišino kava, arbata, naminėmis sultimis, maistu. Mums nuolatos dėkojo, kad atvažiavome, kad palaikome, kad suprantame jų laisvės ir padoraus gyvenimo siekį. Vėlgi, kažkas panašaus vyko ir Lietuvoje, tad labai lengva suprasti ukrainiečius.
Kokia ateitis laukia Ukrainos?
Tie žmonės, kurie prisideda prie judėjimo, pasiryžę kautis iki galo. Ir jie nebijo. Nes baisu, pikta ir negera yra tik tada, kai vien tik žiūri žinias ir nieko nedarai. Gatvėje nėra baisu, mitinge nėra baisu, ant barikados nėra baisu. Kaip sako patyrę, net ir pirmose kovotojų eilėse nėra baisu, o net jei yra baimė, tai ji visiškai kitokia nei ta smaugianti, dusinanti, pykčiu atskiesta neviltis, kuri apima nieko nedarant, bet nuolatos spėliojant, kas bus... Darantys nespėlioja, kas bus, jie kuria ateitį patys. Jie valdo procesą, o ne procesas juos.
Didelį įspūdį paliko ukrainiečių susitvardymas ir humoro jausmas. Niekur negirdėjome nė vieno blogo žodžio apie rusus, net ir po to, kai Putinas užgrobė Krymą. Nė vieno blogo žodžio. Visas pyktis nukreiptas tik į Putiną.
Maidane visi supranta, kad Ukraina, kaip valstybė, yra ant kracho ribos. Armija nuskurdinta ir tik nedidelė jos dalelė yra visiškai pasiruošusi galimam karui, ekonomika ne tik, kad šlubuoja, bet vos šliaužia, politinė ir administracinė valstybės sistema korumpuota ir perpuvusi. Visi puikiai supranta, kad nei valdžia, nei Europos Sąjunga, nei NATO Ukrainos nesutvarkys. Vieninteliai, kas gali sutvarkyti ir pertvarkyti Ukrainą, yra patys ukrainiečiai... Ir jie tai daro.
Žmonės nepasitiki nė vienu politiku: nei senu, nei nauju. Nededa jokių vilčių į tarptautinę bendruomenę, be to, ir nenori, kad jiems pradėtų diriguoti JAV ar Briuselis. Tuo labiau nenori, kad jiems diriguotų Maskva. Maidanas yra jau antra Ukrainos revoliucija per dešimt metų, tik šį kartą žmonės pasiruošę eiti iki galo: įgyvendinti struktūrines krašto apsaugos, ekonomikos, valstybės administravimo, rinkimų sistemos reformas.
Ar jiems pavyks? Nežinau... Tačiau esu tikras dėl vieno – ukrainiečiai nenurims tol, kol nesukurs tokios valstybės, kokios jie nori ir kokios jie yra verti. Ugnis Ukrainos širdyje dega karštai ir nė nesiruošia išblėsti.
Kelionė namo
Ankstyvą pirmadienio rytą važiavome į oro uostą, šį kartą užkarda buvo funkcionuojanti, savanoriai tikrino visų išvykstančių dokumentus. Sustabdė ir mūsiškį taksi automobilį. Savanoris mandagiai paprašė parodyti dokumentus, pamatęs lietuviškus pasus iš karto pradėjo atsiprašinėti ir palinkėjo gero kelio. Nustebęs taksi vairuotojas paklausė: „Ką dokumentuose pamatė savanoris?“ Atsakiau: „Turbūt tai, kad mes – lietuviai?“ Vairuotojas nusišypsojo: „Taaaip, lietuvius mes gerbiame“.
Tokiomis nuotaikomis ir grįžome į Lietuvą. Ši trumpa kelionė pranoko visus lūkesčius, daug pamatėme ir daug išmokome. Supratome, kad mes, lietuviai, galime daug ko pasimokyti iš kaimynų.
Margaritos Lukošiutės nuotraukos:
Portalas mano-gargzdai.lt sulaukė skaitytojos fotoreportažo, kuriame, kaip ji teigia, įamžintas Gargždų įstaigų ir įmonių požiūris į neįgaliuosius.
„Nereikia ilgai vaikščioti po miestą, kad pastebėtum, kad Gargžduose visiškai ignoruojami neįgalieji. Yra daugybė įstaigų, į kurias jiems tiesiog neįmanoma patekti. Pavyzdžiui, DNB bankas, paštas, įmonė „Gargždų švara“, Gargždų butų ūkio bendrovė, valgykla „Bulvė“, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Gargždų skyrius ir kitoje pastato pusėje esanti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūra. Taip pat kai kurios vaistinės, net miesto centre esančios parduotuvės ir galų gale poliklinika. Norint patekti į Šeimos medicinos centrą, tenka aplinkkeliais važiuoti – pro ligoninę, nes prie pagrindinio poliklinikos įėjimo neįgaliuosius pasitinka tik jiems neįveikiami laiptai. O kiek dar yra kitų parduotuvėlių ir įstaigėlių, kurioms neįgalieji nerūpi. Kodėl taip yra?“ – laiške klausia gargždiškė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Gytis Kasperavičius informavo, kad yra įstatyminė bazė ir statybos techniniai reglamentai, kurie reglamentuoja pastatų pritaikymą neįgaliesiems.
„Gal ir būtų galima pasiūlyti iniciatyvą reikalauti susitvarkyti užvažiavimą. Savivalda irgi gal galėtų pritaikyti savo pastatus. Bet visa tai paprastai vyksta naujų pastatų projektavimo metu arba rekonstruojant senus. Tada numatomi visi privalomi reikalavimai neįgaliesiems“, – kalbėjo G. Kasperavičius.
Vedėjas nurodė, jog prie esamų statinių sudėtinga tai padaryti.
„Vien panduso kartais nepakanka. O reikalavimai jiems yra gana sudėtingi. Jei yra staigiai aukštėjantys laiptai, reikia daryti keliasdešimties metrų pandusą, kad būtų teisingas nuolydis. Kartais tokio dalyko neįmanoma techniškai įrengti. Pavyzdžiui, pašto atveju. Čia reikėtų daryti liftą, kylantį pagal laiptus. Tai yra padaroma. Ir jeigu paštą norėtų rekonstruoti, greičiausiai būtų keliami tokie reikalavimai“, – aiškino G. Kasperavičius.
Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė pabrėžė, kad ne tik įvairių įstaigų vadovai turėtų nepamiršti neįgaliųjų.
„Daug kalbama apie universalaus dizaino svarbą. Kiekvienas, ir sveikas žmogus, sakykim, statydamas namą, turėtų pagalvoti, kad ten gyvens ir senas. O kokie dabar yra namai – laiptų laiptai. Ir sveikas žmogus gali susilaužyti koją, gal anūkas su vežimėliu atvyks. Bet čia yra didelis ateities darbas“, – kalbėjo D. Gumuliauskienė.
Socialinės paramos skyriaus vedėja svarstė, kad dauguma įstaigų, kurios yra suinteresuotos, kad neįgalieji pakliūtų į jas, pačios pagalvoja apie tai ir nori daugiau klientų.
LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMAS
11 straipsnis. Aplinkos prieinamumas
1. Reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams.
2. Už aplinkos pritaikymo neįgaliųjų specialiesiems poreikiams statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą atsako Aplinkos ministerija.
3. Už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams atsako savivaldybių institucijos ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytų objektų savininkai bei naudotojai.
4. Už informacinės aplinkos neįgaliesiems pritaikymo organizavimą atsako Vyriausybės įgaliota institucija.
Skaitytojos nuotraukos:
Portalo draugai
Reklamos
Dabar svetainėje 2200 svečiai (-ių) ir narių nėra