Nuomonės (86)
Paauglystė – metas, kai vaikas jau yra nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs žmogus. Tai siekis būti savarankišku, už save atsakingu piliečiu. Taip pat pasirinkimas, ką ir kada valgyti, tačiau dar ne visiškai suvokiant, kas yra sveika ir naudinga bei kas nesveika ir žalinga.
Didžiajai daliai paauglių yra duodami dienpinigiai pavalgyti šiltus pietus mokykloje ir tik maža dalis maistą priešpiečių dėžutėse nešasi iš namų. Tuomet ir pasireiškia savarankiškumas, kur ir kam tie pinigėliai panaudojami. Kreipiuosi į tėvus – ar kada pagalvojote, ar vaikai tikrai valgo šiltus pietus mokykloje?
Kiekvieną rytą, keliaudama į darbą, praeinu pro maisto prekių parduotuvę, kuri darbą pradeda kiek ankščiau nei kitos. Ir atėjus rudeniui, eilės parduotuvės kasoje pailgėja – prasideda nauji mokslo metai. Kol mokiniai užsiima ilgiausias eiles prie kasos, kantriai atsistoju į jos galą ir stebiu, ką jie perka priešpiečiams, užkandžiams ar pietums neštis į mokyklą. Kadangi valstybinės mokinių maitinimo tvarkos neleidžia mokyklų valgyklose pardavinėti gaminių su šokoladu, bulvių traškučių, gazuotų gėrimų ar kitų maisto produktų su neleistinais priedais, kurių yra ilgiausias sąrašas, taip sumažinamas valgyklos asortimentas. Tačiau mokiniai nepraleidžia progos atsinešti šių produktų iš namų, šiuo atveju nusipirkdami prieš pamokas parduotuvėje.
Tačiau kokią naudą gauna vaiko organizmas, kai pietūs iškeičiami į saldumynus? Gausų kiekį cukraus ir tuščias kalorijas. Pavyzdžiui, suvalgęs vieną iš dažniausiai paauglių perkamų produktų – šokoladinį batonėlį – vaikas gauna apie 5-6 arbatinius šaukštelius cukraus, suvalgęs šokolado plytelę – 9-10 arbatinių šaukštelių cukraus, o išgėręs pusę litro gazuoto gėrimo – 6-8 arbatinius šaukštelius cukraus. Ir dažnai per dieną suvartojamas ne vienas šokoladukas ar buteliukas gazuoto gėrimo. Su gaunamu cukraus kiekiu išsibalansuoja dienos valgymo rėžimas. Užkandžiaujant per pertraukas ir atėjus pietų metui, vaikai atsisako šiltų pietų, kadangi dar jaučiasi sotūs ir nealkani.
Jeigu jūsų vaikas atsisako valgyti mokykloje, įdėkite jam priešpiečių dėžutę ir užtikrinkite, kad grįžęs namo jis pavalgytų šiltus pietus. Net ir puikiai subalansuoti priešpiečiai negali atstoti šilto maisto augančio vaiko organizmui. Priešpiečių dėžutės turinį galėtų sudaryti: įvairių grūdų duona, virtos mėsos, sūrio ar keptos žuvies gabaliukas ir, žinoma, daržovės ir vaisiai. Tačiau reikėtų pasistengti, kad, vaikui atsidarius priešpiečių dėžutę, maistas atrodytų skaniai ir estetiškai.
Tuo metu, kai vaikai pradeda lankyti vidurinę mokyklą, tėvai turi būti ypač pastabūs ir dėmesingi. Derėtų kalbėtis su savo atžalomis apie sveiką ir tinkamą mitybą, rodyti gerą pavyzdį, aiškinti, kas yra sveika ir naudingą, ir kokią žalą mūsų organizmui teikia nereguliari ir netinkama mityba.
Svarbiausia, tėvai turi priminti, kad vaikas ar paauglys laikytųsi dienos rėžimo, būtinai išeidamas iš namų pavalgytų pusryčius, mokykloje – šiltus pietus, o namuose – šviežiai paruoštą vakarienę. Tarp pagrindinių valgymų yra galimi užkandžiai. Tai gali būti ir mėgstamas šokolado batonėlis, bet tik vienas ar du per savaitę. Jokiu būdu saldumynai ir greitas maistas negali pakeisti pagrindinių patiekalų.
Į Europą plūstantys pabėgėliai tapo svarbiausia viešų diskusijų tema. Lietuvos visuomenė su dideliu nerimu stebi pranešimus apie imigrantų skaičius, kuriuos mūsų valstybė turės priimti. Ir tie skaičiai didėja geometrine progresija. Susidariusia įtampa puola pasinaudoti politikai. Vieni dalinasi nuotraukomis, kuriomis praneša, jog jų namai atviri pabėgėliams, kiti rodo didelį solidarumą, nes jų asmeninės gerovės tai nepalies, treti mušasi į krūtines, jog nesutinka su privalomomis imigrantų kvotomis. Visame tame beprasmių pareiškimų fone nesigirdi nei žodžio apie milijoną Lietuvos piliečių, kurie tapo (priverstiniais) ekonominiais emigrantais.
Prieš kelis mėnesius pasirašiau partijų susitarimą, jog reikia dėti pastangas savo tautiečius susigrąžinti atgal į tėvynę. Kiek suprantu, ši aktualiausia Lietuvos problema mūsų politikų nebejaudina, nes atsirado nauja tema savireklamai. Man atrodo, jog šiose aplinkybėse Lietuva gali ir turi pareikšti, jog sprendžiant imigrantų krizę Europoje, daugiausia, kuo galime prisidėti – tai susigrąžinti šimtus tūkstančių emigravusių lietuvių, taip atlaisvinant vietos pabėgėliams Vakarų Europoje. Būtume laimingesni, jei ne Sirijos pabėgėliai, o patys lietuviai atvyktų dirbti į Lietuvą. Tik tam neužtenka plakatų su lozungais. Tam reikia aiškios valstybinės programos, kurią paremtų verslas, bankinis sektorius. Reikia lengvatinių kreditų su valstybės garantija būsto įsigijimui, lengvatinių kreditų verslo pradžiai. Būtina lietuvių kalbos nemokančių vaikų, kilusių iš lietuvių šeimų (!), integravimo į vaikų darželius, mokyklas programa. Turime suvokti, jog dažnai lietuvių emigrantų šeimai vaikų integracija į lietuvišką švietimo sistemą yra ne ką mažiau kebli nei pabėgėliams iš Sirijos. Lietuva nepadarė nieko, kad mūsų tautiečiai pradėtų grįžti į tėvynę, o ne masiškai iš jos bėgtų.
Dar liūdniau nuteikia ciniški verslo organizacijų vadovų pareiškimai, jog imigrantai mums reikalingi kaip oras. Jie nešneka apie galimybes į kuriamas darbo vietas pasikviesti tautiečius, dėl ekonominių nepriteklių išvykusius į kitas šalis. Juos domina tik pigi darbo jėga, kuri verslui kraus milžiniškus pelnus. Aš savo versle niekada nepriimsiu svetimtaučio, kol yra galimybė darbą suteikti ta pačia kalba kalbančiam, tos pačios kultūros, mentaliteto žmogui. Taip, lietuvio nepriversi dirbti už grašius, jam reiks socialinių garantijų ir t.t. Bet, koks tai verslas, kuriame nebėra patriotizmo, rūpesčio savo valstybe, jos piliečiais? O tiems, vergų ieškantiems verslininkams, siūlau fabrikus statyti kur nors Graikijos salose, kur atplaukia laivai su imigrantais. Tik abejoju ar tie žmonės atplaukia vergauti. Europos komisarų vietoje, aš šiandien užsiimčiau ne pabėgėlių kvotų dalinimu ES šalims, o įrodinėčiau, kad pabėgėlių krizę spręsti reikia pirmiausia sprendžiant vidinės migracijos problemas, tai yra susigrąžinant savo tautiečius į savo valstybes. Įsivaizduokite, kad ekonominiai „pabėgėliai" iš Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos gautų orų pragyvenimo šaltinį sau ir savo šeimoms savo gimtosiose šalyse. Įsivaizduokite, kad Europos Komisija dėtų tokias pačias pastangas integruoti juos į gimtųjų šalių darbo rinką, švietimo sistemą, kaip šiuo metu dedamos pastangos integruojant karo pabėgėlius ir investuojant į tai dešimtis milijardų eurų. Tuomet darbo jėgos stokojančiose Vakarų Europos valstybėse atsirastų šimtai tūkstančių, jei ne milijonai, laisvų darbo vietų karo pabėgėliams iš musulmoniškų šalių. Be to, tose valstybėse dėl to nebūtų kultūrinio šoko, kadangi Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse jau dabar gyvena gausios musulmonų bendruomenės. Tačiau realybė yra tokia, kad Europos Sąjunga nėra tokia solidari ir tokia dosni savo pačios piliečiams, kaip solidariai ir dosniai priima svetimus.
Ramūnas Karbauskis, Kultūros mecenatas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas
Kyla klausimas, kodėl pabėgėlius į savo namus pasiruošę priimti politikai neina į demonstracijas dėl lietuvių vaikų paėmimo iš globos namų? Nesuprantu ir Lietuvos Prezidentės demonstratyvaus apsilankymo trijose Lietuvoje gyvenančiose šeimose iš Sirijos, kada šimtai tūkstančių lietuvių šeimų dėl nepritekliaus, valdžios korupcijos, abejingumo palieka gimtąją šalį. Gal pirmiausia reikėtų rasti galimybę apsilankyti Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje ir pasiteirauti, ko mūsų šalį palikę piliečiai tikisi iš Lietuvos valdžios, kas paskatintų juos sugrįžti?
Aš, kaip ir absoliuti dauguma sveiko proto žmonių, suprantu, jog mes turime padėti tiems, kurie bėga nuo karo, mes turime būti solidarūs su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Juk net mūsų prezidentai A. Smetona, K. Grinius ir V. Adamkus - visi buvo karo pabėgėliai, kuriais pasirūpino pokario Vokietija, JAV ir kitos šalys. Tačiau abejoju, ar rasime tinkamus sprendimus, ignoruodami savo pačių piliečių padėtį.
Pabėgėlių krizė Europoje dar labiau aktualizavo dvigubos pilietybės įteisinimo būtinybę Lietuvos piliečiams, gavusiems kitų šalių pilietybę, ar turintiems lietuvišką kilmę. Visiškai akivaizdu, jog po pabėgėlių kvotų, bus pareikalauta suteikti pilietybę naujai atvykusiems. Kaip tada reikės pažiūrėti į akis lietuviams, kuriems ta pilietybė buvo atimta ar iki šiol nesuteikta? Gyvename kažkokių kreivų veidrodžių karalystėje, kada prisiekinėjame meile ir rūpesčiu svetimšaliams, bet esame abejingi savo tautiečiams. Matomai, politikai, kaip ir pigios darbo jėgos trokštantys verslininkai, skaičiuoja tik galimą naudą. Nenoriu tapti pranašu, bet valstybė, kurioje valdžia nemyli savo tautiečių, niekada nebus miela ir iš svetur atvykusiems.
Kalbama apie pabėgėlių integraciją, bet kas turima galvoje? Integracija, skiriant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos pašalpas, valstybės garantuotas darbo vietas su Europos Sąjungos standartus atitinkančiais atlyginimais? Pašalpas dalinti mes sugebėsime, bet dėl darbo vietų ir atlyginimų kyla abejonių. Tada iš politikų pasigirsta ciniški pareiškimai, jog galime priiminėti, kiek tik reikia, vis vien visi išlakstys į turtingesnes. Bet lygiai tokia pat politikų pozicija galioja ir mūsų tautiečių atžvilgiu. Politikai bjaurisi bet kokiomis Lietuvos žmonių pastangomis burtis į pilietines iniciatyvas. Profsąjungų reikalavimai kelti atlyginimus sulaukia prorusiškumo epitetų, o protestai, parašų rinkimai - baudžiamųjų bylų jų organizatoriams.
Lietuvos piliečiai baigia visiškai nusivilti valdžia, tą nusivylimą jau reikšdami ir valstybei. Aš niekada nenusivilsiu savo tauta ir valstybe, nes valdžia, abejinga savo šalies piliečiams, atsidurs istorijos šiukšlyne ir jos vietoje atsiras tokia, kuriai rūpės tėvynė. Jei tai neatsitiks artimiausiu metu, tai atsitiks užaugus mūsų vaikams ir anūkams. Pabėgėlių krizė yra puiki proga atsigręžti į tautines vertybes, lietuvių kalbos reikšmę, gerovės kūrimą ir didesnį solidarumą, mažėjantį atotrūkį Lietuvos žmonėms. Padėkime sau ir padėsime visam pasauliui...
Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.
Negaliu sakyti, kad atradau rajone, kuriame geriausia gyventi, nesprendžiamą problemą. Tačiau neveikiančių kapinių problema egzistuoja ir ją reikia spręsti.
Ką mūsų protėviams reiškė kapinės? Kapinės žymėjo kaimų teritorijas. Todėl ir dabar likę kapinių pavadinimai atitinka kaimų pavadinimus: Eglynų, Smilgynų, Šatrių, Šakinių ir kt. Na, o kaimas daugeliui – tai gimtinė, kur tu gimei, kur gimė tavo tėvai, seneliai ir kur jie buvo palaidoti. Kai kurių kapinių pavadinimai – nykstantys ar išnykę, o kapinių – tebėra.
Per savo darbo metus ne kartą lankiausi vienose ar kitose neveikiančiose senosiose kapinėse. Tačiau susitikimuose su gyventojais nuolat išgirstų prašymų aptverti ar pasirūpinti kapinėmis, nes jas esą baigia gyvuliai ištrypti, o vagys kryžius išvogti...
Šią vasara apsilankiau daugelyje mūsų rajono seniūnijų neveikiančių kapinių, kad įsitikinčiau, kokia reali situacija. Pamatytas vaizdas tikrai nuvylė: neveikiančiose kapinėse vos vienas kitas kapelis sutvarkytas žmogaus rankų... Deja, dauguma ne tik kapų, bet ir pačių kapinių yra pamirštos, gana apleistos, apaugusios piktžolėmis, tvoros iškrypusios, aplink suarti visi priėjimo takai, beveik niekur nėra informacinių lentelių, nurodančių, kokios tai kapinės, kas ir kada jose atgulė amžinojo poilsio. Tik kai kuriose minimaliai atliekami įvairūs darbai: šienaujama žolė, remontuojamos tvoros, tvarkomi antkapiai, paminklai, kryžiai. Kai kur seniūnai negalėjo patikėti pamatę, kad tik prieš metus aptvertos tvoros pavogtos...
Tikrai negalvojau, kad viskas taip blogai. Ar tikrai mes taip sunkiai gyvename, kad nebeišgalime skirti neveikiančioms kapinėms dėmesio ir lėšų ir jas civilizuotai prižiūrėti?
Amžinojo poilsio vietas prižiūri seniūnijos ir vienas kitas pilietiškas gyventojas. Kasmet iš Savivaldybės biudžeto vienuolikai rajono seniūnijų skiriamos lėšos senųjų kapinių tvarkymui. Šiemet buvo numatyta 10 137 eurų suma. Tai nėra didelė pinigų suma, nes Klaipėdos rajone yra 240 neveikiančių kapinių: Priekulės seniūnijoje – 51 neveikiančios kapinės, Veiviržėnų – 37, Vėžaičių – 33, Dovilų – 32, Endriejavo – 30, Kretingalės – 29, Dauparų-Kvietinių – 15, Agluonėnų – 13, Sendvario – 12, Judrėnų – 6 ir Gargždų – 5.
Tačiau mūsų, gyvųjų, pareiga sutvarkyti nykstančias kapines, nes prabėgs dar keli dešimtmečiai ir visiškai nebeliks ženklų, menančių kapus. O juk ten palaidoti žmonės taip pat gyveno mūsų rajone ir paliko mums savo gyvenimo kultūrą, papročius, tradicijas... Visos šalies istorikų susidomėjimą sukėlė netyčia rastas tūkstančių metų senumo kapas su unikalia urna Kvietinių kaime tiesiant dujotiekio vamzdyną į Kuršėnus. Archeologai tai vadina tikra sensacija.
Lankydamasi kapinėse kalbėjausi ir su atsitiktinai sutiktais žmonėmis ir su tais, kurie kapines prižiūri. Žmonių nuomone, prastai prižiūrimos kapinės mūsų rajono istorinė ir pilietinė problema. Ir nereikia čia skųstis pinigų ar darbuotojų trūkumu. Įstrigo Kvietinių–Dauparų seniūnijos darbuotojo Algimanto Viršilo pasakyti žodžiai, kad ne vien pinigai lemia kapinių tvarkymo darbus, o ir vadovų iniciatyva, supratimas ir požiūris į atliekamą darbą.
Tikrai yra ir gražių pavyzdžių, kai kapines tvarko vietos bendruomenės, įvairios nevyriausybinės organizacijos, aukštųjų mokyklų studentai. Kasmet lietuviai vyksta į misijas Sibire ir tvarko ten palaidotų protėvių kapus. Manau, kad mums taip toli važiuoti nebūtina. Panašių akį rėžiančių vaizdų, kokius Sibiro misijų dalyviai užfiksuoja tremties vietose, apstu ir mūsų rajone.
Vyriausybė dar 2008 m. patvirtintomis kapinių tvarkymo taisyklėmis įpareigojo savivaldybes atlikti visų kapinių inventorizaciją ir pateikti registruoti detalius inventorinius esamos būklės dokumentus – geodezinę nuotrauką, įrangos, statinių, medžių, antkapių, laidojimo faktų registravimo dokumentus. Manau, kas LR Vyriausybė ne šiaip sau patvirtino šias taisykles ir įpareigojimus savivaldybėms. Tai buvo padaryta todėl, kad savivaldybės atsakingi darbuotojai susirūpintų ir žiūrėtų tvarkos, kurios privalo laikytis tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai subjektai. Deja, mūsų aplaidumas priveda prie to, kad visai šalia kapinių statomi namai, kasami tvenkiniai. Pvz., Sėlenėlių kaimo kapinės sunaikintos tiek, kad sunaikinus rodyklę, kad čia Sėlenėlių kapinės – neliks jokios žymės. Tad gali statytis ant tos kalvelės namą ir gyventi ant žmonių kaulų. Laugalių veikiančios kapinės išpuoselėtos ir prižiūrimos, o priešingoje kelio pusėje pušynėlyje neveikiančios Laugalių kapinės – labai apleistos ir visų pamirštos. Skaudi ironija.
Svarstome galimybę parengti specialią programą ir numatyti lėšų senųjų kapinių tvarkymui. Manau, reikėtų finansuoti tokius projektus, kurie skatintų bendruomenes, nevyriausybines organizacijas sutvarkyti neveikiančias kapines ir išsaugoti istorinę atmintį.
Būtų puiku, jeigu kiekvienos bendruomenės nariai ar kaimo gyventojai bent keletą kartų per metus inicijuotų talkas, sukviestų savanorius.
O seniūnijoms reikėtų aktyviau pasitelkti bedarbius ir socialinės paramos gavėjus tose vietovėse, kuriose jie gyvena ir yra neveikiančios kapinės.
Prie tokių kapinių tvarkymo akcijų kviečiu prisijungti mokyklas, Gargždų krašto muziejų ir jo filialus, turizmo informacijos centrą ir filialą Drevernoje, socialinių paslaugų centrus, religines bendruomenes, ūkininkus, verslininkus ir kitus ūkio subjektus, kurie šalia kapinių vykdo vienokią ar kitokią veiklą. Būtų gražu, jeigu seniūnai nieko nelaukdami imtųsi iniciatyvos savo seniūnijoje sukviesti visus į būrį ir pasiskirstyti darbus: kas kurias kapines galėtų tvarkyti, prižiūrėti, puoselėti. Savivaldybė skatintų ir remtų puikias iniciatyvas taip, kaip remia sporto, kultūros ir kitus bendruomenių renginius, pažintines keliones ir kt. Tikiu, kad tada kapinės visada būtų sutvarkytos nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Juk kapinės – tarsi atversta knyga apie krašto istoriją, kultūrą, čia yra palaidotų ne tik rajonui, bet ir visai Lietuvai nusipelniusių žmonių, kurie yra nepelnytai užmiršti. Gal net ir nežinome apie jų darbus mūsų kraštui. Todėl istorikai galėtų paieškoti šimtamečių kapinių nuosavybę patvirtinančių dokumentų, užfiksuoti nuotraukose dar išlikusius kryžius, paminklus su vardais ir pavardėmis, taip pat ir kitas istorines liekanas, kurios tiesiog mėtosi kapinėse. Tai būtų įdomi mūsų krašto istorinė medžiaga ne vienam mūsų rajone gyvenančiam ar besilankančiam užsienio turistui.
Kapinių lankymas galėtų būti įtrauktas į turizmo maršrutus, – tereikia jas sutvarkyti. Nidos etnografinės kapinės, į kurias atvyksta turistų grupės, yra puikus pavyzdys. Galimybių yra įvairiausių, tereikia noro ir pastangų, kad ateinančioms kartoms būtų išsaugotas turtingas, įvairus ir savitas Klaipėdos rajono kultūros paveldas.
Štai savivaldybės tarybos narė Andžela Šakinienė geranoriškai pasisiūlė su rėmėjais tvarkyti Šakinių kaimo neveikiančias kapines. Norėtųsi daugiau tokių gerų iniciatyvų.
Iki lapkričio 1-osios Visų Šventųjų ir Mirusiųjų atminimo dienos ir Vėlinių dar likę keletas mėnesių, tikiu, kad sugebėsime susitelkti ir parodyti deramą pagarbą kažkada šiame rajone gyvenusiems ir ateitį kūrusiems žmonėms.
Prabėgus pirmam Tarybos posėdžių ciklui nuo naujai išrinktų Tarybos narių ir mero priesaikos iki vasaros pertraukos, galima ramiai sakyti – nieko naujo. Pirmieji posėdžiai, be einamųjų ūkinių reikalų, tradiciškai skiriami postų, komitetų skirstymuisi.
Per pastaruosius posėdžius valdančiosios daugumos atstovai, esantys postuose, ramiai prisiėmė jų pečius prislėgusio padidėjusio darbo užmokesčio ir priedų naštą. Vėliau suformavo sekretoriato komandą ir galiausiai patvirtino naująjį Tarybos veiklos reglamentą, kuriuo „švelniai" suraišiojo rankas opozicijai ir tai „kompensavo" padidintomis išmokomis Tarybos nariams.
Iš opozicijos buvo laukiama karingų šūksnių ir ilgų ugningų politikavimo kalbų. Buvo laukiama, nes tokia praėjusios kadencijos patirtis. Galima sakyti, kad anuomet užsidegusi ir kaitriai liepsnojanti „kovotojų vikingų" dvasia persikėlė į pozicionierių gretas, kartais dar nesusivokiant, kad politikuoti ir kovoti nebėra reikalo. Reikia daryti darbus. Nešališkai, protingai, ekonomiškai naudingai ir sąžiningai – kaip prieš ir per rinkimus buvo žadėta.
Opozicijos atstovai išlaiko užsibrėžtų tikslų kartelę – ne politikuoti, bet dirbti. Visada palaikomi rajono gyventojams reikalingi sprendimai, nežaidžiant pozicijos-opozicijos korta. Teikiami siūlymai, aktyviai dalyvaujama darbo grupėse, komitetuose, posėdžiuose.
Smagu, kad rinkimų metu išsakytas liberalų mintis bei planuotus darbus priglaudė ir įgyvendina dabartinė pozicija. Tai džiugina, nes viskas daroma rajono gyventojų labui.
Kalbėjome ir apie kelių laistymą, ir apie darželio Ginduliuose atsiradimo galimybes, ir apie pėsčiųjų-dviračių tako nuo Gargždų iki Laugalių sutvarkymo poreikį bei būdus, ir karjerų poilsio zonų gaivinimą...Kalbėjome ne tik ką, bet ir kaip darytumėme. Akivaizdu, kad kai kurie siūlymai buvo išgirsti.
Deja, tenka apgailestauti, kad kolegoms nevisada pavyksta išlaikyti politinės kultūros, racionalumo ir išbandymo valdžia egzaminą. Pirmu „krikštu" tapo Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos komiteto pirmininkei įtraukus į Tarybos darbotvarkę komitete išdiskutuotus (beje, kur pritarimas buvo absoliutus) klausimus iš komiteto veiklos srities. Buvo diskutuojama dėl rajono savivaldybės sveikatinimo veiklos prioritetų 2015-2018 metams nustatymo bei vaikų dienos centrų steigimo Kretingalės ir Veiviržėnų seniūnijose. Abu klausimai svarbūs. Dar anoj politinėj kadencijoj diskutuoti, į įgyvendinimo planus įtraukti. Šie klausimai sukėlė aistrų bangą ne tiek dėl reikalingumo, turinio ar kaštų, kiek dėl rūpesčio, kodėl opozicijos atstovė juos teikia ir pristato. Beje, pristato komiteto vardu. Palaikymo sulaukė tik sveikatinimo veiklos prioritetai. Gerai, kad bent rajono gyventojų sveikata, jos prevencija, mirtingumo lygmuo svarbus visiems Tarybos nariams. O vaikai palauks, o gal užaugs, gal patys sugebės rasti savo vietą po saule, todėl vaikų iš rizikos šeimų užimtumo dienos centrų steigimo klausimas išimtas iš darbotvarkės. Kaip reikalaujantis papildomos gilios analizės ar dar kažko.
Krito didvyrio mirtimi arba į „darbo grupę" dar vienas svarbus pateiktas sprendimo projektas „Dėl komunikacijų ir jų inžinierinių tinklų statybos, rekonstravimo, dalyvaujant fiziniams ir juridiniams asmenims". Paprastai kalbant, sprendimas, kuris suteiktų teisėtą galimybę bendruomenėms, prisidedant finansiškai kartu su savivaldybės lėšomis sparčiau tuos dulkančius kelius susitvarkyti. Tai įvertinta kaip svarbus klausimas, bet reikalingas dar išdiskutuoti. Tikiuosi, kad išdiskutuos(-im) ir pavyks priimti sprendimus, kurie daugeliui rajono gyventojų labai reikalingi. Gaila ir dėl Lapių globos namų bei bendrabučio vizijos. Aišku, kad globos namuose ir bendrabutyje gyvenančių vaikų gyvenimo sąlygas reikia gerinti. Reikia gerinti ir kuo skubiau. Todėl visiškai neaišku, kodėl pasirinktas ilgas kelias, apipintas projektavimo darbais, derinimais, statybomis ir , neabejotinai, daug didesnėmis išlaidomis. Galima buvo pasukti greitesniu ir pigesniu keliu, perkant butus ar namą ir juos pritaikant pagal keliamus reikalavimus. Dabartinio bendrabučio būklė atitinka sąvoką – nugriauti ir tikrai ne renovuoti. Čia gi ne Trakų pilis ar Valdovų rūmai. Tai vaikų gyvenimo sąlygos, kurias reikia gerinti šiandien ir dabar. Spėju, kad dabartiniai vaikučiai jau bus pasukę savo gyvenimo keliais, kol geri dėdės ir tetos jiems sąlygas pagerins.
Siūlymui kurti, bet taupyti, steigiant Tarybos sekretoriatą, nebuvo pritarta. Suformuotas darbuotojų sąstatas, lygiuojantis į Klaipėdą, tik smulkmena – kaimyninėje savivaldybėje tris kartus daugiau gyventojų, tris kartus didesnis savivaldybės biudžetas, daugiau Tarybos narių. Administracijos darbuotojų skaičius ir išlaikymo kaštai taip pat artėja prie tendencijos, kad tuoj tuoj taps panašūs.
Nelyginkime, kiek asmeninio pasitikėjimo balsų rinkimų metu gavo politikos naujokai ir labiau patyrę, daug nuveikę, ne vieną kadenciją dirbę gyventojų labui kai kurie rajono politiniai veikėjai. Skaičiai byloja patys už save. Gaila, kad nuostata „balsas iš opozicijos į dangų neina" taip giliai įsišaknijusi. Ir nesvarbu, kad siūlymai atitinka šio laikmečio dvasią, gyventojų poreikius, yra motyvuoti ir pagrįsti.
Pasidžiaugėm, kad surinkta į biudžetą viršplaninių lėšų ir pasileidom skirstyti. Ir tapo aišku, kokia gi nelengva ta sprendimų ir atsakomybės našta. Ir nepamatuoti pažadai, ir geri norai slegia. Rajono gyventojai laukia, net tie, kurie nėjo balsuoti. Jie tiesiog nerinko. Nieko. Nei asmens, nei partijos, nes netiki arba nebetiki valdžia ir jos veikla. Atgaivinkim žmonėms tikėjimą. Darbais atgaivinkim, o ne pozicijos-opozicijos žaidimais, ne politikuokim, tiesiog dirbkim.
Ir dar apie atmintį. Pasitaiko atvejų, kuomet pamirštama, kad ir opozicijoje yra Tarybos narių. Šie atminties sutrikimai ypač pasireiškia atvykus užsienio delegacijoms, Lietuvos Respublikos ministrams, vykstant į kitas savivaldybes ar šalis patirties pasisemti. Beje, ir gyventojų kreipimaisi, skirti Tarybos nariams, pasiekia adresatą, tik jei būna išsiųsti asmeniškai. Nežinia kodėl. Visus 27 Tarybos narius rinko rajono gyventojai, visiems įteiktas tikėjimo, pasitikėjimo ir atstovavimo mandatas. Reikia būti stipriems, kad gebėti konsoliduotis ir dirbti drauge. Gal dar tiesiog tokie nesame. Gal dar tik augame.
Pagarbiai,
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė,
Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos komiteto pirmininkė Audronė Balnionienė
Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.
Birželio 27 d. bendruomenės „Daukšaičių pušynėlis“ nariai dalyvavo Endriejavo miestelio šventėje, kuri buvo skirta Endriejavo 235-ųjų metinių sukakčiai paminėti.
Endriejavo bendruomenės aktyvistė Aldona Paulauskienė siekė šventėje suburti bendruomenių kiemelius, kuriuose jos galėtų pristatyti ir pademonstruoti savo veiklas. Siekta, kad bendruomenės artimiau susipažintų, bendradarbiautų, dalyvautų šventiniuose renginiuose ir veiklose. Gaila, kad į endriejaviškių kvietimą atsiliepė nedaug rajono bendruomenių, bet tos, kurios dalyvavo, grįžo namo su nauja patirtimi ir nepakartojamais šventės įspūdžiais.
„Daukšaičių pušynėlio“ narės Viktorija Bočkutė-Navalinskienė, Lina Rumšienė ir Alma Vanagienė atvyko į Endriejavo šventę pristatyti savo bendruomenės veiklas. Lina Rumšienė pagamino šiai progai įvairių naminių sūrių, Viktorija Bočkutė-Navalinskienė iškepė ir papuošė vaikų mėgstamų saldumynų, Alma Vanagienė ir Regina Montvydienė iškepė tradicinių „Pušynėlio“ grybukų, Stanislava Bočkuvienė ir Kristina Lukošienė (buvusi daukšaitiškė, šiuo metu gyvena Švėkšnoje) sukūrė originalių floristinių atvirukų, vokelių, paveikslų.
Bendruomenių kiemeliuose vyko turininga veikla, nes dalyvavo ne tik mūsų rajono aktyvistai, bet ir atstovai iš Kretingos rajono Baublių bendruomenės. Kiemeliuose vyko bendruomenių susipažinimas, jų veiklų pažinimas, apsikeitimas adresais, bendro paveikslo iš žolynų pynimas ir dovanojimas endriejaviškiams šventės proga, žaidybinės audimo ir pynimo veiklos, patiekalų degustacija ir kt.
Džiugu, kad yra įkurtas internetinis portalas www.pajuriobendruomenes.lt, kuriame galima sekti dalies kaimo bendruomenių veiklas, jų užimtumą, teikiamas paslaugas ir kt. Bet būtų tikslinga ateityje siekti, kad bendruomenės ir gyvai pabendrautų, pasidalintų gerąja patirtimi, pasikalbėtų apie kai kurias bendras problemas. Tikimės, kad endriejaviškių gražus noras sutelkti bendruomenes bus sektinas pavyzdys ir kitų miestelių renginių, švenčių, amatininkų mugių organizatoriams.
Dalyvių nuotraukos:
Vandalai ir vėl ramiai nepraėjo pro Gargždus puošiančias, iniciatyvių žmonių pakabintas sūpynes. Laimei, šį kartą jos nebuvo sugadintos, tačiau medyje, virš jų, buvo „įkurdintas“ dviratis.
Portalo mano-gargzdai.lt skaitytoja užfiksavo Gargždų parke, medyje, ant kurio pririštos sūpynės, įkeltą dviratį. Ji perspėja visus būti atsargius, kad šis neužkristų ant besisupančiųjų.
Skaitytojos nuotraukos:
Gera matyti vaiką, kaip jis auga žinąs, suvokiąs, jaučiąs atsakomybę už savo poelgius, turįs savo nuomonę ir ši nuomonė nebūtinai yra visiems ir visada patogi.
Gera matyti savarankišką vaiką, tokį, kuris tariasi su kitais, turi savo vertybių sistemą, žino savo privalumus ir trūkumus... Juk pasaulio suvokimas prasideda nuo savęs pažinimo.
Su tokiais vaikais galima „kalnus nuversti“. Jais galima pasitikėti, jais reikia didžiuotis ir leisti jiems atsiskleisti. Kai įtikini vaiką, jog tai, ką jis daro kasdien po kruopelytę, galiausiai susidėlios į puikią jo sėkmės mozaiką, gali manyti atlikęs Sizifo darbą. Iki kito karto...
Gargždų „Minijos“ progimnazijos tarptautinio projekto „Europa... muziejuje“ koordinatorė Stefanija Pjaulokienė džiaugiasi savo mokiniais ir nuoširdžiai jiems dėkoja: „Sėkmingai įveikėme dviejų metų etapą, skirtą tarptautinio projekto „Europa... muziejuje“ programos įgyvendinimui. Pabuvojome penkiose projekto partnerių šalyse, dalyvavome mainų programos edukaciniuose užsiėmimuose, viso aplankėme 18 muziejų, parengėme keturių Klaipėdos krašto savitumus atspindinčių muziejų pristatymus, gražiai bendravome su Gargždų krašto muziejaus darbuotojais. Kartu su savo rėmėjais, pirmiausia – mokinių tėvais, Klaipėdos rajono savivaldybės TPP, rajono laikraščiu „Banga“, LPF „Ateities banga“, Gargždų „Minijos“ progimnazijos bendruomene padirbėjome šauniai. Juk parsivežėme Oskarą už geriausią projekto „Europa... muziejuje“ mokyklą! Ir vis dar gyvename mainų programos įspūdžiais...“
Tai mus suartino
Urtė: „Mainai man davė labai daug patirties. Nebuvo baimės kalbėti su kitais žmonėmis angliškai. Šeima, kurioje gyvenau, sutiko svetingai, manimi labai rūpinosi. Man labai patiko gyventojai ir jų bendravimas“.
Povilas: „Įdomiausia buvo druskų kasykloje ir kino muziejuje. Matėme traukinius, tramvajus, senovinius pastatus, žaidėme jų žaidimus, lankėme muziejus, susipažinome su kultūra“.
Rokas: „Mainų programa Bulgarijoje suteikė progą šiek tiek palavinti anglų kalbą. Deja, bulgarai nebuvo labai kalbūs ir jų tartis sunkiai suprantama, tačiau jie mus sutiko labai draugiškai – apsirengę tautiniais rūbais, šoko liaudies šokius. Lietuvoje per mainų programą galėjome pažaisti viduramžių žaidimus, tai mus suartino, padarė bulgarus kalbesniais“.
Greta: „Turkijoje vaikai labai draugiški ir dosnūs. Jų anglų kalba gera, buvo lengva bendrauti ir susikalbėti. Patiko Ordu miestas – šalia jūra, netoli matosi kalnai ir nuostabus kraštovaizdis“.
Gertrūda: „Gavom Oskarą! Supratau, kad išvykęs ir pabendravęs gauni žymiai daugiau patirties, nei mokydamasis klasėje. Yigit labai gerai kalbėjo angliškai. Turkai turi 12 savaitinių anglų kalbos pamokų!“
Gabrielė: „Labiausiai įstrigęs atmintyje dalykas – tai Bulgarijos mokinių šiltas bendravimas ir nuoširdus priėmimas. Eini mokyklos kiemuku ir visi vaikai tau mojuoja...“
Erika: „Ordu Altas koledže jautėmės labai jaukiai, lyg namuose. Visi buvo labai draugiški, mus šiltai priėmė, dažnai šypsojosi“.
Kasparas: „Didžiausią įspūdį Bulgarijoje man paliko pilis VelikoTarnavo mieste. Galėjai užlipti į pilies bokštą ir pamatyti visą miestą sau po kojomis. Nebuvo su kuo bendrauti. Sutikęs bulgarus bandžiau su jais kalbėtis, bet jie nelabai moka anglų kalbą, tai buvo gana sudėtinga. Supratau, kad jiems reikia daugiau mokytis anglų kalbos jeigu jie žada dalyvauti tokiuose projektuose“.
Vilius: „Lenkijoje buvo linksma. Jų kalba keistoka, negali suprasti, kada jie juokauja, kada pykstasi. Gaila, kad jie mažai kalbėjo angliškai. O mane ši mainų programa įkvėpė mokytis anglų kalbos“.
Charlotte: „Lenkijoje susiradome daug draugų. Hana supažindino su savo draugais, dabar mes susirašinėjame. Šis projektas man patiko, galima susipažinti su kitų šalių kultūromis“.
„Minijos“ progimnazijos archyvo nuotraukos:
„Vaivorykštės" gimnazijos 1b ir Ic klasių mokiniai aplankė saldainių gamybos fabriką „Roshen". Klaipėdoje esanti įmonė „Roshen" gamina karamelinius saldainius, o įmonė „Roshen Nord" užsiima produkcijos platinimu Europos Sąjungoje. Šiose įmonėse dirba daugiau nei 100 žmonių.
Atvykę į gamyklą, buvome supažindinti su griežtomis taisyklėmis, aprengti specialiais rūbais ir pakviesti stebėti ledinukų (tą dieną buvo gaminami apelsinų skonio ledinukai) gamybos procesą.
Įdomu matyti, kaip gimsta mūsų taip mėgstami saldumynai, tačiau dar įdomiau pačiam jų pasigaminti! Malonioms fabriko darbuotojoms padedant, entuziastingai įsijungėme į gamybos procesą, ir kiekvienas pasigaminome po apelsinų skonio ledinuką-čiulpinuką. Stengėmės, kad jie būtų kuo gražesni, ir džiaugėmės, kad mums puikiai pavyko.
Svarbiausias mūsų vizito tikslas – sužinoti apie fabriko veiklą, susipažinti su profesijomis, reikalingomis tokiose ir panašiose gamyklose. Fabriko darbuotojai į mūsų klausimus apie karjeros galimybes atsakinėjo maloniai ir nuoširdžiai, stengėsi perteikti kuo daugiau mums naudingos informacijos. Be to, išvykdami visi buvome apdovanoti saldžių dovanų rinkinėliais.
„Roshen" fabrikas paliko mums daug gerų nepamirštamų emocijų!
Gimnazistės Aurelijos Petkutės nuotraukos:
Kol vieni stengiasi, kad Gargždai klestėtų ir gražėtų, kiti tik ir dairosi, ką sugadinti, sulaužyti ar nuniokoti. Pastaruoju metu į portalo mano-gargzdai.lt elektroninio pašto dėžutę vis dažniau atskrieja skundai ir nuotraukos, kuriose įamžinta, kaip niokojamas miesto turtas.
Redakcijai laišką parašęs gargždiškis (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut.pastaba) piktinosi, kad ūgtelėjęs miesto jaunimas nežino, kam naudojami vaikiški daiktai.
„Prie „Minijos“ progimnazijos mačiau, kaip užaugusios „panos“ bando suptis, kur yra žaidimų aikštelė. Kiek aš suprantu, tai yra skirta vaikams. Apmaudu, kad tokios drimbos laužo sūpynes. Ten jau tiek viskas „sudrapalinta“, kad vaikai nebegali atėję pasisupti. Klausimas vienas – kam skirta vaikų žaidimų aikštelė? Kiek suprantu, visose žaidimų aikštelėse yra ta pati situacija“, – dėstė vyras.
Vaikams skirtos sūpynės kažkam užkliūva ne pirmą kartą. Praėjusį pavasarį buvo apgadintos Gargždų parko vaikų žaidimų aikštelėje esančios sūpynės. Neseniai sūpynės buvo nulaužtos prie P.Cvirkos gatvės daugiabučių.
G.Muldarytės nuotr.
Yra žmonių, kurie nesaugo ir kitokio miesto turto. Portalo skaitytoja užfiksavo, kaip po gražių orų parko suoliukas „atsidūrė“ prie laužavietės netoli Minijos. Deja, tokius pažeidėjus paprastai sunku nubausti, nes jie veikia tamsiu paros metu. Pastebėję panašią veiką žmonės turėtų nebūti abejingi ir kreiptis į policijos pareigūnus.
Skaitytojos nuotr.
Negana to, miesto pastatų „veidą“ grafičiais darko tariami gatvės menininkai. Įvairių teplionių yra ant daugybės Gargždų pastatų. Neseniai Klaipėdos gatvėje esantis daugiabutis buvo „padabintas“ didžiuliu piešiniu.
Pasak Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniosios specialistės Dianos Pipirienės, pareiškimas dėl šio piešinio nebuvo gautas. Ji tvirtino girdėjusi, kad tai – vilniečių braižas.
D.Pipirienė teigė, kad su grafitininkais kovoti nėra lengva.Ant sienų savo vardus ar kitus žodžius rašinėję asmenys yra žinomi, o tokio dydžio piešinys seniai bebuvo pasitaikęs.
Sudarkytos Gargždų pastatų sienos – Lino Gruzdžio nuotraukose:
Praėjusią savaitę lankiausi puikiame Lietuvos Verslo konfederacijos renginyje. Jame kalbėjo ir mano labai gerbiamas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, beje, iki kunigystės dirbęs ir verslo kompanijoje IBM.
Arkivyskupas kalbėjo, kad šiame pasaulyje daug kompromisų, bet negali būti kompromiso moralės srityje. Ir pateikė puikų pavyzdį – „įsivaizduokite, jog darbuotojas darbdaviui sakytų, kad jis net 95 proc. savo darbo laiko nieko nevogs...". Salėje nuvilnijo juoko banga. Juokiausi ir aš. Kol prisiminiau savo 4 metų patirtį valstybės valdomoje įmonėje, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje.
Darbas tos įmonės vadovo pareigose prasidėjo vieno uoste įsigalėjusio statybų oligarcho" paliktu rašteliu ant stalo. Jo esmė – už savaitės bus konkursas, siūlau 200 tūkst. litų. Kreipiausi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), ši įrašė kitą mūsų pokalbį, vėliau teismas nuteisė šį „oligarchą". Bet kai „oligarchas" buvo pakviestas į apklausas, man paskambino vienas įtakingas žmogus ir pasiūlė be telefonų susitikti ant ežero kranto.
Sakė, kad dabar uoste kyšiai siekia 15 proc. sutarties vertės, o korupcijos neįmanoma išnaikinti, reikia ją mažinti bent iki 7-8 proc., tada man esą galima kabinti medalį. Atsakiau: „ne, tada aš turėčiau sėdėti kalėjime už 7-8 proc. kyšio ėmimą". O po to pagalvojau, negi aš turėčiau sakyti tam „oligarchui"– „gerbiamas Pranciškau Jurguti, mažinkime korupciją. Aš imsiu ne 200 tūkst. Lt, bet tik 100 tūkst. Lt – tau bus pigiau, o man medalį pažadėjo"...
Be jau minėtų dalykų, išsiaiškinau, kad vairuotojai su vadovais dirbtinai padidina (iki 30 proc.) automobilių degalų suvartojimo normas. Nepanaudotų degalų perteklių nupila sau. Man buvo rėžta į akis – čia toks kompromisas buvo pasiektas: vairuotojų algos mažos, tad buvo leista jiems benzino ar dyzelino „nusipilti" (t.y. vogti).
Atleidau iš darbo svarbiausiąjį savo direktorių už spėjamus „kompromisus" su uoste dirbančiais statybininkais. Vienos statybos firmos pusvadis spaudoje rypavo – kaip negerai, kaip blogai, atleistasis direktorius buvo lankstus vadovas. Likimo ironija – tas daug rypavęs pusvadis per 5 minutes buvo išmestas iš darbo, kai privačios įmonės savininkas pamatė, kad pusvadis iš jo vagia ir baigia savo namą statyti.
Galiausiai šiemet sulaukiau priekaištų spaudoje iš to asmens, kuris mano darbą perėmė. Priekaišto esmė: blogas buvęs vadovas – negi žmoniška atleisti iš darbo už pavogtą „kanistrą" katerio degalų? Nebesupratau, kokios „kompromisų" mados ir kiek galima vogti ar imti dabar...
Todėl pabaigai – liberalo replika arkivyskupui: nepainiokite privačių ir valstybės valdomų įmonių, papročių ir „tradicijų". Mano, kaip liberalo, išvada – kuo mažiau valstybė valdys ir reguliuos, tuo mažiau bus vagiama iš Lietuvos.
Ilgai svarsčiau rašyti ar nerašyti, gal patylėti, gal manęs nesupras, tačiau negaliu tylėti, jei pasakei A –sakyk ir B. Esu patenkintas praėjusių rinkimų rezultatais ir tai nėra koks nors kerštas ar nepasitenkinimo pliūpsnis oponentams. Tiesiog tai yra pastebėjimai, kurių bus ir daugiau.
Rinkimų metu dažnai kalbėjau apie norą panaikinti baimes. Baimes turėti savo nuomonę ir reikšti ją, baimes kam nors pasakyti tiesą į akis. Kaip gali užsimerkti matydamas, kaip Savivaldybės vadovai vienais ar kitais būdais spaudžia darbuotojus eiti į jų rinkiminį sąrašą, užsimindami apie pastarųjų ateitį ar karjerą. Apie reikalavimus nebendrauti su vienu ar kitu tų vadovų oponentu. Ar Jūs įsivaizduojate Savivaldybės įstaigos vadovą, esantį vienos iš valdančiųjų partijų sąraše, kuris prieina prie tavęs ir sako: „Vaclovai, ir aš, ir mano šeima, ir giminaičiai balsavo už tave“. Kitas iš Savivaldybės biudžeto apmokamas darbuotojas nuoširdžiai pritaria mano programai, džiaugiasi, kad galų gale ateis nauji žmonės ir štai perskaitau valdančiųjų rinkiminiame laikraštyje, kaip jis myli kitą kandidatą iš valdančiųjų ir kaip norėtų, kad jis taptų meru. Arba prieš rinkimus, renkant patarėjų komandą, ne iš vieno ir vienos girdėjau, kad visiškai pritaria mano idėjoms, sutinka man padėti, bet tik su viena sąlyga – kad neviešinsiu to, nes „kas bus, jei tavęs neišrinks“. Ir tai – tikrai išsilavinę ir svarbias pareigas užimantys žmonės, kuriuos laikau savo draugais. Jie draugais ir liks, tik kur padėsime baimę, kurią eskaluoja „krikščioniškos“ pakraipos politikai. Pastumti jų į užribį nepavyko. Ką darysime ir ko mes bijome? Gal savęs, gal negauti duonos kąsnio, gal nesulaukti paaukštinimo darbe ar papildomų eurų savo ar savo įstaigos biudžetui?
Dar prieš praėjusius rinkimus pradėjome organizuoti moksleivių piešinių konkursą „Mano svajonių žirgas“. Konkurso iniciatoriai – „Gargždo festivalio“ konkūrų jojimo varžybų organizatoriai ir rėmėjai. Ir ką jūs manote – viena labai „demokratiška“ politikė, tik pastebėjusi, iš karto pareikalavo mokyklų vadovų ir kitų prisidėjusių prie konkurso organizavimo tokią „savivalę“ sustabdyti ir pasiaiškinti, kaip čia galima, jos nepasiklausus, žirgus piešti. Taigi dėl to dalis rajono moksleivių prarado saviraiškos galimybę. Šaunu, kad buvo žmonių, kurie arba neklausė, arba „negirdėjo“ tokio draudimo.
Negaliu nepacituoti Dainiaus Razausko minčių iš jo laiško sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę: „Šiuo požiūriu gyvenimas – tai negailestingas mūšis, kova, nuožmus karas. Karas su savo baimėmis. Ligi paskutinio atodūsio. Bet tu tegali pasirinkti viena iš dviejų: arba stoti į šį žūtbūtinį mūšį už savo širdį ir už gyvenimą, arba savo kalėjimo kamputyje susirietęs drebėti ir merdėti. Tik nepamiršk, kad niekas nežadėjo tavęs palikti gyvo už tai, kad susirietęs kamputyje drebėsi“. O gal tikrai atėjo laikas ištiesti savo stuburą visiems, kuriems to norisi. Apie tai, ko gero, dar kalbėsime ne kartą.
P.S. Kai kas galėtų man prikišti tą patį bijojimą dėl pavardžių neminėjimo, tačiau aš ne prokuroras tiems, kurie gąsdina, norėčiau būti padėjėju tiems, kurie dar bijo.
Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.
Balandžio pirmoji praėjo, tačiau metuose yra dar 364 dienos, kai mus pasiekia „nekaltas melas", apie kurį dažnai nežino nei informacijos gavėjas, nei, deja, siuntėjas. Tai – neatsargiai naudojama ir neteisingai interpretuojama statistika, galinti ne tik klaidinti visuomenę, bet ir kartais vesti prie žalingos ekonominės politikos. Štai – keli pavyzdžiai.
Vienas iš dažniausiai naudojamų ir klaidingai interpretuojamų statistinių matų yra vidurkis. Greta savo pagrindinio privalumo – daug informacijos apibendrinti viename skaičiuje – jis turi ir nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad vidutinis atlyginimas šalyje ar įmonėje nieko nepasako apie atlyginimų pasiskirstymą skirtinguose sektoriuose, regionuose ar pareigybėse. Įsivaizduokime įmonę, kurioje dirba dešimt darbuotojų ir kiekvienas uždirba po tūkstantį eurų. Vieną dieną vadovo atlyginimui padidėjus iki 10 tūkstančių eurų, vidutinis darbo užmokestis įmonėje akimirksniu išauga net dvigubai! Džiugi naujiena, neturinti nieko bendra su realybe.
Kita dažnai tyčia ar netyčia naudojama klaida yra tendencingai parenkama palyginamoji bazė. Prieš kelias dienas teko matyti vieną Rusijos televizijos reportažą, kuriame džiugiai ir kone su pasididžiavimu pranešama, kad rublis dolerio atžvilgiu nuo sausio pabaigos pabrango net 14 procentų. Tačiau sausio pabaigoje buvo pasiektas pats rublio kurso dugnas, ir net šiek tiek pakilęs rublis išlieka beveik dvigubai pigesnis nei buvo prieš metus. Subjektyvus palyginamosios bazės parinkimas sukūrė labai klaidinančią iliuziją, kad Rusijos ekonomika juda teisinga kryptimi.
Ne mažiau nemalonu girdėti ir priežastinio ryšio painiojimą su koreliacija. Tokiai loginei klaidai apibūdinti yra net lotyniškas posakis „post hoc ergo propter hoc" – po to, vadinasi dėl to. Šiemet turbūt dar girdėsime piktus liežuvius sakant, kad Lietuvai įsivedus eurą sulėtėjo jos ekonomikos augimas. Nors ir atrodytų akivaizdu, kad ne euras, o Rusijos recesija slopina Lietuvos ekonomikos plėtrą.
Dar viena labai dažnai pasitaikanti melavimo forma yra nereprezentatyvios imties naudojimas. Atliekant visuomenės nuomonės tyrimus, Lietuvoje dažniausiai pakanka apklausti 1000 gyventojų, jei jie parenkami atsitiktiniu būdu visoje šalyje. Deja, taip būna ne visada – ar galėsime teigti, kad ištyrėme lietuvių požiūrį į, pavyzdžiui, kontrabandą, jei apklausos rezultatai surinkti pusdienį pasisukiojus aplink Vilniaus Halės turgų? Taip pat labai tendencingus rezultatus galima gauti apibendrinant nuomonę balsavusiųjų vienoje televizijos ar radijo laidoje. Be to, atsakymas į klausimą labai priklauso ir nuo jo formuluotės bei pateikiamų atsakymų alternatyvų.
Dar blogiau, kai sprendimų priėmėjai ar politikai aptarinėdami mokesčių ar kitas ekonomines reformas savo argumentacijai naudoja pavyzdžius, kurie yra labiau išimtis, o ne taisyklė. Pavyzdžiui, kalbant apie brangaus nekilnojamojo turto mokestį, keliamas klausimas, ar jį sumokėti galės senamiestyje keturių kambarių bute gyvenantis pensininkas. Ar dėl to visiems pensininkams neturėtų būti taikoma išimtis?
Žinoma, visa tai nereiškia, kad apklausų būdu ir kitais metodais surinkta statistinė informacija yra žalinga ar bevertė – anaiptol. Tiesiog teisingas jos interpretavimas yra būtina kompetencija ne tik ją analizuojantiems ekonomistams, sociologams bei politikams, tačiau ir kiekvienam makaronų ant ausų nemėgstančiam piliečiui. Jau daugiau nei prieš šimtą metų mokslinės fantastikos tėvu laikomas anglų rašytojas H.G. Wells yra pasakęs, kad vieną dieną statistinis mąstymas bus toks pat svarbus kaip gebėjimas skaityti ar rašyti. Tai ne fantastika ir ta diena jau seniai atėjo.
Gargžduose esančio grožio salono darbuotoja pasipiktino, kad vis labiau klesti nelegalūs grožio paslaugų teikėjai, dirbantys namuose. Moterys noriai patiki savo grožį į tokių „nelegalų“ rankas, tačiau nesusimąsto, kad paslaugos ne visuomet teikiamos laikantis saugos ir higienos reikalavimų. O kur dar nuo valstybės nuslėpti mokesčiai.
Portalo mano-gargzdai.lt skaitytoja (redakcijai vardas ir pavardė žinomi) rašo:
„Ne vienerius metus dirbu grožio salone. Jų Gargžduose yra tikra galybė, siūlančių platų paslaugų spektrą ir kainų įvairovę, tačiau žmonės dėl nesuprantamų priežasčių renkasi namuose dirbančius „specialistus“.
Negaliu atsistebėti jų drąsa. Ar nebaugu šitaip rizikuoti savo sveikata? Negi yra nežinančių, kad grožio salonų darbuotojams yra taikomi ypač griežti reikalavimai, būtina paisyti higienos normų. Į visa tai namuose dirbantys tariami grožio meistrai nusispjauna. Ar žinote, kad eidami grožio procedūrų atlikti į kažkieno namus, galite užsikrėsti nagų grybeliu, įvairiomis odos ligomis, hepatitu B ir C arba ŽIV? Ar eidamos prisiauginti nagų manikiūrininkių namuose pastebėjote įrengtas specialias vėdinimo sistemas? Ko gero, ne. Vadinasi besimėgaudamos šia procedūra visada kvėpuojate kenksmingais garais, kuriuose be kitų žalingų medžiagų yra net vėžį sukeliančių!
Socialinio tinklo Facebook Gargždų mamyčių grupėje teko matyti, kad „specialistė“ rašė, jog pedikiūrą gali padaryti klienčių namuose. Kur higiena? Nagų grybelis yra viena iš labiausiai paplitusių su nago paviršiumi susijusių ligų. Sterilizavimo aparatas yra labai didelis ir brangus. Visų pirma, reta namuose dirbanti meistrė jį perka, antra, tuo labiau nesivežioja pas klienčių. O pastarosios nesusimąsto apie savo sveikatą.
Gargžduose yra daugybė kokybiškas paslaugas siūlančių grožio salonų... Konkurencija manęs visiškai nebaugina. Priešingai. Ji verčia tobulėti, pasitempti, tačiau konkurencija turi būti sąžininga, su visiems taikomais vienodais reikalavimais ir taisyklėmis. Piktina dabartinė neteisybė. Legaliai dirbantys grožio salonų darbuotojai yra smaugiami mokesčių, patikrinimų... O kokius kryžiaus kelius tenka nueiti apskritai norint atidaryti saloną! Reikalavimų – daugybė! O štai dirbantiems namie niekas negalioja: klientai vienas po kito varsto duris, pedikiūrai atliekami virtuvėse, pinigėliai kapsi... Patogu, ar ne?
Negana to, kur mokesčiai valstybei? Vos vienas kitas turi verslo liudijimą. Ar neturėtų būti taip, kad šis dokumentas būtų išduodamas tik patikrinus, kur dirbti norintis asmuo tai darys? Dar įdomiau, ar atitinkamos institucijos vykdo kokius patikrinimus, kad įvairūs „nelegalai“, dirbantys pogrindyje, būtų pažaboti? Tiek skelbimų tinklalapiai, tiek socialiniai tinklai mirga nuo skelbimų, Klaipėdos rajone siūlančių įvairias paslaugas namuose: pedikiūro, manikiūro, blakstienų ar nagų priauginimo ir t.t. Atsiranda netgi tokių, kurie ir reklamas laikraščiuose įsideda. Vieną kitą nubaudus, galbūt ir kitų drąsa sumažėtų?“
Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.
Namuose dirbančių grožio specialistų paslaugomis moterys naudojasi nesibaimindamos pakenkti savo sveikatai. Specialistai perspėja, kad rizika – didžiulė. Facebook nuotr.
„Mano Gargždams“ komentarus apie nelegalius grožio paslaugų teikėjus pateikė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Gargždų skyriaus vedėja Aušra Syminienė ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (AVMI) Kontrolės departamento direktoriaus pavaduotoja Vida Okuličienė.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Gargždų skyriaus vedėja Aušra Syminienė:
„Teikiant grožio paslaugas, nesilaikant higienos normos reikalavimų, keliama rizika vartotojo sveikatai (užkrėtimas virusinėmis, bakterinėmis, grybelinėmis ligomis, kraujagyslių, nervų pažeidimo, alerginių reakcijų, randėjimo, kai kurių ligų paūmėjimo pavojus ir kt.). Yra rizika klientą užkrėsti odos ir nagų grybeliu, per kraują plintančiomis užkrečiamomis ligomis: hepatitais B ir C, ŽIV; niežais, utėlėmis. Ypač didelė rizika vartotojo sveikatai – teikiant paslaugas, kurių metu pažeidžiama oda arba gleivinė ir instrumentas užteršiamas krauju arba kitais kūno skysčiais (tatuiravimo, ilgalaikio (permanentinio) makiažo, papuošalų vėrimo, plaukų skutimo, manikiūro ir pedikiūro metu karpant nagų odeles ir kitos invazinės grožio paslaugos).
Todėl, atliekant grožio paslaugas, labai svarbu laikytis sveikatos saugos reikalavimų, kurie yra nurodyti Lietuvos higienos normoje HN 117:2007 „Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“. Ši higienos norma privaloma visiems Lietuvos Respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems statinius ir patalpas, kuriose teikiamos grožio paslaugos, paslaugų teikėjams bei kontroliuojančioms institucijoms.
Sveikatos saugos reikalavimų, teikiant grožio paslaugas, tikrai yra daug. Su jais galima susipažinti perskaičius higienos normą ČIA.
Vienas iš reikalavimų yra tas, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, teikiantys grožio paslaugas, turi turėti leidimą-higienos pasą šiai veiklai. Leidimas-higienos pasas liudija, kad grožio paslaugų teikimo vieta įrengta laikantis higienos reikalavimų ir paslaugos teikėjas yra susipažinęs su būtinais klientų sveikatos saugos reikalavimais teikiant šią paslaugą.
Asmenys, besinaudojantys nelegaliai ir nesaugiai teikiama grožio paslauga, labai rizikuoja savo sveikata. Todėl žmonėms siūlyčiau naudotis tik leidimus-higienos pasus turinčiais grožio paslaugų teikėjais.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centro duomenimis, Klaipėdos rajone grožio paslaugas teikia 101 paslaugų teikėjas, turintis šiai veiklai leidimą - higienos pasą. Apie juos galite sužinoti pasiteiravę Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Gargždų skyriuje darbo valandomis telefonu 8 46 452301.
Asmenims už veiklos vykdymą pažeidžiant higienos normų reikalavimus, taip pat ir neturint veiklai leidimo-higienos paso, teisės aktai numato administracines poveikio priemones, kurias teisę taikyti turi teritoriniai visuomenės sveikatos centrai.
Todėl asmenys, Klaipėdos rajono teritorijoje pastebėję higienos normos reikalavimų pažeidimus, teikiant grožio paslaugas, gali kreiptis į Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Gargždų skyrių (Kvietinių g. 8, Gargždai, faks. (8 46) 452301, el. p. ), nurodydami objekto pavadinimą, adresą, pastebėtus higienos normos reikalavimų pažeidimus. Skundas ar prašymas turi būti pasirašytas“.
Klaipėdos AVMI Kontrolės departamento direktoriaus pavaduotoja Vida Okuličienė:
„Kirpyklų veikla, kaip rodo verslo liudijimų įsigijimo statistiniai duomenys, yra viena iš populiariausių Klaipėdos rajone: šiemet verslo liudijimus „Kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veiklai“ Klaipėdos rajone yra įsigiję 108 gyventojai. Be to, individualią „Kirpyklų ir kitų grožio salonų“ veiklą su pažyma yra įregistravęs 61 Klaipėdos rajono gyventojas, šia veikla užsiima ir įmonės.
Šis individualios veiklos sektorius yra kontroliuojamas nuolat. Šiemet per nepilnus tris mėnesius apskrityje atlikta apie 70 patikrinimų, jų metu nustatyti 43 pažeidimai, už kuriuos surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir skirtos baudos; praėjusiais metais buvo atlikta apie 180 patikrinimų, surašyta per 113 protokolų. Apibendrinant nustatytų pažeidimų pobūdį, matyti, kad 75 proc. nuo visų pažeidimų sudaro neregistruotos veiklos atvejai; nemažai užfiksuojama ir apskaitos taisyklių pažeidimų, kai atsiskaičius už paslaugas yra neišduodami apskaitos dokumentai.
Kontrolės metu pastebima, kad neregistruotos veiklos atvejų pagausėja metų pradžioje, taip pat nustatoma atvejų, kai gyventojai verslo liudijimus įsigyja ne mėnesiui, o pasirinktoms dienoms, tačiau veiklą vykdo ir tomis dienomis, kurios į verslo liudijimą neįrašytos (pvz., savaitgaliais). Atkreipiame dėmesį, kad mokesčių mokėtojų patikrinimai yra vykdomi ir savaitgaliais bei švenčių dienomis, todėl rizikuoti neverta, nes už šį pažeidimą Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta bauda nuo 144 iki 289 eurų.
Klaipėdos AVMI pataria gyventojams, kurie abejoja, ar jų pasirinktas grožio paslaugų teikėjas yra įregistravęs vykdomą veiklą (tai, kad gyventojas tekia paslaugas namuose, dar nerodo, jog jis nėra įsigijęs verslo liudijimo ar registravęs savo veiklą kita forma), pasitikrinti, ar šios paslaugos teikiamos tinkamai jas registravus, o jei kyla įtarimų dėl to, informuoti VMI pasitikėjimo telefonu 1882, mobiliąja aplikacija „Pranešk“, elektronine pasitikėjimo linija ar raštu“.
Nors ir kas vyktų: konferencijos, pristatymai, renginiai, visada džiugu, jog jaunimas aktyviai bei noriai dalyvauja – augame šalia žingeidžių žmonių! Būdama šioje konferencijoje praplėčiau savo akiratį sužinodama daug įvairios bei įdomios, o svarbiausia – naudingos informacijos: pradedant nuo matematikos atradimo muzikos pasaulyje, baigiant zodiako ženklais.
„Toks yra pasaulis – niekada nežinai, ko ir kaip jis paklaus", – ši Lietuvoje žinomo pedagogo, žurnalisto B. Burgio citata, argumentuoja, kodėl gimnazijos matematikių organizuotoje konferencijoje buvo tiek skirtingų pasirodymų. Smagu, jog paaugliai įžvelgė margą spektrą, kuriame sugebėjo pritaikyti matematiką. Noriu pasidalinti pastebėjimais apie renginio dalyvių darbą.
Muzikinė kompozicija „Kaip išspręsti savo gyvenimo lygtį"
Gargždų „Vaivorykštės" gimnazijos IVf klasės mokinys Valentinas Bružas
Darbo vadovė Aldona Matulaitienė
Kaip sakoma: „Paprastai, bet neprastai!"
Šaunuolis vaikinukas, kad nepabijojo viešai uždainuoti ir puikiai savo dainoje suformulavo klausimą, susijusį su matematika. Originalu, drąsu ir kūrybinga, tačiau jei lygintume su kitais dalykiniais pasirodymais, visgi, reikia pastebėti, dainelė nublanksta prieš stiprius ir daug darbo įdėtus pasirodymus.
„Skaičiai ir charakterio savybės"
Klaipėdos „Vyturio" pagrindinės mokyklos 8 klasės mokinės Reda Pučkoriūtė ir Deimantė Jankauskaitė
Darbo vadovės Irena Jurčienė ir Rasa Lyvens
Įdomi pasirinkta tema: buvo kalbama apie numerologiją, Pitagoro teoremą, vardo išreiškimą skaičiais ir taip, pasirodo, galima sužinoti žmogaus charakterio savybes. Panelės, turėdamos daug ir stiprios informacijos, didžią dalį pristatymo sugadino monotonišku užrašų skaitymu. Visgi aštuntokių pranešimas įdomus bei originalus.
„Matematiniai paradoksai"
Gargždų „Vaivorykštės" gimnazijos I d klasės mokinys Lukas Jankauskas
Darbo vadovė Verutė Nekrevičiūtė
Iš karto pastebėjau drąsią, laisvą kalbėseną, vyko atviras pokalbis su auditorija, kas pagyvino jo pristatomą darbą. Linkiu vaikinui rišliau susidėlioti mintis, nes pristatomi matematiniai uždaviniai buvo sukti, reikalavo didelio dėmesio bei įsigilinimo.
„Laikrodžiai mieste"
Gargždų „Vaivorykštės" gimnazijos IIIc,d,e klasių mokinės Justė Nevar, Vita Montrimaitė, Sandra Vainiūtė
Darbo vadovė Dalia Bendikienė
Kadangi darbą pristatinėjo trys panelės, automatiškai norėjosi, jog ir darbas būtų trigubai stipresnis, tačiau to nepajutau. Žinoma, pasirinkta tema apie laikrodžius įdomi, naudinga, pateikta svarbi informacija, praplėtusi mano akiratį. Merginas būtina pagirti už Big Ben'o maketą, gražų ir estetišką kūrybinį darbą.
Statistika „Muzikiniai gebėjimai pagal zodiako ženklus"
Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos Iva klasės mokinė Rūta Montvilaitė
Darbo vadovė Elena Jasinė
Darbą sukūrusios merginos, gaila, nebuvo, o ją pavaduojanti mokytoja kalbėjo labai tyliai. Akivaizdu – įdėta daug pastangų, gražios bei informatyvios pateiktys, palyginimui parinktos diagramos tiksliai atskleidė pradžioje iškeltą klausimą: ar muzikinius gebėjimus lemia zodiako ženklas? Teigiamas atsakymas nustebino ne vieną konferencijos dalyvį.
Be pranešimų buvo ir kitokių kūrybinių darbų. „Vaivorykštės" gimnazijos pirmų klasių mokiniai braižė fraktalus, kurių paroda surengta antro aukšto fojė, prie aktų salės. Skaitykloje organizuota vadovėlių paroda „Iš ko matematikos mokėsi mūsų tėvai, seneliai, proseneliai...". Galėjome pavartyti knygas, išleistas net 1931 m. Kaune, tai – K. Kupčiūno, J. Kalninio, J. Trinkūno „Skaičiavimo uždaviniai II— skyriui" ir 1949 m. Kaune, M. Petrausko „Aritmetikos uždavinyną".
Norėčiau visų konferencijos dalyvių vardu padėkoti gimnazijos matematikos mokytojoms, renginio organizatorėms Daliai Bendikienei ir Aldonai Matulaitienei už galimybę dalyvauti netradicinėje matematikos pamokoje, už paskatinimą išklausyti šios konferencijos medžiagą, nes jos metu sužinotą informaciją nešiuosi savo gyvenimo nežinomais keliais: „Tai, ką žinome – maža salelė plačiame nežinojimo vandenyje."
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos nuotraukos:
Dar 2000-2003 metų Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos kadencijoje išsakytą šią mano poziciją palaikė visa tuometė Taryba ir šios nuostatos laikomasi iki šiol.
2000 metais rajono verslininkai, per tris politines partijas atėję į Tarybą, radome visais atžvilgiais „nukraujavusią“ Savivaldybę, su didele kupra skolų, neįvykdytų įsipareigojimų, nebaigtų teisminių procesų bei prarastomis rajono teritorijomis. Kaip išsiaiškinome, dar 1997 metais tuomečio rajono mero (vieno iš kandidatų į merus šiuose rinkimuose) ir vyriausiosios architektės patvirtintais parašais, Klaipėdos miestui buvo atiduotos rajono teritorijos Tauralaukyje ir Rimkuose, net negauta jokios kompensacijos už biudžetines investicijas į kelius, gatves bei inžinerines komunikacijas.
2002 metais Savivaldybės tarybos strategijoje buvo numatyta, kaip vystyti rajono pajūrio teritoriją Karklėje, bet po 2003 metų rinkimų ir valdančiosios daugumos pasikeitimo rajono taryboje, planai nebuvo tęsiami. Daug metų į Karklę nieko neinvestuota, susidarė įspūdis, kad tuo rajono valdžia specialiai provokuoja Karklės atidavimą Klaipėdos miestui. Prieš keletą metų, pamatęs mūsų rajono vadovų nepalankų požiūrį į pajūrį, į Kretingalės seniūnijos teritoriją, taip pat ir Karklę buvo pareiškęs norą ir Kretingos rajonas.
Apie Dituvos sodų teritorijos prijungimą prie Klaipėdos miesto šnekama ne vieną kadenciją ir šios dienos rajono savivaldybės valdančiojoje daugumoje.
Kai prasidėdavo diskusijos dėl rajono pavadinimo keitimą į Gargždų, valdantieji – kitokios nuomonės savininkai – iškart pradėdavo skleisti priešišką informaciją, neva dėl to rajonas bus padalintas, priskiriant pakraštines teritorijas kaimyninėms savivaldybėms, o Gargždų savivaldybė liks vos ne seniūnijos dydžio.
Šiomis temomis gąsdinančių gyventojus netrūko ir per šiuos rinkimus. Asmeniškai man keletas rajono gyventojų uždavė klausimų dėl neva sklandančių kalbų apie rajono teritorijų galimą prijungimą prie Klaipėdos miesto. Tris kadencijas išsėdėję valdžioje, gerai įsisavino įvairias technologijas ir naudoja jas skleisdami dezinformaciją, kad visais įmanomais būdais apjuodintų pranašesnius bei bandančius kurti gražesnę rajono ateitį konkurentus. „Skaldyk ir valdyk“ priemonės, matyt, jiems pateisina tikslą. Kai kitų darbų nelabai sugebi, tai per daug metų užgyventos šiltos politinės darbo vietos, matyt, kur kas svarbiau už politinę kultūrą, demokratiją, rajono žmonių gerovę ar rajono potencialo panaudojimą.
Su visa atsakomybe pareiškiu, kad nei vienas iš mano atstovaujamo rinkiminio sąrašo niekada nesiūlė ir nesiruošia siūlyti, kokią nors rajono teritoriją prijungti prie Klaipėdos miesto. Viskas, ką ta tema apie mus girdėjote per rinkimus, yra politinių konkurentų šmeižtas.
Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.
Paskutinįjį praėjusių metų ketvirtį atlyginimų augimas įgavo pagreitį – privačiame sektoriuje jie buvo net 5,7 proc. didesni nei prieš metus. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje padidėjo dvigubai – nuo 354 iki 714 eurų. Ar gali per antrąjį dešimtmetį atlyginimai dar kartą padvigubėti ir kas gali paskatinti šį procesą?
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip sunkiai pasiekiama svajonė. Juk 2006-2008 metų „klestėjimo" laikotarpiu vidutinis darbo užmokesčio augimas siekė net 19 procentų, o tokio scenarijaus pasikartojimo tikimybė yra artima nuliui. Tačiau tą atlyginimų šuolį sekė du metus trukęs atlyginimų mažėjimas, o viso praėjusio dešimtmečio darbo užmokesčio augimas nebuvo beprotiškai svaigus – vidutiniškai per metus jis didėjo po 7,7 procento.
Šis augimas atrodo dar mažiau įspūdingas, kai lietuviškus atlyginimus pradedame vertinti euro zonos kontekste. Šiuo metu vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius Vokietijoje šiek tiek viršija 3000 eurų per mėnesį. Tiesa, šios valstybės produktyvumo, efektyvumo ir skaidrumo lygis mums per dešimtmetį turbūt sunkiai pasiekiamas, tad galima pasilygiuoti į mažiau nutolusias valstybes. Pavyzdžiui, Graikijoje net po 4 metus trukusio diržų veržimosi ir atlyginimų mažėjimo vidutinis darbo užmokestis vis dar viršija 1500 eurų. Galime pažiūrėti dar arčiau – Estijoje praėjusių metų pabaigoje vidutinis darbo užmokestis jau siekė 1039 eurus.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje išlieka labai ryški atlyginimų diferenciacija tarp atskirų sektorių. Pavyzdžiui, vidutinis bruto darbo užmokestis finansų, draudimo, informacijos ir ryšių sektoriuose siekia apie 1200 eurų ir yra maždaug dvigubai didesnis nei apgyvendinimo, maitinimo, meninės, pramoginės, administracinės ir aptarnavimo veiklos, švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuose. Dalį skirtumo galbūt galima paaiškinti skirtingų kompetencijų poreikiu, tačiau svarbiau yra neadekvatus viešojo sektoriaus finansavimas bei neoficialaus darbo užmokesčio paplitimas.
Kai kuriuose sektoriuose dabartinis oficialiai skelbiamas vidutinis darbo užmokestis yra tolokai nuo realybės – jame neatsispindi „vokeliuose" bei kitomis pusiau legaliomis formomis sumokėtas atlygis už darbą. Jei šiuo metu ketvirtadalis darbo užmokesčio fondo yra neoficialus – o tai yra gana konservatyvi prielaida, tai realus darbo užmokestis Lietuvoje siekia ne 714, o apie 900 eurų. Tai reiškia, kad išskaidrinus darbo užmokesčio fondą tam, kad per dešimtmetį atlyginimai pasiektų beveik 1500 eurų, užtenka gana kuklaus atlyginimų augimo – tik 5 proc. per metus. Prielaidų tokiam augimui pakanka, tačiau atlyginimų didėjimo procesas nėra automatinis.
Vyriausybės sprendimas didinti kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus yra sveikintinas, tačiau tolimesniam šių atlyginimų didėjimui reikia rasti tvarių šaltinių, o ne daryti tai skolintomis lėšomis. Vienas iš būdų – atsakingai įvertinti visų valstybinio sektoriaus institucijų ir darbuotojų būtinumą. Identifikavus ir apipjausčius politinio protegavimo sukurtas darbo vietas, tą patį darbo užmokesčio fondą būtų galima paskirstyti tikrąją vertę kuriantiems darbuotojams.
Didelio atlyginimų atsilikimo nuo ES vidurkio priežastis yra ne tik produktyvumo deficitas, bet ir vis dar atsiliekantis kainų lygis, ypač kalbant apie paslaugų sektorių. Natūralu, kad kirpėjo, virėjo, auklėtojo, padavėjo, dažytojo ar šaltkalvio per valandą sukuriama pridėtinė vertė Lietuvoje ir Vokietijoje beveik nesiskiria, bet gaunamam atlygiui daugiausiai įtakos turi skirtingos šių paslaugų kainos. Kalbant ekonominiais terminais, Lietuvoje tęsis reali ir nominali konvergencija – produktyvumas ir kainos artės link ES vidurkio, o tuo pačiu metu didės ir atlyginimai. Šį procesą padidėjęs geopolitinis neapibrėžtumas gali pristabdyti, bet tik trumpam.
Vis tik prie atlyginimų augimo turės prisidėti ne tik privataus sektoriaus investicijos, didinančios darbo našumą. Ne mažiau svarbus vaidmuo teks ir valdžios atstovams, kuriant patrauklią, stabilią ir skaidrią verslo aplinką. Deja, kol kas atlyginimų didinimui vyriausybė naudojo tik žemiausiai kabančius vaisius, kuriuos nuskinti nereikia jokių pastangų – pavyzdžiui, didino minimalų mėnesinį atlyginimą. Mažesni darbo mokesčiai, švietimo sistemos tobulinimas, reali kova su korupcija, skaidresnis bei efektyvesnis valstybės lėšų panaudojimas – visa tai gali įsukti produktyvumo ir atlyginimų augimo spiralę, nekeliančią pavojaus šalies konkurencingumui. Tuo tarpu patys piliečiai šį procesą gali lengvai paskatinti – tiesiog nepraleisdami progos daug aktyviau balsuoti visuose rinkimuose.
Portalo draugai
Reklamos
Dabar svetainėje 2699 svečiai (-ių) ir narių nėra