Mano Gargždai

Kaip tapti... (15)

Rūta Paulikaitė – gargždiškė, „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi prieš 10 metų, įgijusi Turizmo ir viešbučių verslo administratorės specialybę Vilniaus Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje (TTVAM). Studijų metu patirties sėmėsi Londone, JAV, Maltoje, o šiuo metu dirba stiuardese „Heston Airlines“ kompanijoje, kuri vykdo skrydžius Nigerijoje. Rūta įsitikinusi, kad bet kurią svajonę įmanoma įgyvendinti, jei tik paverti ją planu ir kryptingai sieki tikslo. Kviečiame skaityti straipsnių ciklo „Kaip tapti“ interviu, kuriame Rūta dalijasi savo patyrimais kelyje į svajonę.

 

Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Vaikystėje žavėjo vaizduotės reikalaujantys žaidimai

Prisimindama vaikystę, Rūta sako: „Nors šiandien be technologijų gyvenimas nebeįsivaizduojamas, džiaugiuosi, kad vaikystėje neteko dėl to kvaršinti galvos: daug laiko su draugais praleisdavome lauke, lavindavome vaizduotę, galvodami, ką veikti.“

Mergina pasakoja apie tai, kaip su pusbroliais ir pusseserėmis virsdavo aktoriais ir rengdavo pasirodymus savo tėvams, kaip organizuodavo koncertus kaimynams, o pats smagiausias žaidimas buvęs „restoranai“.

„Su žaidimo draugėmis dengdavome stalą, atsinešdavome užkandžių, kurdavome įsivaizduojamus pokalbius tarp kliento ir restorano darbuotojo. Visos labiau norėjome būti padavėjos nei restorano valytojos, todėl keisdavomės rolėmis: klientas, virėja, padavėja, direktorė...“, – prisiminimais dalinasi gargždiškė.

Tėvai, kaip teigia pašnekovė, palankiai žiūrėjo į vaikų „teatrus“ ir „restoranus“, padrąsindavo ir neatsisakydavo įsitraukti.

Rūta atsimena save ir kaip gyvūnėlių mylėtoją. Jos teigimu, namuose nuolat būdavo bent vienas šuo ir bent vienas katinas. Kiek vyresnė Rūta pamilo žirgus, keletą metų lankė jojimo treniruotes. Šią veiklą prisimena ypač šiltai ir jaučiasi dėkinga tėčiui, kuris, pats būdamas veterinarijos gydytoju, visada palaikė ir skatino bendrystę su gyvūnais.

„Gal todėl ir dabar auginu šunį, kurio draugija man sukelia tik malonias emocijas?“, – svarsto Rūta.

 

Islandijoje su žirgais. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Mokykloje – smagūs prisiminimai

Gargždiškė džiaugiasi sprendimu mokytis „Vaivorykštės“ gimnazijoje.

„Pakeisti mokyklą nebuvo lengva, bet perėjau ne viena, su draugėmis, naujoje klasėje buvome gražiai sutiktos, tai pokyčių sukeltas stresas buvo minimalus“, – teigia pašnekovė.

Mokymosi gimnazijoje metus Rūta apibūdina kaip gražų laiką. Dėkinga gražiai naujokes priėmusiai ir nuolatos išmintingai globojusiai auklėtojai Zofijai Vaitkuvienei, mokytojams, nuoširdžiai ugdžiusiems ir pirmūną, ir ne tokį pažangų mokinį.

Kalbėdama apie klasės draugus, prisimena, kad jie buvo gana stiprūs moksluose, vieningi ir aktyvūs. Esą visi stengėsi būti originaliais, mėgo išsiskirti, pokštauti.

„Kad ir mūsų idėja – pasidaryti įsimintiną klasės nuotrauką vestuvių tema, kuri tuo metu buvo išpopuliarėjusi „Facebook“ socialiniame tinkle ir surinko daug paspaudimų „patinka“ bei gražių komentarų iš visai nepažįstamų žmonių“, – mokyklos laikus prisiminė stiuardesė.

Rūta džiaugiasi turėjusi galimybę dalyvauti mokyklos prezidentūros veikloje, prisidėti organizuojant renginius, įsimintina pašnekovei ir Šimtadienio šventės vedėjos rolė, kurioje pravertė vaikiška aktorystės patirtis.

Pašnekovės teigimu, visi šie ir daug kitų gražių atsiminimų iš mokyklos yra nepamirštami ir bus pasakojami ir anūkams.

Šiandien Rūta džiaugiasi, kad šis etapas jau praeitas: „Dabar, matydama mokinius, žygiuojančius į mokyklą, pagalvoju, jog tai – smagus etapas, bet kiek daug laukia priešaky: sunkūs sprendimai, lemiantys ateities planus, studijų ir profesijos pasirinkimas.“

 

Karštų versmių upė Islandijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Studijose naudojosi galimybėmis

Rūta tvirtai įsitikinusi, kad studijų pasirinkimas – asmeninis sprendimas. Pašnekovės nuomone, visada naudinga gauti patarimų, pasiklausyti patirčių, analizuoti sėkmės istorijas, tačiau apsispręsti reikia pačiam.

„Aš, rinkdamasi profesiją, bandžiau įsivaizduoti save viename ar kitame darbe, analizavau, kokie tų veiklų privalumai ir trūkumai“, – apsisprendimo akimirkas detalizavo pašnekovė.

Jai priimtiniausias variantas pasirodė Turizmo ir viešbučių verslas.

„Niekada nebuvau „teorijos žmogus“, tad ir studijuoti nusprendžiau kolegijoje, kad turėčiau kuo daugiau praktikos, per kurią lengviausiai įsisavinu žinias“, – sprendimą grindžia gargždiškė.

Svarbus jai buvo ir studijų vietos pasirinkimas.

„Žinojau, jog studijuoti noriu Vilniuje arba užsienyje. Norėjau pradėti savarankišką gyvenimą, turėti savo buitį ir gyventi didmiestyje. Gal tas potraukis į didesnį miestą atsirado po darbingos vasaros Londone?“, –svarsto mergina, vasarą po 11-os klasės baigimo praleidusi Anglijos sostinėje – dirbo viešbutyje.

Mokydamasi Turizmo ir viešbučių verslo Vilniaus TTVAM, Rūta teigia pasinaudojusi daugeliu studentui suteiktų galimybių pamatyti pasaulį ir brandinti save kaip asmenybę ir skatina tai daryti būsimuosius studentus.

„Po pirmo kurso, išlaikiusi išankstinę sesiją, išvykau į JAV su programa studentams „Southwestern advantage“. Teko vaikščioti po namus ir siūlyti amerikiečiams pirkti knygas. Įsivaizduokite: pasibeldžiu į duris, prisistatau amerikiečiams sunkokai suprantama anglų kalba (gerai, kad buvau vasarą dirbusi Londone), siūlau pirkti knygų. Kažkas nusiperka ir padėkoja, kažkas užtrenkia duris panosėje, kažkas užjausdamas pasikalba ir pakviečia užeiti kitą kartą“, – neeiline patirtimi dalinosi mergina.

Tą vasarą Rūta įvardija kaip vieną sunkiausių, bet tuo pačiu ir labiausiai formavusių asmenybę: teko įveikti daug netikėtumų, išgyventi daug nemalonių situacijų, užmegzti pokalbių, kurie baigiasi ne taip, kaip planuota, rasti sprendimus, atrodytų, beviltiškose situacijose ir pan. Bet sunkumai grūdina: „Nors milijono neuždirbau, bet grįžau daug drąsesnė, savarankiškesnė, gerokai patobulinau bendravimo įgūdžius ir anglų kalbos žinias. Sunkumus priėmiau kaip pamokas, kurios pravers gyvenime: tai patirtis, kurios niekada nepamiršiu, bet kartu ir nenorėčiau nieko keisti.“

Baigusi trečią kursą, Rūta priėmė dar vieną iššūkį: pagal „Erasmus“ programą išvyko į Maltą atlikti absolventų praktiką, nebūdama visiškai tikra, ar darbdavys laukia, ar teks savarankiškai ieškotis darbo.

„Dirbti padavėja vietiniame bare sunku, bet ir įdomu: bendravimas su vietiniais, kuriems įdomu klausytis apie Lietuvą, su turistais, kurie dalijasi savo įspūdžiais, pastangos kuo daugiau sužinoti apie Maltą, pakeliauti – tai nuspalvina dienas ir padeda užmiršti sunkumus“, – teigia Rūta ir džiaugiasi pasinaudojusi šia galimybe.

Mergina įsitikinusi, kad studentai turėtų dalyvauti „Erasmus“ programoje, rekomenduoja išvykti į JAV su „Work & Travel“ programa, pasinaudoti kitomis galimybėmis, kurios leidžia pakeliauti, praplėsti akiratį ir pažinti pasaulį ne kaip turistui, bet kaip tos šalies gyventojui.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kodėl stiuardesė?

Rūta atvirauja, kad apie stiuardesės darbą svajojusi dar mokykloje ir negalinti tiksliai pasakyti, kada ši mintis atėjusi į galvą: gal po pirmojo skrydžio, gal po aviacijos atstovų apsilankymo mokykloje, o gal po pokalbio su lėktuvo komanda studijų mugėje Vilniuje: „Daug ir garsiai apie tai kalbėjau, visi draugai ir šeimos nariai apie tai žinojo, tikėjau ir aš pati: skraidysiu!“

Bet kai sužinojo, jog 2 savaičių mokymai akademijoje kainuoja apie 4000 litų (apie 1150 eurų), svajonės realizavimą kuriam laikui atidėjo. Prie stiuardesės temos Rūta sako grįžusi po 4-erių metų, kai netikėta pažintis su šios profesijos atstove atskleidė visas kortas: dalyvauji atrankoje, laimi konkursą ir skraidai.

„Pasakyti paprasčiau, nei padaryti. 100 kandidatų, keturi atrankos etapai: pokalbiai, savęs pristatymas, užduotys, situacijų-rolių žaidimai, komandinio darbo įgūdžių tikrinimas, stresinių situacijų valdymo gebėjimai ir t. t. Viskas anglų kalba ir 10 pakviestų į paskutinį etapą. O kai po poros dienų pranešė, kad esu pakviesta į 6 savaičių mokymus, jaučiausi labai laiminga“, – su plačia šypsena veide prisimena Rūta, įsitikinusi, kad studentiškos patirtys JAV ir Maltoje buvo reikšmingos atliekant atrankoje pateiktas užduotis.

Pašnekovė, dabar jau turinti 5 metų stiuardesės patirtį ir šiuo metu dirbanti trečioje aviakompanijoje, paaiškina, kad kiekviena jų organizuoja savo atrankas. Pereidamas į kitą darbą, šiame procese dalyvauji iš naujo. Be abejo, pirmoji atranka buvo pati sunkiausia. Aktualu žinoti, kad, praėjus atranką, dar svarbu atlikti griežtą sveikatos patikrą Aviacijos medicinos centre bei mokėti plaukti.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nesigaili dėl savo sprendimo

„2017 m. balandžio 2 dieną pradėjau skraidyti ir nepamenu, jog per tą laiką būčiau pagalvojusi, kad nenoriu eiti į darbą, nors darbo diena gali prasidėti ir 5 val. ryte, ir 22 val. vakare“, – šypsosi pašnekovė.

„Nesigailiu savo sprendimo: nepamirštami vaizdai pro lėktuvo langus, saulėtekiai ir saulėlydžiai skirtingose šalyse, smagios komandiruotės, skirtingų kultūrų pažinimas – tai tik maža dalis to, kas mane žavi mano darbe. Viešbučiai, oro uostai, pakilimai ir nusileidimai, bendravimas su keleiviais ir visada geras oras skrendant virš debesų – tai kasdienybė, kuri nėra monotoniška, kur sprendimus reikia priimti greitai, nes nutūpti čia ir dabar neįmanoma. Lėktuve mes esame daktarai, gaisrininkai, policininkai, draugai ir pagalbininkai, mamos ir tėčiai, psichologai ir advokatai, o svarbiausia – komanda, kuri atsakinga už saugų skrydį. Lėktuve viskas kitaip. Tirpi kava, užpilami makaronai, sumuštiniai – viskas daug skaniau skrendant 10 km aukštyje“, – pasakoja Rūta.

Ne paskutinis kriterijus, renkantis šį darbą, naujų kraštų pažinimas – mergina pasakoja per neilgą savo stiuardesės karjerą po mėnesį–du gyvenusi keturiose skirtingose šalyse: Kanadoje, Islandijoje, Vengrijoje, Estijoje, trumpiau – Olandijoje, Lenkijoje, UK, turėjusi galimybę pabuvoti Kuboje, Jamaikoje ir kitose egzotiškose šalyse. Dabar dirba Nigerijoje.

Šiuo metu Rūta yra vyresnioji skrydžių palydovė. Tai reiškia, jog ji skrydžio metu yra atsakinga už savo komandą, dirbančią salone su keleiviais, turi prieš skrydį patikrinti, ar komanda pilnai pasiruošusi darbui, palaikyti gerą atmosferą viso skrydžio metu, iškilus problemai, priimti sprendimą pasitardama su lėktuvo pilotais.

„Per karantiną, kai skrydžių buvo gerokai sumažėję, neskraidžiau beveik metus laiko. Jau buvau sau pasakiusi, jog aviacija yra pirmoji meilė, kurios neįmanoma pamiršti, bet metas judėti pirmyn ir ieškoti kito svajonių darbo“, – atsimena pašnekovė.

Tačiau sulaukusi skambučio iš „Heston Airlines“ ir kvietimo į interviu, teigia nedvejojusi. Ne veltui yra sakoma, jog aviaciją arba įsimyli, arba ne. Rūta įsimylėjo...

Kokį patarimą norėtum duoti jaunuoliams, ieškantiems karjeros sprendimų?

„Linkiu nebijoti svajoti. Jei svajonė Jus lydi ilgą laiką, tikrai galima ją paversti planu ir įgyvendinti. Kad taip atsitiktų, nebijokite išbandyti savęs įvairiausiose srityse – gal atrasite netikėtų sau sprendimų. Mano patirtis rodo, kad sunkumai ir iššūkiai padeda suaugti ir suprasti save, o save pažįstantis jaunuolis tikrai gebės tinkamai pasirinkti“, – patarimu pasidalino mėgstamą darbą dirbanti pokalbininkė.

21 gruodžio 05, Sekmadienis 15:36
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Vilius Lukošius – gargždiškis, pernai baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) režisūros studijas. Ir nors Vilius dar tik žengia pirmuosius savo, kaip jaunojo režisieriaus žingsnius, ieškodamas savų temų ir spalvų, jo baigiamasis darbas – trumpametražis filmas „Tesla“ – buvo atrinktas rodyti didžiausių kino festivalių šalyje „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ programose. Apie tai, kaip gargždiškis tapo režisieriumi ir koks buvo jo kelias – kviečiame skaityti straipsnių ciklo „Kaip tapti“ interviu.

 

Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Noras kalbėti ir pasakoti istoriją – nuo pat mažens

Pokalbį su jaunuoju režisieriumi pradedame pasinerdami į vaikystės prisiminimus. Vilius pasakoja: „Neseniai, prieš metus laiko, grįžęs į namus Gargžduose atradau seną, VHS kasetinę kamerą. Tuomet pasiėmiau ją, svarstydamas pafilmuoti, sugalvoti kokį nors projektą.“

Vėliau, anot pašnekovo, paaiškėjo, kad kameroje buvo sena vaizdo juosta, kurioje – šeimos šventės akimirkos.

„Pamatau save, 7 metų nykštuką. Toje šventėje aš visą laiką rėkiau garsiai, kad manęs visi klausytų, norėjau papasakoti kažkokią istoriją“, – su šypsena pamatytus vaizdus komentavo gargždiškis, pridurdamas, kad būtent tai puikiai charakterizuoja jo asmenybę.

Pasak pokalbininko, noras papasakoti istoriją jį lydi nuo pat mažens iki šių dienų. Vilius prisimena, kad tėvai vaikystėje dažnai jam sakydavo, kad jis labai daug šneka, yra smalsus, juokais pasakydavo, kad užaugęs bus filosofu. Ir interviu metu atsiskleidžia, kad gebėjimas kalbėti ir laisvai reikšti mintis, noras pasakoti ir dalintis – tikrai Viliui būdingi bruožai.

Kaip pats sako, šeimoje nėra daugiau režisierių ar kino industrijos atstovų, bet jis puikiai prisimena, kad dar sovietiniais laikais tėtis nuomodavo įvairių filmų videokasetes: „Pas mus namie būdavo galima peržiūrėti labai įvairių filmų.“

Polinkis į kūrybą būdingas ne tik Viliui, bet ir jo 7 metais vyresnei sesei, kuri yra dailininkė.

„Ji formavo, lavindavo mano muzikinį skonį, duodavo „The Rolling Stones“ paklausyti, supažindino su kitais kūrėjais“, – apie reikšmingą sesers įtaką užsimena pašnekovas.

 

Mokykla – kūrybiniams projektams

Prisimindamas mokyklos laikus, Vilius atvirauja – jis buvęs veiklus, o užklasiniai projektai jam buvo svarbesni už pamokų lankymą.

Visgi, mėgstamiausios vaikino pamokos – istorija ir lietuvių kalba – tos, kuriose atsirasdavo proga padiskutuoti, pasikeisti nuomonėmis.

„Labai aktyviai dalyvaudavome su mokyklos prezidentūra: renginių, scenarijų rašymai, kūrybiniai dalykai man būdavo svarbesni. Labai daug pamokų praleisdavau, kad galėčiau eiti į tuos projektus, – atvirauja Vilius, dėl praleistų pamokų skaičiaus girdėjęs ir apie galimą išmetimą iš mokyklos. – Aš nematydavau reikalo eiti į kokią matematiką, kur man neįdomu, traukt šaknies po 5 metų man tikrai nereikės. Užsispyręs buvau, jeigu rasdavau kažką įdomesnio, tą ir pasirinkdavau. Ir tikrai nebuvo, kad neidavau, vien dėl to, kad neičiau. Turėdavau pasiruošti kokiam projektui, norėdavau kino teatre pamatyti kokį įdomų filmą. Aš žiūrėdavau gerus filmus, apie kuriuos skaičiau straipsnius, atsiliepimus, galvodamas, kad geriau praleisiu biologiją ir matematiką, bet tai mane žymiai labiau palies.“

Tarp mokytojų, padariusių didelę įtaką – lietuvių kalbos mokytojos a. a. Daiva Toliušienė, taip pat Rasa Rusteikienė.

„Esu dėkingas šioms mokytojoms, jos galėjo suprasti, kas aš esu ir kas man įdomu. Atrodžiau kaip dar vienas vaikinukas, kuris nenori eiti į mokyklą, nors mane domino kitos veiklos“, – kalbėjo Vilius, akcentuodamas, kad mokyklos nelankymas nenuvedė jo į alkoholizmo, narkotikų vartojimo, ar neaiškių veiklų liūnus.

Kaip pats sako, jis mokslus paaukojo vardan kūrybinės veiklos, o egzaminus išlaikė „per plauką.“ Abi lietuvių kalbos mokytojos juokėsi, kai vaikinas rengėsi laikyti egzaminą, visiškai nepasiruošęs, manė, kad jam to padaryti tikrai nepavyks.

„Pamenu, uždaviau po 5 trumpus klausimus apie kūrinius, kurie gali būti, sužinojau kažkiek informacijos, jos nuoširdžiai juokėsi, kad laikau, ir manė, kad neišlaikysiu. Rėmiausi egzamine filmais, kuriuos mačiau“, – prisiminimais dalinosi režisierius, iš lietuvių kalbos ir literatūros egzamino surinkęs 16 balų.

Visgi, jaunuolis prisimena, kad nors ir nebuvo iš pavyzdingų mokinių, po mokyklos renginių, kuriuose tekdavo pasirodyti, netgi mokytojai, kurių pamokose jis buvo retas svečias, ateidavo ir paspausdavo ranką, pagirdavo.

 

Asm. archyvo nuotr.

 

Teatro būrelyje – pirmosios kūrybos užuomazgos

Nors aktyvus vaikinas lankė futbolą, išbandė breiko šokius, tačiau tolimesnio karjeros kelio galimybes padiktavo ne kas kita kaip teatras. Jis prisipažįsta, kad į teatro būrelį mokykloje, kuriam vadovavo R. Rusteikienė, pateko visiškai atsitiktinai.

„Mes su draugu turėjome projektą prezidentūroje, jis paprašė palaukti, kol aptars teatro reikalus su mokytoja. Pamenu, stovėjau prie durų kampe, o R. Rusteikienė, kuri buvo neseniai pradėjusi dirbti, pakvietė pabandyti“, – istorija dalinosi pašnekovas.

Anot Viliaus, nors pirmosios savaitės jam labai nepatiko, nuostabi pedagogė sugebėjo sudominti, įtraukti.

„Pradėjau suprasti apie kūrėjo ir žiūrovo santykį, kuris man pasirodė įdomus. Tarsi atsirado vieta, kur manęs paklausys, kur galiu papasakoti kažkokią istoriją. Nors buvau mėgėjiškas mokyklinis aktorius, bet pajutau erdvę, sceną, santykį“, – tai, kuo sužavėjo teatras pasakojo vaikinas, į veiklą įsitraukęs nuo 11 klasės.

Po dvejų metų teatro būrelyje Viliui buvo pasiūlyta atlikti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Nėra baltų durų“, jis pamena, kad vietoj privalomų autorių egzaminams, skaitydavo apie kūrybos žmones, knygas, kurių reikėjo spektakliui.

„Perskaitęs scenarijų aš drąsiai atėjau ir pasakiau, kad fainas scenarijus, bet yra pora scenų, kurios galėtų būti padarytos kitaip. Pasisiūliau, kad perrašysiu tas scenas, net neblizgančios lietuvių kalbos žinios, nesustabdė manęs tikėti savimi. Mokytoja patikėjo, leido man kaip jaunam žmogui įsijungti į kūrybinį procesą, nė kiek manęs nemenkino, nežemino, o tik paskatino, padėjo, ir žinau, kad tą daro ir dabar“, – gerų žodžių pedagogei negailėjo gargždiškis.

Taip jis gavo galimybę truputį parežisuoti, pirmą kartą prisiliesti prie kūrybos, kuri atsiduria scenoje. Tai paskatino ir toliau rašyti scenarijus, pirmiausia – trumpametražiui filmui-komedijai apie Gargždus.

„Pamenu, bėgau pas sesę, rodžiau jos vaikinui, kuris buvo kino scenaristas. Parašęs supratau, kad aš noriu kurti – bet nenoriu būti aktorius, nors artėjant egzaminams dar svarsčiau, mėčiausi – ar noriu būti aktorius, ar režisierius, ar scenaristas“, – dvejones atskleidė Vilius, pridūręs, kad sprendimas stoti į režisūrą nebuvo labai gerai apgalvotas.

 

Asm. archyvo nuotr.

 

Stojimai ir pirmieji metai – emociškai nelengvi

Stojamieji į LMTA režisūros studijas truko tris dienas. Pirmiausia reikėjo parašyti režisūrinę eksplikaciją – tekstą pagrįstą vizualumu, pasakojantį tai, kas yra matoma istorijoje.

„Negali sakyti, kaip kas jaučiasi, bet turi parašyti, matosi personažo šypsena ir pan. Parašiau savo vaikystės atsiminimą, kaip kaimynui galvą praskėliau“, – prisiminė Vilius.

Vėliau reikėjo pasiruošti eilėraštį, pasakėčią ir dalyvauti motyvaciniame pokalbyje. Anot vaikino, pastarasis buvęs itin nesėkmingas, po jo jau buvo pradėjęs dairytis, kur galėtų kitur studijuoti.

„Suvažiavę stojantieji – dauguma vilniečių. Jie turėjo „Skalvijos“ kino akademiją, kur mokyklinio amžiaus moksleiviai gali kurti filmus. Kiti tiesiog turėjo daugiau patirties dirbdami šioje industrijoje. Aš iki savo stojamųjų buvau nufilmavęs tik mokyklos porą klipukų, ir tai – dėl juoko, pakvailiojimo. Kurti istoriją, kur personažas išgyvena, patiria, nebuvau absoliučiai daręs, kai visi kiti po vieną-du sukūrę, todėl jautėsi didžiulė atskirtis“, – įspūdžius atskleidė gargždiškis.

Visgi, įveikti motyvacinį etapą jaunuoliui iš Gargždų pavyko, jis vėliau svarstė, kad gal jo mėgstamiausio filmo pasirinkimas – prancūzų kriminalinio 1995 m. nespalvoto filmo „Įniršis“ davė papildomų balų. Vėliau studijuojant, per mėgstamų filmų pristatymus kino klube, jo kurso vadovas rodė būtent šį filmą.

Antrasis etapas – vaidyba – didesnių sunkumų Viliui nesukėlė, o trečiajame stojamųjų etape teko pagal duotą temą per dvi valandas parašyti režisūrinę eksplikaciją.

„Prasideda intuityvi kūryba, kur turi rašyti ir patikėti, kad viskas gerai. Lengviausias variantas – pasirinkti tikrą savo istoriją, ją parašyti, truputį pafantazuoti. Jeigu kas nors eisite, žinokite, kad čia yra kelias, kurį reikia rinktis. Nes sugalvojus iš naujo, gali būti daug skylių. Geriausia kūryba – atsispiriant nuo savęs“, – patarimu pasidalino režisierius.

Anot jo, nors ir pavyko įstoti, pirmieji metai ir stojamieji buvo emociškai sunkūs, atsirado nepasitikėjimas savo jėgomis.

„Tu 18 m. vaikinas atvažiuoji į Vilnių, nieko absoliučiai nekūręs, buvau jauniausias. Visi kiti ar kūrę filmus, dirbę, turėję patirties. Aš – vienas iš mažiausiai suprantančių, kas čia vyksta, bagaže buvo tik šimtadienio klipas padarytas – nulis“, – emocijomis įstojus dalinosi pašnekovas.

Jis prisiminė, kad pirmieji jo darbai, lyginant su kurso draugų – patys prasčiausi: „Širdy nujaučiau, ką norėčiau padaryti, bet kadangi buvau tiek emociškai paveiktas, praradęs pasitikėjimą savimi ir dariau tą, ką darė kursiokai, bandžiau atkartoti, savęs nesiklausiau iki galo.“

Jis prisimena, kad streso būta daug, pirmajame semestre reikėjo sukurti 7 minučių filmuką pagal japonišką haiku. Vilius sukūręs meilės istoriją, o iš savo darbo vadovo sulaukęs komentaro, kad vėl sukūrė šimtadienio klipą, bėgo perfilmuoti, tobulinti darbą.

„Pagerinau savo versiją, dariau labai išgyvendamas, stresuodamas“, – sunkią studijų pradžią atskleidė pokalbininkas.

Režisierių kursas, pasak Viliaus, tais metais buvo vienas didžiausių, studijavo 16 studentų. Žinant, kad ankstesniais metais būdavo vienženklis režisūros studentų skaičius, vis sklisdavo kalbos, kad dalis bus išmesti. Juolab, kad žinota, kad norint kartu dirbti, sudaromos poros su garso režisūros, operatorių studentais, kurių buvo kur kas mažiau.

Kadangi studijos buvo labai sunkios, anot gargždiškio, daug kas patys išėjo. Vilius LMTA režisieriaus diplomą gavo pernai, o jo baigiamasis darbas – trumpametražis filmas „Tesla“ buvo atrinktas rodyti didžiausiuose festivaliuose Lietuvoje „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“. Kaip pats sako, iš visų baigusiųjų dar dviejų kursiokų darbai buvo demonstruojami festivaliuose, tad savo kūrybos kelio pradžią, kuri prasidėjo nuo absoliutaus nulio, vertina kaip ganėtinai sėkmingą.

 

Filmavimo aikštelėje. Asm. archyvo nuotr.

 

Persilaužimas – trumpametražis „Saliarka“

Ir nors pirmieji LMTA studento darbai buvo labai prasti, po kurio laiko atėjo savotiškas suvokimas, ką reikėtų pakeisti.

„Supratau, kad mano vienintelis šansas ir kelias – nebijoti, kad aš esu iš Gargždų ir kad aš užaugau mažame mieste. Ten yra mano temos, kurias aš mačiau. Tokių purvinų, negražesnių istorijų, būdingų provincijai. Jeigu aš noriu kažką padaryti, nusprendžiau, kad nesistengsiu daryti taip, kaip tai daro aplinkiniai, mano idealizuojami žmonės iš sostinės“, – persilaužimo momentą prisimena Vilius.

Pirmasis gerai įvertintas vaikino darbas, kurį, anot jo, padarė visiškai nebebijodamas – trumpametražis filmas „Saliarka“. Pastarasis turėjo būti atliktas pagal užduotį – jame turėjo būti trijų tipų scenos: bėgimo, pokalbio ir nerealistinė.

Tai satyrinė istorija apie vaikiną, kuris su „šlanga“ iš seno „golfo“ vogė benziną iš seno vyro, mat svajojo nukakti į Vilnių ir tapti šalies prezidentu (tuo metu kaip tik vyko prezidento rinkimai).

„Senis iš provincijos gaudė jauną vagišių ir jis miške buvo priremtas. Nerealistinėje scenoje jaunuolis išsitraukė Lietuvos vėliavėlę ir citavo prezidento V. Adamkaus kalbą. Filmas pasibaigė, kai senis šovė į kaktą tam jaunuoliui, išsitaškė kraujas, senis, pasiėmė Lietuvos vėliavėlę ir ją iškėlė. Tuomet kamerą taip pastačiau, kad jo pozicija – tokia kaip sovietinės skulptūros, paskutiniai žodžiai buvo „kas daugiau išgelbės Lietuvą, jeigu ne aš.“ Supratau, kad kažką vizualiai atkūrinėju, naudodamas tiek kameros kampą, aktoriaus poziciją“, – įspūdžiais apie pirmąjį LMTA gerai įvertintą jo darbą dalinosi pašnekovas.

Studentų darbų peržiūroje trumpametražis „Saliarka“ buvo išskirtinis, savo komedijiniu užmoju palietė daugelį: „Visa tai atvėrė akis, jog galiu kurti savame stiliuje ir nereikia mėgdžioti aplinkinių, tuo momentu ir pasibaigė stojamieji.“

Gargždiškis prisipažįsta, kad ir toliau ieško savų temų, stengiasi būti atviras ir nuoširdus pirmiausia sau. Kartais sulaukia kritikos, kūryba sumenkinama ar nuvertinama, nes joje nevengiama personažų šaržavimo, keiksmažodžių, vulgarumo. Jis ne kartą lygintas ir su Emiliu Vėlyviu, nors pats panašumų mato tik tiek, kad abiejų kūryboje yra keiksmažodžių.

„Iš pirmo žvilgsnio mano kūryba gali atrodyti ne tokia gili kaip koks kitas autorinis lietuviškas filmas <...> Man įdomu kurti tokį kiną, kuris kalbėtų apie provincijoje esančias temas ar aplinka būtų provinciška, padaryti tai, vaizduojant tą gyvenimo stilių“, – savo režisūrinę kryptį nurodo kino industrijos atstovas.

 

Filmo stop kadras

 

Koks gi tas režisieriaus darbas?

Vilius džiaugiasi, kad baigęs studijas dirba pagal specialybę: režisuoja reklamas, neseniai išbandė save muzikinio vaizdo klipo režisieriaus rolėje. Jo darbų sąraše – trumpametražiai „Pridirbo“, „Muilo opera“, „838“, „Špesarto smuklė“, „Tesla“. Jis atvirauja, kad nuolat dirba ir ties savo kūrybiniais sumanymais, po baigimo jau pora dešimčių scenarijų yra pradėjęs, bet išmetęs.

„Tau atrodo, kad nuolat dirbi. Nežinau, kaip jaučiasi dailininkas, rašytojas, bet viskas gyvenime – yra medžiaga tavo kūrybai. Pamatau įdomų žmogų gatvėje, galiu jį realiai perkelti į savo filmą. Tai savotiškai įdomu ir kartais pafilosofuoji, kiek tai yra moralu, klausytis, pavyzdžiui, draugo istorijos ir žiūrėti į tai, kaip į filmą“, – apie įkvėpimo kūrybai šaltinius pasakoja Vilius.

Pasiteiravus, kaip atrodo režisieriaus diena ir kokios savybės reikalingos geram šios srities specialistui, pašnekovas atskleidžia, kad tai – itin atsakinga rolė filmavimo aikštelėje. Būtent režisierius yra tas žmogus, kuris turi suprasti visą idėją ir žinoti, kaip ją geriausiai įgyvendinti. Viskas turi būti apgalvota iki smulkmenų.

„Viską, ką darai, tu turi puikiai žinoti ir būti pasiruošęs B variantus viskam. Pradedant nuo aktorių atrankos, iki rūbų spalvų, laiko, kada bu filmuojama, dekoracijų ir viso kito. Tu sukuri pasaulį – iš esmės esi kaip pasaulio kūrėjas. Gali padaryti, ką tik nori kadre, žinoma, negali kaip holivudiniame filme sprogdinti virš biudžeto“, – šypsosi pašnekovas.

Pasak Viliaus, labai svarbu būti lyderiu, kuriuo pasitiki komanda, nes filmavimo aikštelėje dirba 20–30 žmonių, o kartais ir dar daugiau – kad ir 100. Nors režisierius ir patenka į kūrėjo, menininko kategoriją, bet vienas jis nieko padaryti negali, svarbu ir motyvuoti, įtikinti savo komandą, kad idėja yra gera.

„Viskas, kas yra kadre – tai mano atsakomybė, reikalaujanti labai daug darbo. Turi visiems turėti atsakymą. Jeigu pas tave ateina dailininkas ir paklausia, ar šis stiklas geriau aprasojęs ar ne. Faktas, kad tu gali pagalvoti tuo momentu, bet tu jau prarandi savo poziciją, kad tu viską žinai. <...> Tu turi suprasti savo istoriją, ir suprasti, kas jai tinka ir kas ne, ar tiks geltoni batai ar balti, ar auksinis žiedas ar sidabrinis. Ką vienoks ar kitoks elementas priduos“, – režisieriaus profesijos specifiką apibūdina pašnekovas.

Vienas iš svarbiausių režisieriaus darbų, anot gargždiškio, – mizanscenų ir kadro, kompozicijų kiekvienai filmuojamai scenai supratimas.

Jis puikiai prisimena kurso vadovo žodžius, kad jau niekada nebežiūrės filmo kaip paprastas žmogus. Ir iš tiesų, stebėdamas kiną, supranta, kad tai – ne duotybė: „Kai kada nors žiūrėsite filmą, paskaičiuokite, kiek kadrų yra, pagalvokite, kad kažkas sėdėjo ir galvojo, kažkam reikia apšvietimą sureguliuoti pagal tą vieną kadrą, kuris 5 s visame filme buvo. Viena darbo diena – dvi–trys minutės filmo, kartais ir mažiau.“

Režisieriaus darbas, anot Viliaus, nėra toks romantiškas, kaip daugeliui gali atrodyti. Daugiau smagumo yra kūrybiniame procese, kol vyksta diskusijos ir ieškoma sprendimų su kostiumų, grimo dailininkais, operatoriais.

 

Filmo „Tesla“ užkulisiai. Asm. archyvo nuotr.

 

 

Svajonėse – pilno metro filmas

Pasiteiravus, kokie gi jo paties mėgstamiausi režisieriai, Vilius vardija humoro skoniu artimą Taika Waititi, artistiškumu, vizualiniu efektyvumu žavintį Quentin Tarantino, taip pat jo mėgstamo kriminalinio žanro režisierių Martin Scorsese.

Anot jo, lietuviškas kinas šiuo metu dar išgyvena ieškojimo fazę.

Jis užsimena ir apie komercinio lietuviško kino problemą, kuomet žiūrovai stebi komedijas, kuriose juokinami pačiais banaliausiais būdais, neoriginaliais scenarijais. Režisierius sako, kad būtent jaunosios kartos kūrėjų tikslas ir yra – sugebėti „išlįsti iš to meninio kino kiauto ir atrasti būdų, kaip pakviesti, surasti kontaktą su žiūrovu.“

„Jeigu dar 10 tūkst. žiūrovų eitų dažniau į autorinį lietuvišką kiną, jau būtų žingsnis į priekį. <...> Gal gali atrodyti, kad bohemos atstovai padarė filmą, kurio negaliu suprasti, bet jie įdėjo labai daug širdies, labai daug darbo, tikrai ne vieną naktį nemiegojo. Kinas nepasidaro greitai, atima daug jėgų,“, – atskleidžia režisierius.

Tikriausiai nėra nė vieno jauno režisieriaus, kuris nesvajotų apie savo pilnametražį filmą. Ne išimtis ir Vilius. Tiesa, jaunuolis apie savo svajones kalba atsargiai: „Supranti, kad prieš tai dar turi padaryti vieną ar du trumpametražius, laukia ilgas kelias, daug pamokų, kurias turi išmokti. Tu labai nori padaryti tai, 5–7 metus sakai „paklausykite manęs“ ir, jeigu tau pasiseka, tu gauni šansą, pinigus, kurie yra dideli, tu atiduodi viską, ką turi.“

Svarbiausia, anot jaunojo režisieriaus – kuo daugiau sėkmingesnių projektų, kad nepritrūktų minčių ir jėgų.

O koks gi galėtų būti patarimas jaunuoliams, ieškantiems savo kelio į sėkmę?

„Reikėtų nebijoti savęs, būti nuoširdžiam sau. Svarbiausia – jog neprarastume savo asmeninės istorijos, tai, kas esame, ir nebijotume to atskleisti, nes būtent dėl to kiekvienas esame unikalūs“, – mano gargždiškis

Anot Viliaus, jo paties dar laukia ilgas režisieriaus kelias, per kurį tikisi „nepamesti savęs.“

 

Filmavimo aikštelėje. Asm. archyvo nuotr.

21 gegužės 28, Penktadienis 14:50
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Straipsnių ciklą „Kaip tapti..“ tęsiame pasakojimu apie buvusius Gargždų „Vaivorykštės“ moksleivius – Viktoriją ir Karolį Banius. 28-mečiai gargždiškiai įkūrė aukštalipių verslą ir sakosi esantys laimingi – darbas teikia geras emocijas. Šiuo metu Vilniuje gyvenantys, bet ne sezono metu turimas ilgas atostogas leidžiantys gimtajame mieste, sutuoktiniai papasakojo, kuo įdomus jų darbas bei kokių kuriozų ir sunkumų jame pasitaiko.

 

Prisiminkite mokyklą: kokie dalykai sekėsi? Kokie mokytojai paliko teigiamą įspūdį?

Viktorija: mokykloje abu su vyru nebuvome pavyzdiniai mokiniai. Man sekėsi geriau, vyrui prasčiau, todėl negalime išskirti kažkokių dalykų, kurie sekėsi, bet aktyvūs, jaunatviško požiūrio mokytojai prisidėdavo prie didesnės motyvacijos mokytis.

Labai mylėjome, gerbėme ir džiaugėmės savo klasės auklėtoja A. Veikšiene, kurią iki šiol mielai aplankome, kai tik yra proga.

 

Karolis ir Viktorija. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ar buvote aktyvūs? Lankėte būrelius, savanoriavote?

Viktorija: esu baigusi muzikos mokykloje dramos klasę, dalyvavau prezidentūros veikloje ir dainavau mokyklos merginų chore.

Karolis: esu išbandęs labai daug būrelių, tačiau ilgesnį laiką lankiau krepšinį, dziudo, boksą, sporto salę.

 

Kokias studijas ir kur pasirinkote po mokyklos?

Viktorija: studijuoti nusprendžiau tik 2014 m. t. y. praėjus dviem metams po mokyklos baigimo. Studijavau Lietuvos verslo kolegijoje įstaigų ir įmonių administravimą. Šias studijas pasirinkau, nes atsirado poreikis žinioms, kaip tvarkytis su įmonės dokumentacija ir jos administravimu.

Karolis: po 10 klasės išėjau mokytis į Klaipėdoje esančią Paslaugų ir verslo mokyklą, ten baigiau automechaniko specialybę.

 

Gargždiškiai sako, kad dirba mėgstama darbą. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Papasakokite apie savo darbą: kaip atrodo darbo diena, kokias užduotis tenka atlikti?

Viktorija: mūsų įmonėje aš esu atsakinga už visą dokumentaciją, klientų paiešką, derybas ir kontraktų pasirašymą. Todėl mano pagrindinės funkcijos – dar neprasidėjus darbų sezonui, surasti naujus žmones į komandą, paruošti visą dokumentaciją, kad darbuotojai galėtų dirbti aukštalipio darbą.

Sezono metu mano pagrindinės pareigos – kontraktų su užsakovais pasirašymas, darbų kalendoriaus sudėjimas ir jo sekimas, komandiruočių organizavimas ir visos kitos reikalingos dokumentacijos ruošimas.

Karolis: mano darbas – naujų darbuotojų apmokymas, įrangos aprūpinimas ir paruošimas, atliekamų projektų atlikimas ir priežiūra, dokumentų tvirtinimas.

Dažniausiai projektuose dirbu kartu su darbuotojais. Taip galiu užtikrinti ne tik kokybišką, bet ir saugų bei operatyvų darbų atlikimą.

 

„Artėjant sezonui vis labiau jaučiu aukščio ir adrenalino trūkumą“, – teigia Karolis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ar galite sakyti, kad dirbate mėgstamą darbą? Jei taip, kuo jis Jus žavi? Kokie darbo privalumai? Kokios asmeninės savybės reikalingos?

Viktorija: galiu sakyti, kad dirbu mėgstamą darbą. Pirmiausia dėl to, kad dirbame sau. Savo verslo kūrimas ir prasideda nuo suvokimo, kokia veikla nori užsiimti gyvenime. Gal mano darbas ir nėra kažkoks labai specifinis, tačiau įmonėje labai reikalingas.

Šiame darbe labiausiai žavi ryšys su ilgalaikiais klientais, kurie metai iš metų vis sugrįžta. Prisitraukti naujus klientus ir nurungti konkurentus kai kuriais atvejais nėra lengva, bet labai smagu, kai klientas, pabandęs mūsų paslaugas, kitų paslaugos teikėjų nebeieško. Tai tik patvirtina, kad savo darbą atliekame gerai.

Mūsų verslas yra sezoninis (kovas–spalis), todėl geriausia šio darbo dalis yra ta, kad po sezono pabaigos, iki maždaug sausio vidurio, kada reikia pradėti ruoštis naujam sezonui, su vyru turime nepertraukiamas atostogas.

Karolis: galiu teigti, kad dirbu mėgstamą darbą. Artėjant sezonui vis labiau jaučiu aukščio ir adrenalino trūkumą, kurį jaučiu kasdieną savo darbe. Todėl kiekvieno sezono pradžios laukiu su nekantrumu. Labiausiai žavi, kad mano darbas yra aktyvus, gryname ore ir nemonotoniškas, nes projektus keičiame labai dažnai.

Mūsų darbas nėra lengvas, dažnas darbuotojas neištveria viso sezono, todėl manau, kad pagrindinės savybės, reikalingos mūsų darbe – fizinė ir psichologinė ištvermė, mokėjimas dirbti komandoje.

 

Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

Viktorija: kadangi mūsų darbas sezoninis, senbuvius darbuotojus išlaikyti visus metus galimybių nėra. Džiaugiamės, jei kitą sezoną jie sugalvoja sugrįžti, bet tai dažniau būna išimtis, o ne taisyklė, todėl kasmet turime ieškoti naujų žmonių.

Darbas nėra lengvas, o ir reikalaujantis tam tikrų savybių, kuriomis, deja, ne visi gali pasigirti. Žmonių paieška – turbūt sunkiausias dalykas mūsų darbe.

Karolis: manau, kad vienas didžiausių sunkumų mūsų darbe – konkurencija su kitomis įmonėmis. Kai tik pradėjome šį verslą, aukštuminį langų valymą galėjo pasiūlyti nedidelis kiekis paslaugos teikėjų. Šiuo metu jų atsiranda vis daugiau, todėl konkurencija su kiekvienais metais vis didėja.

Kai kurie klientai, ieškodami paslaugos teikėjo, žiūri ne į kokybę, o į kainą. Tuo labai naudojasi nauji paslaugos teikėjai, taip iškraipydami rinką. Būna, kad klientas paslaugas prašo atlikti pigiau nei atlikome 2018 metais, kas yra nelabai suvokiama.

 

„Pagrindinės savybės, reikalingos mūsų darbe – fizinė ir psichologinė ištvermė, mokėjimas dirbti komandoje“, – įsitikinęs Karolis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ar būta kokių juokingų situacijų darbe?

Karolis: dirbdami, jei žmonės nėra uždengę langų, matome, kas vyksta pastato viduje. Būna, dirbame verslo centruose, plauname ir gyvenamuosius namus.

Verslo centruose žmonės, pamatę mus už lango, fotografuoja, klausia, ar nebaisu arba rašo lapelius su padėka už atliktus darbus. Gyvenamuosiuose namuose gali pamatyti įdomesnių dalykų – pribėgusių ir mojuojančių vaikų, gyvūnų, kurie nesupranta iš kur čia atsiradai (ypač šunys) ar net pikantiškų dalykų, kai žmonės nepagalvoja užsidengti langų.

Taip pat dažnai pro langus vaišina saldainiais ir kava. Buvo, kad kartą, kabant 20-ame aukšte, žmogus išlindęs pro langą pasiūlė išgerti, kad mums drąsiau būtų.

 

 Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kaip darbus pakoregavo pandemija?

Viktorija: 2020 m. pradžia, kai tik viskas prasidėjo, klientai buvo suglumę, kai kurie projektai nusikėlė į vėlesnį laiką, kai kuriuos atšaukė. Darbų buvo mažiau nei įprastai, bet visiškai nesustojo. Šiais metais, jei niekas nepasikeis, turėtų grįžti į senas vėžes.

 

Ko galėtumėte palinkėti savęs ieškančiam jaunimui?

Palinkėsime neskubėti apsistoti ties kažkuo vienu, pasaulis didelis, išbandyti viską, kiek tik leidžia galimybės. Drąsiai svajok ir nuoširdžiai svajonėmis tikėk, nes vieną dieną jos ims ir išsipildys.

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

21 balandžio 25, Sekmadienis 10:14
Skaityti daugiau ... 0

Psichologė gargždiškė Gabija Čeledinaitė tikrai turi, ką papasakoti. Jai ne tik teko semtis patirties reintegracijos centre Ispanijoje, susipažinti su emociniais sutrikimais Palangos klinikos Streso ligų skyriuje, Gargždų socialinių paslaugų centre, bet ir gyvenimiškai ugdyti asmenybę kelionėse Aliaskoje, Naujojoje Zelandijoje. Šiuo metu ji dirba karjeros psichologe Vilnius Tech ir eina savo svajonės keliu, teikdama privačias psichologo konsultacijas bei siekdama psichoterapeutės statuso. Kviečiame susipažinti su publikacijų ciklo „Kaip tapti...“ heroje, kuri atskleis, kaip klostėsi jos profesinis kelias ir ką daryti, kad atrastumėte savąjį.

 

Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Savarankiška ir mėgstanti tyrinėti

Paklausta apie vaikystę, Gabija prisipažino, kad iš ankstyvos vaikystės priminimų nėra itin daug, bet vienas ryškiausiai įstrigusių – kaip ji stovi prie savo namų durų laiptinėje, o tėvai kažkur susiruošę išeiti skubina, nori aprengti: „Aš juos stabdau ir sakau: „Aš pati.“ Būtent tai, pasak pašnekovės, gerai atskleidžia jos asmenybės bruožą – savarankiškumą – viską gyvenime ji nori išbandyti, atlikti pati, svarbu savarankiškai priimti sprendimus, rasti kelius, kaip pasiekti tam tikrų tikslų.

Anksti išmokusi skaityti gargždiškė prisimena, kaip jau paruošiamojoje klasėje bendramoksliams perskaitydavo, kas parašyta ant skelbimų lentos. Skaitymas, keliavimas į biblioteką jai visada buvo malonumas, tad be vargo perskaitydavo ne tik privalomų knygų sąrašus.

„Šeima man yra vertybė, nors ji nedidelė, artimai bendraujame su seneliais, – sako Gabija, kurios abu tėvai dirba nuosavame versle. – Kita vertybė – tyrinėjimas ir pažinimas, nuo mažų dienų visada važinėdavome po Lietuvą, kaimynines šalis, su palapinėmis keliaudavome.“

Pasiteirauta, kokie dalykai mokykloje buvo mėgstamiausi, Gabija apibendrina, kad tokie, kurie ne tik sekėsi, bet ir keldavo iššūkių.

„Pavyzdžiui, lietuvių kalboje, aš jokio iššūkio nejaučiau ir negaliu sakyti, kad man labai ji patiko. Iššūkis visada būdavo matematikoje, kiekvieną dieną ir labai smagu būdavo jį įveikti. Kūno kultūra labai patikdavo“, – mėgstamas pamokas vardijo pašnekovė.

Ji teigė, kad iki šiol kaip autoritetą prisimena matematikos mokytoją Verutę Nekrevičiūtę, o ir dabar sutikus ją gatvėje neina nesišypsoti. Taip pat kaip pavyzdį įvardija ir biologijos mokytoją, klasės auklėtoją Raimondą Kundrotienę: „Ji buvo pavyzdys veiklaus žmogaus, kuri įtraukdavo į projektus, organizuodavo daug dalykų, negailėdavo energijos.“

Kalbėdama apie mokyklos laikus, Gabija pažymi, kad nors ir tekdavo dalyvauti įvairiose olimpiadose, konkursų ji niekada nesureikšmindavo, jiems papildomai nesiruošdavo ir „niekada nenorėjo laimėti“.

„Pamenu, įrašydavo į rajonines bėgimo varžybas, nueidavau, nubėgdavau, pasiimdavau tą medalį, bet man kažkoks tiesiog laisvalaikis, pabendravimas su kitais“, – apie savo konkurencingumo nebuvimą užsiminė pokalbininkė.

Kaip pati sako, jai tarsi įgimtas atsakomybės jausmas – tėvams niekada nereikėdavo skatinti ruošti namų darbų, juos atlikdavo savo noru nuo pat pirmos klasės.

Be pamokų Gabija rasdavo laiko ir įvairioms užklasinėms veikloms: lankė choreografijos klasę muzikos mokykloje, grojo pianinu, vienu metu žaidė badmintoną, po muzikos mokyklos baigimo lankė ir šokių kolektyvą „Minija“. 12-oje klasėje išbandė jogą, kuri buvo puikus būdas nusiraminti, sumažinti stresą.

 

Noras tyrinėti ir pažinti Gabiją lydėjo nuo vaikystės. Asm. archyvo nuotr.

 

Kaip atsirado psichologija?

Pasirinkti lietuvių bei angų kalbos, matematikos ir istorijos valstybiniai brandos egzaminai buvo išlaikyti aukštais balais, tačiau dvejonių, prieš apsisprendžiant, kur stoti, išvengti nepavyko.

„Mąsčiau, kur būtų perspektyvu. Tą perspektyvumą įsivaizdavau pagal tai, kur aukšti stojimo balai – teisė, ekonomika. Buvo siaurokas mąstymas“, – prisipažino būsimoji psichologė.

Ji jautė, kad tėtis norėjo pastūmėti į ekonomikos studijas, netgi ir pati buvo susidomėjusi šiuo dalyku Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, važinėjo į stojamuosius egzaminus, tačiau patekti nepavyko – pritrūko motyvacijos. Po nesėkmingo bandymo įstoti į ekonomiką, tarsi suvokė, kad tai iš tiesų nelabai ir traukia. Stojamųjų sąraše Gabija įrašė vienintelį pasirinkimą – psichologijos studijas Vilniaus universitete.

„Kai stojau, prieš 13 metų, tada mažai buvo kalbama apie psichologinę pagalbą, nei aš pati, nei aplinkiniai neturėjo tokio suvokimo, kiek tai yra svarbu ir kiek pasaulis eina link to“, – mintimis dalinosi Gabija, paatviraudama, kad pasirinkimu anuomet nebuvo sužavėtas tėtis, visai neseniai pripažinęs, kad dvejonės buvo nepagrįstos ir sprendimas vis dėlto buvo geras.

Psichologijos bakalauro studijos, anot Gabijos, yra labai plačios, teoriškai siekiama supažindinti su įvairiomis psichologijos kryptimis, mokoma ir tokių papildomų dalykų kaip genetika, neurofiziologija, neuronatomija.

„Labai neseniai pagalvojau, jeigu dabar stočiau į bakalaurą, aš žymiai daugiau pasiimčiau iš studijų, nes tada nevertinau, tikrai mokiausi paviršiumi <...> Bakalauro metu norėjosi ir pastudentauti, ir šiaip į Vilnių nuvažiavus iš Gargždų buvo didelis pokytis, norėjosi miestą pažinti“, – prisipažino gargždiškė.

Abejonių, ar visgi nori savo gyvenimą sieti su psichologija buvo ir po studijų baigimo, apsispręsti padėjo pusės metų savanorystės patirtis Ispanijoje.

„Savanorystė buvo reintegracinėje bendruomenėje, savanoriškais pagrindais sukurtame centre. Ten buvo ir AIDS sergantys, iš kalėjimų išėję, psichikos sutrikimų, fizinę negalią turintys žmonės. Mūsų darbas buvo padėti tiems žmonėms, pavyzdžiui, tiems, kurie turi fizinę negalią, pagelbėti rytais apsirengti, pavalgyti, nuvesti, padėti pasportuoti, vesti terapiją, sugalvoti užimtumą. Ten pusę dienos dirbdavome, o pusę dienos paskui važiuodavome kur nors, mokydavomės ispanų kalbos“, – patirtį prisiminė pokalbininkė, pridurdama, kad buvo itin smagu, kad iš Italijos atvažiavo ir kita psichologijos bakalaurą baigusi savanorė, su kuria kartu galėjo tyrinėti bei mokytis, atrodo daug bendrumų.

Tokia patirtis Ispanijoje Gabijai padėjo suprasti, kad iš tiesų jai įdomu yra suvokti „kaip žmonių smegenys veikia, kokie gali būti sutrikimai ir kaip galima padėti žmogui“, todėl nusprendė specializuotis – įstojo į klinikinės psichologijos magistro studijas.

Ji džiaugėsi galimybe magistro metu praktikuotis, lankytis skirtingose ligoninėse, klinikose. Pusmetį ji atlikinėjo praktiką LSMU Palangos klinikos Streso ligų skyriuje, kuriame, kaip pati sako, labai daug išmoko apie emocinių sutrikimų gydymą.

Po magistro studijų Gabija įsidarbino psichologe Gargždų socialinių paslaugų centre, kuriame per pusantrų metų taip pat turėjo galimybę susipažinti su plačiu sutrikimų spektru. Paraleliai ji išbandė ir dėstytojavimą Klaipėdos universitete.

Po vedamų seminarų studentams ji įsitikino, kad jaunoji karta taip pat gali būti motyvuota, su noru lankyti seminarus: „Supratau, kad man įdomus darbas su jaunais žmonėmis, patinka mokyti, megzti betarpišką santykį su studentais.“

 

N. Zelandijos vaizdai - užburiantys. Asm. archyvo nuotr.

 

Gyvenimo kelionės: nuo Aliaskos iki Naujosios Zelandijos

Nuo mažumės atsiradęs noras pažinti, tyrinėti, keliauti atsiskleidžia Gabijos aplankytų šalių spektre. Vasarą, studijuodama magistrą, ji pagal „Work And Travel“ programą iškeliavo į Aliaską.

Ten jai teko dirbti kompanijoje, kuri organizuoja turus į aukso ieškotojų kaimelį: „Buvau gidė, lydėdavau grupes, mokydavau, kaip tą auksą plauti, pasakodavau apie aukso karštinę. Viena geriausių vasarų.“

Bet tuo Gabijos kelionės nesibaigė, sužinojusi, kad bus dalinamos vizos į Naująją Zelandiją, nedvejojo, kad šia galimybe būtinai pasinaudos.

„Gauti ją nebuvo taip lengva, nes yra principas – kas greitesnis, tas gudresnis, reikėjo labai greitai užpildyti anketą, kai atidarė aplikavimo procesą. Pavyko, metams su draugu išvažiavau į Naująją Zelandiją“, – apie neįkainojamą patirtį, įgytą prieš prieš trejusmetus, pasakojo Gabija, pridurdama, kad ten santykio su psichologija nebuvo.

Kadangi norėta keliauti, nuspręsta dirbti įvairius sezoninius darbus, neprisirišant prie vietos ir niekam per daug neįsipareigojant. Gabijai teko ir vyšnias skinti, ir moliūgus sverti, ir uostelyje žuvį skirstyti.

„Viena diena buvo, kai atrodė, kad žemiausiai nusiritau savo gyvenime – rinkome akmenis iš laukų. Visi, kas dirba tokius darbus, tai turistai, įdomūs žmonės, bet susitinki lauke, kuriame renki akmenis, juokiamės vieni iš kitų. Bet labai visa tai buvo smagu, nes gamtos fonas N. Zelandijoje yra optimistiškai nuteikiantis“, – prisiminimais dalinosi psichologė.

Ji atviravo, kad dabar nedvejodama sutiktų grįžti bet kurią N. Zelandijos vietovę, nes pamatyti gamtos vaizdai – užburiantys.

„Įspūdingas yra Tongariro nacionalinis parkas, ten iš „Žiedų valdovo“ matytos apylinkės, vulkanas, į kurį turėjo žiedą įmesti. N. Zelandijoje yra devyni didieji takai – „9 Great Walks“, ir dabar jau jų daugiau yra, tai pagrindiniai rekomenduojami, apie pusę perėjome, ar bent dalį perėjome, visi buvo labai įspūdingi“, – kerinčius vaizdus apibūdino Gabija.

Grįžtant dar teko pakeliauti po Australiją, pietrytinę Aziją, bet prisipažįsta, kad po N. Zelandijos kiti vaizdai tikrai nublanko.

 

Gabijos aistra - kelionės. Asm. archyvo nuotr.

 

Svajonė teikti individualias psichologo konsultacijas tapo realybe

Grįžusi iš N. Zelandijos Gabija įsitvirtino sostinėje – jau beveik trejus metus dirba Vilniaus Gedimino technikos universitete (Vilnius Tech) karjeros psichologe, taip pat pradėjo teikti individualias psichologo konsultacijas. Kaip pasakoja, universitete jai tenka įvairios atsakomybės – teikti psichologo konsultacijas, vesti seminarus apie darbo pokalbius, karjeros pasirinkimus tiek studentams, tiek mokiniams. Taip pat ji rengia naujienlaiškius, lankstinukus, teikia konsultacijas ir el. paštu. Karantinas itin pakoregavo darbo kasdienybę – jeigu anksčiau kelionė į kokią mokyklą šalies viduryje vesti paskaitą apie karjerą užtrukdavo visą dieną, dabar nuotoliniu būdu laiko užtenka ne tik tam, bet ir dar kelioms psichologinėms konsultacijoms.

Visgi, esminis lūžis įvyko pradėjus studijuoti kognityvinę elgesio psichoterapiją LSMU. Iš ketverių studijų metų liko dar kiek daugiau nei pusė, tačiau po jų ji jau galės vadintis ne tik psichologe, bet ir psichoterapeute.

Koks gi skirtumas tarp psichologo ir psichoterapeuto? Gabija atvirauja, kad riba sunkiai apibrėžiama, bet psichoterapeutas gali dirbti savarankiškiau, gydyti platesnį sutrikimų spektrą. Visgi, nei vieni, nei kiti, negali taikyti medikamentinio gydymo, esant tokiam poreikiui, jie nukreipia pas psichiatrą.

„Pradėjus studijuoti psichoterapiją, labai greitai atsiranda tokių labai apčiuopiamų įgūdžių, mokomasi savaitgaliais, po tokių kursų, pavyzdžiui, apie depresijos gydymą sukaupi tiek žinių, kad norisi jas taikyti, padėti kitiems“, – apie tai, kaip ji ryžosi savarankiškai pradėti teikti psichologo konsultacijas, pasakoja Gabija.

Didelis padrąsinimas, anot jos, yra supervizijos – kai pradedantysis specialistas visada gali kreiptis į vyresnius kolegas ir su jais pasikonsultuoti: „Jeigu kažkur užstringu, nežinau, kaip padėti, galiu susitarti savo konsultacijai apie klientą, kad jam būtų daugiau naudos.“

Nors psichologo paslaugos kontaktiniu būdu karantino metu ir galimos, šiuo metu Gabija konsultuoja tik nuotoliu. Toks konsultavimas atveria galimybes teikti paslaugas ir užsienyje, tad tarp pašnekovės klientų – daug emigrantų. Lietuvoje, juk tokių konsultacijų kainos žymiai mažesnės, nei, pavyzdžiui, Londone.

Nors anksčiau turėti savo psichologo kabinetą Gabija įsivaizdavo kaip svajonę, dabar ji sako, kad tai atrodo „savaime suprantamas dalykas.“ Dažnai, anot jos, tokius kabinetus dalinasi keletas psichologų, taip pasidalindami ir finansinę naštą. Paslaugas dirbti gyvai bendraujant su klientu ji ketina pradėti, kai epidemiologinė situacija bus palankesnė.

Į klausimą, kaip jos klientai randa ją, psichologė prisipažįsta, kad tenka ir reklamuotis, ir kolegos nukreipia, rekomenduoja.

„Labai ilgai dvejojau, kaip čia reklamuotis, bet tenka. Kas galvoja apie psichologo darbą, ir sako, kad nieko neuždirbsi, tai iš tiesų valstybinėse įstaigose labai maži atlyginimai ir iš tos pusės liūdna – kad mokaisi mažiausiai 6 metus, o atlyginimas prasideda nuo 600–700 eurų. Todėl tenka „parduoti“ save: galima rašyti straipsnius, susikurti puslapį, kurį galima reklamuoti, eiti į televizijos, radijo laidas, kalbėti aktualiomis temomis“, – apibūdino gargždiškė.

Pasiteiravus, ar norėtų pereiti vien prie savarankiško darbo, ji prisipažįsta, kad visada rinktųsi bent dalimi etato dirbti kokioje nors įstaigoje – taip ne tik finansiškai stabiliau, bet ir didesnė motyvacija dėl galimybės pabendrauti, pasikonsultuoti su kolegomis.

 

 Gabija teikia nuotolines psichologo konsultacijas ir siekia psichoterapeutės statuso. Asm. archyvo nuotr.

 

Psichologo profesija populiarėja

Kaip pastebi Gabija, psichologo profesija pastaruoju metu populiarėja, ji taip pat jaučia, kad didesnis žmonių ratas išdrįsta kreiptis pagalbos, domisi psichologinėmis paskaitomis. Sąmoningesnė, anot pašnekovės, ir jaunoji karta, ji sulaukia besikreipiančių studentų ne tik dėl savo, bet ir bendramokslių problemų, teiraujasi, kaip būtų galima padėti.

„Pandemijos akivaizdoje vis daugiau žmonių pripažįsta, kad būna tų psichologinių sunkumų, to nerimo, su kuriuo nebemoka patys susitvarkyti, net jeigu ir moka, kreipiasi pagalbos, kad galėtų 20 proc. geresnį gyvenimą gyventi“, – profesijos svarbą pandemijos akivaizdoje pažymi pokalbininkė.

Ji mano, kad prie psichologinių paslaugų populiarinimo stipriai prisideda ir žinomi žmonės, influenceriai, kurie drąsiai pasakoja apie savo patirtis. Žinoma, vis dar atsiranda klientų, kurie net ir kreipęsi pagalbos teiraujasi, ar tai normalu, ar kitiems irgi taip būna, baiminasi kažkokio įrašo medicininėje istorijoje.

Besidomintiems psichologijos studijomis, svarbiausia, anot Gabijos, mėgti bendravimą su kitais žmonėmis, nes tokia šio darbo specifika. Visa kita, anot pašnekovės, išmokstama.

„Ne veltui studijos trunka šešerius metus, jeigu nori savarankiškai dirbti psichologu. Yra išmokstama ir, kaip paklausti, prieiti prie skirtingų žmonių, išmokti įvertinti, suprasti kokia tikroji problema. Nuo tokių praktinių įgūdžių iki pasirūpinimo savo emocijomis. Išmoksti neperimti emocijų žmonių, supranti, jeigu perimsi – nepadėsi, visgi priprantama – labai mažai žmonių, kuriems patinka matyti kraują, bet chirurgai mato jį kasdien, sugeba nebereaguoti. Čia irgi panašu, matant emocinį skausmą, išmoksti reaguoti į jį ne kaip į emocinį skausmą, o kaip į problemą, kurią galima palengvinti. Jeigu mokslu įrodyta, kad tam tikro lygio depresijai, pagalbai suteikti reikalingos 20 konsultacijų, tai nebesitiki, kad per du susitikimus išgydysi stebuklingai“, – įžvalgomis dalinosi pašnekovė.

 

Japonų metodika „IKIGAI", galinti padėti atrasti savo karjeros pasirinkimą.

 

Siūlo įsiklausyti į savo mintis

Galiausiai pasiteiravus, koks galėtų būti jos patarimas jaunam, savo profesinio kelio ieškančiam žmogui, Gabija sako, kad šia tema galėtų visą paskaitą vesti.

„Pagrindinis patarimas – mokytis išgirsti savo tikruosius jausmus ir tikrąsias mintis. Kaip tą padaryti? Pasinaudoti sąmoningumu (mindfulness) ir meditacija. Jeigu tiesiog guliu lovoje pasiėmęs telefoną ir galvoju, kaip aš nesuprantu, ko aš noriu, tai tikrai nepadės, neprieisi sprendimo“, – sako karjeros konsultantė.

Ji siūlo ramiai atsisėsti ir stengtis nieko negalvoti, atėjus neramiai minčiai apie ateitį, pabandyti ją „paleisti“ ir vėl sutelkti dėmesį, ramiai kvėpuoti, atsipalaiduoti. Taip, anot Gabijos, po kurio laiko ateis ir kita mintis, kuri galbūt pasufleruos, kas iš tiesų galėtų dominti.

„Galbūt per langą matau tokį tiltą, įdomu, kaip jis padarytas, kaip mašinas išlaiko. Ateis mintys, ką aš norėčiau sužinoti, ką norėčiau veikti. Jeigu ateina klausimas, kur įdomu, gal verta paieškoti to atsakymo“, – pavyzdį pateikia psichologė.

Anot jos, jaunimas turėtų žinoti, kad nėra vieno teisingo karjeros pasirinkimo ir nereikia galvoti, kad neatradus to vienintelio kelio, visą gyvenimą būsi nelaimingas: „Žmogus gali bet kurioje srityje atrasti nišą, kurioje bus laimingas, galės save realizuoti.“

Dar vienas būdas – atmetimas nepatinkančių dalykų. Jeigu tu žinai, kad negali pakęsti žiūrėjimo į kompiuterį, galbūt verta paieškoti specialybių, kur būtų santykis su žmogumi ar gamta arba priešingai – jeigu nepatinka bendrauti su žmonėmis, taip pat galima atmesti labai daug specialybių.

Ji pateikia ir japonų schemą „IKIGAI“, kuri sako, kad pasirinkimas turi susidėti iš 4 sričių – kas man patinka, kur aš geras, kas reikalinga pasauliui, už ką mokėtų pinigus.

„Bet koks karjeros pasirinkimas turėtų bent kažkiek atitikti visus šiuos elementus. Tai savotiška analizė, galima žiūrėti, ką aš iš šių keturių žinau. Gal žinau, kad man patinka, jei tai žinau, paanalizuoti, o kur atlyginimai šioje srityje geresni“, – vieną iš profesijos pasirinkimo metodikų pristatė Gabija.

 

 

Aliaskos vaizdai. Asm. archyvo nuotr.

 

Asmeninio archyvo nuotraukos:

21 balandžio 12, Pirmadienis 14:54
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Gargždiškės fotografės Agnės Papievytės (28 m.) pažintis su fotografija prasidėjo nuo vaikystės – turbūt tai nestebina, kai tėtis fotografas, besisukantis ir fotoprekių versle. Jos profesinis kelias kitoks, tačiau ne mažiau įdomus. Agnė nemėgsta girtis, todėl paprašyta įvardinti įsimintinus projektus, nenoriai užsimena apie reklamas gerai žinomoms kompanijoms „Akropolis“ ar „Nike“. Prisipažįsta, kad malonu buvo sukurti viršelį populiarios roko grupės „ba.“ vinilinei plokštelei, tačiau asmeniškai jai labiausiai įstringa jaukios akimirkos, fotografuojant asmenines fotosesijas. Apie savo kelio paieškas, fotografo kasdienybę ir tai, kokių akimirkų įamžinimas kelia didžiausią pasitenkinimą – ciklo „Kaip tapti“ interviu.

 

Papasakok apie savo vaikystę, koks vaikas buvai?

Buvau geras, tačiau su charakteriu, turintis savo nuomonę, vaikas. Augau su pusbroliais ir pusseserėmis, prisimenu, kad vieni buvo išdykę, kiti – mėgdavo patingėti, o man dažniausiai viską sekėsi gerai atlikti.

Vaikystė Gargžduose prabėgo gamtos apsuptyje, kieme, su augintiniais ir draugais. Eidavome prie karjerų, Minijos. Sakyčiau, kad vaikystė buvo idiliška, išlikę gražūs prisiminimai. Turiu išskirtinį senelį, kuris Gargžduose garsėjo kuriozais, kiekviena miesto šventė nepraeidavo be naujai sukurtos senelio karuselės, kurią sukonstruodavo garaže.

Tėtis – fotografas, taip pat dirbo vadybininku fotoprekių parduotuvėje. Mama turėjo įvairių darbų, tačiau visą laiką norėjo kurti ir būdama 50-ies išpildė savo svajonę – atidarė savo gėlių parduotuvę.

 

Kaip sekėsi mokykloje: buvai stropi mokinė, ar mėgdavai patinginiauti?

Man atrodo, kad 12-oje klasėje aš turėjau daugiau praleistų pamokų, negu lankytų. Kartais auklėtoja skambindavo mamai, pranešdavo.

 

Ką gi veikdavai, pabėgusi iš pamokų?

Ko tik neveikdavom, geriau reiktų paklaust. Klasė buvo labai draugiška – geras „lizdas“, ir pirmos meilės, visko buvo. Mokykla tokia gera vieta socialiai būti, bet mokslai man atrodė lengva, nesuprasdavau, kam reikia tiek daug ir taip anksti eiti į pamokas.

 

Tai kaip sekėsi išlaikyti egzaminus? Ar aktyviai įsitraukdavai į užklasinę veiklą?

Kas keisčiausia, aš neidama į pamokas sugebėjau išlaikyti pasirinktus anglų, lietuvių kalbos ir istorijos egzaminus virš 90 balų. Man sekėsi analizuoti kūrinus, rašyti interpretacijas, buvo atvejis – kai gavau 10 už mintį, bet 2 už klaidas.

Mokytojų gimnazijoje taip pat buvo labai gerų. Lietuvių kalbos mokytoja Daiva Toliušienė man – ne tik lietuvių kalbos, bet ir gyvenimo mokytoja. Vis atsimenu, kaip vieną didžiausių autoritetų ir įkvėpimų.

Taip pat visą laiką intensyviai buvau įsitraukusi į prezidentūros veiklą. Pamenu, buvome sukūrę projektą apie fotografiją „Pro pirštus“, kvietėme įdomių žmonių, lektorių.

 

 

Darbo užkulisiai. Alinos Pasiuk nuotr.

 

Kaip prasidėjo tavo pažintis su fotografija?

Fotografija mano gyvenime buvo visą laiką. Turiu begalę nuotraukų ir vaizdo įrašų iš savo vaikystės, bet atsimenu, kaip maždaug 14-os, tėtis vis parveždavo namo pabandyti kokį naują fotoaparatą, tada tik prasidėjo skaitmeniniai.

Pradėjau žaisti su fotoapratais, rodyti nuotraukas tėčiui. Gal kokioje 10-oje klasėje mes pradėjome daryti fotosesijas iš serijos, kai viena klasiokė nori tapti modeliu, kita – vizažiste, o aš – fotografe (šypsosi).

Susirinkdavome pas mane kambaryje – padažome, aprengiame, išvažiuojame prie jūros ar į mišką. Taip prasidėjo kažkoks kūrybos kelias.

Vėliau tėtis pradėjo imti mane į vestuves kartu fotografuoti, jis būdavo pagrindinis, o aš – įamžindavau tai, kas man patikdavo, taip daug išmokau.

Nuo 16-os ar 17-os pradėjau viena fotografuoti vestuves. Tėtis perleisdavo savo klientus ir man ten viskas puikiai sekdavosi.

 

Ar turėjai nepatenkintų klientų? Koks jų požiūris į tokį jauną fotografą?

Turėjau vieną įvykį, kurį iki dabar atsimenu – pavėlavau į vestuves. Neradau ceremonijos vietos, ne ten nuvažiavau. Žinoma, pyko ir tėtis, ir jaunieji. Tai turbūt iš jaunatviško nepatyrimo. Bet tai buvo tik vienas įvykis, kurį atsimenu iš šimtų fotografuotų vestuvių.

 

Atrodytų, tau natūraliai viskas klostėsi, tačiau, kai atėjo laikas apsispręsti, ką nori studijuoti, ar nebuvo dvejonių?

Iki pat dabar man yra dvejonių, ar noriu būti fotografe. Mintys nedingo, kaip ir buvo tada. Kažkaip atrodo, kad nesinori labai apsiriboti tuo, kad tu esi vien tik fotografas, norisi tiek daug visko pabandyti.

11-oje klasėje laikiau IELTS egzaminą, buvau nusprendusi, kad noriu važiuoti į Angliją studijuoti fotografiją. Kai 12-os klasės pabaigoje gavau patvirtinimą apie priėmimą, labai sudvejojau, neišvykau.

Tai gal buvo kažkoks nepasitikėjimas savimi, nesupratimas, kaip reikės užsienyje gyventi vienai, iš kur gausiu pinigų, neįsivaizdavau, kad tėvai galės išlaikyti. Pritrūko pastūmėjimo iš aplinkos.

Kartais pagalvoju, kaip būtų buvę, jeigu būčiau išvažiavusi, nors nėra taip, kad gailiuosi. Mokykloje nebuvau daug keliavusi, viena buvusi užsieny. Po to gyvenime pradėjau tiek daug keliauti visur, tai tokia juokinga mano ta pozicija pasirodė, kai buvau 18-os.

Dabar bet kokiam jaunam žmogui patariu nedvejoti, vykti, surasite ir draugų, ir niekas nebus taip baisu. Būčiau norėjusi, kad man kas nors tokio amžiaus būtų atėjęs ir pasišnekėjęs, padrąsinęs.

Gyvenime viskas atsitinka taip, kaip turi atsitikti.

 

Atlikėja Monika Liu. Agnės Papievytės nuotr.

 

Kokias studijas pasirinkai?

Buvo atsiradusi nauja specialybė su pavadinimu „Kūrybinės industrijos“ Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ten ir įstojau – pasekiau tuomet draugės pavyzdžiu. Anuomet buvau sumąsčiusi, kad Lietuvoje tikrai nenoriu fotografijos studijuoti – niekas manęs daugiau nieko neišmokys, kiek tėtis išmokė, moku fotografuoti. Kūrybinės industrijos pagal pavadinimą pasirodė labai įdomios (juokiasi).

Neįsivaizdavau, kas yra universitetas, galvojau, kad panašiai bus kaip mokykloje, bet čia viskas priklauso nuo tavęs – kiek pats pasiimi, kiek tau įdomu. Turi įdėti daug darbo, nes informacijos duoda, bet „nesukramto“ kaip mokykloje.

Turi stoti su tvirtu noru mokytis tą dalyką, daugelis įstoja, kad tik įstotų. Aš taip pat norėjau tiesiog į Vilnių.

Dabar turiu stiprų norą tęsti studijas, gal mokymus. Dėl srities dar neapsisprendžiu, ar gilintis į fotografiją akademiškai, ar eiti į medijas, skaitmeninę plotmę, o gal psichologiją.

 

Kaip atrodo tavo darbo diena?

Įprastai, kiekviena diena – kitokia. Esu laisvai samdoma fotografė, kartais būna tokių mėnesių ar pusmečių, kai leki iš vienos fotosesijos į kitą, po jų 5 valandas redaguoji nuotraukas. Būna labai įtemptų laikotarpių, bet būna ir tokių, kai gali dvi savaites nefotografuoti visai.

Sausis ir vasaris – visada mažiau visko vyksta, šie mėnesiai tokie, per kuriuos iki šiol nežinau, kaip elgtis. Logiškiausias sprendimas būtų dirbti, užsidirbti ir leisti juos savo tobulėjimui ar poilsiui. Itin sunku neįkristi į tą abejonių savimi duobę: „ O Dieve, aš neturiu darbo“, „Gal ta fotografija man neskirta?“. Tokios mintys vis kyla, bet paskui ateina pavasaris, vėl darbai prasideda ir vėl gyveni, džiaugiesi, bėgi, leki, dirbi.

 

Su kokiais projektais daugiausiai dirbi? Specializuojiesi? Kaip randi savo klientus?

Nemažai fotografuoju vestuves, dirbu su drabužių prekiniais ženklais, darau asmenines fotosesijas. Taip pat daug dirbau su muzikantais, nes muzika – artimas dalykas.

Būna įvairių projektų: ir reklamoms fotografuoju, ir su socialinės medijos kūrėjais dirbu.

Kadangi rinka Lietuvoje yra maža, labai daug lemia pažintys, rekomendacijos. Dalis klientų, žinoma, atranda ir vertina, atsirenka pagal darbus.

 

 Agnės aistra – nuogumas fotografijoje. A. Papievytės nuotr.

 

Kokie tau įsimintiniausi projektai?

Labiausiai įsimena maži, kūrybiniai projektai. Smagu, kad teko garbė nufotografuoti „ba. “ grupei vinilinės plokštelės viršelį, albumas buvo pripažintas tais metais geriausiu roko albumu. Įsimintinų kelionių ir fotosesijų Maroke, Olandijoj ir Vokietijoj turėjome su „VIELA“ rūbų prekės ženklu.

Labai vertinu asmenines fotosesijas, kurios – kaip terapijos forma. Kai 3–4 val. praleidi su nepažįstamu žmogumi ir atrandi, kiek jus daug sieja. Man maži dalykai įsimintini.

Nesinori pabrėžti tų prekinių ženklų – esu fotografavusi ir „Akropoliui“, ir „Nike“, bet gal ne taip įsimintini tokie momentai, tiesiog darbas.

 

Kokie dalykai fotografuojant kelia didžiausią džiaugsmą? Kokie tokio darbo sunkumai?

Labiausiai patinka užmegztas kontaktas su fotografuojamu žmogumi, nes tai labai intymus dalykas. Kaip tau pavyksta išlaikyti nuotaiką,užmegzti ryšį, kartais atrodo, kad nuo to priklauso ir rezultatas.

Neigiamų dalykų, žinoma, taip pat yra. Jeigu tu dirbi, iš to gyveni, ne visada galėsi fotografuoti tai, kas tau patinka, ir ne visada tavo darbai sutaps su tavo vertybėmis. Kiti kūrėjai sugeba vėliau išsigryninti savo stilių ir vertybes, bet iki to daug ir sunkaus darbo.

Tenka fotografuoti, kas nekelia kūrybinio pasitenkinimo, bet į tai žiūriu, kaip į bet kokį darbą.

Retušavimas – labiau juodoji fotografo darbo dalis, nors yra projektų, kur malonumą jauti sėdėdamas, retušuodamas. Mėgstu vestuvių nuotraukas tvarkyti, nes jos neša labai gražią emociją. Kartais būna, kad paverkiu žiūrėdama savo fotografuotas vestuves, prisiminus viską.

 

Vestuves Agnė fotografuoja nuo paauglystės. A. Papievytės nuotr.

 

Jeigu galėtum fotografuoti tik tai, kas patinka, kas tai būtų?

Nuogus žmones (juokiasi). Tai labai įdomi patirtis. Tokia, kur gal ne visiems to reikia, bet tiems, kuriems reikia, veikia kaip kažkokia terapija. Labai įdomu matyti žmones, išgyventi su jais tokį nuogumą, ir tai užfiksuoti.

Tyrinėti, ką tai reiškia ir fotografuoti taip pradėjau prieš maždaug dvejus metus.

 

Ar mėgsti savo darbą?

Taip, labai, kai gaunu „fainą“ užsakymą, net pašoku iš džiaugsmo.

 

Kaip manai, socialiniai tinklai fotografams padeda, ar kaip tik sunkiau atrasti savo kelią?

Čia nuo požiūrio priklauso. Tyrimai atskleidžia, kad socialinės medijos tikrai prastina mūsų emocinę sveikatą, bet kita vertus tai tiesiog yra mūsų komunikacijos tąsa. Su fotografija – tas pats, iš vienos pusės daug lengviau parodyti savo darbus, būti pastebėtu, gauti užsakymų, juo labiau, kad per paskutinius 10 metų žmonija padarė tiek nuotraukų, kiek nebuvo padariusi per visą fotografijos gyvavimą. Fotografų reikia – profesija nėra nepelninga.

Kita vertus, dabar autentikos liko mažiau, anksčiau fotografais galėjo būti tik tie, kurie labai norėjo, tuo degė, išmanė techniką, dabar visi daugiau ar mažiau esame fotografai. Gal paprastam žmogui, kuris neturi stipraus vizualinio pajautimo ir sunkiau pasirinkti gerą fotografą.

Dabar atsidarai instagramą ir tu gali tiek prisižiūrėti tokių gerų nuotraukų, ir yra akimirka – kai gali pradėti galvoti, kiek daug gerų nuotraukų ir fotografų, ką aš čia bedarysiu, arba kaip tik – pažiūrėti, įsikvėpti ir pagalvoti, ką tu nori padaryti.

Svarbiausia – nepamesti savęs, pajausti, kas patinka, kokios tavo vertybės, eiti savo keliu, kad ir kaip tai sunku būtų.

 

A. Papievytės nuotr.

 

Tu esi ne tik fotografė, bet ir socialinių projektų kūrėja. Šiek tiek papasakok apie projektus „Paleisti“ ir „Noriu sužinoti daugiau apie tave“.

„Paleisti“ projektas gimė labai paprastai, pamačiau savo draugo socialiniame tinkle nuotrauką su užrašu, kuris labai mane palietė. Pradėjau galvoti, kad noriu kažką panašaus daryti Lietuvoje, kad galėtų sklisti žmonių neišsakytos mintys ir jausmai. Sukūriau formą, kurioje žmonės anonimiškai be jokio išankstinio nusistatymo gali parašyti kažką, kas slepiasi, yra neišsakoma. Supratau, kad turiu daug archyvinių nuotraukų, kurių niekada nepanaudoju, taip žmonių mintys „nugulė“ ant mano fotografijų. Tai vėlgi savotiška terapijos forma. Viskas atsitiko pirmo karantino metu, kai įsitraukimas į socialines medijas labai padidėjo, atrodė, kad daug kam tuo metu reikėjo tokio būdo, kur save „paleisti“. Iki šiol jau esu sulaukusi beveik 900 žinučių.

Pradžioje nuotraukas skelbiau tik socialiniame tinkle, o prieš pat Kalėdas išleidau atvirukų rinkinius. Daug kam labai patiko, prieš Valentino dieną išleidau antrą rinkinį, jų dar galima įsigyti. Ateityje svarstau ir apie „Paleisti“ darbų parodą.

Kitas projektas – „Noriu sužinoti daugiau apie tave“, kurio tikslas – suteikti platformą žmonių įvairovei: pažinti jų skirtingumą, priimti kiekvieno unikalumą ir mokytis iš jų patirties. Reikia kalbėti jautriomis temomis, apie kitokius žmones, parodyti, kaip jaučiasi tie, kurių dažniausiai nepamatysime ant žurnalų viršelių, reklamose ir pan.

Pirmojo karantino metu pasinėriau į ieškojimus, kaip labiau susigyventi su savimi. Tuo pat metu atradau „Style Like U“ platformos „What's Underneath“ serijas, kurias žiūrėjau vieną po kitos. Įsikvėpusi vaikščiojau pušynais pajūriu ir tyliai pradėjau svajoti, kad norėčiau kažką panašaus padaryti Lietuvai. Po keleto mėnesių gavau žinutę iš dar tuomet nepažįstamos Indrės su labai panašiomis mintimis. Visai netikėtai prie mūsų prisijungė Giedrė iš „Dydis nesvarbu“.

Kol kas buvo sukurtas tik vienas vaizdo įrašas, su drabužius prieš kameras nusimetančia ir atvirai savo istorija besidalinančia Indre. Apie šį projektą kol kas sunku kalbėti, nes yra planų, kurių dabar dar negalime atskleisti.

 

Kairėje – visos projekto „Noriu sužinoti daugiau apie tave" sumanytojos – Indrė Kručaitė, Agnė Papievytė ir Giedrė Valavičiūtė, dešinėje – pirmąja serijos heroje tapo Indrė. Agnės Papievytės nuotr.

 

Esi išbandžiusi ir gyvenimą užsienyje, mėgsti keliauti. Kuo naudingos tokios patirtys?

Anksčiau, kai viskas atsibosdavo, sugalvodavau spontaniškai pamėginti kažką naujo. Taip pusmetį pagyvenau Londone, ten jau nemažai gyveno draugų, nors neturėjau konkretaus plano, bet norėjau pokyčio. Visada žinojau, kad nesiekiu gyventi megapolyje, bet norėjosi bent pabandyti. Turėjau susitaupiusi šiek tiek pinigų, įsidarbinau padavėja pirmam skelbimuose pasitaikiusiam restorane, kuris pasirodo buvo daugiau nei restoranas: ten veikė viešbutis, kavinė, co-working erdvė, vinilų ir gėlių parduotuvės bei naktinis klubas. Mane ten pastebėjo kaip fotografę, leido išbandyti jėgas fotografuojant socialinėms medijoms, įvairius vakarėlius. Žadėjo ateitį dirbant kartu, viskas išsirutuliojo netikėtai gerai, supratau, kad jėgas pasitikrinau ir tokiam mieste neprapulčiau.

Bet įdomus momentas buvo, kai fotografavau vieną vakarėlį to viešbučio viršutiniame aukšte terasoje. Fotografuodama bendravau su įvairiais sėkmingais žmonėmis ir vienas žymus fotografas ištiesė man savo vizitinę kortelę, kviesdamas užsukti pasikalbėti dėl darbo studijoje. Prisimenu, kad stoviu, žiūriu į Londono panoramą, žmones, ir galvoju, kur aš matau save po 5 metų. Tikrai ne čia, tikrai ne su tais žmonėmis, ne šitose betono džiunglėse, ne šiose iliuzijose apie stiprų darbą ir kažkokią šlovę.

Pajutau, kad man trūksta paprastų dalykų – išeiti ir matyti lauką, ežerą, pievą, Londone yra daug parkų, bet tai – ne tas pats. Kažkoks jausmas spaudė ir supratau, kad neturiu tokių ambicijų lipti per galvas ir siekti kažkokių neaiškių dalykų – pinigų, statuso ir t.t.

Buvo iš aplinkos pasiūlymų pabūti bent du metus, esą reikia priprasti. Bet kas per patarimas, priprasti prie to, ko nenori?

Buvo labai įdomu, bet galvoju, kaip suderinti du dalykus. Man patinka būti pasaulyje: su skirtingų tautybių, išvaizdos, orientacijos, pažiūrų, amžiaus žmonėmis – tai įkvepia, pakrauna ir jaučiuosi gyva tarp tokių žmonių, bet tuo pačiu myliu namus, savus žmones ir mažas, apeinamas vietas. Turiu svajonių surasti balansą.

Taip pat teko „Erasmus“ praktiką atlikti – 3 mėnesius gyvenau Sicilijos saloje, tai ten buvo fantastinis laikas, iki šiol atsimenu, kaip filmo vertą patirtį. Visiems studijuojantiems rekomenduoju pilnai išnaudoti „Erasmus" galimybę.

Taip pat viena du mėnesius keliavau po Aziją – tai užaugino ir paliko įdomių patirčių. Kelionės vienai visada atrodė kažkas, ką noriu pabandyti. Žinoma, buvo ir baisių momentų. Po to nors ir klišė, bet atrandi daugiau savęs, išmoksti su savimi būti, susitikti su savo tamsesnėmis vietomis ir suvokti, kad nieko taip baisaus nėra, kur bebūsi – neprapulsi. Tai suteikia labai daug pasitikėjimo savimi.

 

Didžiulio susidomėjimo sulaukė Agnės projektas „Paleisti“. A. Papievytės nuotr.

 

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Mėgstu gaminti, domiuosi maistu, taip pat sportuoju – patinka joga, bėgimas. Labai daug skaitau. Visada skaitau vieną knygą apie žmogų, jo psichologiją, savęs pažinimą, dažnai ir kokią grožinę – romaną, biografiją. Dabar laukiu knygos apie skaitmeninę kultūrą „Mixed feelings“.

Karantinas pakeitė mane, anksčiau taškydavau energiją, o dabar viskas į save – ateina informacija per knygas, terapiją, jogos mokytoją, atrodo, ir žmonės aplink mane pasikeitė. Kaip „tetris“ pradėjo dėliotis mintys, kurios padeda konstruktyviau gyventi, ir aplinka pastebi, kad pokytis įvyko. Nežinau, ar čia karantinas, ar jau šiaip laikas, ateina branda.

 

Koks galėtų būti tavo patarimas jaunimui, svajojančiam apie fotografo profesiją?

Pirmiausia – pradėti fotografuoti. Su patarimais – viskas pasidaro darymo būdu, jeigu nori – eik ir daryk, abejonių visada bus.

Pradžiai siūlyčiau kopijuoti kitus, įkvepiančius kūrėjus, juk taip vyksta mokymosi procesas, iš pradžių kažką kopijuoji įdėdamas savęs, o paskui ilgainiui supranti, ką ir kaip nori daryti pats. Čia turi eksperimentuoti.

 

 „ba. " grupės vinilinės plokštelės viršelyje – A. Papievytės nuotrauka.

 

Daugiau Agnės Papievytės fotografijų rasite - https://agnepapievyte.com/

 

Agnės Papievytės fotografijos ir darbo akimirkos:

21 kovo 08, Pirmadienis 09:47
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) slaugytoja dirbanti Ugnė Paplauskė (32) sako į darbą kasdien einanti kaip į šventę. Straipsnių ciklo „Kaip tapti...“ herojė papasakojo, kaip susiklostė, kad gali vadinti save laimingu žmogumi – kai darbas teikia malonumą ir jame praleistų valandų skaičiuoti nėra kada.

 

Į mokyklą norėtų grįžti

Energinga, užsispyrusi, siekianti savo tikslų, draugiška bei nuoširdi, niekada neatsisakanti padėti „Vaivorykštės“ absolventė mokyklos laikus prisimena iš gerosios pusės.

„Norėčiau pakartoti, sugrįžti, – šypsosi pašnekovė. – Galbūt ne į pamokas, tačiau klasės valandėlių, bendravimo, draugų susibūrimų – šito pasiilgstu. Su kai kuriomis mokyklos laikų draugėmis tebebendraujame iki šiol. “

Humanitariniams mokslams pirmenybę teikusi Ugnė sako mokykloje buvusi aktyvi, pasirodydavo renginiuose, šventėse: „Kai žiūriu senas nuotraukas, vaizdo įrašus, pati stebiuosi – dabar neišdrįsčiau viena scenoje prieš visą mokyklą šokti ar dainuoti. Matyt su amžiumi drovesnė darausi.“

Laisvą po pamokų laiką Ugnė skirdavo teatro būreliui, šokiams.

„Patikdavo vaidinti, man sakydavo, kad turbūt būsiu aktorė. Nebijodavau žmonių, galėdavau drąsiai kalbėti, visur pasireikšti, nejaučiau baimės“, – prisiminė pokalbininkė.

Paprašyta įvardyti įtaką padariusius mokytojus, pašnekovė teigia, kad artimiausias ryšys buvo užsimezgęs su klasės auklėtoja: „Zofija Vaitkuvienė tikrai nuostabi mokytoja ir auklėtoja, kaip mama – ir pasikalbėdavai, ir patarimo, jei reikėjo, sulaukdavai. Galėdavai drąsiai klausti, jei kažko nesupranti, visada padėdavo.“

 

Studijų kryptį pasiūlė mama

Ugnė sakosi nesanti iš tų žmonių, kurie jau mokykloje tvirtai žino, kokias studijas rinksis.

„Kai buvau maža, norėjau būti barmene, kaip tėtis, žavėjo jo profesija, atrodė labai įdomi. Bet augant viskas pasikeitė – pradėjo dominti interjero dizainas, dar su gėlėmis norėjosi dirbti“, – prisiminė darželio auklėtojos ir laivuose dirbančio barmeno šeimoje augusi pašnekovė.

Slaugytoja atviravo, kad prieš mokyklos baigimą buvo pasimetusi dėl studijų – apie mediciną net nebuvo minčių: „Norėjau studijuoti interjero dizainą, bet šią profesiją įsivaizdavau kitaip, nei yra iš tiesų. Mama siūlė tapti auklėtoja kaip ji, bet nors myliu vaikus, o jie – mane, mačiau iš šalies, koks tai sunkus darbas, todėl nesirinkau šio kelio. Tada mama pasiūlė kitą variantą – sako, gal nori būti slaugytoja. Profesija – perspektyvi, darbo visada bus, gali ir į užsienį išvažiuoti.“

Dar dvejojusi dėl galutinio studijų pasirinkimo, Ugnė rinkosi iš kineziterapijos ir bendrosios praktikos slaugos.

„Būčiau ir nukrypusi į masažus, mankštas, bet kai reikėjo rinktis, buvo tik vakarinės kineziterapijos studijos. Kadangi reikėjo važinėti į Klaipėdą, nenorėjau vakarinių studijų, tai labai ekspromtu pasirinkau slaugą“, – pasakojo Klaipėdos valstybinės kolegijos absolventė, pažymėjusi, kad šio savo sprendimo niekada nesigailėjo.

 

Po nelengvos karjeros pradžios – į svajonių darbą

Praėjus nepilnam mėnesiui po studijų baigimo, Ugnė gavo medicinos darbuotojams reikalingą licenciją ir iš karto – darbą.

„Kaip dabar dirbu – tai čia jau svajonių darbas. O pradžioje buvo sunku – pradėjau nuo slaugos namų Klaipėdoje – dirbau su pagyvenusiais ir psichikos sutrikimų turinčiaisiais. Dirbau ten apie 2 metus ir nors mane vis norėjo parsivilioti į Gargždus, laikiausi ten įsikibus, nors lengva nebuvo“, – karjeros pradžią nupasakojo pokalbininkė.

Gargžduose gimusi ir augusi Ugnė teigia, kad galiausiai į kolegų skambučius ir kvietimus atvykti dirbti į Gargždų PSPC, teigiamai atsakiusi, nesigaili – savaime viskas susiklostė į vėžes, su vyru mieste įsigijo būstą, įsikūrė, o ir darbas džiugina.

„Į darbą einu kaip į šventę. Nors kai dirbau Klaipėdoje, buvo pradėjusios kilti mintys: „vėl į darbą...“. Pervargdavau, reikėdavo dirbti po 12 valandų, naktys būdavo bemiegės, fizinis krūvis didelis – esu smulkaus sudėjimo, o reikdavo svorius didelius kelti, prasidėjo nugaros, sąnarių skausmai, nors atrodo – jaunas žmogus, bet pasijuto sveikatos problemos“, – atviravo Ugnė.

Gargždų PSPC jau septintus metus metu slaugytoja dirbanti pašnekovė džiaugiasi kolektyvu, darbo valandomis: „Kai darbą myli, kitaip ir žiūri į jį.“

Įsidarbinus į PSPC Ugnei teko padirbėti registratūroje, bet ten, kaip pati sako, ne jos vieta, tad atsiradus vietai slaugos procedūrų kabinete, perėjo ten.

„Registratūroje – administracinis darbas labiau, popierizmas, o procedūrų kabinete keičiasi žmonės – pabendrauji, padedi. Kai įstojau studijuoti, labai bijojau adatų, neįsivaizdavau, kaip čia reikės kraują imti ar vaistus kokius leisti, bet greit įsivažiavau ir gerai gan sekasi – esu savo vietoje“, – teigia pokalbininkė.

Slaugytojai, mėgstančiai savo darbą, papildomos motyvacijos nereikia – jaučiasi patenkinta atlyginimu, tenkančiomis darbo valandomis: „Kai į darbą eini su dideliu noru, nereikia, kad tave kas motyvuotų.“

Nors darbe nepervargsta, Ugnė neslepia, kad viskas tikrai nėra, kaip sviestu patepta – pasitaiko ir sunkumų – sudėtingų pacientų, kurių venų nesimato: „Niekas už tave neateis ir nepadarys, pagalbos kaskart nesikviesi, turi pati pamėginti, privalai paimti kraują ar vaistus reikiamus suleisti – ieškai tada ir rankose, ir kojose.“

 

Ugnei šiuo metu tenka atsakomybė skiepyti gyventojus nuo COVID-19. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pandemija pakeitė darbo ritmą

Pašnekovė atskleidė, kad dėl pandemijos slaugos procedūrų kabinete labai sumažėjo darbo – ateina tik tie pacientai, kuriuos gydytojai atsiunčia suleisti ar sulašinti vaistus.

„Tik dėl skiepų niekas nesikeitė, nes sąlyčio laikas trumpas – paskiepiji ir išleidi, trunka kokias 5 minutes, o ilgųjų procedūrų mes jau negalime daryti apie metus laiko, – sakė Ugnė, atviravusi, kad pasiilgsta įprastos kasdienybės darbe. – Būdavo, ateini, jau nuo 7 val. pilnas koridorius žmonių prisėdę ir net nespėdavai galvos pakelti į laikrodį, kai žiūri, kad jau laikas namo. Prisiguldydavai pilnas lovas pacientų su lašinėmis, dar skiepai, žurnalus užpildyti, o dabar pandemija viską pakeitė.“

Šiuo metu slaugytojai tenka atsakomybė skiepyti gyventojus nuo koronaviruso, pasiteiravus, kokios ateinančių žmonių nuotaikos, pašnekovė teigia, kad įvairios.

„Skiepijame dabar medikus, vaistininkus, odontologus, pedagogus. Pastarųjų pas mus poliklinikoje buvo labai nedaug, daugiausia visi skiepijosi Kultūros centre. Tai tų nuomonių – visokių. Vieniems vakcina gera, kitiems – bloga. Vieni pasiskiepijo pirmu skiepu, antram bijo beateiti, nes jei reakcijų kažkokių turėjo po pirmojo, tai būna, kad už durų jau sėdi ir persigalvoja, klausia, ar nieko nebus, jei nesiskiepys, – pasakojo slaugytoja, primindama, kad antras skiepas būtinas, nes iš vieno – jokios naudos. – Čia nėra kažkokia naujovė, vis tiek mokslininkai kuria, visi profesoriai skiepijasi. Aš asmeniškai pati persirgau koronavirusu, sakyčiau vidutine tokia forma, daug simptomų jaučiau, tai man dar tas skiepijimasis nusikėlė.“

Pandemija, pasak Ugnės, pakoregavo ir jos laisvalaikio pomėgius.

„Reikia džiaugtis, kad gali bent į lauką išeiti, grynu oru pakvėpuoti“, – sako aktyvų laisvalaikį – važinėjimą dviračiu, bėgiojimą – mėgstanti slaugytoja.

 

Kolegijoje – daugiau praktikos

Ieškantiems savo kelio jaunuoliams Ugnė pataria atkreipti dėmesį į artimųjų siūlymus: „Nors ir ekspromtu, aš nestojau bet kur, mama pastūmėjo mane į tą profesiją. Gal būčiau nuėjusi kitu keliu, bet paklausiau mamos, savęs, susidėliojau taškus ant i. Dabar vyro sesei, kuri domisi mano profesija, papasakoju apie savo darbą, sakau, kad esu laiminga jį dirbdama, manau, ji irgi džiautųsi, nors bijo adatų, bet juk pripranti, tampa kasdienybe ir baimės išsisklaido.“

Studijos, pasak Ugnės, buvo įdomios, genetika – kiek sudėtinga, bet dėstytojai – savo srities specialistai, mokėjo sudominti, nereikėjo bėgti iš paskaitų.

„Ką pastebėjau, kai ateina dabar pas mus praktikantai, trečiakursiai, ketvirtakursiai iš universiteto, jie nemoka dar nei į veną durti, nieko – daugiau dėstoma teorija. Labai džiaugiuosi, kad kolegijoje jau nuo pirmo kurso turėjome labai daug praktikos, jei vėl stočiau, nesirinkčiau universiteto. Per praktiką buvo galima pamatyti viską gyvai – kaip žaizdą perrišti ir pan. Labai patiko, nes skaitydamas gali tik vaizdą galvoje susidaryti, negali pats išbandyti. Dabar žiūriu į mūsų praktikantus ir galvoju, kad jiems pradėti dirbti bus sunku. Na, bet įsivažiuos“, – šypsosi pašnekovė, atviravusi, kad ją pačią pacientai dažnai palaiko praktikante dėl jaunos išvaizdos.

 

Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

21 vasario 21, Sekmadienis 15:23
Skaityti daugiau ... 0

Andriaus Marcinkevičiaus (27) pavardė tikrai girdėta sportu, o ypač futbolu besidomintiems. Tuomet dar 17-metis jis mušė įvarčius už Gargždų „Bangos“ vyrų futbolo komandą, žaidusią aukščiausioje šalies lygoje. Ir nors, kaip pats sako, sportas – jo mylima veikla, lydinti visą gyvenimą, profesinio kelio vyras nusprendė su juo nesieti. Andrius jau penkmetį yra technologu „Vakarų laivų remonto“ įmonėje ir džiaugiasi, kad gali dirbti mėgstamą darbą.

 

Apie tai, kaip susiklostė karjera, už ką yra atsakingas technologas ir kokią vietą Andriaus gyvenime dabar užima sportas – kviečiame skaityti rubrikos „Kaip tapti...“ interviu.

 

Vaikystė – kieme su draugais              

Andrius sako, kad vaikystėje buvo aktyvus, linksmas ir šiek tiek padykęs vaikas. Dienos bėgdavo kieme, kur su būreliu draugų, kaip ir daugelis to amžiaus vaikų, žaisdavo įvairiausius žaidimus su kamuoliu, gaudynes ar slėpynes, buvo susikonstravę ir namelį malkinėje. Nors tėvai dažnai važiuodavo į sodą, kuriame netrūko ūkio darbų, Andrius prisimena, kad mieliau likdavo kieme žaisti su draugais.

„Namo pareidavome tik pavalgyti, rizikuodami, kad po to dar į lauką neišleis. Esu iš tos kartos, kai vaikystės amžiuje nebuvo išmaniųjų telefonų ar kompiuterių, todėl teko pajusti tą tikrąją gamtos ir kiemo dvasią, dėl to džiaugiuosi. Būdavau kompanijos žmogus“, – prisiminimais iš mažų dienų dalinasi Gargžduose užaugęs pašnekovas.

Jis užsimena, kad judrumas ir aktyvumas kartais ir kainuodavęs – spardydamas kamuolį buvo išdaužęs ir kaimyno šiltnamio stiklą, ir savo namų langą: „Tekdavo suktis“.

Su technika jį supažindino prosenelis, kuris buvo tekinimo meistras, konstruktorius: „Pamenu apie jį rašė net laikraščiai, kaip pats malkomis varomą krovininį sunkvežimį sukonstravo.“

Kartu su juo praleisdavo nemažai laiko, ypač patikdavo, kai prosenelis duodavo traktoriuką, „gazaviką“ pavairuoti.

„Būdamas vaiku nesupratau, kad tokį nagingą prosenelį turiu. Matydavau, kaip jis visą dieną praleidžia ką nors konstruodamas, mane taip pat stengdavosi kažko naujo išmokinti“, – prisiminimais dalinasi technologas.

Gargždiškis užaugo pedagogų šeimoje. Tėtis – kūno kultūros mokytojas „Vaivorykštės“ gimnazijoje, taip pat – krepšinio treneris ir teisėjas. Mama – pradinių klasių mokytoja „Minijos“ progimnazijoje.

„Tėvai savo darbui yra atsidavę 100 proc. Kartais tenka matyti, kaip, ypatingai mama, praleidžia daug laiko ruošdamasi kitos dienos pamokoms. Pagalvoju, kad viena laimė, kad dar netyčia nesugalvojau tapti pradinių klasių mokytoju“, – šypteli Andrius, kuris užsimena, kad meile sportui, žinoma, užkrėtė tėtis.

Kartu su metais jaunesne seserimi Greta, kaip pats sako – „kaip šuo su kate“ – dažnai vaikystėje pešdavosi, mėgdavo vienas kitą paerzinti. Nors santykiai dabar ir geresni, bet vis dar kartais nepavyksta rasti bendros kalbos, galbūt dėl skirtingų charakterių.

Jis džiaugiasi, kad turėjo linksmą ir turiningą vaikystę, o tėvai, turėdami daug patirties dirbant su vaikais mokykloje, nepatyrė didelių problemų auklėjant juos.

 

„Bangos“ marškinėlius Andrius su pertraukomis  vilkėjo apie 4 metus. Asm. archyvo nuotr.

 

Aistra – sportas

Nors pirmieji bandymai atrasti mėgiamą veiklą buvo nesėkmingi, Andrius teigia, kad sportiniai užsiėmimai jam ne tik labai patiko, bet buvo ir be galo naudingi, formavo jo asmenybę.

6-erių jį ir sesę mama nuvedė į šokių būrelį „Trepsiukas“, kuris, kaip dabar prisimena pašnekovas, jam buvo tikrų tikriausia kančia.

„Pamenu vis kartodavau, kaip nenoriu eiti į šokių repeticijas, labai nelaukdavau tų savaitės dienų, kai būdavo treniruotės. Bet tikriausiai mama norėjo, kad lankyčiau šokius – būčiau grakštus su taisyklinga laikysena. Kai po metų ar dviejų gavau leidimą to būrelio nebelankyti, buvau be galo laimingas“, – su šypsena pasakoja gargždiškis.

Jis prisiminė, kad po to tėvai bandė jį vesti ir į muzikos mokyklą: „Įėjęs jau per 20 minučių pajutau, kad ta visa aplinka tikrai ne man, dar mokytojas kažkuris bandė sudominti, bet aš tik galvą papurčiau ir išbėgau pro duris.“

Meninės veiklos nesužavėjo, o vėliau atrado sportą, kurio nepaleidžia iki šiol. Pirmoje klasėje pradėjo lankyti tiek krepšinio, tiek futbolo treniruotes. Žavėjo abi sporto šakos, buvimas komandoje, galimybė varžytis, tobulėti. Vėliau teko rinktis, nes abiem būreliams nebeužteko laiko. Pasirinktas futbolas tapo ne tik pomėgiu, pagrindiniu užsiėmimu po pamokų, bet nuvedė ir iki pagrindinės vyrų futbolo komandos „Banga“.

 

Su šeima mėgsta aktyvų laisvalaikį. Asm. archyvo nuotr.

 

„Pamenu, kai būdamas 17-os, pradėjęs kartu su vyrų komanda žaisti varžybose, gavau pirmuosius pinigus, buvau laimingas. Tada, būnant moksleiviu, atrodė dideli pinigai, buvo tikrai geras jausmas uždirbti iš savo pomėgio. <...> Iki to atvedė treneris – futbolo ekspertas Vaidas Liutikas, kuris buvo tikrai pakankamai reiklus. O tuometinis „Bangos“ treneris Arminas Narbekovas nebijojo pasitikėti jaunimu, sugebėdavo tinkamai motyvuoti, tai dar labiau skatino eiti į priekį. Negali pamiršti, kai žaidi aukščiausioje lygoje, įmuši įvartį už „Bangą“, o Gargždų stadionas pilnas žmonių“, – įsimintiniausiais įvykiais dalinosi puolėjo pozicijoje rungtyniavęs pašnekovas, prisimindamas gerą laiką komandoje, draugiškus santykius su kitais žaidėjais.

„Bangos“ marškinėlius su pertraukomis jis vilkėjo apie 4 metus, taip pat atstovavo ir Palangos ekipai. Su „Bangos“ komanda tuomet pasiekė 6-ą poziciją aukščiausioje lygoje, o su Palangos futbolininkais teko kelti pirmos lygos vicečempionų taurę.

Pašnekovas įsitikinęs, kad maršrutas namai–mokykla nėra pakankamas – kiekvienas moksleivis turi atrasti ir išbandyti save neformalioje veikloje, nesvarbu, ar tai būtų dailė, šokiai, sportas ar kt.

„Manau, norint gyvenime būti sėkmingu, vien sėdėti mokykloje neužtenka. Būreliai, užsiėmimai išugdo daugiau gerųjų asmens charakterio savybių, lavina bendravimą su žmonėmis, skatina didesnį disciplinos, atsakomybės jausmą. Kartais mokykloje to negausi, ką gali gauti papildomoje veikloje. Sutikti žmonės tuose užsiėmimuose gali būti ir geriausi draugai, patarėjai, kas žino, gal ir kokio bendro verslo partneriai“, – poziciją dėstė Andrius, pridurdamas, kad iš paprasto užsiėmimo kryptingai dirbant galima susikurti ir ateitį.

Jo nuomone, kartais gali įsitikinti, kad iš gerų pažymių ne tiek ir daug tos naudos, kiek iš papildomų veiklų: „Kartais žmonės, kuriems nesiseka mokslai, kitose sferose parodo, kad yra tikri profesionalai.“

 

Su kolegomis Austrijoje. Asm. archyvo nuotr.

 

Mokykloje – ne prie moksliukų

Kaip pats pasakoja, mokykloje Andrius galvojo, kad geri pažymiai nulemia sėkmingą žmogaus ateitį, mama skatindavo siekti gerų rezultatų, neatsilikti, padėdavo, jeigu ko nesuprasdavo.

„Tada galvojau, kad dešimtukininkai gyvenime tikrai daugiausiai pasieks, uždirbs ir gyvens laimingiausiai. Tik po mokyklos supratau, kad viskas susideda ne tik iš pažymių, bet ir įvairių detalių, asmenybės savybių, sėkmės faktorius lemia taip pat nemažai – teisingi pasirinkimai reikiamu metu, ar atsiradimas reikiamu metu reikiamoje vietoje“, – įsitikinimus dėstė buvęs futbolininkas.

Mokykloje pagal mokslo pasiekimus jis save vadina vidutinioku, mokytojai esą tikrai jo neprisimena, kaip stropaus ar pavyzdinio mokinio.

„Neišėjo būti prie moksliukų“, – šypteli.

Labai įstrigo prisiminimas, kai artėjant egzaminams šiek tiek nuvylė savo fizikos mokytoją Teresę Džiaugienę, kuri vis ragindavo pradėti ruoštis.

„Man atrodė, kad to laiko sočiai ir dar spėsiu. Net nepastebėjau, kaip atėjo egzamino diena, o aš taip ir neprisiverčiau rimčiau pasimokyti, kaip žadėjau. Dalykas man tikrai patiko. Pamenu, egzamine rankos dreba, širdis spurda. Žinojau, kiek reikia procentų surinkti, per vargus surinkau tuos taškus“, – pasakojo Andrius, pridūręs, kad kitų dalykų egzaminams ruošėsi atsakingiau.

Pats akcentuoja, kad „Vaivorykštės“ gimnazijoje dirba tikri savo srities profesionalai. Klasės auklėtoja Zofija Vaitkuvienė, anot jo, išmokė ne tik taisyklingai rašyti ir kalbėti.

„Visada sugebėjo išlikti santūri, nesikarščiuodavo. Kadangi pats kartais užsidegu kaip degtukas, norėčiau šių savybių išmokti. Manau, po truputį jau pavyksta kontroliuoti šias emocijas. Ji taip pat atkreipė dėmesį į mano nekultūringą garsų juoką, kuris ir dabar kartais išlenda, bet turbūt to jau pakeisti nelabai įmanoma“, – vardijo išmoktas pamokas gargždiškis, pridurdamas, kad auklėtoja turėjo ir gerą humoro jausmą.

 

Geriausia studijų galimybe, kuria ragina pasinaudoti kiekvieną, jis vadina „Erasmus“ mainų programą. Asm. archyvo nuotr.

 

Ne tik studijavo, bet ir studentavo

2012 metais baigęs gimnaziją, Andrius įstojo į Klaipėdos universitetą, laivybos ir uosto inžinerijos specialybę. Atsakydamas į klausimą, kodėl profesinis pasirinkimas nebuvo susijęs su sportu, pašnekovas teigė, kad jo gyvenime sporto ir taip buvo daug: „Galvoju, niekur nepabėgs.“

Apsisprendimas, pasak gargždiškio, buvo išties sunkus, o jam didžiausią įtaką padarė mama, kuri pastebėjo, kad auga ir plečiasi perspektyvos uoste, todėl toks diplomas gali būti naudingas.

Nors buvo svarstymų studijuoti Vilniuje, galvota ir apie muitininko profesiją, galiausiai galimybė studijuoti Klaipėdoje ir toliau žaisti už mylimą gimtojo miesto komandą, padėjo priimti sprendimą.

Prisimindamas studijų laikus, pašnekovas mini, kad itin smagu buvo tai, kad netikėtai sutapo, kad ten pat įstojo ir du klasės draugai Giedrius ir Rytis.

„Turėjome vienas kito užnugarį, nes dauguma grupėje buvo vien mokslo žmonės, specialybė vis dėl to inžinerinė. Mes buvome šiek tiek kitokie, gal dėl to kartais grupiokės, kurios mokėsi vien dešimtukais į mus kreivai pažiūrėdavo“, – pasakojo Andrius, paatviravęs, kad mokslams neskyrė didžiausio prioriteto, o studijų metai prabėgo labai greitai.

Studijų metais Andrius net buvo apsistojęs kuriam laikui studentų bendrabutyje – tam, kad galėtų pajusti studentišką dvasią.

„Šie metai ir yra skirti, kad ne vien mokslai galvą spaustų, bet ir būtų pakankamai laiko papildomoms veikloms, užsiėmimams, pramogoms – svarbiausia, viską spėti suderinti“, – įsitikinęs inžinerinę specialybę įgijęs pokalbininkas.

Mamai raginant mažiau gastroliuoti, kartą į linksmybes iškeliavo net su meškere rankose ir žvejybiniais drabužiais.

„Atvažiavo draugai su mašina, o aš su meškere rankoje sėduosi į ją, draugai žiūri nesupratę“, – juokingą istoriją prisiminė Andrius.

Geriausia studijų galimybe, kuria ragina pasinaudoti kiekvieną, jis vadina „Erasmus“ mainų programą. Jis su Giedriumi pusmečiui išvyko į saulėtąją Ispaniją – La Corunos miestą. Nors tuomet žaidė už „Bangą“, bet kaip pamena, prasidėjusi suirutė dėl investuotojų buvo kaip ženklas, kad verta trumpam bent kažką pakeisti.

„Gyvenimas buvo tarsi pasakoje – atsikeli šalia Atlanto vandenyno...<...> Sutikau daugybę žmonių iš viso pasaulio, net iš Meksikos, Čilės, Brazilijos. Netrūko pramogų, įspūdžių, aplankytas ne vienas Ispanijos miestas. Įstrigo išvyka į Ibizos salą, kurioje dalyvavo visos Ispanijos didžiausių miestų mainų programos studentai. Neatsispyriau pagundai nuvykti ir į Afriką, juk skyrė tik sąsiauris“, – programos privalumus vardijo pašnekovas, pridūręs, kad su kai kuriais sutiktais žmonėmis iki šiol palaiko ryšį.

Jis akcentavo, kad tai yra tobula galimybė, o pačiam, kai reikėjo išvykti namo ir atsisveikinti, ašaros tekėjo upeliais. Nepaisant to, kad mainų programą prisimena kaip vieną geriausių patirčių, sako, kad minčių apie emigraciją nekilo, tada skaudžiausia buvo išsiskirti su artimais bičiuliais.

 

Darbo vietoje. Asm. archyvo nuotr.

 

Atsakingas už laivų korpuso metalinės dalies atnaujinimą

Po universiteto baigimo, paatostogavęs vasarą, rudenį ėmė ieškotis darbo. Ilgomis paieškomis užsiiminėti neteko: „Per dieną su savo CV apvažiavau uosto kompanijas, akcentavau, kad labai noriu tobulėti. Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš „Vakarų laivų gamyklos“, kurioje dirbu iki šiol ir labai tuo džiaugiuosi.“

Pirma mintis prieš duodant interviu, anot Andriaus, kad jo darbas eilinis ir nieko įspūdingo ar įdomaus nepapasakos.

„Po kelių minučių susimąsčiau, kad iš tiesų šis darbas gal ir nėra toks jau ir eilinis. Lietuvoje toks darbo pobūdis įmanomas tik uostamiestyje, o pasaulyje – tik tuose miestuose, kurie yra prie vandens“, – įžvalgomis dalinosi gargždiškis.

Jis dirba dukterinėje „Vakarų laivų gamyklos“ įmonėje „Vakarų laivų remontas“, kuri užsiima laivų remonto ir modernizacijos darbais. Įmonė, anot jo, priklauso vienai didžiausių įmonių grupių Baltijos šalyse „BLRT GRUPP“, kuri skiria didžiules investicijas, siekdama pritraukti vienus didžiausių laivų tipų pasaulyje „Panamax“. Kelis metus trukę darbai įmonėje neseniai buvo baigti – naudojimui paruošti du nauji dokai, tad šiuo metu iš viso yra trys, galintys talpinti tokio dydžio laivus.

„Dokas, paprastai tariant, tokia didžiagabaritė konstrukcija, į kurią įplaukęs laivas yra visiškai iškeliamas virš vandens paviršiaus“, – paaiškina technologas, pridurdamas, kad garbė dirbti žinomai įmonių grupei priklausančioje gamykloje.

Atplaukus laivui, didžiulė specialistų grupė įgyvendina užsakovo norus. Vieni yra atsakingi už variklio, sraigto ar velenų darbus, kas reikalauja preciziško tikslumo, kiti – už vamzdynų sistemas, treti – už elektros instaliaciją, ketvirti – už įvairių mechanizmų, tokių kaip triumo dangčiai, remontą, dar kiti atlieka testavimus, vertina darbų kokybę ir t.t.

„Aš dirbu komandoje, kur esame atsakingi už laivo modernizacijos arba korpuso metalinės dalies atnaujinimą ar papildomų naujų detalių pagaminimą ir pastatymą reikiamose vietose“, – vardijo technologas.

Anot jo, dažniausiai tenka per daug nusidėvėjusį metalą pakeisti nauju, reikalavimus atitinkančio storio.

Andrius bendrauja su užsakovu, įsigilina į duodamus laivo eskizus, brėžinius, išsiaiškina visus niuansus, susijusius su remonto darbais, ir konkretizuoja užduotis darbų vadovui.

„Būtina stengtis, kad jam kiltų kuo mažiau klausimų, nes kuo tiksliau viską parengsi, tuo darbuotojai greičiau galės pradėti darbus. Taip pat turiu perduoti tikslią informaciją apie reikalingas medžiagas logistikos skyriui, paskaičiuoti, kiek valandų truks darbai, nes laikas šiame darbe yra konvertuojamas į pinigus, kuriuos sumoka laivų savininkai“, – savo atsakomybes aiškino laivų remontu besirūpinantis gargždiškis.

 

Dokai. Įmonės nuotr.

 

Kaip atrodo darbo diena?

Darbe, pasak pašnekovo, itin svarbus yra greitis ir kokybė. Daugelis krovininių ar keleivinių laivų jau būna suplanavę savo grafikus, pardavę bilietus, todėl net viena uždelsta diena gali labai brangiai kainuoti – įmonei gresia baudos.

Būtent todėl tokiame darbe reikalingas atidumas – kad darbų eigoje nepritrūktų reikiamų medžiagų, tinkamai būtų paskaičiuota darbų trukmė. Svarbu viską labai kruopščiai išanalizuoti ir įvertinti.

„Jeigu neįsigilinsi laivo brėžinyje, kas yra už sienos, kurioje reikia išpjauti susidėvėjusio metalo lakštą, ir ten bus kuro patalpa, gali kilti didelis gaisras“, – subtilybes atskleidė Andrius.

Jis džiaugėsi, kad darbas intensyvus, bet nėra monotoniškas, netenka visą dieną sėdėti prie kompiuterio, tačiau reikia ir pajudėti, apžiūrėti atliekamus darbus, pabendrauti su žmonėmis.

„Laivai keičiasi, taip pat keičiasi jų užsakovai, kurie atplaukia iš viso pasaulio. Labai svarbu mokėti ne tik anglų, bet ir rusų kalbą. Kartais rusų reikia net daugiau. Mokiausi mokykloje, o išmokau daugiau, kai žaidžiau futbolą už „Bangą“, nes būdavo žaidėjų iš rusakalbių šalių“, – kalbų mokėjimo svarbą pabrėžė pašnekovas.

Pasiteiravus, kiek vidutiniškai laivas gali būti remontuojamas, technologas atviravo, kad tai itin priklauso nuo suplanuotų darbų – gali būti nuo 3 dienų iki 3 mėnesių, tačiau įmonėje būta ir atvejų, kai laivas remonte išstovėjo daugiau nei metus, buvo keičiama jo paskirtis. Darbai vienu metu verda visuose trijuose dokuose, taip pat ir prie krantinių, jeigu darbų atlikimui nereikalingas laivo iškėlimas virš vandens.

Kartą teko įgyvendinti užsakovo norą ir sumontuoti laive apsaugas ant langų ir durų, kad plaukiant pro Afrikos krantus į laivą negalėtų įsiveržti piratai ir jis būtų saugus.

Technologiniame ir darbų vadovų biure, kuriame dirba Andrius, yra apie 20 žmonių. Tačiau jis akcentuoja, kad kiekvienas skyrius turi dirbti kaip vientisas mechanizmas. Vieni kolegos turi pritraukti laivus, pasiūlydami patrauklias remonto sąlygas, kiti – tinkamai vadovauti, numatydami kelis žingsnius į priekį, darbininkai atsakingi, kad viskas būtų atlikta tiksliai ir kokybiškai.

Jis teigia, kad dirba mėgstamą darbą, todėl visada į jį eina su geru nusiteikimu. Pagrindinė motyvacija jam – draugiškas kolektyvas, kuriame galima jaustis savimi, nebijoma pajuokauti, vienas iš kito ir pasijuokti.

„Dauguma yra jaunimas, bet yra ir vyresnių, sukaupusių patirtį ir negailinčių patarimų kolegų. Džiaugiamės turėdami energingą jauną skyriaus vadovą Edvardą, kuris visus suburia į vieną kumštį“, – gerų žodžių negailėjo pokalbininkas, pridurdamas, kad kai komanda vieninga, ir darbai einasi žymiai produktyviau.

Su kolegomis kartu leidžiamas ir laisvalaikis, įmonėje skatinamas ir aktyvus gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą įvairių sporto šakų visų Klaipėdos uosto įmonių sudaryta sportininkų rinktinė vyko atstovauti miestui į Austriją, organizuojamos spartakiados. Pašnekovas teigė, kad jeigu ką nors sudomintų jo darbo specifika, jis mielai sutiktų papasakoti ir plačiau.

 

Įmonė įtraukia darbuotojus į sportinę veiklą, kartu leidžiamas laisvalaikis. Asm. archyvo nuotr.

 

Baigė ir sporto pedagogiką

Andrius taip pat pabaigė ir įgijo sporto pedagogo bakalauro laipsnį Klaipėdos universitete. Studijuodamas po paskaitų jis dirbdavo vaikų futbolo treneriu.

„Šis darbas labai patiko, turėjau 6–7 metų vaikų grupes, mažamečiai dėjo pirmus žingsnius sporte, smagu stebėti, kaip jie mokosi, tobulėja“, – motyvus, kodėl jam prireikė dar vieno diplomo, dėstė gargždiškis.

Jo teigimu, trenerio darbas labiau tinkamas kaip papildomas, atsipalaidavimui. Prisiminė, kad turėjo ne vieną draugą, kurie dirbo treneriais, buvo savo srities profesionalais, tačiau dėl mažo darbo užmokesčio emigravo.

Jis teigė, kad šiuo metu pats augina dvimetę dukrytę, tad daugiau laiko stengiasi skirti šeimai.

„Gal kai vaikutis praaugs, sugrįšiu patreniruoti vaikus po darbo“, – sako pašnekovas, prisipažinęs, kad svajoja ir apie dar vieną atžalą.

Futbolas jo gyvenime vis dar yra – pernai žaidė Gargždų „Pramogos“ salės futbolo komandoje, šiemet su ja kartais pasitreniruoja, taip pat vasarą mėgėjiškai žaidžia už Šilutės komandą Vakarų regiono futbolo pirmenybėse: „Užsisėdėti vietoje galima greitai, bet nesinori, kad pilvas užaugtų nesulaukus nei 30“.

Prie kitų savo pomėgių pašnekovas vardija aktyvų laisvalaikį su šeima – apsilankymus prie jūros, ežerų, keliones, žiemos metu – slidinėjimą.

Kompanijos žmogumi save vadinantis Andrius mėgsta susitikimus su draugais ir gyvą bendravimą, dažnai aplanko už keliolikos kilometrų gyvenančius tėvus, kurie džiaugiasi matydami kaip auga anūkė. Tikisi, kad karantino ribojimai greitai baigsis ir vėl galės pasimatyti.

Nors pandemija asmeniškai nepalietė jo įmonės – darbai nestojo nei per pirmąjį karantiną, intensyviai vyksta ir dabar, pačiam teko įsitikinti koronaviruso ligos klastingumu.

Net ir pokalbio metu Andrius nesijautė pasveikęs, vis kyla temperatūra, su virusu kovoja jau beveik mėnesį laiko. Iš pradžių kelias dienas laikėsi aukšta temperatūra, dingo uoslė, vėliau, kai atrodė, kad tris savaites besilaikiusi kelių dalių temperatūra nebekilo, netikėtai vėl šoktelėjo iki 39 laipsnių.

„Tai keistas ir nenuspėjamas virusas, tikiuosi galiausiai nuo manęs atstos. Tie, kas nesusirgo, linkiu nesirgti ir vengti artimų kontaktų, virusas nėra išgalvotas. Tuos, ką jis užklupo, linkiu persirgti, kad neliktų jokių pasekmių“, – perspėjo sveiką gyvenimo propaguojantis pašnekovas.

Jaunimui, kuriam artėja profesiniai pasirinkimai, interviu herojus pataria klausyti, ką sako širdis ir nepamiršti vadovautis sveiku protu – pasverti, ar pasirinkta profesija nėra perteklinė.

„Pasitikėti likimu ir pačiu savimi. Jeigu eisi pakelta galva, ir sėkmė nenusisuks. Nepamirškime, kad iš mažų ir atrodo nereikšmingų detalių susideda visuma“, – mintimis dalinosi technologas, buvęs profesionalus futbolo žaidėjas.

 

 

Andriaus gyvenimo akimirkos – asmeninio archyvo nuotraukose:

21 vasario 02, Antradienis 10:38
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Aktyvi, smalsi, veikli, empatiška, mėgstanti mokytis – tokia yra straipsnių ciklo „Kaip tapti...“ herojė, Gargždų atviro jaunimo centro (GAJC) laikinoji vadovė Deimantė Venckutė (24), sutikusi naujienų portalo mano-gargzdai.lt skaitytojams papasakoti apie savo karjeros kelią bei su jaunimu pasidalinti patarimais, kaip rasti savąjį.

 

Gimnazija ruošė gyvenimui

Paprašyta pasidalinti prisiminimais apie mokyklą, Deimantė sako, kad „Vaivorykštės“ gimnazija jai davė daug – ne tik ugdė, bet ruošė ir gyvenimui: „Iš lietuvių kalbos mokytojos Daivos Toliušienės sulaukiau emocinio palaikymo, kuomet šeimoje buvo asmeninių, su sveikata susijusių problemų, o socialinė pedagogė, psichologė palaikydavo idėjas, pamokydavo, patardavo – tai buvo susiję ne su mokslais, o su asmenybės tobulėjimu. Tos įgytos žinios dabar labai padeda darbe.“

Pašnekovė atviravo, kad mokslai sekėsi gerai, labiausiai patiko humanitariniai dalykai – istorija, lietuvių, anglų kalbos, o mokytojams nuoširdžiai rūpėjo, kad ugdytiniai ne tik atsiskaitytų, bet ir išmoktų.

„Istorijos mokytoja Vidutė Petrauskienė buvo griežta, visi jos kiek prisibijojome. Pedagogė buvo nubrėžusi aiškias taisykles – negali vėluoti, visada turi atsiskaityti laiku, privalai dėvėti švarką ir panašiai. Tada kiek pykdavome, o kai dabar prisimenu, nekyla nei vienos neigiamos emocijos, nes tai mus išmokė punktualumo, tvarkos, atsakingumo – to, kas svarbu gyvenime, – prisiminimu dalinosi pokalbininkė. – Kai esi moksleivis, į viską kiek kitaip žiūri – galvoji, ko čia iš manęs nori, kodėl reikalauja, tik vėliau įvertini ir supranti. Studijuodama pastebėjau, kad iš gimnazijos atsinešiau labai didelį žinių bagažą, buvo lengviau mokytis. Nors matematikos mokykloje nemėgau, įgytos žinios pravertė tiek studijuojant, tiek dabar naudingos darbe.“

Gimnazijoje Deimantė ne tik mokėsi, bet ir savanoriavo – su bendraminčiais įkūrė iniciatyvinę grupę „Savanoriai savo noru“, vykdžiusią socialines iniciatyvas: vesdavo klasės valandėles, rinkdavo paramą – senelių, gyvūnų globos namams ir pan. Paskatinta išbandė save ir žurnalistikos srityje – rengė straipsnius naujienų portalui „Mano Gargždai“. Laisvu laiku lankydavosi tuomet įsikūrusioje jaunimo erdvėje, dalyvavo „Apskritojo stalo“, „Eurodesk“ veiklose.

 

D. Venckutė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Studijų metu pasinėrė į darbus

Baigusi gimnaziją Deimantė pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.

„Savanoriaudama turėjau progą išbandyti save žurnalistikoje. Patiko, bet neįsivaizdavau savęs to darant visą gyvenimą. Kadangi dalyvaudama „Apskritojo stalo“ veikloje turėjau galimybę prisiliesti prie renginių planavimo, visada patiko kultūra, dabar, kai pagalvoju, pasirinkti tokias studijas buvo visai lengvas sprendimas – jaučiausi stipri šioje srityje, turėjau viešojo kalbėjimo įgūdžių, nebuvo jokios scenos baimės“, – teigė pokalbininkė.

Studijuoti, pasak pašnekovės, nebuvo sunku, nes įvairiose veiklose, kuriose dalyvauta, įgyta nemažai pasirinktoje srityje reikalingų žinių: „Pavyzdžiui, mokėmės, kaip rašyti projektus, o aš jau buvau ne vieną rengusi, tad atsiskaityti buvo nesudėtinga.“

Studijų metu Deimantė atliko praktiką jaunimo centre, tai paskatino kiek pakeisti veiklos sritį – iš kultūros į socialinės pedagogikos, psichologinę.

„Studijuodama dirbau daug su renginiais ir jaučiausi nuo jų pavargusi, norėjosi kažko daugiau – reikėjo augti, tobulėti, todėl pasirinkau papildomus socialinio pedagoginio darbo kursus, o praktikos metu įgijau daug naudingų žinių ir gavau pasiūlymą dirbti projekto „Atrask save“ koordinatore. Prisimenu, kad neturėjau daug vilčių gauti šį darbą, nes buvau dar tik studentė, o konkurentai – rimti: socialiniai darbuotojai, magistro išsilavinimą turintys asmenys. Bet išrinko mane – puse etato dirbau koordinatore“, – sėkmės istorija pasidalino pašnekovė, pridūrusi, kad gautas darbas atvėrė akis, jog nauja pasirinkta sritis ir yra būtent ta, kurioje būti norisi.

Dirbti teko su niekur nedirbančiais, nesimokančiais ir Užimtumo tarnyboje neregistruotais jaunuoliais. Tai pasak, Deimantės, buvo gan komplikuota užduotis, nes pastaruosius reikėdavo rasti pačiai: „Teko komunikuoti su bendruomenių atstovais, socialiniais darbuotojais, kolegės iš Klaipėdos patarė mąstyti plačiau, tai važinėjau su 10–11 val. kursuojančiais autobusais – buvo aišku, kad jei dirbi ar mokaisi, tokiu laiku nesivažinėsi. Buvo nelengva, bet dirbti pavyko, o įpusėjus projektui Klaipėdos rajone pradėjo vystytis mobilus darbas su jaunimu, tai ėmiausi ir jo. Iš pradžių buvo keista – kaip čia imsi ir atvažiuosi į kaimišką vietovę, niekas tavęs ten juk nepažįsta, bet šis darbas su jaunimu labai patiko, jį vykdau 2 metus.“

 

Šiuo metu Deimantė tęsia mobilų darbą su jaunimu ir tuo pačiu, jau metus, eina ir GAJC direktorės pareigas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Darbe – jokios rutinos

Šiuo metu Deimantė tęsia mobilų darbą su jaunimu ir tuo pačiu, jau metus, eina ir GAJC direktorės pareigas. Mergina juokauja, kad jos Naujųjų metų pažadas – pradėti skaičiuoti darbe praleidžiamas valandas.

Darbo vietoje nemažai laiko praleidžianti Deimantė sako randanti laiko ir laisvalaikio pomėgiams – pasivaikščiojimams gamtoje, piešimui, vizažo užsiėmimams. Be meninių veiklų teigia mėgstanti ir automobilių sportą.

Nors pradėjus vadovauti įstaigai lengva nebuvo, pašnekovė sako labai mėgstanti savo darbą – dvi skirtingos sritys yra puiki terpė mokytis ir išmokti, taip pat nėra jokios rutinos, o ir centro veiklų spektras – platus, todėl atsiranda daug galimybių.

„Pradžia buvo kiek sudėtinga, bet susitvarkėme. Atrodė, kad perimti vadovavimą bus didesnis iššūkis, nei buvo iš tiesų. Svarsčiau, kaip čia bus su kolektyvu – esame artimi, kaip antra šeima, o vadovas tarsi turėtų būti labiau atsitraukęs, kontroliuoti, bet šie metai parodė, kad sugebame patys save pakankamai kontroliuoti, man nereikia trenkti kumščiu į stalą, – šypsosi pašnekovė. – Dirbame kaip komanda ir stengiamės neskirstyti rolių – kiekvienas turi vienodą teisę į žodį, gali reikšti savo nuomonę. Turime daug susirinkimų – aptariame darbus, susidėliojame užduotis. Jeigu pradžioje viskas buvo gan baisu, dabar viskas jau ramiau, viskas stojo į savo vėžes.“

Pokalbininkė sako, kad kelias, atvedęs ją ten, kur yra dabar, prasidėjo dar mokykloje – savanoriaujant, nebijant rinktis naujos srities ir siekiant daugiau nei vien ugdymasis: „Kai dabar žvelgiu atgal – visa mano sėkmės istorija susidėliojo žengiant mažais žingsneliais. Man 24 metai, o jau metus vadovauju biudžetinei įstaigai. Aišku, nebuvo gyvenime viskas lengva – reikėjo išmokti ir su savimi dirbti: nepasiduoti, užsispirti, pripažinti savo klaidas ir labai daug mokytis, padėti kitiems.“

 

Darbo vietoje nemažai laiko praleidžianti Deimantė sako randanti laiko ir laisvalaikio pomėgiams. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Veiklos – pagal jaunimo poreikius

Gargždų atviras jaunimo centras – įstaiga, vykdanti nemažai įvairių veiklų: dirbama ir su nacionaliniais bei tarptautiniais projektais, tarptautine savanoryste, organizuojami renginiai, žinoma, neapsieinama ir be administracinio darbo.

Paklausta, kokie centro vykdomi projektai jai atrodo svarbiausi, vadovė šypsodamasi sako, kad visi, tačiau išskiria tarptautinius, nes jie kuria pridėtinę vertę Klaipėdos rajonui, konferenciją „Jauno žmogaus pasaulis“, skirtą gerinti emocinę jaunuolių būseną, vykdomus psichologinius mokymus.

„Šiuo metu turime metams atvykusius tris savanorius iš Serbijos, Vokietijos ir Albanijos. 2 iš jų savanoriauja mūsų centre, su jaunimu bendrauja kol kas nuotoliniu būdu, o viena savanorė dirba Visuomenės sveikatos biure. Mūsų jaunimas taip pat turi galimybę išvykti, kad ir trumpesniam laikotarpiui – 1–3 mėn., bet kol kas niekas nepasiryžo, laukiame, kas išdrįs būti pirmas ir atvers kelią kitiems. Pavasarį vykdysime projektą, kurio metu jaunuoliai vyks savaitei į Laplandiją mokytis apie aktyvų laisvalaikį. Visi mūsų teikiami projektai yra su tikslu – atliepti jaunuolių poreikius“, – pasakojo pašnekovė.

Deimantė atvirauja, kad jaunimui neužtenka pasakoti apie patyčias, toleranciją ir panašiai – labai svarbu padėti suprasti emocijas, iš kur ir kodėl jos kyla. Centras padeda jaunuoliams gerinti ir socialinius įgūdžius, suteikia galimybę dalyvauti stovyklose, paskaitose, į kurias kviečiami įvairūs lektoriai.

„Dalyvaujame ir įvairiuose nacionaliniuose projektuose kaip globojanti įstaiga – jaunuoliai ateina pas mus su idėja, mes padedame parengti paraišką ir jie tada įgyvendina, ką sugalvoję. Taip Gargžduose buvo surengti kino filmai po atviru dangumi. Biudžetas nebūna didelis, bet įgyjama naudingos patirties. Šiais metais turėsime apie 5 idėjas, matyt per karantiną gimė – visi nori veikti, – šypsosi pašnekovė. – Mes visada bandome ką nors duoti Gargždams, rajonui, bendradarbiaujame su kitomis įstaigomis. Neveiktume, jei neatsirastų aktyvių žmonių – visada esame atviri bendradarbiavimui, noriai padedame įgyvendinti veiklas.“

 

GAJC komanda. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Klaipėdos rajono jaunimas – intelektualus

Paklausta, kaip apibūdintų Klaipėdos rajono jaunimą, Deimantė neslepia, kad labai juo džiaugiasi ir prisimena posakį, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo – ugdymui įtaką daro ne tik šeima, bet ir bendruomenė.

„Man labai liūdna, kai kas nors sako, kad mūsų jaunimas neaktyvus ir prastas. Turėjome pavyzdį – Jaunimo vasaros estradoje vis buvo kažkas sulaužoma, pavagiama, kai pasidalinome šia informacija socialiniuose tinkluose, komentatoriai rašė, kad „koks tas jaunimas, viską drasko, laužo“ ir panašiai, bet mes turime kameras ir peržiūrėję įrašus matėme, kad visai ten ne jaunimas darė tą žalą. Stengiamės neskleisti negatyvo, nereplikuoti, bet matome, kad jaunimas viešose erdvėse būna labiau pilietiškas nei kai kurie suaugusieji“, – prisiminė GAJC vadovė.

Pasak jos, jaunimas gali atrodyti neaktyvus, nes jie užaugę labai sąmoningi, turi didelį emocinį intelektą: „Jie viena koja augę virtualioje erdvėje, bet tai nėra blogai, nes jie – labai intelektualūs, turi savo nuomonę, kritinį mąstymą. Neaktyvūs jie gali būti, kai neįžvelgia kokybės ar nemato prasmės. Į mūsų veiklas per metus įsitraukia apie 3 tūkst. jaunuolių. Tad jei galvojame, kad jaunimas neaktyvus, reikia pasižiūrėti, ką jiems siūlome. Jiems nepasakysi, kad ateik, pasėdėk, jiems reikia įžvelgti prasmę, matyti, kad gali įnešti savo indėlį, kažką pakeisti.“

Pašnekovė pamini, kad norint suprasti jaunimo poelgius, pirmiausia reikia įsigilinti į priežastis – jei padaromas nusižengimas ar nusikaltimas, norint padėti svarbu suprasti aplinkybes.

„Kartais tai būna ta realybė, kurioje jaunas žmogus gyvena – jei kasdien aplinkoje girdi keiksmažodžius, tai atrodo normalu, – sako pašnekovė ir priduria, kad nereikėtų klaidą padariusio jaunuolio „nurašyti“. – Jie taip pat turi labai gražių idėjų, tik reikia mokėti juos išklausyti. Pavyzdžiui, mes atvirame jaunimo centre niekada nemoralizuojame, o stengiamės parodyti visus įmanomus kelius, kad jaunuoliai galėtų pasirinkti sau tinkamą. Pokytis įvyksta ne tada, kai liepiama, o kai žmogus pats supranta, kad kažką negerai padarė.“

 

„Darbas pasidaro lengvas tada, kai juo mėgaujiesi“, – sako Deimantė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Savanorystė – kaip darbo patirtis

Pasiteiravus, ką patartų savo kelio ieškančiam jaunimui, pašnekovė sako, kad svarbu neskandinti savęs dvejonėse – geriau bandyti ir daryti, savanoriauti.

„Aš ilgą laiką galvojau, kad būsiu žurnalistė, todėl savanoriavau „Mano Gargžduose“. Man patiko, bet supratau, kad tai ne ta sritis, kurioje norėtųsi būti visą gyvenimą. Tai siūlau ir kitiems bandyti – užeiti į dominančią įstaigą ir prašyti galimybės savanoriauti – ne tik įgysi patirties, bet suprasi, ar tau tinka, ar ne. Darbas pasidaro lengvas tada, kai juo mėgaujiesi. Nebijokite lipti iš komforto zonos, nes tas metas, kai mokaisi ir studijuoji yra būtent tas, kai gali atrasti save. Kuo daugiau išbandysite, tuo lengviau bus apsispręsti, kur stoti ir ko siekti“, – nebijoti bandyti skatino pokalbininkė.

Deimantė į GAJC ateinančius jaunuolius informuoja, kad savanorystė naudinga ne tik norint įgyti įgūdžių vienoje ar kitoje srityje, bet gali būti užskaitoma ir kaip darbo patirtis.

„Matome socialiniuose tinkluose darbo pasiūlymus ir kartais piktinamės – kokia nesąmonė, kaip galima turėti darbo patirties, jei tik dabar baigiau mokslus. Tai noriu informuoti, kad savanorystė, vykdoma su sutartimi ir gali būti ta patirtis, kurios darbdaviai reikalauja, – teigia GAJC darbuotoja. – Savanoriaujant gali klysti, nesuprasti, klausti, o ir atsakomybės yra žymiai mažiau nei jau oficialiai dirbant.“

 

Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.


21 sausio 17, Sekmadienis 14:09
Skaityti daugiau ... 0

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt tęsia publikacijų ciklą „Kaip tapti...“. Šio interviu herojė – trimis užsienio kalbomis laisvai kalbanti gargždiškė Kristina Liutikaitė, kuri sutiko pasidalinti savo istorija: kaip iš lėto ir ramaus vaiko ji tapo diplomate, šiuo metu dirbančia atašė Lietuvos Respublikos nuolatinėje misijoje Jungtinėse Tautose Niujorke.

 

Vaikystėje – lėta, rami

Kristina pasakojimą apie save pradeda linksmu prisiminimu.

„Man buvo kokie 4 metai. Pamenu, močiutė gyveno J. Janonio gatvėje ir mes sėdėjome ant suoliuko. Tėvai matyt buvo išvykę apsipirkti ar dar kur. Pamenu, močiutė man sako: „Kristina, gal apeikime kokį ratą“, o aš jai: „Ne, man ir čia neblogai“, – save charakterizuojantį paveikslą pristato pašnekovė, kuri prisimena, kad vaikystėje buvo ir ganėtinai putli.

Ji atvirauja, kad buvo lėtas, ramus, geras vaikas, ilgai mėgdavęs pietų miegą.

„Jį miegojau visą gyvenimą, net universitete, kai nutaikydavau progą“, – šypteli Kristina.

Gargždiškė teigia, kad, nepaisant atstumų, šeimos ryšys yra labai stiprus. Kristinos mama dirba akušere keliose gydymo įstaigose, dėstytojauja, veda kursus nėščiosioms, tėtis daugiau nei dvidešimt metų dirba vadybininku automobilių srityje, taip pat Kristina turi 18-os ir 11-os metų brolius.

„Stebiuosi, kaip mama viską geba suspėti, o tėtis – nuoseklumo pavyzdys. Abu jie labai mėgsta savo darbus“, – šeimą pristatė pokalbininkė.

 

Žavėjo kalbos

Pašnekovė teigė, kad kalbos jai patiko ir sekėsi jau juo mažumės.

„Labai anksti išmokau anglų kalbą, nes žiūrėdavau filmukus. Greitai išmokau ir rusų, kai tėvai žiūrėdavo televiziją, viską man versdavo“, – stipriąsias savo puses įvardijo Kristina.

Ji teigė, kad ją erzindavo, kai nesuprasdavo, kas yra kalbama. Puikiai ji prisimena ir istoriją, kai rusiškai tarpusavyje bandę kalbėtis tėvai buvo „pagauti“, Kristina suprato, kas yra sakoma ir sugebėjo paprieštarauti.

„Atsiminimas toks, kad tai – kaip prizas, nes žinojau, kad taip lengvai aplink mane neapsisuksi su kita kalba“, – atviravo moteris, kuriai mokykloje be kalbų taip pat sekėsi istorija, patiko fizika.

Pašnekovė atviravo, kad mokykloje jai patiko mokytis, buvo įdomu, o dalykai kurie patikdavo tiesiog sekėsi.

„Dalyvaudavau ir lietuvių kalbos olimpiadose, ir meninio skaitymo konkursuose. Turėjau puikią auklėtoją, kuri lietuvių kalbos grožį atvėrė – tai Zofija Vaitkuvienė“, – prisiminimais dalinosi geriausiais balais ir su pagyrimu mokyklą baigusi pokalbininkė.

Lėtumas vaikystėje, anot Kristinos, kažkaip mokykloje baigėsi – ji lankė pramoginius šokius, baigė muzikos mokyklą. Dar būdama mokykloje pradėjo mokytis prancūzų kalbos.

Šiuo metu mergina laisvai kalba anglų, rusų, prancūzų kalbomis, pradėjo mokytis ispanų.

 

Kristina į Niujorką atvyko rugsėjo 10 d. Asm. archyvo nuotr.

 

Autoritetų svarba

Gargždiškė pasakojo, kad jai gyvenime teko sutikti ne vieną įkvepiančią asmenybę, kuri kažko išmokė, paliko savo pėdsaką. Didžiausius autoritetu ji įvardija šeimą.

„Tėvai man parodė, koks turėtų būti žmogus, kaip dera elgtis su aplinkiniais, kaip reikia mylėti gyvenimą ir žmones. Pasižiūriu, kokie mano tėvai, ir suprantu, kad jie labai geri žmonės“, – gražių žodžių negailėjo vyriausioji duktė.

Vėliau ji teigė sutikusi puikią pradinių klasių mokytoją – Jūratę Dabkevičienę, kuri labai daug ko išmokė, dar vėliau – auklėtoją Z. Vaitkuvienę.

Kaip autoritetą ji vardija ir anglų kalbos korepetitorę Liliją Lomsargytę.

„Po dviejų metų pamokų pas mokytoją Liliją, su mano geriausia drauge, atsisveikindamos apsiverkėme. Ji išmokė atviro požiūrio į pasaulį, pasaulietiškumo. Visada skatino mokytis, ko tik galime, ieškoti, atrasti, nes pasaulis kur kas platesnis negu galime įsivaizduoti“, – apie tai, kaip duodama analizuoti tarptautinių žurnalų straipsnius, ji siekdavo atskleisti ir parodyti skirtingas kultūras, žmones, pasakojo pašnekovė.

Tokių įspūdingų ir įkvepiančių žmonių pavyzdžių gyvenime teigė pažinusi ne vieną. O vienas paskutinių – Niujorke sutiktas kaimynas 90-metis Eliotas, kuris tapo geru draugu. Ilgą laiką Brodvėjuje dirbęs vyras išmano apie muziką, džiazą ir, būdamas tokio garbaus amžiaus, dar veda sekmadieninę radijo laidą.

 

Apsispręsti padėjo nuojauta

Pasiteiravus, ar jau mokyklos suole, žinojo, kuo norės būti, Kristina atvira – kelionė į apsisprendimą buvo vingiuota.

„Aš žinojau, kas man gerai sekasi, mane domino žmogaus teisės. Tai, kas patiko, leido suprasti, kad norėčiau tarptautinio pobūdžio darbo, kuris leistų man bendrauti įvairiomis kalbomis, su įvairiais žmonėmis“, – pasirinkimo motyvus dėstė gargždiškė, pridurdama, kad jai dėdė pasakojo, kad būdama 11-os ar 12-os teigė norinti būti diplomate, tačiau ji pati šio fakto neprisimena.

12-oje klasėje ji buvo įstojusi į tarptautinių santykių specialybę Šefildo universitete, Jungtinėje Karalystėje, tačiau mama pasiūlė užpildyti prašymą stojimui į Lietuvos universitetus. Be to, pabandyti viliojo ir tai, kad užsienio universitetuose būdavo suteikiami laisvi metai, kuomet gali grįžti studijuoti kitąmet be jokių papildomų dokumentų teikimo. Kaip pati prisimena – sąraše atsidūrė ir teisė Vilniaus universitete, ir tarptautiniai santykiai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), taip pat įvairios filologijos ir net menotyra.

„Paskutinę dieną, kai buvo galima koreguoti paraišką, aš atsikėliau ir supratau, kad nenoriu į TSPMI, nenoriu politologijos, o paaiškinimo – jokio. Pamenu, numečiau monetą nuo antro aukšto ir lipu laiptais, galvodama, kad tik ne TSPMI, pasižiūriu – ji „rodo“ politologiją. Bet nuėjau, pakeičiau į teisę“, – kaip vidinė nuojauta diktavo pakeisti pasirinkimą, pasakojo gargždiškė.

Žinoma, į teisę VU ji įstojo, tačiau, kaip pati sako, tada visiškai nesuprato, kas tai yra, kaip ji veikia.

Nepaisant to, pradėjusi studijuoti Kristina suprato, kad teisės studijos jai tikrai patinka, mergina beveik visuose kursuose iš 200 studentų būdavo tarp pirmųjų, gaudavo stipendijas.

„Sėkmės elemento pasirinkime buvo, nes galėjau išvažiuoti į Angliją, bet vidinis jausmas buvo, kad man labiau teisė tiktų. Ar aš žinojau? Ne, nelabai. Ar turėjau kažkokią nuojautą? Galbūt“, – apie savo pasirinkimo dvejones pasakojo mergina, pridūrusi, kad dėl savo pasirinkimo nė karto nesigailėjo.

 

Sudomino žmogaus teisių sritis

Baigusi 5-erių metų studijas VU Kristina įgijo Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės magistro laipsnį. Kaip pati pasakoja, pirmuosius trejus metus yra mokomasi bendrųjų teisės dalykų, o ketvirtame kurse prasideda specializuoti. Trečiame kurse, atlikusi praktiką Strasbūre diplomatinėje atstovybėje prie Europos Tarybos, suprato, kad ją itin traukia tarptautinė teisė ir diplomatija.

„Ten turėjau galimybę susidurti su diplomatija ir pamatyti, kaip veikia Europos Žmogaus Teisių Teismas, kaip Lietuvos diplomatai atstovauja Lietuvą Europos Taryboje. Praktika man labai patiko ir tikrai padėjo renkantis specializaciją Teisės fakultete. Vilniaus universitete turėjau puikius, profesionalius dėstytojus, įvairių teisės sričių ekspertai, kurie pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – vienas jų – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas Strasbūre Egidijus Kūris“, – atskleidė Kristina.

Ji pasakojo, kad dar studijų metais ir truputį po jų dirbo specializuotose advokatų kontorose.

Nors jai patiko ir atmosfera, ir kolektyvas, teigė supratusi, kad vis dėlto jai trūksta tarptautinio elemento. Taip ji nusprendė kandidatuoti į pakaitinio diplomato poziciją Užsienio reikalų ministerijoje (URM).

„Pakaitinio diplomato sutartis reiškia, kad tu pakeiti diplomatą apibrėžtam laikui.. Tam, kad taptum nuolatiniu karjeros diplomatu, reikia išlaikyti valstybinį diplomato egzaminą, kurį URM skelbia kas dvejus–trejus metus“, – paaiškino pašnekovė, kuri nuo 2017 metų pradėjo dirbti URM.

Pradžioje ji buvo atsakinga už rinkimus į tarptautines organizacijas ir bendradarbiavimą su Tarptautine Frankofonijos organizacija. Vėliau, jai netikėtai buvo pasiūlyta vykti į Ženevą, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesiją, kur Kristina įsitikino, kad ši sritis ją tikrai domina, tad nusprendė kandidatuoti į URM laisvą poziciją Jungtinių Tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamente Žmogaus teisių skyriuje. Jai pavyko gauti trokštamą darbo vietą, o 2018-aisiais – išsilaikyti valstybinį diplomato egzaminą.

„Nuo tada esu nuolatinė karjeros diplomatė“, – karjeros pokyčius pristatė gargždiškė.

 

Priesaikos davimo dieną. Asm. archyvo nuotr.

 

Prisidėdavo prie nacionalinių Lietuvos pasisakymų rengimo

Kristina, pradėjusi darbą URM Žmogaus teisių skyriuje taryboje, nuolat kursuodavo tarp Vilniaus ir Ženevos.

„Dažnai važiuodavau į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesijas, kurių metu vyksta priežiūra, kaip pasaulio valstybėse yra užtikrinamos žmogaus teisės. Šių sesijų metu Jungtinių Tautų nepriklausomi ekspertai arba specialieji pranešėjai tam tikrais teminiais žmogaus teisių klausimais (pvz.: smurto prieš moteris, žiniasklaidos laisvės ir kt.), arba tam tikroms problematiškoms valstybėms, pristato parengtas ataskaitas apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje. Sesijų metu vyksta bendrieji debatai, kuriose valstybės savo nacionaliniais pasisakymais išreiškia savo pozicijas, vyksta interaktyvūs dialogai su specialiaisiais pranešėjais ir ekspertais, kuriems užduodami klausimai, pagal jų parengtas ataskaitas, raportus. Mano vienas pagrindinių darbų – padėti rengti nacionalinius Lietuvos pasisakymus šiems debatams, juos suderinti su kitais URM departamentais, taip pat dalyvauti susitikimuose ir derybose, kurių metu yra derinami Žmogaus teisių tarybos rezoliucijų tekstai. Prie pasisakymo parengimo prisideda visa komanda diplomatų, turi peržiūrėti ir regioniniai departamentai“, – darbo specifiką atskleidė diplomatė.

Ji nurodė, kad pasisakymus Lietuvos vardu dažniausiai skaito aukščiausio rango diplomatas – ambasadorius. Vieną kartą, kai ambasadorius buvo išvykęs iš Ženevos, pasisakymą dėl žmogaus teisių Sakartvele, teko skaityti ir gargždiškei.

 

Niujorke – nuo rugsėjo

Nuolatiniam diplomatui kas trejus metus atsiranda galimybė išvykti į Lietuvos ambasadas, konsulatus arba nuolatines atstovybes ir misijas užsienyje. Tai vadinamoji rotacija.

„Ten yra keli etapai, kai visi diplomatai, kurie gali rotuotis, pildo paraišką, pateikia savo motyvaciją. Kasmet skiriasi, kur tu gali aplikuoti. Bendroji taisyklė tokia – trys metai užsienyje, trys Lietuvoje, su tam tikromis išimtimis. Kartais gali būti neišsiųstas, kartais, daugiausiai 4-iems metams, gali būti užsienyje“, – diplomato darbo subtilybes atskleidė Kristina, pridurdama, kad rekomendacijas ministrui dėl konkrečių rotacijos vietų teikia atestacinė komisija.

Praėjusiais metais ji užpildė paraišką keturioms pozicijoms. Pirmoje vietoje atsidūrė Niujorkas, antras – Azerbaidžanas.

Ji puikiai pamena, kad sausio pabaigoje, prieš pat jos gimtadienį, buvo Ženevoje, susitikime.

„Sėdžiu žiniasklaidos laisvės ir žurnalistų saugumo ekspertų susitikime, internetas kažkodėl neveikia, organizatoriai vis bando jį prijungti. Ir staiga mano telefonas pirmasis prisijungia prie „wi-fi“ ryšio ir pradeda vibruoti be sustojimo. Ir kaip būna, išlenda man pranešimai, bet tu nematai pilnos žinutės, tik dalį – „valio“, ir tortą ar dar kažką. Aš sėdžiu ir matau balionėlius ir nežinau, kur aš važiuoju, ar į Niujorką, ar Azerbaidžaną“, – komišką situaciją prisiminė pašnekovė, kuomet apie jos išvykimą pirmieji sužinoję kolegos ėmė sveikinti.

Moteris prisipažįsta, kad nors ir labai norėjo, nesitikėjo, kad pirmosios rotacijos metu jai pavyks išvykti į Niujorką – Lietuvos Respublikos nuolatinę misiją Jungtinėse Tautose.

Diplomatinis korpusas įprastai keičiasi rugpjūčio mėnesį, tačiau dėl pandemijos Kristina į Niujorką atvyko rugsėjo 10 d.

 

Su buvusiu užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Asm archyvo nuotr.

 

Atsidūrė pačiame darbų įkarštyje

Kaip pasakoja pati Kristina, pastarieji mėnesiai iš tiesų buvo nelengvi – „diplomatinė realybė smogė 100 procentų“, nors ir darbo turinys pažįstamas, tačiau susidūrė ir su labai daug naujų dalykų.

„Rugsėjį Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pradeda savo darbą, vyksta aukšto lygio debatai, kuriuose pasisako valstybių vadovai. Aš kuruoju Jungtinių Tautų trečiąjį komitetą, kuris skirtas žmogaus teisėms (aš kuruoju komiteto dalį, skirtą socialinėms, kultūrinėms ir ekonominėms teisėms bei moterų ir vaikų teisėms bei klausimus dėl tam tikrų konkrečių valstybių (pvz.: Sirija, Iranas), Lietuva pradėjo mėnesio trukmės pirmininkavimą Europos Rytų šalių grupei, sudarytai iš 23 valstybių. Taip pat turėjo įvykti rinkimai, kurie buvo atidėti dėl pandemijos ir kuriuose Lietuvos ekspertė profesorė Dalia Leinartė siekė būti perrinkta į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetą. Turėjome viską, kas buvo įmanoma, per šiuos tris mėnesius“, – intensyvų laiką atvykus komentavo gargždiškė, pridurdama, kad tuo pat metu teko rūpintis ir buto paieška ir įsikūrimu

O kaip atrodo diplomatės darbo diena Niujorke? Ji teigia, kad darbas atstovybėje pradedamas 9 val., kadangi iki jos nuo buto – 10 minučių metro, keltis itin anksti nereikia.

Ji prisipažįsta, kad dėl pandemijos veikla yra specifinė – daugybė susitikimų vyksta nuotoliniu būdu.

Pirmiausia ryte ji dalyvauja ES koordinaciniame susitikime, kur ES delegatai diskutuoja, apie tai, kokie klausimai, rezoliucijos, nacionaliniai pasisakymai bus svarstomi komitete.

Darbas Generalinės asamblėjos komitetuose vyksta sesijomis – trečiojo komiteto sesija vyko nuo spalio pradžios iki lapkričio 19 d. Jos metu, anot Kristinos, vyksta neformalios konsultacijos su JT valstybėmis, įvairūs susitikimai ir renginiai.

„Vienas pagrindinių instrumentų JT yra rezoliucijos, kurias priima valstybės narės balsuodamos arba konsensusu. Tam, kad rezoliucija būtų priimta, valstybės derasi dėl jos teksto. Dažniausiai siekiama, jog rezoliucija būtų priimta konsensusu, o ne balsuojant, taip parodant tarptautinės bendruomenės palaikymą ir sutarimą dėl rezoliucijos klausimo, tačiau suderinti skirtingus požiūrius tarp skirtingų valstybių nėra lengva“, – atskleidžia diplomatė.

Ji teigia, kad dirbdama Niujorke, nuolat susisiekia su URM Vilniuje, yra identifikuojama ir sprendžiama, kokios pozicijos yra laikomasi, nustatomos „raudonos linijos“. Suderinus rezoliucijas ir jas patvirtinus valstybės narės numato įsipareigojimus, ko imsis.

„Šioje sesijoje svarbi rezoliucija buvo dėl smurto prieš moteris ir mergaites panaikinimo. Koronaviruso laikotarpiu moterys būdavo daug daugiau laiko uždarytos su artimu parneriu, kuris dažnai ir yra agresorius, tad moterų situacija pasaulyje labai pasikeitė, smurtas išaugo, kai kur net 30–35 proc. pasaulyje“, – problemą, kurią sprendė, pristatė Kristina.

Pašnekovė pasakojo, kad jai taip pat tenka dirbti su rinkimais į tarptautines organizacijas, organizuoti susitikimus su užsienio valstybėmis ir pristatyti kandidatus.

Taip pat jai tenka dalyvauti posėdžiuose, pateikti atmintines ir apžvalgas URM, išryškinant pagrindinius pasisakymus, pozicijas.

„Tokio krūvio, kurį atlaikiau paskutinius mėnesius, aš būčiau neatlaikiusi, jeigu darbas man nebūtų patikęs“, – paklausta, ar mėgsta savo darbą, atsako Kristina.

 

Kristinos darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Kas motyvuoja darbe?

Gargždiškė atvira – didžiausia motyvacija – galimybė atstovauti Lietuvai.

„Patinka, kad galiu sėdėti tarp visų pasaulio valstybių ir galiu sėdėti už Lietuvos vardo lentelės. Dar ir tai, kad galiu dirbti su labai įvairiais žmonėmis, daug įvairių kultūrų, o darbas labai dinamiškas ir nė viena diena nėra tokia pati“, – diplomatės darbo privalumus vardijo Kristina.

Ji teigė, kad tokiame darbe gali be galo daug išmokti, kalbėti skirtingomis kalbomis bei mokytis naujų.

Žinoma, netrūksta ir iššūkių, bet jų, pasak pokalbininkės, yra kiekviename darbe. Jai didžiausias sunkumas – didelis atstumas nuo šeimos, laiko skirtumas: „Kai kažkas vyksta svarbaus, tu supranti, kad nepaskambinsi mamai ar broliui, jie miegos.“

Kalbėdama apie tai, koks turi būti diplomatas, moteris sako, kad reikia gebėti išlaikyti vidinę rimtį, nes būtina deramai reaguoti į įvairias, dažnai ir stresines situacijas.

Diplomatas, anot šios profesijos atstovės, turi viskuo domėtis, daug skaityti, būti atviras ir mylėti bendravimą, žmones.

„Didelė darbo dalis yra bendravimas su kitų valstybių atstovais, o tai reikalauja, kad tu išmanytum kultūrą, politiką, meną, nes bet kokiu atveju, ar stovėsi prie Didžiosios Britanijos, ar prie Australijos, ar Japonijos atstovo, reikia gebėti palaikyti pokalbį“, – įsitikinusi pašnekovė.

Be to, itin svarbu būti tolerantiškam ir atviram, nes kitų valstybių atstovų įsitikinimai gali būti ir kardinaliai kitokie.

„Sunkiose derybose matai, kad siūlomi pakeitimai tekstui yra tikrai labai nepriimtini, tačiau turi išlaikyti pagarbą ir rimtį“, – apie pagarbos žmogui, valstybei, kultūroms svarbą diplomatiniame darbe kalbėjo Kristina.

 

Siūlo pirmiausia pažinti save

Pasiteiravus apie laisvalaikį, gargždiškė teigia, kad šiuo metu Niujorke, kaip ir daug kur, yra nemažai karantino ribojimų, tad daug sričių yra suvaržyta. Gyvenimas, anot jos, priešingai nei Lietuvoje, čia nebuvo grįžęs į savo įprastą vagą.

Nepaisant to, prisipažįsta dabar dėmesį skirianti miesto pažinimui ir grožinei literatūrai. Jeigu gyvenimas grįš į įprastas vėžes, norėtų vėl lankyti baleto pamokas, kurias pradėjo universitete.

„Patinka muzika, koncertai. Nusipirkau patefoną, tai šiek tiek atsiranda namų jausmas. Ir noriu nusipirkti pianiną, nes vėl pradėjau groti“, – pasakoja Kristina.

Taip pat ją žavi menas, fotografija, prancūzų kultūra. Kalbėdama apie ateities planus, teigia, kad dar norėtų studijuoti, įgyti dar vieną magistrą.

„Dabar toli nežiūriu, noriu tobulėti ir būti naudinga mūsų diplomatiniam korpusui, o su tokiomis pandemijomis ir negali toli planuoti“, – šypteli pašnekovė, kuri šiuo metu grįžo Kalėdoms į gimtąjį miestą. – Nepaisant, kad ir koks gražus Niujorkas, Kalėdų eglutė Gargžduose, mačiau, irgi labai graži.“

Galiausiai, pasiteiravus, kokį patarimą ji galėtų duoti jaunam, savęs profesinėje srityje tebeieškančiam žmogui, diplomatė mano, kad vieno recepto nėra. Jos teigimu, pirmiausia reikėtų geriau pažinti save, atrasti, kas patinka, „veža“, tada galima bandyti atsirinkti.

Ji iš savo patirties gali pasakyti, kad reikia pamiršti tokias kategorijas, kaip prestižinės profesijos. Esą ir ją daug kas bandė atkalbėti nuo teisės pasirinkimo, mat teisininkų yra daug.

„Nebijoti rizikuoti, pabandyti, vidinė nuojauta gali nuvesti ten, kur reikia būti“, – sako Kristina, ragindama atsiriboti nuo kitų nuomonių. <...> Kai atvykau į Niujorką, viena gera draugė ir kolegė man pasakė: „Neleisk primesti niekam, kokį tu nori turėti Niujorką“. Aš perfrazuosiu – neleisk niekam pasakyti, koks tu turi būti.“

 

Projektas „Kaip tapti...“ rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Asmeninio archyvo nuotraukose – Kristinos gyvenimo akimirkos:

 

 

20 gruodžio 26, Šeštadienis 11:12
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Straipsnių ciklą „Kaip tapti...“ tęsiame interviu su trečius metus Gargždų seniūnijoje socialinio darbo specialiste dirbančia Zose Stoniene. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos absolventė papasakojo savo gyvenimo istoriją, atviravo apie pomėgius bei pasirinktos karjeros niuansus.

 

„Geriausiai mane apibūdina žodis „kūrybiška“, – prisistatydama sako Zosė.

Laisvu laiku piešimu ant veidukų, kalėdinių dekoracijų, atributų kūrimu ir kitomis meniškomis veiklomis užsiimanti moteris džiaugiasi, kad darbas seniūnijoje yra tikslesnis ir pristabdo, kad kurdama gyvenime „nenueitų į lankas“.

„Meniškumo gyslelė kažkiek ir darbe padeda – nors dirbu su išmokomis, kartais stengiuosi į susiklosčiusią situaciją pažiūrėti kūrybiškai, bent jau bendraudama su žmogumi, kad nebūtų tik „sausas“ aptarnavimas. Galiu ir kokią tezę pritaikyti ar juokelį, jei matau, kad žmonės linkę daugiau bendrauti, o dažniausiai jie to nori – pabūti ilgiau kabinete, nei reikia laiko prašymui užpildyti.“

 

Gyventi Lietuvoje – tėčio svajonė

Zosė gimė lietuvio ir rusės šeimoje, toli nuo Lietuvos – Kazachstane. Savo šeimą ji apibūdina kaip netipiškai lietuvišką – tradicijos perimtos tiek minėtos tolimosios šalies, kurioje augo tėvai, tiek vėliau – ir lietuviškos.

„Tėtis gimė tremtyje, niekada nebuvo Lietuvos matęs, bet visada svajojo čia gyventi. Atvykęs atostogų, pamatė, kokia tai nuostabi šalis ir grįžęs pasakė, kad kraustomės, – atvykimo į Lietuvą istoriją prisiminė pašnekovė. – Kadangi tėtis pagal profesiją geologas, sužinojo, kur yra darbo perspektyvos – turėjo galimybę rinktis iš Šiaulių ir Gargždų. Pasirinko Gargždus ir šis miestas tapo man beveik gimtuoju – gyvenu čia nuo 8-erių.“

Atvykus į Lietuvą teko mokytis ir lietuvių kalbos, kurios Zosė iki tol visai nemokėjo.

„Į Gargždus atvykome 1990-ųjų rugpjūtį. Pusmetį, iki 1991-ųjų sausio įvykių, dar galėjome susikalbėti rusiškai, vėliau viskas pasikeitė kardinaliai. Gargždai – mažas miestas, ir jeigu čia gyvenai, turėjai kalbėti lietuviškai, niekam nepaaiškinsi, kad mes tik pusmetį grįžę, kad esu tremtinių vaikas – teko prisiderinti“, – pradžią Gargžduose prisiminė moteris.

Zosė turi 6-eriais metais jaunesnę, taip pat labai kūrybišką seserį Albiną, kuri dirba J. Lankučio bibliotekos vaikų literatūros skyriuje.

„Susimojuojame kartais su seserimi darbe pro langus“, – šypsosi pašnekovė.

Moteris teigia, kad su sese yra panašios – ne tiek išvaizda, kiek bendravimo maniera, todėl atsitinka ir taip, kad žmonės jas supainioja: „Mano klientai sveikinasi su ja, jos – su manimi. Būna ir kuriozinių situacijų – visai neseniai vienoje parduotuvėje ieškojau kalėdinių dovanų, pritrūkus pinigų, paprašiau, kad paliktų prie kasos ir vėliau atsiimsiu. Taip sutapo, kad ten pat užsuko ir sesuo, tai prekes pardavėja norėjo atiduoti jai, galvojo, kad aš grįžau.“

 

„Geriausiai mane apibūdina žodis „kūrybiška“, – prisistatydama sako Zosė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Apie pedagogus – šilti prisiminimai

Pasiteiravus, kokie prisiminimai likę iš mokyklos laikų, pašnekovė sako, kad įvairūs: „Mokykla asocijuojasi man su dideliu krūviu, įsipareigojimu, atsakomybe, egzaminų baime, kuri iki šiol dar nėra dingusi. Bet yra ir kita pusė – džiaugiuosi, kad vyresnėse klasėse teko mokytis „Vaivorykštėje“ (prieš tai mokėsi „Krante“ – aut. past.), nes ten buvo erdvės kūrybai.“

Zosė gimnazijoje dalyvavo prezidentūros veikloje – jų karta įgyvendino idėją įrengti prezidentūros kabinetą, kurio nebuvo iki tol, inicijavo skambučio pokyčius – pasibaigus pamokai, koridoriuose ėmė skambėti dainos.

Pakalbinus, kokie dalykai sekėsi ir kokie nelabai, pašnekovė atvirauja, kad jos širdis – humanitarės, bet protas liepė rinktis tiksliuosius mokslus.

„Lietuvių kalbos labai gerai taip ir neišmokau, gal klausos neturiu, dar dabar tenka pasukti galvą dėl rašybos, todėl, bijodama egzaminų, pasirinkau realinį profilį, – atviravo skaitovų, poezijos konkursuose dalyvavusi, savo eiles kūrusi pašnekovė. – Nelabai sekėsi ir fizika, mokytojos prašydavau, kad neduotų sunkių klausimų, nes fizikos tikrai nestudijuosiu.“

Paprašyta įvardyti, kokie pedagogai padarė didžiausią įtaką, Zosė sako, kad šilčiausiai prisimena tuos, kurie turėjo humoro jausmą, mokėjo juokais pasakyti teisybę, kuri neskambėjo kaip patyčios.

„Pati dabar turiu vaikų, tad žinau, kad patyčios nebūtinai gali būti tik tarp vaikų, būna gan skaudūs pasakymai ir iš mokytojų, – teigia moteris. – Džiaugiuosi, kad kai aš mokiausi, „Vaivorykštė“ dar buvo pilna tokių pedagogų, kurie tokie yra tiesiogine to žodžio prasme – mokytojai iš pašaukimo.“

Kaip gerąjį pavyzdį gimnazijos absolventė įvardija lietuvių kalbos mokytoją Daivą Toliušienę.

„Man patiko jos pamokos, matėsi, kad ji mėgaujasi dėstomu dalyku, mokėjo įkvėpti. Ji sugebėjo kiekvieną rašytoją, poetą paversti ypatingu, atrodydavo, kad štai šitas pats „fainiausias“. Ją įsiminiau ir dėl gebėjimo pašmaikštauti. Kartą kažkas atėjo į pamoką nepasisveikinęs, tai ji ir sako: „Nei labas, nei išgraužk.“ Aš šį posakį iki šiol vartoju,“ – šypsosi pašnekovė, prisipažinusi, kad net ir neišlaikytas lietuvių kalbos valstybinis egzaminas neapkartino prisiminimų apie pamokas.

Geru žodžiu pokalbininkė mini ir savo klasės auklėtoją, kūno kultūros mokytoją Rimantą Mikalauską: „Mūsų klasė buvo gan sportiška, mokytojas per daug nesikišo į mūsų reikalus, bent kontakto nestigo. Aš išsiskyriau savo apranga – buvau „pankė-gotė“, dabar gal nieko nenustebintum, o tada buvo išsišokimas, bet auklėtojas, kad ir pašmaikštaudavo dėl to, niekada neliepdavo persirengti ar kažką keisti – kūrybiškai gan į mane žiūrėjo.“

Teigiami prisiminimai likę ir apie kūno kultūros mokytoją Valentą Marcinkevičių: „Nebuvau labai atletiška, tai jis man juokaudamas pažadėjo, kad nupirks naujus sportbačius, jei sunešiosiu turimus. Aišku, to daryti jam neteko.“

 

Studijų pasirinkime – likimo pokštai

Baigusi mokyklą Zosė išvyko studijuoti į Vilnių. Sostinę pasirinko, kaip pati sako, dėl dviejų priežasčių – dievino šį miestą, o ir mylimas žmogus jau studijavo Vilniuje.

„Labai norėjau studijuoti psichologiją, bet Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas – aut. past.) komisija peržiūrėjo balus, pasakė, kad jie nėra labai aukšti, o konkursas didžiulis ir pasiūlė pabandyti kitas jų siūlomas studijas – fizikos, – prisiminė pašnekovė, mokykloje tvirtai maniusi, šio dalyko niekada nestudijuosianti. – Pasidaviau avantiūrai, būčiau pasirinkusi bet kokias studijas, kad tik Vilniuje.“

Studijų kryptis nebuvo itin miela širdžiai – Zosė sako pusę metų studijavusi, kitą pusę – prasikankinusi: „Vasarą išvykau savanoriauti į vaikų vasaros stovyklą, savanorystė pastūmėjo pakeisti specialybę, todėl rugsėjį į fizikos studijas taip ir negrįžau – padariau metų pertrauką.“

Per tuos laisvus metus pokalbininkė sako išbandžiusi darbą „Maximoje“, vėliau įsidarbinusi administratore, todėl norėjo studijuoti viešąjį administravimą, bet čia ir vėl likimas padarė savo: „Nežinau, ar nebebuvo vietos, ar neatitiko balai, neįstojau į administravimą, o antru numeriu buvau užrašiusi Lietuvoje gan naują dalyką – socialinę pedagogiką, į kurią įstojau.“

Pirmus metus studijuodama socialinę pedagogiką Zosė sako supratusi, kad mokosi tikslingai – buvo ne tik nesudėtinga, bet labai įdomu.

„Mokytis sekėsi puikiai, egzaminams beveik nereikėjo ruoštis ir sėkmingai baigiau studijas, todėl nusprendžiau tęsti – įstojau į socialinio darbo magistro studijas Mykolo Romerio universitete. Konkretesnė kryptis – vaiko teisių apsauga. Mokslai irgi buvo įdomūs“, – sako Zosė užsiminusi, kad jei būtų daugiau žinojusi apie šias studijas, būtų jas pasirinkusi sąmoningai iš karto po mokyklos.

 

Zosė teigia, kad socialiniam darbuotojui reikalingos įvairios savybės, vien empatijos neužtenka, o labiausiai darbe padeda kantrybė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kol myli savo darbą – gali nuveikti daug

Gimus vaikui Zosė nusprendė palikti Vilnių ir grįžti į Gargždus.

„Mano praktika, kai studijavau, parodė, kad vaikams sostinėje gyventi nelengva, pamačiau daug gatvės, „nereikalingų“ vaikų. Vilniuje pakankamai daug nesaugios erdvės, galima nuklysti, tad atsiradus vaikui, prioritetu tapo jo saugumas, o Gargždai, kaip žinojau, – jaukus šeimos miestas“, – grįžimo į vaikystės miestą priežastis nusakė moteris.

Grįžus į Gargždus reikėjo rasti darbą, tokį pasiūlė tuomet neseniai atsidaręs Gargždų socialinių paslaugų centras.

„Grįžau, kai dar studijavau magistrantūroje. Ėjau į Švietimo skyrių pasiteirauti, gal kurioje mokykloje reikalingas socialinis pedagogas, bet tokio poreikio nebuvo, tad man pasiūlė nueiti į Socialinių paslaugų centrą, nes ten reikėjo socialinių darbuotojų, – darbo paieškas prisiminė gargždiškė. – Prisistačius Socialinių paslaugų centre man pasiūlė ateiti savanoriauti, nes iš pradžių jie pasižiūri, kaip sekasi, tik tada siūlo darbą. Pasakiau, kad viena augindama vaiką dėl finansinių priežasčių negaliu savanoriauti ir jie sutiko mane įdarbinti. Kiek vėliau, jau ten darbuojantis, direktorė pasakė, kad patikėjo manimi jau pirmą dieną, pamatė šiltas akis, todėl sutiko duoti darbą, tada ir supratau, kad kol myli savo darbą, gali nuveikti jame labai daug.“

Per 8-erius darbo Gargždų socialinių paslaugų centre metus Zosė turėjo daug kūrybinių darbų – su keramika, teatru, daile.

„Buvo labai daug kūrybos, bijojau, kad pasinersiu į ją per daug ir norėjau save „atstatyti į rėmus“, reikėjo tikslumo gyvenime, priversti save daugiau mąstyti, daugiau atsakomybės, todėl nusprendžiau pabandyti „sausesnį“ darbą – su išmokomis“, – įsidarbinimo į Gargždų seniūniją priežastį nusakė moteris, pripažinusi, kad buvę tuomet kolegos, sakė, jog ji pražūsianti tokiame darbe.

Zosė teigia, kad džiaugiasi tokiu savo sprendimu – darbe daugiau konkretumo, o kūrybai lieka laiko laisvalaikiu.

 

Mėgstama laisvalaikio veikla – piešimas ant veidukų šventėse. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nežinai, ko tikėtis

Socialinio darbo specialiste dabar dirbanti Zosė teigia, kad darbe niekada nežinai, kas šiandien įeis pro duris, o tai tuputį ir gąsdina: „Nežinau, ar būsiu pasiruošusi, ar užteks žinių, kas ateis ir su kokia problema, bet tai ir savotiškas adrenalinas. Darbas nėra tik prašymo priėmimas, bet ir ryšio su žmogumi užmezgimas.“

Profesinį pasitenkinimą seniūnijos darbuotojai teikia, kuomet pavyksta žmogui išspręsti problemą, suteikti jam reikiamą informaciją, sako dirbanti tam, kad padėtų ir džiaugiasi galėdama suteikti pagalbą.

„Kartą su kolege sulaukėme prašymo važiuoti į stotį – ten žmogus be nuolatinės gyvenamosios vietos neduoda ramybės, nežinoma, ką su juo daryti, o jis ir peilį prie savęs turi. Vykau ne su kokiu vyru, ar patirties turinčiu žmogumi, o su smulkesne, jaunesne kolege – abi „šviežios“ dar gan darbuotojos, viena į kitą kabinamės darbe. Pakalbinome tą žmogų, matome, kad lyg ir leidžiasi į kontaktą. Kadangi jis be gyvenamosios vietos, mums reikėjo įvykdyti planą – užregistruoti Užimtumo tarnyboje, kad galėtų kreiptis dėl socialinės pašalpos. Žinojome, kad gyveno Nakvynės namuose, turėjo neįgalumo pažymą, kurios neprasitęsė. Teko sutvarkyti jam visus dokumentus ir nuvežti į Švėkšną, po to parsivežti iš ten. Vienas skambutis, o intensyvaus darbo su tuo žmogumi – visam mėnesiui“, – išskirtinę istoriją pasakojo pašnekovė.

Zosė sako, kad visada jaudinasi dėl savo klientų, užregistruoti žmogų Užimtumo tarnyboje viena, bet jei jam trūksta motyvacijos ten paskirtu laiku atvykti, pagalbos grandinė nutrūksta, todėl visada įdomu, ar nuvyko, ar pasirodė, ar laikosi duoto žodžio.

„Iš socialinės rizikos žmonių neprašome kažko labai daug, jei jis jau atėjo į susitikimą sutartu laiku, mums tai jau yra pergalė – džiaugiamės, kad bent jau laikosi žodžio, nes mūsų darbe dažnai to nebūna. Stengiamės klientus motyvuoti, nes nuo to priklauso, kaip seksis jam toliau. Dažnai pagalbos suteikimas yra vienkartinis ir nežinome, kaip toliau reikalai tam žmogui klostosi“, – atvirauja socialinė darbuotoja.

 

Svarbiausia – kantrybė

Socialinio darbo specialistė turi ir labai malonių vizitų, kuomet atvyksta žmonės pildyti prašymus gimus vaikui, ir liūdnų, kai pildomi prašymai Krizių centrui po gaisro.

„Po gaisro tenka ieškoti drabužių, baldų. Sulaukiame pranešimų ir apie vienišus žmones, kuriems reikalinga pagalba, mat sklinda iš buto nemalonus kvapas. Vykstama įvertinti. Susiduriame dažnai su nenoru priimti pagalbą – matome, kad sveikatos būklė yra prasta, o iškvietus greitąją medicinos pagalbą, atsisako vykti į ligoninę. Tokiu atveju esame bejėgiai – jei žmogus nepriima pagalbos, negalime jam jos suteikti“, – darbo specifiką apibūdino pokalbininkė.

Socialinė darbuotoja sėkme laiko tai, kad žmogui po pokalbio palengvėja: „Mes nežinome, kiek žmogus iki atėjimo pas mus išgyveno, iš kokios aplinkos atvyko. Vienam gali padaryti labai daug ir jis nebus laimingas, nes galbūt pripratęs gauti pagalbą arba jam tai atrodo natūralu, nes priklauso, o kitam pradžiuginti užtenka labai mažai – maloniau pabendrauti, su gimtadieniu pasveikinti ir jie būna nustebinti gavę to dėmesio, kuris neįeina į prašymo priėmimą.“

Zosė teigia, kad socialiniam darbuotojui reikalingos įvairios savybės, vien empatijos neužtenka, o labiausiai darbe padeda kantrybė.

„Žmonės ne visada laikosi žodžio, kartais pamatai, kad suteikta pagalba nėra pakankamai vertinama, turi duoti, o kiek žmogus pasiima – jo reikalas. Kartais sulauki kaltinimų, nukreiptų į tave asmeniškai, nesvarbu, kad mus apriboja įstatyminė bazė, aprašai, ką galima skirti, bet žmogui čia ir dabar yra blogai ir jis galvoja, kad čia dėl tavo kaltės negauna pagalbos. Tuomet labai reikia kantrybės, kad nepalūžtum ir pats nepradėtum kaltinti, – sako pašnekovė. – Reikia ir kūrybos – kaip pavyzdžiui iš tos pačios stoties prisivilioti žmogų atsisėsti į automobilį, kažkur važiuoti, registruotis. Jie dažniausiai neturi, ko prarasti, sako: „Kodėl turiu važiuoti? Man ir čia gerai“. Tenka kažkaip apžaisti, užmegzti kontaktą, įtikinti.“

 

Zosė nepraleidžia progos savanoriauti, dažnai dalyvauja ir „Maisto banko“ akcijose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Specialybė – sunki, bet prasminga

Zosė sako, kad socialinio darbuotojo specialybė – viena pavojingiausių. Pandemijos laikotarpiu, kai dauguma gali prisitaikyti dirbti nuotoliniu būdu, socialiniai darbuotojai tokios galimybės neturi.

„Turėjome 680 maisto gavėjus, kuriems reikėjo įteikti kalėdinius davinius. To nuotoliniu būdu nepadarysi. Pavasarį, pandemijos pradžioje, reikėjo nupirkti produktus ir pristatyti sergantiesiems koronavirusu, esantiems saviizoliacijoje. Dabar jau viskas aiškiau, o pradžioje buvo mažai informacijos apie ligą, tvyrojo baimė, bet reikėjo reaguoti iš karto, nes žmonės sėdėjo be maisto, – prisiminė moteris. – Supratau, kad turiu nugalėti baimę, nes be manęs niekas to nepadarys. Teko susimąstyti, ar nepažeidžiu savo orumo, kokios yra ribos, juk nepadėsi visam pasauliui, bet žinai, kad esi vienintelis, galintis atnešti to maisto. Kartais tenka su savimi stipriai dirbti, rasti motyvacijos, nes turi šeimą, rizikuoji savo ir jų sveikata. Lygiai taip pat, kaip ir medikai, manau, jie irgi yra vidiniuose svarstymuose.“

Paklausta, kas teikia motyvacijos, Zosė pirmiausia įvardija grįžtamąjį ryšį – net ir bendraujant telefonu, malonu išgirsti „Ačiū, buvo malonu bendrauti.“

Taip pat moteris dėkinga kolegei: „Kartais bandai savo šeimai papasakoti, su kokiais sunkumais susidūrei darbe, bet matai, kad nesupranta, o kolegė žino tą būseną, matė vieną ar kitą situaciją ir kai sakau, kad nebegaliu daugiau, pateikia pavyzdį, kuomet kažką pavyko išspręsti – taip viena kitą ir motyvuojame. Kartais sakau, kad pabūsiu pikta, bet girdžiu, kaip kolegei padėkoja, suprantu, kad negaliu nemaloniai bendrauti.“

Zosė savo specialybę, nors ir sunkią, visgi apibūdina kaip labai prasmingą, leidžiančią save realizuoti, tačiau sako, kad reikia būti emociškai stipriu ir jaunimui, galvojančiam apie socialinį darbą siūlo pirmiausia ateiti pasavanoriauti – Gargždų seniūnija tokią galimybę suteikia.

„Savanorystė yra realiausia galimybė pajusti, kuo nori būti, leidžia iš arčiau pamatyti specialybės „virtuvę“, pabūti toje aplinkoje. Jei būčiau ilgėliau pasavanoriavus kokiam dienos centre, nežinau, ar rinkčiausi socialinį darbą, galbūt būtų kas išgąsdinę, o gal ir ne“, – savanorystės naudą įvardijo pašnekovė.

Artėjančių šventų Kalėdų proga Zosė linki išmokti jausmus reikšti kitaip – ne per daiktus, nes žmogiškumo niekas neatšaukia: „Žmonės sako, kad dabar – baisus laikotarpis, o aš džiaugiuosi, kad nurimome, apmąstėme. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įmanoma nuotoliniu būdu rodyti dėmesį, būti maloniems, maloniau atsiliepinėti telefonu, suteikti išsamesnę informaciją, nei priklauso dirbant vienoje ar kitoje įstaigoje. Įrodykime, kad sudėtingu metu galime išlikti žmogiškesni nei tada, kai tam yra tinkamos sąlygos.“

 

Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

20 gruodžio 18, Penktadienis 11:51
Skaityti daugiau ... 0

Prieš 3-ejus metus Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi Aurelija Krebsaitė (22) diplomų įteikimo šventėje atsiėmė ir portalo „Mano Gargždai“ premiją už aktyvumą. Jau tuomet kalbinta pašnekovė žinojo, kad ją domina makiažo meistrystė ir buvo pasirengusi studijuoti „Grimo akademijoje“. Panašu, kad pasirinktas kelias teisingas – Aurelija, dirbanti laisvai samdoma grimo dailininke, per tokį trumpą laiką jau spėjo sukurti įvaizdžius dviem ilgametražiams filmams, vienas jų – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas“, žinomų prekinių ženklų, tokių kaip „Lego“, „Adidas“, „Telia“ ir kt. reklamoms. Apie „nematomą“ grimo dailininko darbą – naujoje projekto „Kaip tapti...“ publikacijoje.

 

Projektas „Kaip tapti...“ rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Nuo vaikystės – komunikabili ir veikli

Pradėdama pokalbį Aurelija atvirauja, kad iš tiesų jai nelengva apibūdinti save, esą tai geriausiai galėtų padaryti draugai. Visgi, mergina prisipažįsta, kad jai niekada nekildavo problemų susirandant draugų – buvo iš tų, kuri drąsiai gali inicijuoti pokalbį, o bendravimas jai teikia malonumą.

Nuo vaikystės Aurelija pasižymėjo smalsumu ir aktyvumu.

„Užaugau laimingoje šeimoje, kurioje visi man leido bandyti viską, ką aš noriu. Būreliai, aktyvumas iš to ir prasidėjo. Ateidavau, parodydavau sutartį, tėvai pasirašydavo, jie visur leido, niekas nespaudė kažkur eiti, leido keisti, jeigu norėjau kažko naujo“, – tėvų lankstumą prisiminė šeimoje jauniausia dukra.

Be Aurelijos mokykloje neapsieidavo greičiausiai nė vienas renginys: ji dalyvaudavo tiek scenarijaus rašyme, tiek jų vedime. Moksleivė buvo įsitraukusi ir į gimnazijos neformaliojo švietimo „Informacijos sklaidos klubas“ veiklą, vykdė ir inicijavo ne vieną akciją, projektą, taip pat vedė ir Gargždų miesto gimtadienio renginį.

„Dalyvaudavau visur. Mąsčiau apie mokyklos laikus – pasiilgau, neseniai tvarkydamasi radau mūsų vesto renginio tekstą, kai baiginėjome mokyklą, smagu prisiminti visus vestus renginius, jų organizavimą“, – su nostalgijos gaida kalbėjo pašnekovė.

Mergina iki šiol su šypsena prisimena ir „Mano Gargždai“ premiją už aktyvumą – esą tai buvo didžiausias įrodymas tėvams, kad jos veikla prasminga: „Premijos lenta tebestovi kambaryje iki šiol ir niekas nedrįsta jos išmesti.“

Kalbėdama apie savo asmenines savybes, Aurelija taip pat pamini savo jautrumą – ją gali sugraudinti ir skaudūs žodžiai, ir liūdnas filmas. Per laiką, kaip pati sako, išmoko geriau valdyti savo emocijas.

„Dabar mano darbe reikia išlikti profesionalesnei, nerodyti tų emocijų, nors retkarčiais jos ir kyla“, – argumentavo pašnekovė.

 

Literatūros analizės padeda iki šiol

Mergina pasakojo, kad pirmose gimnazijos klasėse svajojo apie genetiką, dėl to A lygiu buvo pasirinkti ir biologijos, chemijos mokomieji dalykai.

Apsisprendimą pakeitė VU mobili laboratorija, kuri buvo atvažiavusi į gimnaziją: „Ten galėjau išbandyti savo įgūdžius, pamatyti, kaip viskas vyksta tokioje aplinkoje. Patiko, bet supratau, kad tai yra ne man, nes labiau patinka komunikuoti, kalbėti, o ne sėdėti ir tyrinėti. Tačiau labai gerbiu tuos žmones, kurie tą sugeba.“

Ji teigė, kad visą laiką ją žavėjo literatūra – skaityti, domėtis, analizuoti kūrinius.

„Gal ir auklėtojos Zofijos Vaitkuvienės įdirbis, nes labai mokėjo perteikti tuos kūrinius“, – atviravo Aurelija.

Jos teigimu, visa tai yra labai reikalinga ir padeda dabartiniame jos darbe. Prieš kuriant įvaizdžius reikia gilintis į scenarijus, analizuoti charakterius, įsivaizduoti, kaip jie turėtų atrodyti, o taip pat jų išvaizdos sukūrimas turi sutapti su režisieriaus matymu.

Gargždiškė akcentavo, kad be lietuvių kalbos jos grimo dailininkės profesijoje itin reikalinga ir anglų kalba. Tad ji dėkinga ir savo anglų kalbos mokytojai Astai Jonauskienei, kuri ją skatino stengtis ir mokytis.

Makiažo įmantrybėmis Aurelija susidomėjo dar mokykloje, būdama 15-os metų baigė vizažistės kursus, tačiau visą laiką „kalė sau į galvą, kad tai bus jos hobis, bet ne darbas“. Viskas pasikeitė, kai 10 klasėje ji atvirų durų renginyje pamatė „Grimo akademijos“ kurso pristatymą.

Tai apvertė jos planus aukštyn kojomis. Kaip pati sako, sunku paaiškinti, kas ją motyvavo ir kodėl taip užsigeidė baigti šią akademiją – „neturiu paaiškinimo, bet ėjau su visa aistra ir širdimi“.

Tiesa, dar reikėjo įtikinti ir tėvus, tačiau per pusantrų metų pavyko įrodyti, kad šios minties neatsisakys ir jie sutiko su jos apsisprendimu. Taip Aurelija atsirado Vilniuje – „Grimo akademijoje“.

 

Pirmasis ilgo metro filmas, kuriame gargždiškė dirbo – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas", šiemet pasiekęs kino ekranus. Asm. archyvo nuotr.

 

Sužavėjo filmavimo aikštelė

Ten mergina baigė pusės metų intensyvius grimo dailininkės kursus, kuriuose profesionalūs mokytojai atskleidė ne tik praktines grimerės darbo puses, buvo mokomasi ir teorijos, pavyzdžiui, meno istorijos.

„Ėjau be didelio tikslo, ką aš darysiu po to. Tačiau, kai ten atsidūriau, atsidaviau 100 procentu ir pasiėmiau viską, ką tik galėjau“, – pasakojo gargždiškė, per pusmetį surinkusi 200 valandų praktikos valandų.

Ji gyrė profesionalią mokymosi aplinką, daug patirties turinčius dėstytojus – savo srities profesionalus, dirbančius teatre, kine. Pirmą kartą į filmavimo aikštelę padėti savo dėstytojai vykusi Aurelija prisipažįsta buvusi sužavėta tokios naujos ir prieš tai nematytos aplinkos.

„Aš niekada nežinojau, kaip viskas ten vyksta, nebuvau mačiusi to iš arti, net nežinojau, kiek yra skirtingų profesijų atstovų. Atkakliai įsikibau į projektus, filmavimus, labai tą pamilau“, – atviravo pašnekovė, pridurdama, kad po to nepraleisdavo nė vieno kvietimo asistuoti grimo meistrams filmavimuose.

Pasak Aurelijos, labiausiai filmavimo aikštelėje ją sužavėjo atmosfera – vienoje vietoje dirbanti 30-40 žmonių ar net didesnė komanda „yra nuostabi, bendradarbiaujanti, visi suvokiame kiekvieno darbą ir vertiname jį.“

„Visas šis bendradarbiavimas tikriausiai yra vienas didžiausių stimulų, kodėl ten gera būti. Kad ir kaip būna sunku ir pavargstame, iškyla nesklandumų, žinai, kad yra žmonių šalia, kurie palaikys, paguos, pagirs“, – darbo užkulisius atskleidė gargždiškė, kuri pradžioje ir po 12 valandų darbų grįždavo susižavėjusi ir kupina geriausių emocijų ir dar ilgai negalėdavo užmigti.

„Grimo akademijoje“ makiažo meistrės egzamino darbas užėmė pirmąją vietą, o stendas su jos vienu iš darbų iki šiol puošia mokymo įstaigą.

„Tai žingsneliai, kurie rodė, kad esu teisingame kelyje“, – prasitarė grimo dailininkė.

 

2019-aisiais Aurelijos kurto įvaizdžio fotografija pelnė pirmąją vietą „Kūrybinės grafikos" kategorijoje. Marko Cechanovičiaus nuotr.

 

Nuo neapmokamų projektų iki darbo su žinomu režisieriumi

Aurelija atskleidžia, kad pirmuosiuose projektuose dirbdavo neapmokamai. Pirmasis rimtas pasiūlymas, kurio ji neatsisakė – trumpametražis režisierės Klaudijos Matvejevaitės filmas „Kai perplauksi upę“, kuris pelnė ir geriausio lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimą.

„Tai vienas įsimintiniausių projektų, padaryta pradžių pradžia. Ten galėjau klausti, kai gauni grafikus visokiais šriftais ir užkodavimais parašytus. Galėjau matyti, kaip ruošiasi profesionalios kostiumininkės ir kaip šneka su režisiere, pateikia pasiūlymus, padaro pavyzdžius. Tą aš iki šiol darau“, – savo išmoktas pamokas prisiminė pokalbininkė.

Ji akcentavo, kad tai buvo didelis šuolis link kitų projektų. Dabar, kai jau pati kviečiasi asistentes iš „Grimo akademijos“, Aurelija bando jas įtikinti, kad reikia nebijoti praktikuotis be atlygio: „Kai eisi apmokamai, nebeturėsi teisės laisvai klausinėti.“

Pirmasis ilgo metro filmas, kuriame gargždiškė dirbo – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas“, šiemet pasiekęs kino ekranus.

„Grimavau prieš pusantrų metų ir tik dabar išėjo, aš buvau dar jaunesnė ir turėjau labai didelę garbę įrodyti savo profesionalumą režisieriui Romui Zabarauskui, tai buvo didelis iššūkis, bet tuo pačiu ir mano didelė svajonė“, – sako grimo dailininkė.

Neseniai buvo baigtas filmuoti ir antras ilgametražis filmas, kuriame pagrindine grimere buvo Aurelija.

„Tai bus filmas apie vaikus. Neturėjome Lietuvoje tokio filmo, kur pagrindiniai aktoriai būtų vaikai. Labai smagu buvo tokius aktorius turėti, kurių neįmanoma suvaldyti“, – apie kitą projektą pasakojo grimerė.

Pati Aurelija nežino, koks bus galutinis rezultatas, kol nenueina į peržiūrą ar kino salę: „Prieš „Advokato“ peržiūrą buvo didelis stresas, ypač, kai filmai išleidžiami po didesnio laiko, o aš nuolat tobulėju ir išmokstu ką nors naujo. Tuo metu tam tikrus dalykus daryčiau jau kitaip“.

Ji pridūrė, kad kino industrijoje pirmo karantino metu darbai buvo sustoję, tačiau dabar viskas vyksta labai intensyviai, „visi tarsi ant adatų, bijo, kad užsidarys ir nori kuo greičiau pasidaryti darbus.“

 

Darbo filmavime akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Kaip atrodo darbo diena?

Gargždiškės darbo dienos rutina priklauso nuo įgyvendinamų projektų – ji yra savarankiškai dirbanti laisvai samdoma grimo dailininkė. Dirba ten, kur pakviečia – šioje industrijoje yra itin svarbios rekomendacijos, reklama sklinda „iš lūpų į lūpas“.

Aurelija pasakoja, kad vykstant kino juostų filmavimams, darbo pamaina trunka 12 valandų, o darbas gali vykti nuo pat ankstyvo ryto, arba kaip tik – naktį. Prieš pradedant darbą filmavimo aikštelėje reikalingas didelis pasiruošimas – scenarijaus, charakterių analizavimas, susitikimai, makiažo testai su aktoriais.

„Filmavimo aikštelėje nebeturime laiko diskutuoti ir viskas vyksta labai dideliu tempu. Man tenka ne tik makiažą, bet ir plaukus, bendrą įvaizdį padaryti daug greičiau, negu galima sau leisti makiažo salone. Tai yra ieškojimas greitesnių sprendimų su tokiu pačiu rezultatu <...> Ne visą laiką tie grimai būna gražūs – retai išleidžiame su vakariniais makiažais, dažnai suprakaitavusius, paraudusius ir visokius. Tai yra personažo kūrimas, minimalesnis nei teatre, turi matytis natūralumas“, – skirtumus nuo vizažisto darbo specifikos atskleidė pašnekovė.

Jai tenka pasirūpinti ir aktorių ar modelių veidu, plaukais, rankomis. Jeigu reikia, kuriami ir minimalūs specialūs efektai – kraujas, žaizdos.

Būtent grimo ir kostiumo dailininkai yra pirmieji, kurie susitinka su aktoriais.

„Nuo mūsų labai priklauso, koks išeis žmogus į aikštelę: su kokia nuotaika, energija. Dedame daug pastangų suteikti saugią atmosferą, žiūrėti, ar nori kalbėti, ar nori repetuoti savo tekstus“, – komunikacines darbo subtilybes komentavo grimerė, kuri net ir jeigu kažkas nepavyksta, negali to parodyti aktoriams ir turi visada išlikti rami.

Kai aktorių įvaizdžiai paruošiami, grimerių darbas persikelia į aikštelę: „Budime prie ekranų, prižiūrime aktorius, nes svarbiausia filme – tęstinumas, reikia prižiūrėti kiekvieną sruogą, plaukų padėti, blizgėjimą ir daug kitų specifinių dalykų. Ir gal kitiems neatrodo tai labai sunkus darbas, bet filme žiūrint pasimatytų, jeigu būtų kažkas ne taip.“

Kadangi filmavime scenos būna išmėtytos, niekas nevyksta nuo pradžios iki galo, reikalingi ir aktorių išvaizdos pokyčiai, kur vėl reikalinga grimo bei kostiumo dailininkų pagalba. Pasiteiravus, kiek dažniausiai įvaizdžių tenka kurti per vieną filmavimo dieną, Aurelija atskleidžia, kad dažniausiai vienas grimo dailininkas rūpinasi kelių pagrindinių aktorių išvaizda, o jeigu jų yra daugiau, talkina asistentai.

„Reikėjo vieną dieną nuo pat ryto paruošti 6 žmones. Turėjau asistentę, nes niekas nenori tris valandas anksčiau ateiti, o po to sėdėti ir laukti. Išleidus tokį kiekį žmonių į filmavimo aikštelę, kad ir 5-is pagrindinius aktorius, reikia ir prižiūrėti, yra reikalų“, – atviravo pokalbininkė, pridurdama, kad vertina kiekvieną minutę, kai leidžiama prieiti ir pakoreguoti trūkumus.

 

Darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Dirba ir su žinomais prekių ženklais

Pašnekovė atvira – kiekvienas projektas išmoko kažko naujo, tad pasiūlymus vertina kaip galimybę. Be mylimo darbo kino industrijoje, ji taip pat dirba ir prie reklamų kūrimo, mados fotosesijų.

Didelį darbo įvertinimą ji laiko tai, kad reklamos agentūros patiki darbą jai su pasaulyje gerai žinomais prekiniais ženklais kaip „Lego“. Įsiminė ir darbas su užsieniečiais. Pavyzdžiui, Švedijoje teko asistuoti švedų grimerei serialo filmavimuose. Taip pat teko dirbti ir su žvaigždėmis dirbančiam žinomam makiažo specialistui iš Londono „Adidas“ reklamoje.

„Ten buvo virš 100 žmonių aikštelėje. Didelė atsakomybė, viskas slapta, griežtos sutartys, negalėjome ne su „Adidas“ batais pasirodyti, nebent su bevardžiais“, – šypteli gargždiškė.

Ji išskyrė ir amerikiečių „Capella University“ reklamų fotosesiją, kurioje turėjo galimybę kurti įvaizdžius skirtingų rasių ir tautybių žmonėms.

Iš lietuvių prekinių ženklų ji vardija „Telia“, „Novaturas“, „Delfi“, „Mezon”, „Pildyk“.

„Pati nesuseku jų visų, neturiu televizoriaus, ir kai grįžtu į Gargždus ir įsijungiu televiziją – tai būna juokinga: „O! Ir šitą, ir šitą dariau“. Nueinu į „Camelia“ vaistinę, pamatau žurnaliuką, kuriame – vėlgi mano darbas. Labai sutrinku, nes nežinai, kada išeina, spėju pamiršti. Reklaminės fotosesijos smagiai nustebina, kai pamatau mieste iškabintas“, – apie netikėtumą pamačius savo grimo darbus atvirauja mergina.

Nuo 2018 metų ji kasmet dalyvauja ir „KIGSA“ kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos rengiamame konkurse. 2018 metais ji užėmė trečiąją vietą „Jaunojo talento“ mados fotografijos kategorijoje, o 2019-aisiais Aurelijos kurto įvaizdžio fotografija pelnė pirmąją vietą „Kūrybinės grafikos“ kategorijoje. Pati Aurelija šių konkursų nesureikšmina ir teigia, kad vertina juos kaip galimybę kurti pagal tam tikrus nustatytus rėmus.

„Ten reikia mokėti už dalyvavimą, yra išlaidų, nes reikia ir modelio, studijos, fotografo. Sausis dažnai mums būna „sausas“ – mažai darbų, o iki vasario 1-osios ten reikia išsiųsti darbus“, – apie palankų metą dalyvauti konkurse atviravo pašnekovė.

Pasiteiravus, ar ji priima užsakymus įprastiems makiažams, ši teigė, kad turi savo klienčių, tačiau stengiasi iš anksto į priekį užsakymų neprisiimti. Pirmenybę ji teikia projektams: „Jeigu aš turėsiu kelis makiažus ir man pasiūlys projektą, man labai skaudės širdis. Atsargiai užrašinėju, pasiimu paskutinę sekundę.“

„Aš labai nemėgstu ryškių, štampinių makiažų, kur išeina visos moterys vienodos, pas mane vyrauja natūralumas ir pritaikymas kiekvienam žmogui“, – atskleidė grimo meistrė.

 

Darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – vandenlentės, knygos, kelionės

Mergina prisipažįsta, kad ilgą laiką jos darbas buvo ir laisvalaikiu, tačiau pastaruoju metu pradėjo suprasti, kad darbas nepabostų, reikia atrasti ir kitų pomėgių. Vasarą ji išbandė ir pasinėrė į vandenlenčių sportą, Aurelijai patinka knygos – dominuoja psichologinės.

„Patinka vaikščioti, keliauti. Kai prasidėjo karantinas, pamatėme gražių vietų Lietuvoje“, – vardijo laisvalaikio praleidimo būdus pašnekovė.

Prisipažįsta, kad ir į Gargždus sugrįžta vis dažniau. Jeigu pradžioje namo traukdavo kartą per mėnesį savaitgaliui, dabar parvyksta ir dažniau, ir ilgesniam laikui.

„Grįžtu su šypsena. Labai džiaugiuosi, kad gargždiškiai vertinami Vilniuje. Kiek sutinku žmonių, kai pasakau, kad esu iš Gargždų, jie nesupranta, kodėl ten tokie faini žmonės. Labai daug aktyvių gargždiškių yra sostinėje, smagu garsinti savo miestą“, – sako Aurelija.

Ji atvirauja, kad tėvai – didžiausia palaikymo komanda – džiaugiasi jos darbais, skambina ir komentuoja televizijoje matomus grimus. Aurelija prisiminė, kad kartą mamai padarė staigmeną.

„Kai dalyvavo Jurijus Veklenko „Eurovizijoje“, mama jį labai palaikė. Aš sakau, jeigu nori, aš pagrimuosiu Jurijų. Kadangi „Grimo akademija“ su praktikantėmis dirbo „Eurovizijoje“, aš sutikau padėti su prašymu, kad Jurijus atsisės į mano kėdę. Taip ir įvyko, tada mamai nusiunčiau nuotrauką, ši džiaugėsi. Norėjosi padaryti ją laimingesne“, – smagią istoriją prisiminė Aurelija.

Pasiteiravus apie ateities planus, sako, kad sieks kuo daugiau „pasiimti iš šios profesijos“ – dalyvauti seminaruose, mokymuose, taip pat svajoja patirties pasisemti ir užsienyje. Kartą teko žiniomis dalintis su fotografijos studentais Vilniaus dizaino kolegijoje, sako, kad ši patirtis taip pat labai patiko.

„Nenoriu, kad iš mano pokalbio ir perspektyvos atrodytų taip, kad neikite studijuoti. Kol kas nebaigiau aukštojo, bet jaunimui patarčiau nebijoti bandyti, nes iš bet ko, ką tu labai myli, gali padaryti labai daug“, – patarimu savęs profesinėje veikloje ieškantiems dalinosi gargždiškė.

Ji teigė, kad jai itin padėjo vasaros užsiėmimai, tam tikri darbai, todėl ragino ir jaunimą nebijoti bandyti, eiti, pabūti šalia tų žmonių, kurių profesija domina.

„Man baisiausia, kai užstringa jauni žmonės ir bijo pasakyti, kad jie nenori to daryti, yra užspausti tėvų ar stereotipų“, – būti drąsiems imtis pokyčių ragino pokalbininkė, pridūrusi, kad šiais laikais neužtenka vien tik norėti, reikia ir stengtis.

 

Aurelijos darbus galite išvysti www.krebsaite.com

 

Akimirkos iš grimo dailininkės darbo – Asmeninio archyvo nuotraukose:

20 gruodžio 14, Pirmadienis 16:35
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt tęsia projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklą, kuris rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

Šį kartą parengėme publikaciją apie aktyvią gimnazijos absolventę, lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ vieną įkūrėjų, vadovę Rimantę Daugėlaitę-Cegelskienę.

 

„Vaivorykštėje“ kuriamas draugiškas ryšys

Rimantė, kartu su dviem jaunesnėmis seserimis – Valdone ir Algimante – augusi darnioje, tikinčioje šeimoje, apsupta meilės ir tvirtų tradicijų, jau nuo 2007 m. gyvena sostinėje. Į gimtuosius Gargždus, aplankyti tėvų su šeima grįžta bent kartą per mėnesį, o vasaromis – ir dažniau bei ilgesniam laikui, ne tik savaitgaliams.

Paklausta, kokie prisiminimai likę iš mokyklos laikų, pašnekovė teigia, kad gan pozityvūs ir šviesūs: „Labai džiaugiuosi, kad mokyklą baigiau būtent Gargžduose, kur miestas palyginus nedidelis ir tai leidžia mokykloje kurti kur kas tvirtesnį bendruomeniškumo jausmą, mano laiku, mokiniai buvo tikrai kūrybiški, nekonfliktiški.“

Rimantė sako, kad „Vaivorykštėje“ buvo apsupta nuostabių, mokinius palaikančių pedagogų – nuolat buvo kuriamas žmogiškas, draugiškas ryšys.

„Gimnazija, kai mokiausi joje, buvo labai kūrybiška mokykla, nuolat vykdavo daug įdomių renginių, projektų, administracija visad labai atvirai ir pozityviai žvelgdavo į mokinių iniciatyvas. Vienas tokių pavyzdžių – gimnazija sutiko būti mano ir draugės Lauros Žiliūtės inicijuoto projekto „Atmerk akis. Kino teatras po atviru dangumi“ organizuojanti ir administruojanti įstaiga, o tai leido mums pretenduoti į ES programos finansavimą, skirtą remti jaunimo kultūros ir socialinius projektus Lietuvos regionuose, – prisimena pokalbininkė. – Dabar, kai pagalvoju, juk sutikti su mokinės iniciatyva ir prisiimti tokią finansinę naštą ir atsakomybę – didžiulis dalykas. O štai mano mokykla pasitikėjo ir leido mums, jauniems žmonėms, skleistis, eksperimentuoti, praktikuoti ir siekti užsibrėžtų tikslų.“

Rimantė prisimena mokykloje mėgusi lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos pamokas ir teigia, kad tuomet mokėsi labai daug: „Tas noras mokytis yra išlikęs iki pat šių dienų. Atrodo, vis negana, vis norisi temptis ir mokytis kažką naujo.“

 

Šiuo metu Rimantė ne tik vadovauja savo įkurtai įmonei, bet dalyvauja ir įvairiuose projektuose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Aktyvi – nuo mokyklos laikų

Šiuo metu Rimantė ne tik vadovauja savo įkurtai įmonei, bet dalyvauja ir įvairiuose projektuose. Aktyvi ji buvo ir mokydamasi mokykloje – be kitų veiklų, lankė chorą, dalyvavo Klaipėdos rajono lengvosios atletikos varžybose, Gargždų muzikos mokykloje baigė dramos specialybę.

„Mano nuostabi dramos mokytoja Laima ruošė mane rajono ir nacionaliniams skaitovų konkursams, jaučiausi labai mylima ir vertinama. Tai irgi, manau, padėjo svarbius mano asmenybės pamatus – įgijau drąsos ir užtikrintumo kalbėti viešai, reikšti savo mintis, kūrybiškumo, atvirumo“, – sako Rimantė.

Būdama gimnaziste, ji lankė ir jaunųjų žurnalistų būrelį pas Zofiją Vaitkuvienę. Kas, kaip pati pripažįsta, stipriai prisidėjo prie gebėjimų kurti tekstus: „Iki pat dabar labai mėgstu rašyti pranešimus spaudai, filmų programų aprašymus ir pan. Rašydavau kartais ir tekstus į „Bangos“ laikraščio „Jaunimo pastogę“.“

Pokalbininkė atvirauja, kad taip pat aktyviai dalyvaudavo mokyklos prezidentūros veikloje, vesdavo kone kiekvieną gimnazijos renginį, prisidėdavo prie jų organizavimo.

Dešimtoje klasėje Rimantė rajono mokinių buvo išrinkta atstove į mokinių parlamentą – teko dalyvauti jo sesijose, įvairiuose renginiuose Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.

„Stengdavausi grįžusi po parlamento darbinių sesijų parašyti trumpą apžvalgą į „Jaunimo pastogę“, – prisimena moteris.

Pasiteiravus, ar mokykloje turėjo autoritetingų mokytojų, Rimantė išskiria savo pirmąją ir auklėtojas: „Vida Ratkuvienė – didelę širdį turinti mokytoja, kuri motiniškai mus mažuliukus ne tik mokė, bet perteikė empatijos jausmą, visa klasė buvome tarsi glaudi ir darni bendruomenė. Taip pat mano auklėtojos – iki 8-os klasės – Zofija Vaitkuvienė, nuo 8-os klasės – Dalia Žurkauskienė. Nuostabios moterys, tiek savo dalyko – lietuvių kalbos – ekspertės, tiek ir žmogiškųjų santykių mokytojos.“

 

Rimantė veda mokymus. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Studijų pasirinkimas – gan ekspromtinis

Baigusi „Vaivorykštę“ Rimantė įstojo į Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademiją Vilniuje. Apie leidybos studijas svarsčiusi mergina į stojamuosius LMTA kino vadybos specialybės egzaminus nuėjo netikėtai – draugė ruošėsi ten pat stoti į teatro vadybos studijas.

„Tai nebuvo tos studijos, kurioms tikslingai ruošiausi paskutinius mokyklos metus, turiu pripažinti, kad pasirinkimas buvo gan ekspromtinis, tačiau pavykęs. Stojamieji, susidedantys iš praktinės projekto rašymo dalies ir pokalbio su komisija, pavyko puikiai, gavau aukščiausius įvertinimus ir nusprendžiau, kad čia mano vieta“, – sako pašnekovė, pridūrusi, kad pasirinkimą dalinai lėmė ir užklasinė veikla – minėtas projektas „Atmerk akis. Kino teatras po atviru dangumi“.

„Projektas vyko 2005 m. vasarą – kartu su drauge Laura subūrėme bendraminčių komandą, su kuria surengėme 5 filmų peržiūras po atviru dangumi skirtingose Gargždų miesto erdvėse („Maximos“ stovėjimo aikštelėje, miesto parke, kiemelyje prie vaikų bibliotekos, t.t.). Šis projektas mane iš arčiau supažindino tiek su kino menu, tiek su projekto valdymu/organizavimu. Tai, manau, lėmė ir mano sėkmę LMTA stojamuosiuose“ – atvirauja pokalbininkė.

Po pirmų studijų metų LMTA, Rimantė nusprendė studijuoti ir kitą specialybę – Politikos mokslų bakalaurą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

„Kadangi studijų turinys LMTA nebuvo labai kokybiškas, o aš buvau pripratusi mokytis daug ir intensyviai, todėl nusprendžiau „nešvaistyti“ laiko ir dar imtis antro bakalauro tuo pačiu metu. Ir turiu pripažinti, kad studijos VU TSMPI mane labai tenkino, kokybė – aukščiausio lygio, dėstytojai absoliučiai savo specialybės žinovai, ekspertai“, – džiaugėsi pašnekovė.

Pasidomėjus, kas labiausiai įsiminė iš studijų metų, Rimantė mini kūrybiškus, atvirus, empatiškus grupės draugus: „Buvome labai stiprus kursas – vienas kitam labai padedantys, nekonkuruojantys, kartu kuriantys. Daug laiko leisdavome kartu ne tik paskaitų metu, bet ir po jų. Taip pat studijų metu kasmet mes, kaip jaunieji prodiuseriai studentai, turėjome įgyvendinti trumpametražio filmo projektą kartu su tuo metu studijuojančiais režisieriais, operatoriais, garso režisieriais. Tai buvo labai gera praktinė profesinė mokykla.“

 

Įkūrė agentūrą

Rimantė kartu su kolege, prodiusere Marija Razgute 2012 m. įkūrė agentūrą „Lithuanian Shorts“ – idėja kilo iš Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio organizavimo patirties.

„Pamatėme, kad lietuvių filmų kūrėjams labai trūksta juos palaikančios organizacijos, kuri rūpintųsi jų pagamintais filmais, pristatytų užsienyje, kalbėtų apie juos ir padėtų išeiti į „pasaulį“, – agentūros įkūrimo tikslus pristatė vadovė. – Sunkiausia, ko gero, buvo pristatyti save tarptautinei industrijai kaip naują žaidėją ir pelnyti pasitikėjimą bei norą bendradarbiauti. Dabar tokių problemų nebėra.“

„Lithuanian Shorts“ yra multifunkcinė organizacija, be to, kad jos pagrindinė misija yra pasirūpinti lietuviškų trumpametražių filmų sklaida, jų matomumu tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, agentūra rengia ir kino industrijai skirtus tarptautinius renginius.

„Lithuanian Shorts“ organizuoja ir Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį, kuris, pasak Rimantės, 2021 m. sausį vyks 14-ąją kartą, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių – pirmą kartą tik virtualiai.

Šiais metais agentūra pradėjo ir naują, kaip Rimantė sako, jos svajonių projektą – „Trumpas kinas“, kurio tikslas yra reguliariai pristatyti trumpametražių filmų programas kino teatrų repertuaruose.

„Ilgą laiką Lietuvos kino teatruose buvo įprasta žiūrėti tik ilgametražius filmus (tik kino festivalių metu galima išvysti ir trumpametražių filmų programų), tačiau norisi taikyti Prancūzijos, Vokietijos kino žiūrėjimo tradicijas ir kino teatruose žiūrovams pasiūlyti ir trumpametražių filmų programų. Todėl mūsų agentūra šiais metais parengė dvi lietuviškų trumpametražių filmų programas, kurias rodė du mėnesius Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio kino teatruose. Turime planų daugiau trumpametražių filmų rodyti ir per LRT televiziją“, – projektą pristatė pašnekovė, pridūrusi, kad be šio savo „širdies projekto“, džiaugiasi ir kitais – augančiu „Baltic Pitching Forum“, mentorystės bei rezidencijos programomis.

 

„Motyvuoja tai, kad dirbu labai kolegiškoje aplinkoje“,– sako Rimantė. M. Mikulėno nuotr.

 

Darbe – jokios monotonijos

Paklausta, ar mėgsta savo darbą, Rimantė ryžtingai sako, kad taip: „Darbas yra labai dinamiškas, tai iš tiesų veda į priekį, nes nėra monotonijos, kiekvienais metais net ir darant tą patį renginį/projektą, niekada nežinai, kokie iššūkiai laukia, su kokiais žmonėmis, situacijomis susidursi. Motyvuoja tai, kad dirbu labai kolegiškoje aplinkoje, trumpametražių filmų bendruomenė labai sava, visi atviri ir paslaugūs, palaikome labai tvirtus santykius su skandinavų trumpametražių filmų festivaliais ir institucijomis, kartu rengiame bendrus projektus, daug konsultuojamės, dalinamės filmų rekomendacijomis ir filmų programomis.“

Paprašyta apibūdinti savo darbo dieną, kaip pagrindą agentūros įkūrėja įvardija el. laiškų rašymą bei šiuo metu itin populiarius „Zoom“ skambučius.

„Tenka ruošti filmų programas įvairiems privatiems ir viešiems renginiams, tai reiškia reikia sudaryti filmų programų pasiūlymus, parinkti filmus iš mūsų turimo lietuviškų trumpametražių filmų katalogo, suderinti finansines, teisines, technines sąlygas su organizatoriais. Šiuo metu intensyviai ruošiamės festivaliui, tad labai daug organizacinio, komandos valdymo darbo“, – pasakoja pašnekovė.

 

Trumpametražiai filmai – vis populiaresni

Anot Rimantės, trumpametražių filmų žanro patrauklumą ir populiarumą lėmė serialų kultūros bumas („Netflix“, „HBO“) – rodomos serijos, tarsi atskiri trumpametražiai filmai. Kita priežastis – greitas žmonių gyvenimo tempas: norisi žiūrėti gerą, bet trumpą turinį.

„Manau, kad trumpametražiai filmai yra be reikalo labai nuvertinti. Kalbėdami apie trumpametražį kiną, dažniausiai išgirstame, kad tai mėgėjiškas, studentiško kino žanras, pradedančiųjų kine žanras. Ypač tokioje regioninėje kino industrijoje, kaip mūsų, jis vertinamas kaip nevisavertis, skirtas tik jauniems kūrėjams, – sako agentūros vadovė. – Taigi trumpo metro filmų žiūrovų įpročiai irgi su tuo susiję – auditorija būna jauna tiek festivaliuose, tiek skirtingose kino programose. Nors, rengdami Vilniaus trumpųjų filmų festivalį, pastebime, kad auditorija darosi brandesnė, vyresnė, tai parodo, kad išlipame iš to įsivaizdavimo, kad trumpas filmas skirtas tik jauniems.“

Anot pašnekovės, agentūra visada atsispiria nuo tokių didžiųjų kino industrijų kaip Prancūzija, Vokietija, Suomija. Jos turi visai kitokias trumpų filmų žiūrėjimo tradicijas, tai vienareikšmiškai lemia žiūrovų amžių.

„Ten galima pastebėti, kiek daug trumpo metro yra įvairiose platformose. Nacionalinė televizija rodo trumpųjų filmų programas, kino teatrai kas savaitę, kas mėnesį turi trumpų filmų programas, VOD, skaitmeninių, internetinių platformų, kur galima žiūrėti trumpus filmus, jie nėra retenybė kaip Lietuvoje, – sako Rimantė. – Šiuolaikinio kino industrijoje matosi aiškiai, kad trumpus filmus kuria tikrai ne tik jauni režisieriai. Puikus pavyzdys yra mūsų festivalis. Šiais metais turėjome daugiau nei dvidešimt svečių, ir didžiajai daliai kino režisierių buvo per 30 metų. Tai parodo, kad ne tik studentai kuria juos. Yra daug režisierių, kurie grįžta prie trumpo žanro, pavyzdžiui, kuria trumpo ir ilgo metro pramaišiui. Tai yra labai dažna praktika.“

Pašnekovė sako, kas trumpas kinas žavus ir tuo, kad žaibiškai gali reaguoti į šiandienos aktualijas: „Jis tampa drąsesnis, kūrėjai žymiai drąsiau „kala“ apie politines, socialines temas, ir apie tai gali sukurti filmą per pakankamai trumpą laiką.“

Taip pat trumpas filmas yra labai kompleksinis ir lengvai pritaikomas įvairiems poreikiams.

„Mes jį galime rodyti ir kino festivalio rėmuose, galime rodyti kino teatrų repertuaruose, bet lygiai taip pat ir įvairiuose renginiuose, konferencijose, – išskirtinumą pabrėžia pokalbininkė. – Ir per 2019 metus mūsų lietuviškų trumpų filmų agentūra turėjo daugybę įvairių renginių ir užklausų iš įvairių partnerių parodyti trumpametražių filmų programas, lietuvių kino kūrėjų darbus. Pavyzdžiui, šių metų vasarį mes pristatėme lietuvių moterų kūrėjų trumpųjų filmų programą pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“, ir ji buvo palydėta diskusija apie smurtą šeimoje. Tai vienas gerųjų pavyzdžių, kaip trumpi filmai gali būti integruojami į įvairių renginių programas – kultūrines, socialines, ir aktualias įvairaus amžiaus žiūrovams.“

 

Metų kino moters titulas šiemet atiteko duetui – Rimantei ir Gabrielei Cegialytei. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Metų kino moteris

Šių metų kovo mėnesį tryliktą kartą vyko renginių ciklas „Šeršėliafam“, skirtas pagerbti aktyviai kine ir jo sklaidoje dalyvaujančias moteris. Šiemet Metų kino moters prizas įteiktas duetui – Gabrielei Cegialytei ir Rimantei.

„Šis įvertinimas buvo labai netikėtas, nes juk įgyvendini projektus ne dėl titulų ar apdovanojimų, ir sąmoningai bei tikslingai to nesieki. Tačiau turiu pripažinti, kad šis apdovanojimas buvo labai malonus ir įprasminęs visus iki tol darytus darbus ir projektus, – atvirauja Rimantė. – Tai nuostabus įvertinimas, patvirtinantis, kad esu teisingame kelyje ir kad tos veiklos, kurias darome „Lithuanian Shorts“ agentūroje yra reikšmingos, pastebimos ir vertinamos. Man tai buvo ne tik mano kaip projektų vykdytojos įvertinimas, man tai buvo kur kas daugiau – kad per mūsų projektus vertinama trumpametražių filmų ir kūrėjų sklaida.“

 

Moterims padrąsinti – „Lithuanian Shorts Mentorship“ programa

Dar viena Rimantės veiklų – programos „Lithuanian Shorts Mentorship“ įgyvendinimas. Tai vienintelė mentorystės programa Lietuvoje, skirta kino ir televizijos industrijoje dirbančioms moterims. Šios programos metu atrinktoms dalyvėms suteikiama galimybė konsultuotis su Lietuvos kino ir televizijos industrijos profesionalais, kurie dalinsis savo žiniomis ir patirtimi, padės rasti atsakymus į kylančius klausimus bei tinkamai nukreips programos pradžioje užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo link.

Mentorystės tikslas – padėti moterims atrasti savo talentus, suteikti trūkstamų žinių, skatinti atrasti naujas profesinio tobulėjimo galimybes bei ryžtingai tęsti savo karjerą kino ir televizijos srityse. Paraiškas mentorystės programai teikti kviečiamos skirtingų kino ir televizijos industrijos profesijų atstovės, kurios siekia pagilinti savo srities profesines žinias arba plėsti akiratį kitose kino/TV industrijos srityse, yra suinteresuotos mokytis iš patyrusio industrijos atstovo/-ės bei individualiai dirbti su paskirtu mentoriumi/-e.

„Šią programą pradėjome rengti 2019 m., šiemet buvo antrasis jos sezonas. Mintis rengti programą atsirado reaguojant į #MeToo skandalą ir diskusijas tiek Lietuvos kino industrijoje, tiek ir tarptautinėje arenoje, – teigia Rimantė. – Pamatėme, kaip svarbu kalbėti apie moterų padėtį kino ir televizijos srityje, kiek daug yra stereotipų ir lyčių nelygybės įvairiose profesinėse situacijose, projektuose. Todėl šia programa norime padrąsinti kine ir televizijoje dirbančias moteris imtis ryžtingų sprendimų keisti profesijos kryptį, įgyvendinti naujus projektus, pažinti kino profesijas iš arčiau.“

Rimantė atskleidžia, kad šią savaitę baigėsi antrasis „Lithuanian Shorts Mentorship“ sezonas – buvo atrinka 13 dalyvių ir joms priskirta 13 kino industrijos profesionalų-mentorių. Sudarytos poros 8 mėnesius susitikdavo, dalyvės konsultuodavosi su mentoriais.

„Taip pat mūsų agentūra programos laikotarpiu rengė įvairius asmeninio tobulėjimo mokymus, susitikimus, filmų peržiūras. Matome, kad ši programa įgauna labai didelę prasmę ir reikšmę industrijoje, iš dalyvių sulaukiame labai daug pozityvių atsiliepimų, kad konsultacijų pagalba jos tikrai įgavo drąsos, kai kurios net pradėjo vystyti bendrus projektus su priskirtais mentoriais, kas yra visiškai nuostabu, ir rodo, kokią naudą teikia mentorystė“, – džiaugiasi programos sumanytoja.

 

„Lithuanian Shorts Mentorship“ tikslas – padėti moterims atrasti savo talentus, suteikti trūkstamų žinių, skatinti atrasti naujas profesinio tobulėjimo galimybes bei ryžtingai tęsti savo karjerą kino ir televizijos srityse. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Didelis autoritetas – tėvai

Pasiteiravus, kokios asmeninės savybės gyvenime padėjo pasiekti užsibrėžtų tikslų, Rimantė sako esanti ryžtinga, turinti lyderio savybių, nuolat ieškanti naujų projektų idėjų, „šalto proto“, nesustojanti mokytis ir atkleidžia, kad artimiausiu metu planuoja pradėti vokiečių kalbos kursus, o kitais metais – magistro studijas.

„Mano vyras kartais pajuokauja, kad esu konservatyvių pažiūrų žmogus, – šypsosi pašnekovė. – Ir taip dažnu atveju, manau, kad yra. Labai vertinu žodžio laikymąsi, punktualumą, nuoširdumą ir atvirą tarpusavio komunikavimą.“

Turinti projektų, komunikacijos valdymo, viešo kalbėjimo įgūdžių, moteris atvirauja, kad motinystė ją užgrūdino stresui: „Grįžusi į darbus po motinystės atostogų, jaučiu, kaip ramiau reaguoju į ekstremalias, kritines situacijas darbe.“

„Mano tėvai niekada manęs nespaudė ir nereikalavo pasirinkti vieną ar kitą profesijos kryptį. Jie leido man rinktis, visada labai palaikė ir ta pasirinkimo laisvė, manau, prisidėjo prie to, kad turiu stiprų atsakomybės jausmąuž savo veiksmus, pasirinkimus, kelią, – svarsto pokalbininkė. – Tėvai man yra labai didelis autoritetas, žinau, kad visada galiu į juos kreiptis patarimo ir padrąsinimo. Žiūrėdama į jų kelią pastebiu, kaip daug ką pasiimu ir taikau savo tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.“

Aktyvi, idėjų nestokojanti moteris sako, kad kiek laiko gali skirti laisvalaikiui, priklauso nuo darbų krūvio agentūroje: „Darbo dienomis tenka net ir grįžus namo ir užmigdžius vaikus, prisėsti prie darbų. Bet viskas dėl to, kad mūsų agentūros veikla turi tam tikrus, mūsų vadinamus, darbų sezonus – ruduo ir pusę žiemos labai intensyvu, pavasarį irgi, o vasarą – mažiau krūvio, todėl visą liepą paprastai atostogauju ir galiu skirti pakankamai laiko laisvalaikiui.“

Du vaikus – Elzę (4 m.) ir Joną (6 m.) auginanti Rimantė laisvą laiką mėgsta leisti su šeima – būti gamtoje, eiti į kultūrinius renginius. Prieš pirmąjį karantiną buvo pradėjusi lankyti badmintono pamokas.

Kaip ir visų ciklo „Kaip tapti...“ herojų, Rimantės klausėme, ką patartų savo kelio ieškančiam jaunimui – ji linki „būti atviriems, neprisirišti prie visuomenės nuostatų, įsiklausyti savo vidinio balso ir nebijoti klysti bei vis bandyti.“

 

Rimantė sako esanti ryžtinga, turinti lyderio savybių, nuolat ieškanti naujų projektų idėjų, „šalto proto“, nesustojanti mokytis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pagrindiniai agentūros „Lithuanian Shorts“ projektai:

- Baltijos šalių trumpametražių filmų projektų pristatymo forumas „Baltic Pitching Forum“, rengiamas nuo 2013 m. Tai vienintelis tokio pobūdžio industrijos reginys Baltijos regione, skirtas išskirtinai tik vadybinių ir animacinių trumpametražių filmų projektų pristatymui. Į Vilnių suvažiuoja 12-os naujų trumpametražių filmų projektų režisieriai ir prodiuseriai ir jie tarptautinei kino ekspertų komisijai pristato savo idėjas. Oficialus projekto aprašymas: https://lithuanianshorts.com/projektai/baltic-pitching-forum/

- Kintuose vykstanti Baltijos šalių scenarijaus rašymo rezidencija „Baltic Shorts Residency“. Tai 2019 m. atsiradusi iniciatyva, kuria siekiama stiprinti scenarijaus rašymo įgūdžius. Atrinkti trys dalyviai (po vieną iš kiekvienos Baltijos šalis) tris savaites praleidžia Kintuose - čia turi individualias konsultacijas su scenanarijaus ekspertu, konsultantu Wm Vanacker (Belgija), kuris yra ir Kanų kino festivalio trumpametražių filmų programos sudarytojas, ir rašo naujausio trumpametražio filmų scenarijų. Oficialus projekto aprašymas: https://lithuanianshorts.com/projektai/baltic-shorts-residency/

- tekste minima moterų mentorystės programa „Lithuanian Shorts Mentorship“.

-taip pat nuo praėjusių metų pradėjo atvirų pokalbių su lietuvių trumpametražio kino kūrėjais ciklą „Open talks“, juos transliuojame „15min“ portale, vėliau keliame kaip tinklalaides į Spotify.

-dar leidžiame naujausių lietuviškų trumpametražių filmų katalogą kurį pristatome tarptautiniuose kino festivaliuose ir mugėse (Klermono-Ferano, Berlyno, Kanų), taip pat rengiame nacionalinį trumpametražių filmų stendą pagrindinėje tarptautinėje trumpųjų filmų mugėje - Klermono-Ferano festivalio metu vasario mėn. Daugiau oficialios informacijos: https://lithuanianshorts.com/projektai/

20 gruodžio 04, Penktadienis 11:56
Skaityti daugiau ... 0

„Jaučiu, kad sunku paaiškinti, ką veikiu gyvenime net ir patiems artimiausiems, džiaugiuosi, kad galėsiu pristatyti“, – kvietimo papasakoti apie savo profesinę veiklą neatsisakė gargždiškė mokslininkė dr. Gintvilė Valinčiūtė, dirbanti tyrimų laboratorijoje viename didžiausių Vokietijos vėžio tyrimų centre.

Kviečiame skaityti interviu su Gintvile – tai manogargzdai.lt projekto „Kaip tapti...“ publikacija. Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Užaugo humanitarų šeimoje

Gintvilė pasakojo, kad užaugo moteriškoje humanitarių šeimoje – drauge su mama ir močiute. Mama dirba lietuvių kalbos mokytoja, močiutė ilgą laiką buvo „Bangos“ atsakingoji sekretorė.

„Kai buvau vaikas, buvau labai aktyvi. Kai trimetę mama mane nuvedė į „Trepsiuką“, nuo tada ir prasidėjo. <...> Taip pat mama mane anksti išmokė skaityti, rašyti. Pamenu, skaitydavau vaikystėje nežmoniškus kiekius knygų, iki šiol dar taip darau“, – pasakojimą apie save pradėjo pašnekovė.

Mokslininkė atviravo, kad visada buvo „klasikinė pirmūnė“, nors pastangų daug įdėti ir netekdavo – tiesiog gelbėdavo gera atmintis. Kaip pati sako, paveldėta iš mamos.

Kadangi su tėčiu gargždiškė nebendrauja nuo vaikystės, prisipažįsta, kad didelę įtaką jai padarė jos dėdė – Klaipėdos universiteto istorijos profesorius.

„Jis buvo pirmas žmogus, kuris man kažkiek pasakojo apie akademinį gyvenimą“, – sako Gintvilė.

Mokykloje mergina dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose konkursuose, buvo ir Nacionalinės moksleivių akademijos narė filologijos srityje. Išbandė pašnekovė ir pianino pamokas, mėgino groti ir gitara, bet daugiausiai įspūdžių paliko „Trepsiuko“ šokių pamokos, kelionės.

Gintvilė pasakojo, kad šeimoje – vien tik humanitarinės pakraipos atstovai.

„Per Kalėdas būname mama, močiutė ir dėdės šeima. Būna teta, kuri yra istorijos mokytoja, pusseserė –fotografė, persikvalifikavusi į pradinių klasių mokytoją. Tai aš absoliučiai ten netinku. Mano – visiškai kitoks polinkis mokslui, į biologiją, ne iš šeimos“, – šypsosi gera nuotaika spinduliuojanti mokslų daktarė.

 

Molekuline biologija sužavėjo mokytoja

Gintvilė atviravo, kad daugelis dalykų mokykloje patiko, visgi labiausiai – gamtos mokslai, sužavėjo biologija.

„Turėjau tobulą mokytoją – R. Kundrotienę, ji prikalbino ir į olimpiadas važiuoti. Matėsi, kad kai ji dėsto molekulinę biologiją, kaip tai jai pačiai patinka, man buvo kažkas tokio, todėl į tą molekulinę pusę ir nuėjau. Manau, kad jeigu jos nebūtų buvę, nedaryčiau to, ką dabar darau. Greičiausiai būčiau filologiją pasirinkusi“, – gražių žodžių „Vaivorykštės“ pedagogei negailėjo absolventė.

Ji taip pat pridūrė, kad prie autoritetais laikytinų mokytojų pridėtų ir auklėtojos, istorijos mokytojos V. Mockuvienės pavardę.

Pasiteiravus, kaip pirmūnei pasisekė išlaikyti egzaminus, ši atviravo, kad ne taip gerai, kaip galėjo.

„Vienais geriausių pažymių baigiau, gavau apdovanojimus, gailiuosi – galėjau šiek tiek rimčiau pažiūrėti, blogiausias buvo 78 balai iš chemijos, nes neorganinės chemijos nemoku iki šiol, o geriausias buvo iš anglų kalbos, kas keisčiausia, nes visai tam nesiruošiau“, – pasakojo pokalbininkė, pridūrusi, kad taip pat laikė biologijos, matematikos, lietuvių kalbos egzaminus.

Prieš dešimtmetį „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi Gintvilė atviravo, kad jau 9–10 klasėje žinojo, kokia profesine kryptimi norėtų eiti, visgi istorijos A lygio pamokas iki pat 12-os klasės rinkosi kaip saugumo garantą: „Jeigu ką, galvojau, – eisiu į žurnalistiką arba filologiją.“

 

Diskusija apie personalizuotos medicinos ateitį Lindau Nobelio Laureatų Susitikime 2018 m. Lindau Nobel Laureate Meetings nuotr.

 

Nuo genetikos – iki mokslų daktarės, ieškančios vaistų vėžiui

Mokslininkės kelias prasidėjo Vilniaus universitete. Čia ji pasirinko visiškai tuomet naują programą – genetiką, nors jau buvo pateikusi paraiškas ir patekusi į tokio pat pavadinimo programas dviejuose Anglijos universitetuose.

Pašnekovė prisiminė, kad tuomet daugelis stebėjosi, kaip mergina nestoja į mediciną, tačiau ji sakė, kad šią specialybę užrašiusi paskutine savo 12-os pasirinkimų sąraše.

Tokio sąrašo specialybių moksleivei ir neprireikė – įstojo į pageidaujamą genetiką, itin padėjo tai, kad prie konkursinio balo buvo pridėti net 2 papildomi – už ES jaunųjų mokslininkų konkurse užimtą II vietą.

„Pirmi metai buvo sunkūs, nes tu nesimokai to, ko nori. Tai natūralu, nes reikia kažkokių pagrindų kituose dalykuose, bet programoje man sunkiausia iš dalykų buvo botanika. Labai gaila, kad dėl to ir mano raudonas diplomas nuplaukė. Man klasikinė biologija, kur vabzdžiukai ir pan., niekada nepatiko“, – studijų laikus prisiminė pašnekovė, girdama ir draugiškus kurso draugus, kurie visada vienas kitam padėdavo.

Pirmuosius savo apsilankymus laboratorijoje dabar Gintvilė prisimena su šypsena, esą buvo baisu, ypač juokino tuometinės klaidos: paprašyta atsargiai sulašinti, ji tiesiog sulašindavo. Esą kantrybės tada neturėjo, bet po truputį ją išsiugdė.

Įsimintiniausia studijų metais – pagal „Erasmus“ programą praleistas pusmetis Švedijoje, Geteborge.

„Ten aš suvokiau pirmą kartą, kaip daryti mokslą ir kas tai yra. Apsisprendžiau, kad aš tikrai noriu akademijoje būti – kada nors tapti profesore, turėti savo tyrimų grupę. Išmokau kalbą, susiradau draugų, su kuriais iki šiol bendraujame“, – gerąsias patirtis vardijo gargždiškė.

Baigusi VU, mergina nedvejodama pasirinko magistrantūros studijas užsienyje: „Norėjau išbandyti kažką naujo.“

Ji prisipažino, kad jos sena svajonė buvo studijuoti Karolinskos institute Stokholme, į jį Gintvilė pateko. Taip pat ir į universitetą Kopenhagoje. Visgi, pasiūlyta finansinė parama – stipendija – atviliojo ją į Vokietiją – Heidelburgą. Stokholme, pasak pašnekovės, būtų tekę papildomai dirbti, o to dėl sudėtingų studijų nesinorėjo daryti. Pasirinkta programa „Molekuliniai biomokslai“, o pagrindinis subjektas – vėžio biologija.

„Tai programa kartu su Vokietijos vėžio tyrimų centru, kuriame dirbu iki šiol. Pasirinkau Heidelbergą ir labai tuo džiaugiuosi, nes paskui magistratūros metais važiavau stažuotis į Karolinskos institutą, tai sutikau tų studentų, kurie mokėsi toje programoje, kurią aš būčiau pasirinkusi. Pamačiau, kad ji yra labai plati, o aš tiksliai žinojau, kad noriu vėžio srityje studijuoti“, – kalbėjo mokslo darbuotoja.

2016-aisiais, baigusi magistrantūrą, Gintvilė tęsė mokslininkės kelią – įstojo į doktorantūros studijas tame pačiame universitete. Kaip sako, norėjo nuo fundamentinių mokslų pereiti prie tokių, kuriuose jaustų, kad pacientas yra arčiau. Taip ji pradėjo dirbti Vaikų vėžio centre pediatrinės neuroonkologijos srityje.

 

Laboratorijoje, sterilus darbas su ląstelėmis. Asm. archyvo nuotr.

 

Tikslas – padėti smegenų vėžiu sergantiems vaikams

„Mano vykdomo projekto idėja – atrasti tam tikrą kombinacinę terapiją, t. y. du vaistus, kurie padeda vienas kitam, kad būtų kuo geresnis antivėžinis efektas būtent prieš tam tikrą vaikų smegenų vėžio tipą. Tas tipas, su kuriuo aš dirbu, yra itin agresyvus – tik apie 25 proc. vaikų su tokiu vėžiu išgyvena apie penkerius metus, tai vaikų vėžiams yra labai mažai. Didžioji dalis, kitų, apie 80 proc., yra išgydomi“, – savo esminį darbo tikslą paprastai bandė paaiškinti mokslininkė.

Ji teigė, kad jos darbas labai įvairialypis: „Aš esu vadinamosios šlapiosios laboratorijos dalis, nes darbas vyksta rankomis, darome eksperimentus ant ląstelių.“

Gargždiškė, paprašyta apibūdinti savo darbo dieną, teigė, kad ji dažniausiai priklauso nuo suplanuotų eksperimentų. Mėgsta keltis anksti – apie 6 val., laboratorijoje būna apie 8 val., o 8.30 val. su kolegomis laikosi kasdienio ritualo – prie kavos puodelio pabendrauja, aptaria darbus. Tada pirmasis dienos pusdienis dažniausiai praleidžiamas laboratorijoje, atliekant eksperimentus su ląstelėmis, ant kurių bandomi vaistai.

Po pietų darbas persikelia prie kompiuterio – analizuojami duomenys, rengiamos prezentacijos. Kiekvieną antradienį su vadovu aptariamas tyrimų progresas.

„Pats darbas susideda iš eksperimentų planavimo, įvykdymo, rezultatų analizės, tada daromos išvados ir galvojama, kaip toliau eiti“, – apibūdino pokalbininkė, pridurdama, kad įprastai darbo vietą palieka apie 18.30–19 val.

Visgi, yra buvę ir taip, kad iš laboratorijos mokslininkė išėjo tik 22 val. vakaro.

 

Su Nobelio premijos laureatu Sir Richard J. Roberts. Asm. archyvo nuotr.

 

Komanda – it šeima

„Smagiausia darbo dalis – važiavimas į konferencijas ir pasakojimas žmonėms, ką veikiu, koks projektas“, – su entuziazmu kalbėjo mokslų daktarė, kuri teigia, kad šiuolaikiniam mokslininkui mokslo komunikacija, projektų pristatymas visuomenei yra vienas iš svarbiausių dalykų.

Sklandžiai pokalbio metu besiliejančiomis mintimis Gintvilė neigia seną mitą, kad mokslo žmogus būtinai yra užsidaręs, intravertas. Nors kaip pati atvirauja, visokių yra, ir tokio tipo žmonių tikrai tekę sutikti.

Ji akcentavo, kad laboratorijoje – itin daug komandinio darbo: „Ne visas metodikas pats gali padaryti, ne visas mašinas, instrumentus turime, kartais turime bendradarbiauti su kitomis laboratorijomis.“

Pašnekovės tyrimų grupėje, kurią ji vadina šeima, dirba apie 15 žmonių, departamentą sudaro 4 grupės – apie 40–50 asmenų. Visiems jiems tenka dalintis erdve tiek biure, tiek laboratorijoje.

Paprašyta truputį apibūdinti, kaip atrodo jos komanda, ji atvirauja, kad kolektyvas – ganėtinai jaunas, iki 30 metų. Taip yra dėl to, kad nemažai dirba magistrantų, doktorantų, taip pat techninių asistentų. Pastaraisiais, kurie dirba rankomis ir generuoja duomenis, Vokietijoje gali tapti baigę profesinę mokyklą po 10 klasės. Ji taip pat atvirauja, kad vyrų ir moterų santykis mokslininkų bendruomenėje taip pat keliamas kaip dažna problema. Iki podoktorantūrinių tyrimų esą visada laboratorijose dominuoja moterys, tačiau po doktorantūros šis santykis stipriai pasikeičia. Jos komandoje lyčių pasiskirstymas yra apylygis.

 

Motyvacija – mintis, kad gali padėti

G. Valinčiūtės vykdomas projektas, kuris buvo pradėtas vykdyti 2017-ųjų vasarą, kol kas klostosi sėkmingai.

„Dabar yra planuojamas gyvūnų eksperimentas, jeigu jis veiks, galėsime planuoti tikrą su žmonėmis, klinikinį bandymą. Mūsų centras tam ir įsteigtas, kad būtų kuo arčiau mokslas prie paciento“, – projekto eigą pristatė gargždiškė.

Ji teigė, kad gal ir naivu tikėtis, kad viskas veiks, bet faktas, kad tai kažkiek veiks, motyvuoja ir džiugina.

„Mintis, kad gal kažkiek prisidedame prie gelbėjimo gyvybių“, – didžiausią savo motyvaciją įvardijo mokslininkė.

Ji taip pat pridūrė, kad kita motyvacinė jėga jos darbe – smalsumas.

„Mokslas susideda iš 9 nesėkmių ir vienos pergalės. Kad pereitum tas nesėkmes, reikia vidinės motyvacijos ir grynojo smalsumo. Man yra įdomu, kaip mūsų visata ir kūnai veikia. Kodėl vėžys atsiranda? Kas paskatina? Suaugusiųjų vėžiai dažnai atsiranda dėl gyvenimo būdo. Vaikų vėžiai, jie tiesiog atsiranda. Man įdomu pabandyti išsiaiškinti. Gal kada nors gyvenime tai bus įmanoma nuspėti ir išgydyti tuos vaikus netgi gimdoje esant“, – mintis dėstė pokalbininkė, pridūrusi, kad jos pirmasis projektas buvo visiškai nesėkmingas.

Ji atskleidė, kad dažnai visuomenėje tenka išgirsti ir itin skaudinančių dalykų, pavyzdžiui, tokie pasakymai, kad mokslininkai, dirbantys su farmacija, tai daro vien tik dėl pinigų, „yra nupirkti“, arba „vaistas nuo vėžio yra išrastas, bet jūs jį slepiate“.

„Tai labai žeidžia, nes darbas nėra itin gerai atlyginamas, o dirbame nežmoniškas valandas. Atiduodi labai daug savęs. Mes visi esame žmonės ir darome, tai, ką geriausiai galime padaryti“, – poziciją išdėstė moteris.

 

Palygino studijų kokybę

Lygindama studijas Vilniuje ir Heidelburge, mokslininkė išskyrė tai, kad Vokietijoje stipresnė praktinė pusė, tačiau teorinis paruošimas Lietuvoje yra aukšto lygio.

„Darant bakalaurinį darbą laboratorijoje mums neleido nieko daryti, prie nieko prisiliesti, kas, mano galva – didžiausia klaida, nes taip išmokstama. Bet visa tai kainuoja didelius pinigus, tai jie žiūrėjo bakalauro studentus, kad nepridirbtų per daug“, – prisiminimais pasidalino mokslo darbuotoja.

Atvykus į Vokietiją, buvo lengvas šokas: ten esą niekas nesureagavo, kai trečią dieną tyrimų laboratorijoje ji netyčia sugadino apie 500 eurų kainuojantį „dalykiuką“, pradėjo atsiprašinėti.

„Sako: „koks skirtumas, nusipirksime naują“, – apie požiūrį į brangiai kainuojančią įrangą atskleidė pašnekovė.

Visgi, lygindama teorinį išmanymą, ji gyrėsi, kad Lietuvoje paruošiama teorija gerokai rimtesnė, platesnė.

„Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau VU studijuoti, kuris biotechnologijų srityje, yra labai aukšto lygio“, – apibendrino mokslininkė.

 

Su Nobelio premijos laureatu Prof. Dr. Thomas Lindahl ir jo žmona. Asm. archyvo nuotr.

 

Diskutavo su Nobelio premijos laureatais

Kalbėdama apie laisvalaikį, Gintvilė pasakojo, kad doktorantūros metais ji aktyviai įsijungė į doktorantų judėjimą, vieneriems metams buvo išrinkta į doktorantų tarybą. Ten teko organizuoti ir renginius, konferencijas.

Būtent konferencijas ji apibūdina kaip didžiausią savo pomėgį.

„Tai ir dalis mokslo, ir išvažiavimas kažkur smagiai. Pernai važiavau į San Franciską ir Monrealį pristatinėti. O 2018 metais buvau pakviesta į Lindau Nobelio laureatų susitikimą, kur dalyvavo apie 50 Nobelio laureatų iš medicinos srities ir 600 jaunųjų mokslininkų“, – pasakojo gargždiškė, pridurdama, kad norint ten patekti, teko įveikti didžiulę atranką, įrodyti, kad esi vienas geriausių.

Labiausiai įsiminė tai, kad būtent Gintvilė buvo atrinkta kaip viena jaunųjų mokslininkių dalyvauti diskusijoje apie personalizuotą mediciną.

„Diskutavome su keliais Nobelio laureatais apie tai ant scenos“, – jaudinantį momentą prisiminė pokalbininkė.

Tarp kitų pomėgių – mokslinės fantastikos knygos, filmai, kelionės.

Pašnekovė atvira – į Gargždus stengiasi grįžti dukart per metus – vasarą ir per Kalėdas. Ir nors mama su močiute, greičiausiai, džiaugtųsi, kad ji gyventų Lietuvoje, kol kas tokių galimybių nemato.

„Niekada negyvenau ne Europoje, todėl noriu pabandyti pagyventi arba JAV, arba Kanadoje. Kadangi patinka dirbti su pediatrija, planuoju aplikuoti podoraktūrinei stažuotei į vieną laboratorijų ten“, – ateities planus atskleidė Gintvilė.

Jos teigimu, tolimoje ateityje norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau „pediatrinė onkologija Lietuvoje nelabai egzistuoja: problema ta, kad neturime pakankamai pacientų.“

Paprašyta pasidalinti patarimu jaunam ir savęs profesinėje srityje tebeieškančiam žmogui, mokslininkė sako, kad ypač neapsisprendžiantiems geriau palaukti metus, pasavanoriauti, padirbėti ir tik tada stoti, ten, kur iš tikrųjų patinka. Ji taip pat pataria ieškoti darbo ne pagal perspektyvas, o pagal tai, kas yra prie širdies: „Kad nereiktų įstrigti darbe, kurio negali pakęsti, 50-čiai metų.“

 

Draugės vestuvėse Katmandu, Nepale, 2019 m. Asm. archyvo nuotr.

 

20 lapkričio 27, Penktadienis 11:50
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Robertas Arlauskas (36 m.) baigė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją, o šiandien gali pasigirti, kad dirba mėgstamą ir unikalų darbą – yra Karinių jūrų pajėgų Povandeninių veiksmų komandos vadas. Apie tai, kaip susiklostė jo profesinis kelias ir kaip jis tapo Baltijos jūros naru išminuotoju bei komandos vadu, kviečiame skaityti interviu.

Tai antroji straipsnių ciklo „Kaip tapti...“ publikacija, parengta bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos karjeros specialiste Barbora Dotiene. Projektu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Mokykla – su geriausiais prisiminimais

2003 metais Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją baigęs R. Arlauskas prisimena, kad mokykloje jis buvo stropus mokinys – mėgo lietuvių kalbą ir literatūrą, daug skaitė, sekėsi matematika.

„Mėgau sportą, lankiau futbolą ir krepšinį, tuo pačiu metu labai daug mokiausi, buvau geras mokinys“, – kalbėjo R. Arlauskas, atviravęs, kad turbūt kaip ir daugelis iki pat 12-os klasės pabaigos nebuvo apsisprendęs, kuo norėtų būti ir kokią profesiją pasirinkti.

Pašnekovas atskleidė, kad laikė keturis valstybinius egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, fizikos ir istorijos. Išlaikyti juos pavyko puikiai – mokyklą R. Arlauskas baigė rankose laikydamas raudoną diplomą.

„Ankstyvas didžiausias pasiekimas“, – šyptelėjo pokalbininkas.

Jis gyrė gimnazijos mokytojus: lietuvių kalbos mokytoją D. Toliušienę, istorijos – V.Petrauskienę, fizikos – T. Džiaugienę. Visi pagrindinių dalykų mokytojai, anot R. Arlausko, „tikrai geri specialistai, savo darbą dirbantys su energija, sugebantys padaryti taip, kad mokiniams netektų laukti skambučio“.

Politikos mokslai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje gargždiškio stojamųjų sąraše atsidūrė pirmosiose pozicijose.

„Galvojau, aktyviai mokysimės, sportuosiu. Ten baigi ir karo mokslus bei įgyji civilinį balakaurą“, – sprendimo motyvus grindė R. Arlauskas, kuris po 4 metų intensyvių studijų įgijo Tarptautinių santykių bakalauro laipsnį.

 

Studijose netrūko iššūkių

R. Arlauskas neslėpė, kad Karo akademijoje lengva nebuvo, teko priprasti prie visiškai kitokios, nei mokykloje tvarkos, dienotvarkės. Būsimųjų karininkų visa diena buvo sustyguota: tenka ruoštis ne tik paskaitoms, bet ir atlikti karines rengimo programas, fizinio pasirengimo užduotis.

„Jeigu mėgau daug laiko skirti mokslams, tai visų tų įgūdžių labai prireikė. Kai mokaisi du dalykus vienu metu – tai dvigubai reikalų būna, pakako iššūkių, naujovių, – atviravo kapitonas leitenantas. – Nėra taip, kad nueini į paskaitas 8 val. ir 15 val. jau būni laisvas. Tu būni 24 val. kažkuo užsiėmęs, ruošiesi paskaitoms, turi eiti į tam tikras tarnybas, užsiėmimai, sportas po pietų. Viskas – be sustojimų, sukasi ir labai greit bėga.“

Studentauti laiko, anot pašnekovo, tikrai nebuvo.

Pasiteiravus, kaip toliau klostėsi jaunojo karininko profesinis kelias, R. Arlauskas teigė, kad jis pasinaudojo Karo akademijos pasiūlyta galimybe tarnauti batalione Alytuje – tapo Sunkiosios ginkluotės kuopos būrio vadu. Po poros metų tarnybos jis iš vieno kolegos sužinojo apie Povandeninių veiksmų komandą Klaipėdoje.

„Ten vyksta atranka, kursas, labai susidomėjau, nes arti namų, o vanduo patikdavo visada, ši tarnyba skambėjo labai įdomiai“, – motyvus pabandyti naują sritį vardijo gargždiškis.

2009 metais, įveikęs atranką ir baigęs pasirengimo kursą, jis oficialiai pradėjo dirbti naru išminuotoju Povandeninių veiksmų komandoje.

 

Nardymo darbų kūroje akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Po vandeniu – kaip kosmose

„Žmonės, kurie nėra bandę nerti gal ir nelabai supras, bet povandeninis pasaulis – visiškai kita stichija: aplinka visai kitokia, garsai kitaip skamba, judėjimas po vandeniu kitaip veikia. Tu judi, dirbi lastais, bet judėjimas daug lėtesnis. Erdvė atrodo labai didelė. Jeigu matomumas geresnis, kartais neriame į 30 ar 50 metrų gylį, tu apsidarai ir jautiesi kaip kosmose“, – jausmus, kuriuos suteikia nėrimas į gelmes, apibūdino R. Arlauskas.

Jis akcentavo, kad jam taip pat labai patrauklu pasirodė ir tai, kad Povandeninių veiksmų komanda yra sąlyginai nedidelė lyginant su kitais kariuomenės padaliniais, joje – apie 30 asmenų. R. Arlauskui tai atrodo, kaip didelis privalumas, kai galima užmegzti ryšį, pažinoti kariškius, suvokti, ko iš jų galima tikėtis.

Pagrindinė komandos užduotis, anot vado, yra išminavimo darbai po vandeniu.

„Lietuvoje sausumoje išminavimu užsiima Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, o mes atsakingi už Baltijos jūrą. Dirbame daugiausia kartu su jūrų pajėgų laivais, kurie sonarais ieško kontaktų-jūrinių minų, mes neriame, bandome atrasti kontaktus, juos identifikuojame, ir, jeigu yra sąlygos, vietovė leidžia, nėra inžinerinių tinklų, naikiname jas“, – darbo specifiką aiškino R. Arlauskas.

 

Giluminio nėrimo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Anot jo, operacijos tampa sudėtingos, kai yra nepalankios nardymo sąlygos: itin didelis gylis ar stiprus bangavimas, prastas matomumas ar dumblėtas dugnas.

Jau trečius metus Povandeninių veiksmų komandos vadu dirbantis pašnekovas pasakojo, kad jo darbo diena nėra vien tik užduočių atlikimas po vandeniu. Jam tenka nemažai sėdėti prie kompiuterio bei spręsti įvairius su personalu, administracija, biudžetu, kariniu parengimu susijusius klausimus.

„Keletą dienų per savaitę išvažiuoju į karinio rengimo pratybas – šaudymo ar sprogdinimo, panardyti, savo įgūdžius palaikyti, pažiūrėti, kaip kiti komandos nariai dirba“, – savo kasdienybę apibūdino pokalbininkas.

Paklaustas, apie buvimo po vandeniu laiką, profesionalus naras paaiškino, kad jis priklauso nuo gylio: „Dugno laikas tiesiogiai priklausomas nuo gylio. Kuo jis didesnis, tuo dugno laikas trumpesnis. Taip yra dėl dujų tirpimo skysčiuose, kad azoto perdaug neprisisotintų į kraują. Kuo giliau, tuo trumpiau, tuo sudėtingiau atlikti darbus per trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, nerdami į 50 metrų gylį, viską turime spėti atlikti per 10 minučių. Jeigu į 20 metrų – tai gali būti ir 40 minučių.“

 

Pavojus dingsta, kai turi įgūdžių

R. Arlausko teigimu, daugeliui gali atrodyti, kad jo darbas yra pavojingas, tačiau jis galėtų paprieštarauti.

„Pavojai atsiranda tada, jeigu darai kažką nesuprasdamas – ir mašiną vairuoti yra labai pavojinga, jeigu tu nemoki to daryti, turi nepakankamai įgūdžių, nepasitiki savo jėgomis. Visiškai tas pats dirbant ir mano, ir bet kokį kitą darbą, – į klausimą, kaip įveikia baimes, atsakinėjo pašnekovas. – Jeigu palaikai įgūdžius, nuolat nardai, tobuliniesi, prie viso to pripranti. Viskas priklauso nuo pasiruošimo, planavimo, įgūdžių palaikymo. Tau tai tampa kasdiene užduotimi, o kitam gal būtų baisu ir nenorėtų to daryti.“

Gargždiškis neslėpė, kad sunkumų būna ir šiame darbe: išnėrus į paviršių kartais ir pykina, ir sunku kvėpuoti, kartais sudėtingos užduotys nepavyksta.

Nepaisant to, jis džiaugiasi radęs save – dirba mėgstamą, įdomų darbą, kuriame tenka spręsti ir nelengvus uždavinius.

Pasiteiravus, kaip artimieji reagavo į tokį profesijos pasirinkimą, R. Arlauskas atviras – tėvai visada palaikė ir suteikė visišką pasirinkimo laisvę.

„Dabar labai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad esu karininkas, tarnauju valstybei“, – atskleidė Povandeninių veiksmų komandos vadas, kuriam patirties yra tekę semtis ir JAV.

 

JAV EOD mokyklos baigimo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Naujiems nariams – visapusiška atranka

Kapitonas leitenantas atviravo, kad jie nuolat ieško naujų komandos narių, kartą ar du per metus vykdomos atrankos. Norintis tapti Povandeninių veiksmų komandos nariu, turi būti pasirengęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Atranka yra sudaryta iš dviejų etapų. Pirmojo etapo metu (5 dienas) vykdoma psichologinė atranka, stebima, kaip kandidatai reaguoja į sunkumus, dirba komandoje, priima sprendimus nepaprastose situacijose. Antroji atrankos dalis – bazinis naro kursas, kuriame vertinama, kaip kandidatai jaučiasi po vandeniu, ar neturi, tamsos, gylio ir panašių fobijų.

„Reikalingas savybių kompleksas, kuris pakankamai unikalus, tad sudėtinga atrasti tinkamus kandidatus. Žmonės, kurie pakankamai sportiški, dažnai jiems trūksta atidumo, greitos orientacijos į situaciją, gebėjimo įsisavinti labai daug informacijos per trumpą laiką“, – problemas, su kuriomis susiduria formuojant personalą, vardijo pokalbininkas.

Jis pridūrė, kad į atrankas dažnai ateina jauni kariškiai, baigę bazinį kario kursą. Tarp reikalavimų – ir anglų kalbos mokėjimas, nes pagrindiniai kursai vyksta užsienyje.

Pasiteiravus apie atlyginimus, pašnekovas įsitikinęs, kad visų pirma kariuomenėje reikalingi patriotiškai nusiteikę žmonės, kuriems ne atlygis yra svarbiausia.

„Galime pasidžiaugti, kad kariuomenėje dabar atlyginimai yra pakankamai konkurencingi civiliniam sektoriui. Mes už riziką ir pavojingumą gauname tam tikrus priedus, kurie taip pat yra motyvacija. Balansas dabar yra pasiektas, tie kurie pasiryžta ir tarnauja kariuomenėje, turi ir gerovę užtikrintą, ir įdomią tarnybą, ambicingas karjeros galimybes“, – atskleidė R. Arlauskas.

 

Pasiruošimas nardymo pratyboms. Asm. archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – šeima, gamta

R. Arlauskas teigė, kad nors darbe sudėtingų sprendimų netrūksta, yra išmokęs problemų į namus neparsinešti. Šiuo metu pagrindinis karininko džiaugsmas – namie su žmona laukiantis trijų mėnesių mažylis. Būtent jam dabar tenka daugiausiai dėmesio.

Pašnekovas teigė, kad jam taip pat atgaivą suteikia buvimas gamtoje – mėgsta pasivažinėjimus dviračiais, pasivaikščiojimus miške.

„Jeigu esame tiesiog pavargę, pasitiesiame pleduką, paskaitome knygą“, – atsipalaidavimo būdus vardijo pašnekovas.

Jo teigimu, kadangi sporto nemažai yra darbe, dažnai laisvalaikis būna pasyvesnis, padedantis atgauti jėgas.

Galiausiai, paprašius patarimo jaunam ir savęs profesinėje srityje dar ieškančiam žmogui, R. Arlauskas sako: „Manau, kad jaunimas šiais laikais visai teisingai daro, kad bando daug dalykų, neskuba įsipareigoti. Tiems, kuriems žvaigždės nėra nurodžiusios, kuo būti, gerai yra išbandyti keletą dalykų, bent keletą metų, ir tada jau tapti profesionalu. Kai priimi sprendimą – dėti visas jėgas ir siekti rezultatų.“

 

Nardymas šaltomis oro sąlygomis. Asm. archyvo nuotr.

 

Jūrinės minos naikinimas. Asm. archyvo nuotr.

20 lapkričio 21, Šeštadienis 10:00
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Verslo psichologės Lauros Rimkutės teigimu, ar žmogus yra laimingas darbe, lengviausia pasakyti iš to, kaip jis jaučiasi penktadienio vakarą, sekmadienio popietę ir pirmadienio rytą. Jeigu penktadienis džiugina vien pagalvojus, kad rytoj nereiks eiti į darbą, sekmadienį nerimaujate, kad savaitgalis toks trumpas, o pirmadienis jums vis naujas išbandymas, darbas, kurį šiuo metu dirbate – ne jums. Kaip tapti tuo laimingu darbuotoju? Siūlome įkvėpimo paieškoti iš pavyzdžių – naujienų portalas mano-gargzdai.lt pristato projektą „Kaip tapti...“, kuris rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Atsimink, gerbk ir atleisk

Pirmoji projekto „Kaip tapti...“ publikacija supažindins su „Vaivorykštės“ absolventu Vilmantu Vaitkumi (25 m.), šiuo metu dirbančiu veterinarijos gydytoju Vilniuje.

Lietuvių kalbos mokytojų šeimoje augusiam jaunuoliui ir jaunesnei jo sesei Gintautei nuo vaikystės buvo skiepijamos pagrindinės gyvenimo vertybės: artimas ryšys su šeima, dėmesys sveikatai, pagarba gyvybei, tolerancija kitokių pažiūrų ir įsitikinimų žmonėms, nuoširdumas bei darbštumas ir atsakingumas.

„Jei paklaustumėte mano draugų, kaip apibūdintų mane, tai didžioji dalis jų pasakytų, kad esu atsakingas, draugiškas, nuoširdus, komunikabilus, šmaikštus bei aktyvų laisvalaikį mėgstantis draugas – tad šiomis savybėmis ir aš pats apibūdinčiau save. Remdamasis šeimoje įskiepytomis vertybėmis, savo charakterio savybėmis, gyvenu laikydamasis šio sakinio: „Atsimink, gerbk, atleisk – svarbiausi žodžiai man, kai svajoju, siekiu, gyvenu“, – save ir gyvenimo filosofiją trumpai apibūdina pašnekovas.

 

Eiti gyvenimo keliu padėjo mokytojai

Paklaustas apie metus, praleistus mokantis „Vaivorykštės“ gimnazijoje, Vilmantas atvirauja, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi tiek šviesių, tiek tamsių atsiminimų, o pažvelgus praeitin, į mokyklos laikus, atmintim iškyla laisvalaikis, praleistas su draugais bei turėta didelė motyvacija mokytis puikiai ir pasiekti tikslą – įstoti į valstybės finansuojamą vietą, veterinarinę mediciną: „Atsimenu tik kartu su draugais bei klasiokais organizuotus mūsų klasės kalėdinius renginius, linksmas keliones, įvairių dalykų projektų įgyvendinimą, po pamokų linksmai praleistą laisvalaikį, jaudulį prieš olimpiadas, kontrolinius ar kokius žodinius atsiskaitymus.“

Pokalbininkas pasakojo, kad bėgant metams mokykloje, augo ne tik kaip mokinys, bet ir kaip žmogus – keitėsi ir požiūris į gyvenimą, ir tam tikrų dalykų supratimas, pomėgiai.

„Gimnazijoje, 7 ir 8 klasėse daugiausia domėjausi istorija, ypač Lietuvos istorija iki ATR susikūrimo, vėliau mėgstamiausio dalyko vietą perėmė biologija, chemija ir geografija, matyt todėl, kad pradėjau galvoti, kur žadu stoti, – prisiminė pašnekovas. – Tad biologija, chemija, istorija ir geografija – šie dalykai man puikiai sekėsi, buvo didelė motyvacija juos mokytis ir tuo domėtis. Mano silpnoji sritis – Achilo kulnas – anglų kalba, įdėjau daug pastangų, kad liktų kuo mažiau spragų.“

Paklaustas, ar mokykloje turėjo mokytojų, kuriuos laikytų autoritetais, Vilmantas sako, kad gimnazijoje dirba daug gerų mokytojų, o kai mokinys įdeda daug darbo, ar dėl turimų gabumų viskas sekasi, tada visi mokytojai geri – mokinys stengiasi, o mokytojui dirbti gera.

„Visada su šypsena, didele pagarba ir dėkingumu atsimenu savo biologijos mokytoją Raimondą Kundrotienę, anglų kalbos mokytoją Ingą Ulonienę, istorijos mokytoją Vidą Mockuvienę bei geografijos mokytoją Jurga Venckauskienę, kurios rūpestingumu, žiniomis, gebėjimu rasti papildomo laiko, motyvuojančiu žodžiu prisidėjo prie mano pasirinkimo – tapti veterinarijos gydytoju. Na ir žinoma mano tėvai, lietuvių kalbos mokytojai Zofija ir Vidas Vaitkai, kurie buvo mano lietuvių kalbos mokytojai namuose ir vis dar yra didžiausi autoritetai man einant gyvenimo keliu“, – pasakojo pašnekovas.

 

Nors paskutiniais mokslo metais Vilmantui kilo abejonių, ar veterinaro specialybė perspektyvi, dvejojo gal sukti medicinos keliu, galutinį pasirinkimą padiktavo širdis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Specialybė – vaikystės svajonė

Jaunuolis atviravo, kad visada buvo veiklus – nuo pirmos klasės mokykloje organizavo klasės šventes, vedė renginius, lankė ir šokius – 7 metus šoko Gargždų muzikos mokyklos choreografijos skyriuje ir mokykloje.

„Taip pat lankiau žurnalistikos būrelį, grojau skudutininkų ansamblyje, mokiausi mokykloje groti būgnais bei gitara. Paskatintas puikios auklėtojos Ilmos Agajan bei karjeros planavimo kuratorės – bibliotekininkės Barboros Dotienės, dalyvaudavau įvairiuose projektuose, kurių vienas buvo „Šešėliavimas“ – pirmą kartą vykau į veterinarijos kliniką atlikti praktiką ir pamatyti veterinaro profesiją iš arti. Visa tai mane tik dar labiau paskatino siekti savo svajonės – tapti veterinaru“, – prisiminimais dalinosi pokalbininkas.

Nors paskutiniais mokslo metais Vilmantui kilo abejonių, ar veterinaro specialybė perspektyvi, dvejojo gal sukti medicinos keliu, galutinį pasirinkimą padiktavo širdis: „Tiesiog klausiau širdies ir pasirinkau šią specialybę. Nebedvejojau ir įstojau į valstybės finansuojamą vietą veterinarinės medicinos studijas. Vienu momentu, tai yra 8 klasėje, galvojau, kad vis dėlto stosiu į istorijos pedagoginį, nes domėjausi istorija. Tačiau po metų vėl grįžau prie pirmos ir pagrindinės minties.“

Būti veterinarijos gydytoju buvo Vilmanto vaikystės svajonė – tapo pirmuoju šios profesijos atstovu giminėje, draugų rate.

„Manau, kad pasirinkimą lėmė vaikystės vasaros praleistos pas senelius kaime, kur būdavo daug ūkio ir naminių gyvūnų, kuriais domėjausi, rinkau medžiagą ir skaičiau knygas apie gyvūnų auginimą, jų rūšis, veisles“, – svarstė pašnekovas, atskleidęs, kad artimieji priimtą sprendimą palaikė.

 

Didžiausia motyvacija – pasveikę ir energingi gyvūnai

Išvykęs į sostinę, Vilmantas pradėjo dirbti veterinarijos gydytoju-chirurgu UAB „Grinda“ priklausančiuose Vilniaus gyvūnų globos namuose, o po 3 mėnesių, kaip pats sako „apšilęs kojas sostinėje“, įsidarbino į „Minivet“ veterinarijos kliniką. Čia 0,5 etatu taip pat dirba veterinarijos gydytoju-chirurgu.

Dirbdamas Vilniaus gyvūnų globos namuose teikia pirmąją pagalbą Vilniaus miesto beglobiams gyvūnams, vykdo programą „Pagauk-sterilizuok-paleisk“, skirtą katėms, taip pat vakcinuoja, čipuoja, gydo beglobius gyvūnus, atlieka chirurgines procedūras, užtikrina gyvūnų gerovę globos namuose.

„Studijų metais 2 vasaras praktikavausi Gargžduose įsikūrusioje „Libetera“ veterinarijos klinikoje, o paskutinius du metus dirbau vet. felčeriu Kaune, „Ruminavet“ veterinarijos klinikoje, kur įgavau daug praktinių įgūdžių“, – darbinę patirtį pristatė pašnekovas.

Paklaustas, ką labiausiai mėgsta savo darbe, Vilmantas sako, kad labiausiai džiugina pacientams taikyto gydymo teigiami rezultatai, galimybė išgelbėti gyvybę, chirurginio gydymo sėkmė. Džiaugiasi ir maloniu bendravimu su augintinių savininkais, galimybe prisidėti prie visuomenės švietimo apie gyvūnų gerovės užtikrinimą.

„Deja, specialybė reikalauja būti psichologiškai stipriu žmogumi, nes ne visada pavyksta padėti gyvūnui, išgelbėti jų gyvybę, o ir žmonės, ne visi ir ne visada yra malonūs ir supratingi, – atvirauja Vilmantas. – Tačiau plačios šeimininkų šypsenos bei gražūs jų atsiliepimai, po efektyvaus gydymo iš klinikos išeinantys sveiki ir energingi gyvūnai – didžiausia motyvacija.“

Paklaustas, ar teko gydyti kokį egzotinį gyvūną, pokalbininkas prisiminė, kad studijų metais teko prisidėti prie lūžusios elniuko kojos gydymo.

„Kartą į kliniką atvyko jaunas bulterjero veislės šunelis, nes buvo prarijęs pusę šlepetės. Šeimininkė nuogąstavo, kad svetimkūnis užkimš šunelio virškinimo traktą ir teks jį operuoti. Šuniuko šeimininkė jau turėjo skaudžios patirties, kai dėl svetimkūnio šalinimo iš žarnų operacijos komplikacijų, jos šuo neišgyveno, tad buvo labai išsigandusi. Tačiau man pavyko medikamentais bei skrandžio masažu sukelti vėmimo refleksą ir natūraliu būdu pašalinti iš skrandžio guminį šlepetės padą. Sveikas šunelis ir laiminga šeimininkė išvyko namo. Geri darbo rezultatai ir teigiamos šeimininkų emocijos – mano darbo malonumas“, – sėkmingą istoriją, kuomet pavyko išgelbėti gyvybę, prisiminė veterinarijos gydytojas.

 

Paklaustas, ką labiausiai mėgsta savo darbe, Vilmantas sako, kad labiausiai džiugina pacientams taikyto gydymo teigiami rezultatai, galimybė išgelbėti gyvybę, chirurginio gydymo sėkmė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Gyvūnų prieglaudoje – apstu

Veterinarijos gydytojas pasakojo, kad į Vilniaus globos namus kasdien patenka daug gyvūnų, dažniau už šunis čia atsiduria katės: „Šiuo metu turime 27 šunis bei 33 kates. Kasdien šis skaičius kinta.“

Jauni gyvūnai, patekę prieglaudon, anot pašnekovo, vakcinuojami, čipuojami ir kastruojami, jei reikia, pagydomi ir tada gan lengvai randa naujus namus, kiek sudėtingiau su vyresniaisiais: „Kai gyvūnas senas ir turi lėtinių ligų, tada toks augintis retai tampa nauju šeimos nariu, todėl visą savo gyvenimą gyvena globos namuose ir tampa kolektyvo dalimi.“

Pats Vilmantas augintinio šiuo metu neturi – daug dirba, tačiau studijų metais augino prancūzų veislės kalytę Luną, kuri jau kurį laiką gyvena pas tėvus Gargžduose.

„Ji puikiai sutaria su tėvų augintiniu, rusų toiterjero šuniuku Skipiu. Esu aktyvus žmogus, todėl mėgstu labiau šunis, su kuriais gali kartu leisti aktyvų laisvalaikį“, – sako pašnekovas.

Paklaustas apie šalyje kilusį skandalą dėl gyvūnų daugyklų, Vilmantas sako, kad situacija jam buvo žinoma, nes jo auginta kalytė Luna buvo atimta iš vienos tokios vietos, kur vyko nelegalus, gyvūnų gerovę pažeidžiantis šunų dauginimas.

„Vertinu skandalą teigiamai, nes pagaliau visuomenė suvokė, kad tokie dalykai vyksta Lietuvoje. Tokią situaciją gali pakeisti tik VMVT kruopštus ir nuoseklus darbas bei visuomenės neabejingumas – jei matai, tai reikia iš karto pranešti apie žiaurų elgesį su gyvūnais arba apie gyvūnų gerovės užtikrinimo sąlygų nebuvimą. Visi kartu suprasdami tai, būdami neabejingi ir teisingai dirbdami, pasieksime norimą tikslą“, – mintimis, kas galėtų situaciją pakeisti, dalinosi jaunasis veterinarijos gydytojas.

 

„Esu aktyvus žmogus, todėl mėgstu labiau šunis, su kuriais gali kartu leisti aktyvų laisvalaikį“, – sako pašnekovas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prisijaukino svetimą miestą

Pagrindinė priežastis, kodėl gargždiškis šiuo metu gyvena Vilniuje – baigiantis studijoms gautas tuo metu poreikius tenkinantis, patrauklus darbo pasiūlymas.

„Visada draugams sakiau, kad negyvensiu Vilniuje, nes toli nuo namų, sostinė – man svetimas miestas, tačiau gyvenimas yra nenuspėjamas, šiandien aš gyvenu Vilniuje, kuris savo grožiu, tvarkingumu, kultūros bei gamtos gausa mane žavi ir čia jau jaučiuosi lyg namuose“, – atviravo pokalbininkas.

Pasiteiravus, ar dažnai grįžta į gimtąjį miestą, Vilmantas filosofiškai sako, kad bent kol kas, gerai ten, kur yra, ir nors per daug apie namus negalvojantis, pripažįsta sunkiausiais momentais jų pasiilgstantis: „Visada gera sugrįžti ten, kur užaugau ir tiek daug prisiminimų, kur visada laukia šeima, į gražėjančius ir besitvarkančius Gargždus. Grįžtu labai retai – kartą per 1–2 mėnesius, nes tenka dažnai ir šeštadienį dirbti.“

Jaunas veterinarijos gydytojas turi gan mažai laisvalaikio, kadangi dirba dvejose darbovietėse, o turimą laisvą laiką su mergina Monika stengiasi praleisti kuo aktyviau: eina pasivaikščioti, bėgioja, susitinka su draugais. Taip pat mėgsta žaisti stalo žaidimus, gaminti valgyti, skaityti knygas, žiūrėti filmus ar serialus. Laiko skiriama ir pokalbiams su draugais, šeima, sportui namuose bei tvarkymuisi.

„Kadangi esu jaunas veterinarijos gydytojas, mano pagrindinis tikslas dabar – sukaupti kuo daugiau patirties gydomajame darbe. Įgyti daug ir įvairių praktinių įgūdžių veterinarinės chirurgijos srityje, kad ateityje turėčiau dar daugiau ką pasiūlyti darbdaviui, o galbūt ir pats atidaryti kliniką“, – apie ateities planus kalbėjo Vilmantas.

Jaunuoliams, svajojantiems apie veterinarijos studijas, pašnekovas pirmiausia linki klausyti savo širdies: „Jei širdis veda į veterinariją, tegul nepritrūksta drąsos, ryžto, atkaklumo, darbštumo ir noro to siekti, nes studijos sunkios, o profesija – nelengva, reikalaujanti stiprios fizinės ir psichinės sveikatos.“

Pasak pokalbininko, viskas įmanoma, jei labai nori. Nors kasmet netrūksta besirenkančiųjų veterinarinės medicinos studijas, V. Vaitkus neabejoja, kad gerų veterinarų reikės visada.

„Jei toks nori būti, tai pirmyn“, – skatina siekti svajonių Vilmantas.

20 lapkričio 13, Penktadienis 15:49
Skaityti daugiau ... 0

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 270 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,