Mano Gargždai

Kaip tapti... (8)

Aktyvi, smalsi, veikli, empatiška, mėgstanti mokytis – tokia yra straipsnių ciklo „Kaip tapti...“ herojė, Gargždų atviro jaunimo centro (GAJC) laikinoji vadovė Deimantė Venckutė (24), sutikusi naujienų portalo mano-gargzdai.lt skaitytojams papasakoti apie savo karjeros kelią bei su jaunimu pasidalinti patarimais, kaip rasti savąjį.

 

Gimnazija ruošė gyvenimui

Paprašyta pasidalinti prisiminimais apie mokyklą, Deimantė sako, kad „Vaivorykštės“ gimnazija jai davė daug – ne tik ugdė, bet ruošė ir gyvenimui: „Iš lietuvių kalbos mokytojos Daivos Toliušienės sulaukiau emocinio palaikymo, kuomet šeimoje buvo asmeninių, su sveikata susijusių problemų, o socialinė pedagogė, psichologė palaikydavo idėjas, pamokydavo, patardavo – tai buvo susiję ne su mokslais, o su asmenybės tobulėjimu. Tos įgytos žinios dabar labai padeda darbe.“

Pašnekovė atviravo, kad mokslai sekėsi gerai, labiausiai patiko humanitariniai dalykai – istorija, lietuvių, anglų kalbos, o mokytojams nuoširdžiai rūpėjo, kad ugdytiniai ne tik atsiskaitytų, bet ir išmoktų.

„Istorijos mokytoja Vidutė Petrauskienė buvo griežta, visi jos kiek prisibijojome. Pedagogė buvo nubrėžusi aiškias taisykles – negali vėluoti, visada turi atsiskaityti laiku, privalai dėvėti švarką ir panašiai. Tada kiek pykdavome, o kai dabar prisimenu, nekyla nei vienos neigiamos emocijos, nes tai mus išmokė punktualumo, tvarkos, atsakingumo – to, kas svarbu gyvenime, – prisiminimu dalinosi pokalbininkė. – Kai esi moksleivis, į viską kiek kitaip žiūri – galvoji, ko čia iš manęs nori, kodėl reikalauja, tik vėliau įvertini ir supranti. Studijuodama pastebėjau, kad iš gimnazijos atsinešiau labai didelį žinių bagažą, buvo lengviau mokytis. Nors matematikos mokykloje nemėgau, įgytos žinios pravertė tiek studijuojant, tiek dabar naudingos darbe.“

Gimnazijoje Deimantė ne tik mokėsi, bet ir savanoriavo – su bendraminčiais įkūrė iniciatyvinę grupę „Savanoriai savo noru“, vykdžiusią socialines iniciatyvas: vesdavo klasės valandėles, rinkdavo paramą – senelių, gyvūnų globos namams ir pan. Paskatinta išbandė save ir žurnalistikos srityje – rengė straipsnius naujienų portalui „Mano Gargždai“. Laisvu laiku lankydavosi tuomet įsikūrusioje jaunimo erdvėje, dalyvavo „Apskritojo stalo“, „Eurodesk“ veiklose.

 

D. Venckutė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Studijų metu pasinėrė į darbus

Baigusi gimnaziją Deimantė pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.

„Savanoriaudama turėjau progą išbandyti save žurnalistikoje. Patiko, bet neįsivaizdavau savęs to darant visą gyvenimą. Kadangi dalyvaudama „Apskritojo stalo“ veikloje turėjau galimybę prisiliesti prie renginių planavimo, visada patiko kultūra, dabar, kai pagalvoju, pasirinkti tokias studijas buvo visai lengvas sprendimas – jaučiausi stipri šioje srityje, turėjau viešojo kalbėjimo įgūdžių, nebuvo jokios scenos baimės“, – teigė pokalbininkė.

Studijuoti, pasak pašnekovės, nebuvo sunku, nes įvairiose veiklose, kuriose dalyvauta, įgyta nemažai pasirinktoje srityje reikalingų žinių: „Pavyzdžiui, mokėmės, kaip rašyti projektus, o aš jau buvau ne vieną rengusi, tad atsiskaityti buvo nesudėtinga.“

Studijų metu Deimantė atliko praktiką jaunimo centre, tai paskatino kiek pakeisti veiklos sritį – iš kultūros į socialinės pedagogikos, psichologinę.

„Studijuodama dirbau daug su renginiais ir jaučiausi nuo jų pavargusi, norėjosi kažko daugiau – reikėjo augti, tobulėti, todėl pasirinkau papildomus socialinio pedagoginio darbo kursus, o praktikos metu įgijau daug naudingų žinių ir gavau pasiūlymą dirbti projekto „Atrask save“ koordinatore. Prisimenu, kad neturėjau daug vilčių gauti šį darbą, nes buvau dar tik studentė, o konkurentai – rimti: socialiniai darbuotojai, magistro išsilavinimą turintys asmenys. Bet išrinko mane – puse etato dirbau koordinatore“, – sėkmės istorija pasidalino pašnekovė, pridūrusi, kad gautas darbas atvėrė akis, jog nauja pasirinkta sritis ir yra būtent ta, kurioje būti norisi.

Dirbti teko su niekur nedirbančiais, nesimokančiais ir Užimtumo tarnyboje neregistruotais jaunuoliais. Tai pasak, Deimantės, buvo gan komplikuota užduotis, nes pastaruosius reikėdavo rasti pačiai: „Teko komunikuoti su bendruomenių atstovais, socialiniais darbuotojais, kolegės iš Klaipėdos patarė mąstyti plačiau, tai važinėjau su 10–11 val. kursuojančiais autobusais – buvo aišku, kad jei dirbi ar mokaisi, tokiu laiku nesivažinėsi. Buvo nelengva, bet dirbti pavyko, o įpusėjus projektui Klaipėdos rajone pradėjo vystytis mobilus darbas su jaunimu, tai ėmiausi ir jo. Iš pradžių buvo keista – kaip čia imsi ir atvažiuosi į kaimišką vietovę, niekas tavęs ten juk nepažįsta, bet šis darbas su jaunimu labai patiko, jį vykdau 2 metus.“

 

Šiuo metu Deimantė tęsia mobilų darbą su jaunimu ir tuo pačiu, jau metus, eina ir GAJC direktorės pareigas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Darbe – jokios rutinos

Šiuo metu Deimantė tęsia mobilų darbą su jaunimu ir tuo pačiu, jau metus, eina ir GAJC direktorės pareigas. Mergina juokauja, kad jos Naujųjų metų pažadas – pradėti skaičiuoti darbe praleidžiamas valandas.

Darbo vietoje nemažai laiko praleidžianti Deimantė sako randanti laiko ir laisvalaikio pomėgiams – pasivaikščiojimams gamtoje, piešimui, vizažo užsiėmimams. Be meninių veiklų teigia mėgstanti ir automobilių sportą.

Nors pradėjus vadovauti įstaigai lengva nebuvo, pašnekovė sako labai mėgstanti savo darbą – dvi skirtingos sritys yra puiki terpė mokytis ir išmokti, taip pat nėra jokios rutinos, o ir centro veiklų spektras – platus, todėl atsiranda daug galimybių.

„Pradžia buvo kiek sudėtinga, bet susitvarkėme. Atrodė, kad perimti vadovavimą bus didesnis iššūkis, nei buvo iš tiesų. Svarsčiau, kaip čia bus su kolektyvu – esame artimi, kaip antra šeima, o vadovas tarsi turėtų būti labiau atsitraukęs, kontroliuoti, bet šie metai parodė, kad sugebame patys save pakankamai kontroliuoti, man nereikia trenkti kumščiu į stalą, – šypsosi pašnekovė. – Dirbame kaip komanda ir stengiamės neskirstyti rolių – kiekvienas turi vienodą teisę į žodį, gali reikšti savo nuomonę. Turime daug susirinkimų – aptariame darbus, susidėliojame užduotis. Jeigu pradžioje viskas buvo gan baisu, dabar viskas jau ramiau, viskas stojo į savo vėžes.“

Pokalbininkė sako, kad kelias, atvedęs ją ten, kur yra dabar, prasidėjo dar mokykloje – savanoriaujant, nebijant rinktis naujos srities ir siekiant daugiau nei vien ugdymasis: „Kai dabar žvelgiu atgal – visa mano sėkmės istorija susidėliojo žengiant mažais žingsneliais. Man 24 metai, o jau metus vadovauju biudžetinei įstaigai. Aišku, nebuvo gyvenime viskas lengva – reikėjo išmokti ir su savimi dirbti: nepasiduoti, užsispirti, pripažinti savo klaidas ir labai daug mokytis, padėti kitiems.“

 

Darbo vietoje nemažai laiko praleidžianti Deimantė sako randanti laiko ir laisvalaikio pomėgiams. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Veiklos – pagal jaunimo poreikius

Gargždų atviras jaunimo centras – įstaiga, vykdanti nemažai įvairių veiklų: dirbama ir su nacionaliniais bei tarptautiniais projektais, tarptautine savanoryste, organizuojami renginiai, žinoma, neapsieinama ir be administracinio darbo.

Paklausta, kokie centro vykdomi projektai jai atrodo svarbiausi, vadovė šypsodamasi sako, kad visi, tačiau išskiria tarptautinius, nes jie kuria pridėtinę vertę Klaipėdos rajonui, konferenciją „Jauno žmogaus pasaulis“, skirtą gerinti emocinę jaunuolių būseną, vykdomus psichologinius mokymus.

„Šiuo metu turime metams atvykusius tris savanorius iš Serbijos, Vokietijos ir Albanijos. 2 iš jų savanoriauja mūsų centre, su jaunimu bendrauja kol kas nuotoliniu būdu, o viena savanorė dirba Visuomenės sveikatos biure. Mūsų jaunimas taip pat turi galimybę išvykti, kad ir trumpesniam laikotarpiui – 1–3 mėn., bet kol kas niekas nepasiryžo, laukiame, kas išdrįs būti pirmas ir atvers kelią kitiems. Pavasarį vykdysime projektą, kurio metu jaunuoliai vyks savaitei į Laplandiją mokytis apie aktyvų laisvalaikį. Visi mūsų teikiami projektai yra su tikslu – atliepti jaunuolių poreikius“, – pasakojo pašnekovė.

Deimantė atvirauja, kad jaunimui neužtenka pasakoti apie patyčias, toleranciją ir panašiai – labai svarbu padėti suprasti emocijas, iš kur ir kodėl jos kyla. Centras padeda jaunuoliams gerinti ir socialinius įgūdžius, suteikia galimybę dalyvauti stovyklose, paskaitose, į kurias kviečiami įvairūs lektoriai.

„Dalyvaujame ir įvairiuose nacionaliniuose projektuose kaip globojanti įstaiga – jaunuoliai ateina pas mus su idėja, mes padedame parengti paraišką ir jie tada įgyvendina, ką sugalvoję. Taip Gargžduose buvo surengti kino filmai po atviru dangumi. Biudžetas nebūna didelis, bet įgyjama naudingos patirties. Šiais metais turėsime apie 5 idėjas, matyt per karantiną gimė – visi nori veikti, – šypsosi pašnekovė. – Mes visada bandome ką nors duoti Gargždams, rajonui, bendradarbiaujame su kitomis įstaigomis. Neveiktume, jei neatsirastų aktyvių žmonių – visada esame atviri bendradarbiavimui, noriai padedame įgyvendinti veiklas.“

 

GAJC komanda. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Klaipėdos rajono jaunimas – intelektualus

Paklausta, kaip apibūdintų Klaipėdos rajono jaunimą, Deimantė neslepia, kad labai juo džiaugiasi ir prisimena posakį, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo – ugdymui įtaką daro ne tik šeima, bet ir bendruomenė.

„Man labai liūdna, kai kas nors sako, kad mūsų jaunimas neaktyvus ir prastas. Turėjome pavyzdį – Jaunimo vasaros estradoje vis buvo kažkas sulaužoma, pavagiama, kai pasidalinome šia informacija socialiniuose tinkluose, komentatoriai rašė, kad „koks tas jaunimas, viską drasko, laužo“ ir panašiai, bet mes turime kameras ir peržiūrėję įrašus matėme, kad visai ten ne jaunimas darė tą žalą. Stengiamės neskleisti negatyvo, nereplikuoti, bet matome, kad jaunimas viešose erdvėse būna labiau pilietiškas nei kai kurie suaugusieji“, – prisiminė GAJC vadovė.

Pasak jos, jaunimas gali atrodyti neaktyvus, nes jie užaugę labai sąmoningi, turi didelį emocinį intelektą: „Jie viena koja augę virtualioje erdvėje, bet tai nėra blogai, nes jie – labai intelektualūs, turi savo nuomonę, kritinį mąstymą. Neaktyvūs jie gali būti, kai neįžvelgia kokybės ar nemato prasmės. Į mūsų veiklas per metus įsitraukia apie 3 tūkst. jaunuolių. Tad jei galvojame, kad jaunimas neaktyvus, reikia pasižiūrėti, ką jiems siūlome. Jiems nepasakysi, kad ateik, pasėdėk, jiems reikia įžvelgti prasmę, matyti, kad gali įnešti savo indėlį, kažką pakeisti.“

Pašnekovė pamini, kad norint suprasti jaunimo poelgius, pirmiausia reikia įsigilinti į priežastis – jei padaromas nusižengimas ar nusikaltimas, norint padėti svarbu suprasti aplinkybes.

„Kartais tai būna ta realybė, kurioje jaunas žmogus gyvena – jei kasdien aplinkoje girdi keiksmažodžius, tai atrodo normalu, – sako pašnekovė ir priduria, kad nereikėtų klaidą padariusio jaunuolio „nurašyti“. – Jie taip pat turi labai gražių idėjų, tik reikia mokėti juos išklausyti. Pavyzdžiui, mes atvirame jaunimo centre niekada nemoralizuojame, o stengiamės parodyti visus įmanomus kelius, kad jaunuoliai galėtų pasirinkti sau tinkamą. Pokytis įvyksta ne tada, kai liepiama, o kai žmogus pats supranta, kad kažką negerai padarė.“

 

„Darbas pasidaro lengvas tada, kai juo mėgaujiesi“, – sako Deimantė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Savanorystė – kaip darbo patirtis

Pasiteiravus, ką patartų savo kelio ieškančiam jaunimui, pašnekovė sako, kad svarbu neskandinti savęs dvejonėse – geriau bandyti ir daryti, savanoriauti.

„Aš ilgą laiką galvojau, kad būsiu žurnalistė, todėl savanoriavau „Mano Gargžduose“. Man patiko, bet supratau, kad tai ne ta sritis, kurioje norėtųsi būti visą gyvenimą. Tai siūlau ir kitiems bandyti – užeiti į dominančią įstaigą ir prašyti galimybės savanoriauti – ne tik įgysi patirties, bet suprasi, ar tau tinka, ar ne. Darbas pasidaro lengvas tada, kai juo mėgaujiesi. Nebijokite lipti iš komforto zonos, nes tas metas, kai mokaisi ir studijuoji yra būtent tas, kai gali atrasti save. Kuo daugiau išbandysite, tuo lengviau bus apsispręsti, kur stoti ir ko siekti“, – nebijoti bandyti skatino pokalbininkė.

Deimantė į GAJC ateinančius jaunuolius informuoja, kad savanorystė naudinga ne tik norint įgyti įgūdžių vienoje ar kitoje srityje, bet gali būti užskaitoma ir kaip darbo patirtis.

„Matome socialiniuose tinkluose darbo pasiūlymus ir kartais piktinamės – kokia nesąmonė, kaip galima turėti darbo patirties, jei tik dabar baigiau mokslus. Tai noriu informuoti, kad savanorystė, vykdoma su sutartimi ir gali būti ta patirtis, kurios darbdaviai reikalauja, – teigia GAJC darbuotoja. – Savanoriaujant gali klysti, nesuprasti, klausti, o ir atsakomybės yra žymiai mažiau nei jau oficialiai dirbant.“

 

Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.


21 sausio 17, Sekmadienis 14:09
Skaityti daugiau ... 0

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt tęsia publikacijų ciklą „Kaip tapti...“. Šio interviu herojė – trimis užsienio kalbomis laisvai kalbanti gargždiškė Kristina Liutikaitė, kuri sutiko pasidalinti savo istorija: kaip iš lėto ir ramaus vaiko ji tapo diplomate, šiuo metu dirbančia atašė Lietuvos Respublikos nuolatinėje misijoje Jungtinėse Tautose Niujorke.

 

Vaikystėje – lėta, rami

Kristina pasakojimą apie save pradeda linksmu prisiminimu.

„Man buvo kokie 4 metai. Pamenu, močiutė gyveno J. Janonio gatvėje ir mes sėdėjome ant suoliuko. Tėvai matyt buvo išvykę apsipirkti ar dar kur. Pamenu, močiutė man sako: „Kristina, gal apeikime kokį ratą“, o aš jai: „Ne, man ir čia neblogai“, – save charakterizuojantį paveikslą pristato pašnekovė, kuri prisimena, kad vaikystėje buvo ir ganėtinai putli.

Ji atvirauja, kad buvo lėtas, ramus, geras vaikas, ilgai mėgdavęs pietų miegą.

„Jį miegojau visą gyvenimą, net universitete, kai nutaikydavau progą“, – šypteli Kristina.

Gargždiškė teigia, kad, nepaisant atstumų, šeimos ryšys yra labai stiprus. Kristinos mama dirba akušere keliose gydymo įstaigose, dėstytojauja, veda kursus nėščiosioms, tėtis daugiau nei dvidešimt metų dirba vadybininku automobilių srityje, taip pat Kristina turi 18-os ir 11-os metų brolius.

„Stebiuosi, kaip mama viską geba suspėti, o tėtis – nuoseklumo pavyzdys. Abu jie labai mėgsta savo darbus“, – šeimą pristatė pokalbininkė.

 

Žavėjo kalbos

Pašnekovė teigė, kad kalbos jai patiko ir sekėsi jau juo mažumės.

„Labai anksti išmokau anglų kalbą, nes žiūrėdavau filmukus. Greitai išmokau ir rusų, kai tėvai žiūrėdavo televiziją, viską man versdavo“, – stipriąsias savo puses įvardijo Kristina.

Ji teigė, kad ją erzindavo, kai nesuprasdavo, kas yra kalbama. Puikiai ji prisimena ir istoriją, kai rusiškai tarpusavyje bandę kalbėtis tėvai buvo „pagauti“, Kristina suprato, kas yra sakoma ir sugebėjo paprieštarauti.

„Atsiminimas toks, kad tai – kaip prizas, nes žinojau, kad taip lengvai aplink mane neapsisuksi su kita kalba“, – atviravo moteris, kuriai mokykloje be kalbų taip pat sekėsi istorija, patiko fizika.

Pašnekovė atviravo, kad mokykloje jai patiko mokytis, buvo įdomu, o dalykai kurie patikdavo tiesiog sekėsi.

„Dalyvaudavau ir lietuvių kalbos olimpiadose, ir meninio skaitymo konkursuose. Turėjau puikią auklėtoją, kuri lietuvių kalbos grožį atvėrė – tai Zofija Vaitkuvienė“, – prisiminimais dalinosi geriausiais balais ir su pagyrimu mokyklą baigusi pokalbininkė.

Lėtumas vaikystėje, anot Kristinos, kažkaip mokykloje baigėsi – ji lankė pramoginius šokius, baigė muzikos mokyklą. Dar būdama mokykloje pradėjo mokytis prancūzų kalbos.

Šiuo metu mergina laisvai kalba anglų, rusų, prancūzų kalbomis, pradėjo mokytis ispanų.

 

Kristina į Niujorką atvyko rugsėjo 10 d. Asm. archyvo nuotr.

 

Autoritetų svarba

Gargždiškė pasakojo, kad jai gyvenime teko sutikti ne vieną įkvepiančią asmenybę, kuri kažko išmokė, paliko savo pėdsaką. Didžiausius autoritetu ji įvardija šeimą.

„Tėvai man parodė, koks turėtų būti žmogus, kaip dera elgtis su aplinkiniais, kaip reikia mylėti gyvenimą ir žmones. Pasižiūriu, kokie mano tėvai, ir suprantu, kad jie labai geri žmonės“, – gražių žodžių negailėjo vyriausioji duktė.

Vėliau ji teigė sutikusi puikią pradinių klasių mokytoją – Jūratę Dabkevičienę, kuri labai daug ko išmokė, dar vėliau – auklėtoją Z. Vaitkuvienę.

Kaip autoritetą ji vardija ir anglų kalbos korepetitorę Liliją Lomsargytę.

„Po dviejų metų pamokų pas mokytoją Liliją, su mano geriausia drauge, atsisveikindamos apsiverkėme. Ji išmokė atviro požiūrio į pasaulį, pasaulietiškumo. Visada skatino mokytis, ko tik galime, ieškoti, atrasti, nes pasaulis kur kas platesnis negu galime įsivaizduoti“, – apie tai, kaip duodama analizuoti tarptautinių žurnalų straipsnius, ji siekdavo atskleisti ir parodyti skirtingas kultūras, žmones, pasakojo pašnekovė.

Tokių įspūdingų ir įkvepiančių žmonių pavyzdžių gyvenime teigė pažinusi ne vieną. O vienas paskutinių – Niujorke sutiktas kaimynas 90-metis Eliotas, kuris tapo geru draugu. Ilgą laiką Brodvėjuje dirbęs vyras išmano apie muziką, džiazą ir, būdamas tokio garbaus amžiaus, dar veda sekmadieninę radijo laidą.

 

Apsispręsti padėjo nuojauta

Pasiteiravus, ar jau mokyklos suole, žinojo, kuo norės būti, Kristina atvira – kelionė į apsisprendimą buvo vingiuota.

„Aš žinojau, kas man gerai sekasi, mane domino žmogaus teisės. Tai, kas patiko, leido suprasti, kad norėčiau tarptautinio pobūdžio darbo, kuris leistų man bendrauti įvairiomis kalbomis, su įvairiais žmonėmis“, – pasirinkimo motyvus dėstė gargždiškė, pridurdama, kad jai dėdė pasakojo, kad būdama 11-os ar 12-os teigė norinti būti diplomate, tačiau ji pati šio fakto neprisimena.

12-oje klasėje ji buvo įstojusi į tarptautinių santykių specialybę Šefildo universitete, Jungtinėje Karalystėje, tačiau mama pasiūlė užpildyti prašymą stojimui į Lietuvos universitetus. Be to, pabandyti viliojo ir tai, kad užsienio universitetuose būdavo suteikiami laisvi metai, kuomet gali grįžti studijuoti kitąmet be jokių papildomų dokumentų teikimo. Kaip pati prisimena – sąraše atsidūrė ir teisė Vilniaus universitete, ir tarptautiniai santykiai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), taip pat įvairios filologijos ir net menotyra.

„Paskutinę dieną, kai buvo galima koreguoti paraišką, aš atsikėliau ir supratau, kad nenoriu į TSPMI, nenoriu politologijos, o paaiškinimo – jokio. Pamenu, numečiau monetą nuo antro aukšto ir lipu laiptais, galvodama, kad tik ne TSPMI, pasižiūriu – ji „rodo“ politologiją. Bet nuėjau, pakeičiau į teisę“, – kaip vidinė nuojauta diktavo pakeisti pasirinkimą, pasakojo gargždiškė.

Žinoma, į teisę VU ji įstojo, tačiau, kaip pati sako, tada visiškai nesuprato, kas tai yra, kaip ji veikia.

Nepaisant to, pradėjusi studijuoti Kristina suprato, kad teisės studijos jai tikrai patinka, mergina beveik visuose kursuose iš 200 studentų būdavo tarp pirmųjų, gaudavo stipendijas.

„Sėkmės elemento pasirinkime buvo, nes galėjau išvažiuoti į Angliją, bet vidinis jausmas buvo, kad man labiau teisė tiktų. Ar aš žinojau? Ne, nelabai. Ar turėjau kažkokią nuojautą? Galbūt“, – apie savo pasirinkimo dvejones pasakojo mergina, pridūrusi, kad dėl savo pasirinkimo nė karto nesigailėjo.

 

Sudomino žmogaus teisių sritis

Baigusi 5-erių metų studijas VU Kristina įgijo Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės magistro laipsnį. Kaip pati pasakoja, pirmuosius trejus metus yra mokomasi bendrųjų teisės dalykų, o ketvirtame kurse prasideda specializuoti. Trečiame kurse, atlikusi praktiką Strasbūre diplomatinėje atstovybėje prie Europos Tarybos, suprato, kad ją itin traukia tarptautinė teisė ir diplomatija.

„Ten turėjau galimybę susidurti su diplomatija ir pamatyti, kaip veikia Europos Žmogaus Teisių Teismas, kaip Lietuvos diplomatai atstovauja Lietuvą Europos Taryboje. Praktika man labai patiko ir tikrai padėjo renkantis specializaciją Teisės fakultete. Vilniaus universitete turėjau puikius, profesionalius dėstytojus, įvairių teisės sričių ekspertai, kurie pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – vienas jų – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas Strasbūre Egidijus Kūris“, – atskleidė Kristina.

Ji pasakojo, kad dar studijų metais ir truputį po jų dirbo specializuotose advokatų kontorose.

Nors jai patiko ir atmosfera, ir kolektyvas, teigė supratusi, kad vis dėlto jai trūksta tarptautinio elemento. Taip ji nusprendė kandidatuoti į pakaitinio diplomato poziciją Užsienio reikalų ministerijoje (URM).

„Pakaitinio diplomato sutartis reiškia, kad tu pakeiti diplomatą apibrėžtam laikui.. Tam, kad taptum nuolatiniu karjeros diplomatu, reikia išlaikyti valstybinį diplomato egzaminą, kurį URM skelbia kas dvejus–trejus metus“, – paaiškino pašnekovė, kuri nuo 2017 metų pradėjo dirbti URM.

Pradžioje ji buvo atsakinga už rinkimus į tarptautines organizacijas ir bendradarbiavimą su Tarptautine Frankofonijos organizacija. Vėliau, jai netikėtai buvo pasiūlyta vykti į Ženevą, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesiją, kur Kristina įsitikino, kad ši sritis ją tikrai domina, tad nusprendė kandidatuoti į URM laisvą poziciją Jungtinių Tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamente Žmogaus teisių skyriuje. Jai pavyko gauti trokštamą darbo vietą, o 2018-aisiais – išsilaikyti valstybinį diplomato egzaminą.

„Nuo tada esu nuolatinė karjeros diplomatė“, – karjeros pokyčius pristatė gargždiškė.

 

Priesaikos davimo dieną. Asm. archyvo nuotr.

 

Prisidėdavo prie nacionalinių Lietuvos pasisakymų rengimo

Kristina, pradėjusi darbą URM Žmogaus teisių skyriuje taryboje, nuolat kursuodavo tarp Vilniaus ir Ženevos.

„Dažnai važiuodavau į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesijas, kurių metu vyksta priežiūra, kaip pasaulio valstybėse yra užtikrinamos žmogaus teisės. Šių sesijų metu Jungtinių Tautų nepriklausomi ekspertai arba specialieji pranešėjai tam tikrais teminiais žmogaus teisių klausimais (pvz.: smurto prieš moteris, žiniasklaidos laisvės ir kt.), arba tam tikroms problematiškoms valstybėms, pristato parengtas ataskaitas apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje. Sesijų metu vyksta bendrieji debatai, kuriose valstybės savo nacionaliniais pasisakymais išreiškia savo pozicijas, vyksta interaktyvūs dialogai su specialiaisiais pranešėjais ir ekspertais, kuriems užduodami klausimai, pagal jų parengtas ataskaitas, raportus. Mano vienas pagrindinių darbų – padėti rengti nacionalinius Lietuvos pasisakymus šiems debatams, juos suderinti su kitais URM departamentais, taip pat dalyvauti susitikimuose ir derybose, kurių metu yra derinami Žmogaus teisių tarybos rezoliucijų tekstai. Prie pasisakymo parengimo prisideda visa komanda diplomatų, turi peržiūrėti ir regioniniai departamentai“, – darbo specifiką atskleidė diplomatė.

Ji nurodė, kad pasisakymus Lietuvos vardu dažniausiai skaito aukščiausio rango diplomatas – ambasadorius. Vieną kartą, kai ambasadorius buvo išvykęs iš Ženevos, pasisakymą dėl žmogaus teisių Sakartvele, teko skaityti ir gargždiškei.

 

Niujorke – nuo rugsėjo

Nuolatiniam diplomatui kas trejus metus atsiranda galimybė išvykti į Lietuvos ambasadas, konsulatus arba nuolatines atstovybes ir misijas užsienyje. Tai vadinamoji rotacija.

„Ten yra keli etapai, kai visi diplomatai, kurie gali rotuotis, pildo paraišką, pateikia savo motyvaciją. Kasmet skiriasi, kur tu gali aplikuoti. Bendroji taisyklė tokia – trys metai užsienyje, trys Lietuvoje, su tam tikromis išimtimis. Kartais gali būti neišsiųstas, kartais, daugiausiai 4-iems metams, gali būti užsienyje“, – diplomato darbo subtilybes atskleidė Kristina, pridurdama, kad rekomendacijas ministrui dėl konkrečių rotacijos vietų teikia atestacinė komisija.

Praėjusiais metais ji užpildė paraišką keturioms pozicijoms. Pirmoje vietoje atsidūrė Niujorkas, antras – Azerbaidžanas.

Ji puikiai pamena, kad sausio pabaigoje, prieš pat jos gimtadienį, buvo Ženevoje, susitikime.

„Sėdžiu žiniasklaidos laisvės ir žurnalistų saugumo ekspertų susitikime, internetas kažkodėl neveikia, organizatoriai vis bando jį prijungti. Ir staiga mano telefonas pirmasis prisijungia prie „wi-fi“ ryšio ir pradeda vibruoti be sustojimo. Ir kaip būna, išlenda man pranešimai, bet tu nematai pilnos žinutės, tik dalį – „valio“, ir tortą ar dar kažką. Aš sėdžiu ir matau balionėlius ir nežinau, kur aš važiuoju, ar į Niujorką, ar Azerbaidžaną“, – komišką situaciją prisiminė pašnekovė, kuomet apie jos išvykimą pirmieji sužinoję kolegos ėmė sveikinti.

Moteris prisipažįsta, kad nors ir labai norėjo, nesitikėjo, kad pirmosios rotacijos metu jai pavyks išvykti į Niujorką – Lietuvos Respublikos nuolatinę misiją Jungtinėse Tautose.

Diplomatinis korpusas įprastai keičiasi rugpjūčio mėnesį, tačiau dėl pandemijos Kristina į Niujorką atvyko rugsėjo 10 d.

 

Su buvusiu užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Asm archyvo nuotr.

 

Atsidūrė pačiame darbų įkarštyje

Kaip pasakoja pati Kristina, pastarieji mėnesiai iš tiesų buvo nelengvi – „diplomatinė realybė smogė 100 procentų“, nors ir darbo turinys pažįstamas, tačiau susidūrė ir su labai daug naujų dalykų.

„Rugsėjį Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pradeda savo darbą, vyksta aukšto lygio debatai, kuriuose pasisako valstybių vadovai. Aš kuruoju Jungtinių Tautų trečiąjį komitetą, kuris skirtas žmogaus teisėms (aš kuruoju komiteto dalį, skirtą socialinėms, kultūrinėms ir ekonominėms teisėms bei moterų ir vaikų teisėms bei klausimus dėl tam tikrų konkrečių valstybių (pvz.: Sirija, Iranas), Lietuva pradėjo mėnesio trukmės pirmininkavimą Europos Rytų šalių grupei, sudarytai iš 23 valstybių. Taip pat turėjo įvykti rinkimai, kurie buvo atidėti dėl pandemijos ir kuriuose Lietuvos ekspertė profesorė Dalia Leinartė siekė būti perrinkta į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetą. Turėjome viską, kas buvo įmanoma, per šiuos tris mėnesius“, – intensyvų laiką atvykus komentavo gargždiškė, pridurdama, kad tuo pat metu teko rūpintis ir buto paieška ir įsikūrimu

O kaip atrodo diplomatės darbo diena Niujorke? Ji teigia, kad darbas atstovybėje pradedamas 9 val., kadangi iki jos nuo buto – 10 minučių metro, keltis itin anksti nereikia.

Ji prisipažįsta, kad dėl pandemijos veikla yra specifinė – daugybė susitikimų vyksta nuotoliniu būdu.

Pirmiausia ryte ji dalyvauja ES koordinaciniame susitikime, kur ES delegatai diskutuoja, apie tai, kokie klausimai, rezoliucijos, nacionaliniai pasisakymai bus svarstomi komitete.

Darbas Generalinės asamblėjos komitetuose vyksta sesijomis – trečiojo komiteto sesija vyko nuo spalio pradžios iki lapkričio 19 d. Jos metu, anot Kristinos, vyksta neformalios konsultacijos su JT valstybėmis, įvairūs susitikimai ir renginiai.

„Vienas pagrindinių instrumentų JT yra rezoliucijos, kurias priima valstybės narės balsuodamos arba konsensusu. Tam, kad rezoliucija būtų priimta, valstybės derasi dėl jos teksto. Dažniausiai siekiama, jog rezoliucija būtų priimta konsensusu, o ne balsuojant, taip parodant tarptautinės bendruomenės palaikymą ir sutarimą dėl rezoliucijos klausimo, tačiau suderinti skirtingus požiūrius tarp skirtingų valstybių nėra lengva“, – atskleidžia diplomatė.

Ji teigia, kad dirbdama Niujorke, nuolat susisiekia su URM Vilniuje, yra identifikuojama ir sprendžiama, kokios pozicijos yra laikomasi, nustatomos „raudonos linijos“. Suderinus rezoliucijas ir jas patvirtinus valstybės narės numato įsipareigojimus, ko imsis.

„Šioje sesijoje svarbi rezoliucija buvo dėl smurto prieš moteris ir mergaites panaikinimo. Koronaviruso laikotarpiu moterys būdavo daug daugiau laiko uždarytos su artimu parneriu, kuris dažnai ir yra agresorius, tad moterų situacija pasaulyje labai pasikeitė, smurtas išaugo, kai kur net 30–35 proc. pasaulyje“, – problemą, kurią sprendė, pristatė Kristina.

Pašnekovė pasakojo, kad jai taip pat tenka dirbti su rinkimais į tarptautines organizacijas, organizuoti susitikimus su užsienio valstybėmis ir pristatyti kandidatus.

Taip pat jai tenka dalyvauti posėdžiuose, pateikti atmintines ir apžvalgas URM, išryškinant pagrindinius pasisakymus, pozicijas.

„Tokio krūvio, kurį atlaikiau paskutinius mėnesius, aš būčiau neatlaikiusi, jeigu darbas man nebūtų patikęs“, – paklausta, ar mėgsta savo darbą, atsako Kristina.

 

Kristinos darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Kas motyvuoja darbe?

Gargždiškė atvira – didžiausia motyvacija – galimybė atstovauti Lietuvai.

„Patinka, kad galiu sėdėti tarp visų pasaulio valstybių ir galiu sėdėti už Lietuvos vardo lentelės. Dar ir tai, kad galiu dirbti su labai įvairiais žmonėmis, daug įvairių kultūrų, o darbas labai dinamiškas ir nė viena diena nėra tokia pati“, – diplomatės darbo privalumus vardijo Kristina.

Ji teigė, kad tokiame darbe gali be galo daug išmokti, kalbėti skirtingomis kalbomis bei mokytis naujų.

Žinoma, netrūksta ir iššūkių, bet jų, pasak pokalbininkės, yra kiekviename darbe. Jai didžiausias sunkumas – didelis atstumas nuo šeimos, laiko skirtumas: „Kai kažkas vyksta svarbaus, tu supranti, kad nepaskambinsi mamai ar broliui, jie miegos.“

Kalbėdama apie tai, koks turi būti diplomatas, moteris sako, kad reikia gebėti išlaikyti vidinę rimtį, nes būtina deramai reaguoti į įvairias, dažnai ir stresines situacijas.

Diplomatas, anot šios profesijos atstovės, turi viskuo domėtis, daug skaityti, būti atviras ir mylėti bendravimą, žmones.

„Didelė darbo dalis yra bendravimas su kitų valstybių atstovais, o tai reikalauja, kad tu išmanytum kultūrą, politiką, meną, nes bet kokiu atveju, ar stovėsi prie Didžiosios Britanijos, ar prie Australijos, ar Japonijos atstovo, reikia gebėti palaikyti pokalbį“, – įsitikinusi pašnekovė.

Be to, itin svarbu būti tolerantiškam ir atviram, nes kitų valstybių atstovų įsitikinimai gali būti ir kardinaliai kitokie.

„Sunkiose derybose matai, kad siūlomi pakeitimai tekstui yra tikrai labai nepriimtini, tačiau turi išlaikyti pagarbą ir rimtį“, – apie pagarbos žmogui, valstybei, kultūroms svarbą diplomatiniame darbe kalbėjo Kristina.

 

Siūlo pirmiausia pažinti save

Pasiteiravus apie laisvalaikį, gargždiškė teigia, kad šiuo metu Niujorke, kaip ir daug kur, yra nemažai karantino ribojimų, tad daug sričių yra suvaržyta. Gyvenimas, anot jos, priešingai nei Lietuvoje, čia nebuvo grįžęs į savo įprastą vagą.

Nepaisant to, prisipažįsta dabar dėmesį skirianti miesto pažinimui ir grožinei literatūrai. Jeigu gyvenimas grįš į įprastas vėžes, norėtų vėl lankyti baleto pamokas, kurias pradėjo universitete.

„Patinka muzika, koncertai. Nusipirkau patefoną, tai šiek tiek atsiranda namų jausmas. Ir noriu nusipirkti pianiną, nes vėl pradėjau groti“, – pasakoja Kristina.

Taip pat ją žavi menas, fotografija, prancūzų kultūra. Kalbėdama apie ateities planus, teigia, kad dar norėtų studijuoti, įgyti dar vieną magistrą.

„Dabar toli nežiūriu, noriu tobulėti ir būti naudinga mūsų diplomatiniam korpusui, o su tokiomis pandemijomis ir negali toli planuoti“, – šypteli pašnekovė, kuri šiuo metu grįžo Kalėdoms į gimtąjį miestą. – Nepaisant, kad ir koks gražus Niujorkas, Kalėdų eglutė Gargžduose, mačiau, irgi labai graži.“

Galiausiai, pasiteiravus, kokį patarimą ji galėtų duoti jaunam, savęs profesinėje srityje tebeieškančiam žmogui, diplomatė mano, kad vieno recepto nėra. Jos teigimu, pirmiausia reikėtų geriau pažinti save, atrasti, kas patinka, „veža“, tada galima bandyti atsirinkti.

Ji iš savo patirties gali pasakyti, kad reikia pamiršti tokias kategorijas, kaip prestižinės profesijos. Esą ir ją daug kas bandė atkalbėti nuo teisės pasirinkimo, mat teisininkų yra daug.

„Nebijoti rizikuoti, pabandyti, vidinė nuojauta gali nuvesti ten, kur reikia būti“, – sako Kristina, ragindama atsiriboti nuo kitų nuomonių. <...> Kai atvykau į Niujorką, viena gera draugė ir kolegė man pasakė: „Neleisk primesti niekam, kokį tu nori turėti Niujorką“. Aš perfrazuosiu – neleisk niekam pasakyti, koks tu turi būti.“

 

Projektas „Kaip tapti...“ rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Asmeninio archyvo nuotraukose – Kristinos gyvenimo akimirkos:

 

 

20 gruodžio 26, Šeštadienis 11:12
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Straipsnių ciklą „Kaip tapti...“ tęsiame interviu su trečius metus Gargždų seniūnijoje socialinio darbo specialiste dirbančia Zose Stoniene. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos absolventė papasakojo savo gyvenimo istoriją, atviravo apie pomėgius bei pasirinktos karjeros niuansus.

 

„Geriausiai mane apibūdina žodis „kūrybiška“, – prisistatydama sako Zosė.

Laisvu laiku piešimu ant veidukų, kalėdinių dekoracijų, atributų kūrimu ir kitomis meniškomis veiklomis užsiimanti moteris džiaugiasi, kad darbas seniūnijoje yra tikslesnis ir pristabdo, kad kurdama gyvenime „nenueitų į lankas“.

„Meniškumo gyslelė kažkiek ir darbe padeda – nors dirbu su išmokomis, kartais stengiuosi į susiklosčiusią situaciją pažiūrėti kūrybiškai, bent jau bendraudama su žmogumi, kad nebūtų tik „sausas“ aptarnavimas. Galiu ir kokią tezę pritaikyti ar juokelį, jei matau, kad žmonės linkę daugiau bendrauti, o dažniausiai jie to nori – pabūti ilgiau kabinete, nei reikia laiko prašymui užpildyti.“

 

Gyventi Lietuvoje – tėčio svajonė

Zosė gimė lietuvio ir rusės šeimoje, toli nuo Lietuvos – Kazachstane. Savo šeimą ji apibūdina kaip netipiškai lietuvišką – tradicijos perimtos tiek minėtos tolimosios šalies, kurioje augo tėvai, tiek vėliau – ir lietuviškos.

„Tėtis gimė tremtyje, niekada nebuvo Lietuvos matęs, bet visada svajojo čia gyventi. Atvykęs atostogų, pamatė, kokia tai nuostabi šalis ir grįžęs pasakė, kad kraustomės, – atvykimo į Lietuvą istoriją prisiminė pašnekovė. – Kadangi tėtis pagal profesiją geologas, sužinojo, kur yra darbo perspektyvos – turėjo galimybę rinktis iš Šiaulių ir Gargždų. Pasirinko Gargždus ir šis miestas tapo man beveik gimtuoju – gyvenu čia nuo 8-erių.“

Atvykus į Lietuvą teko mokytis ir lietuvių kalbos, kurios Zosė iki tol visai nemokėjo.

„Į Gargždus atvykome 1990-ųjų rugpjūtį. Pusmetį, iki 1991-ųjų sausio įvykių, dar galėjome susikalbėti rusiškai, vėliau viskas pasikeitė kardinaliai. Gargždai – mažas miestas, ir jeigu čia gyvenai, turėjai kalbėti lietuviškai, niekam nepaaiškinsi, kad mes tik pusmetį grįžę, kad esu tremtinių vaikas – teko prisiderinti“, – pradžią Gargžduose prisiminė moteris.

Zosė turi 6-eriais metais jaunesnę, taip pat labai kūrybišką seserį Albiną, kuri dirba J. Lankučio bibliotekos vaikų literatūros skyriuje.

„Susimojuojame kartais su seserimi darbe pro langus“, – šypsosi pašnekovė.

Moteris teigia, kad su sese yra panašios – ne tiek išvaizda, kiek bendravimo maniera, todėl atsitinka ir taip, kad žmonės jas supainioja: „Mano klientai sveikinasi su ja, jos – su manimi. Būna ir kuriozinių situacijų – visai neseniai vienoje parduotuvėje ieškojau kalėdinių dovanų, pritrūkus pinigų, paprašiau, kad paliktų prie kasos ir vėliau atsiimsiu. Taip sutapo, kad ten pat užsuko ir sesuo, tai prekes pardavėja norėjo atiduoti jai, galvojo, kad aš grįžau.“

 

„Geriausiai mane apibūdina žodis „kūrybiška“, – prisistatydama sako Zosė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Apie pedagogus – šilti prisiminimai

Pasiteiravus, kokie prisiminimai likę iš mokyklos laikų, pašnekovė sako, kad įvairūs: „Mokykla asocijuojasi man su dideliu krūviu, įsipareigojimu, atsakomybe, egzaminų baime, kuri iki šiol dar nėra dingusi. Bet yra ir kita pusė – džiaugiuosi, kad vyresnėse klasėse teko mokytis „Vaivorykštėje“ (prieš tai mokėsi „Krante“ – aut. past.), nes ten buvo erdvės kūrybai.“

Zosė gimnazijoje dalyvavo prezidentūros veikloje – jų karta įgyvendino idėją įrengti prezidentūros kabinetą, kurio nebuvo iki tol, inicijavo skambučio pokyčius – pasibaigus pamokai, koridoriuose ėmė skambėti dainos.

Pakalbinus, kokie dalykai sekėsi ir kokie nelabai, pašnekovė atvirauja, kad jos širdis – humanitarės, bet protas liepė rinktis tiksliuosius mokslus.

„Lietuvių kalbos labai gerai taip ir neišmokau, gal klausos neturiu, dar dabar tenka pasukti galvą dėl rašybos, todėl, bijodama egzaminų, pasirinkau realinį profilį, – atviravo skaitovų, poezijos konkursuose dalyvavusi, savo eiles kūrusi pašnekovė. – Nelabai sekėsi ir fizika, mokytojos prašydavau, kad neduotų sunkių klausimų, nes fizikos tikrai nestudijuosiu.“

Paprašyta įvardyti, kokie pedagogai padarė didžiausią įtaką, Zosė sako, kad šilčiausiai prisimena tuos, kurie turėjo humoro jausmą, mokėjo juokais pasakyti teisybę, kuri neskambėjo kaip patyčios.

„Pati dabar turiu vaikų, tad žinau, kad patyčios nebūtinai gali būti tik tarp vaikų, būna gan skaudūs pasakymai ir iš mokytojų, – teigia moteris. – Džiaugiuosi, kad kai aš mokiausi, „Vaivorykštė“ dar buvo pilna tokių pedagogų, kurie tokie yra tiesiogine to žodžio prasme – mokytojai iš pašaukimo.“

Kaip gerąjį pavyzdį gimnazijos absolventė įvardija lietuvių kalbos mokytoją Daivą Toliušienę.

„Man patiko jos pamokos, matėsi, kad ji mėgaujasi dėstomu dalyku, mokėjo įkvėpti. Ji sugebėjo kiekvieną rašytoją, poetą paversti ypatingu, atrodydavo, kad štai šitas pats „fainiausias“. Ją įsiminiau ir dėl gebėjimo pašmaikštauti. Kartą kažkas atėjo į pamoką nepasisveikinęs, tai ji ir sako: „Nei labas, nei išgraužk.“ Aš šį posakį iki šiol vartoju,“ – šypsosi pašnekovė, prisipažinusi, kad net ir neišlaikytas lietuvių kalbos valstybinis egzaminas neapkartino prisiminimų apie pamokas.

Geru žodžiu pokalbininkė mini ir savo klasės auklėtoją, kūno kultūros mokytoją Rimantą Mikalauską: „Mūsų klasė buvo gan sportiška, mokytojas per daug nesikišo į mūsų reikalus, bent kontakto nestigo. Aš išsiskyriau savo apranga – buvau „pankė-gotė“, dabar gal nieko nenustebintum, o tada buvo išsišokimas, bet auklėtojas, kad ir pašmaikštaudavo dėl to, niekada neliepdavo persirengti ar kažką keisti – kūrybiškai gan į mane žiūrėjo.“

Teigiami prisiminimai likę ir apie kūno kultūros mokytoją Valentą Marcinkevičių: „Nebuvau labai atletiška, tai jis man juokaudamas pažadėjo, kad nupirks naujus sportbačius, jei sunešiosiu turimus. Aišku, to daryti jam neteko.“

 

Studijų pasirinkime – likimo pokštai

Baigusi mokyklą Zosė išvyko studijuoti į Vilnių. Sostinę pasirinko, kaip pati sako, dėl dviejų priežasčių – dievino šį miestą, o ir mylimas žmogus jau studijavo Vilniuje.

„Labai norėjau studijuoti psichologiją, bet Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas – aut. past.) komisija peržiūrėjo balus, pasakė, kad jie nėra labai aukšti, o konkursas didžiulis ir pasiūlė pabandyti kitas jų siūlomas studijas – fizikos, – prisiminė pašnekovė, mokykloje tvirtai maniusi, šio dalyko niekada nestudijuosianti. – Pasidaviau avantiūrai, būčiau pasirinkusi bet kokias studijas, kad tik Vilniuje.“

Studijų kryptis nebuvo itin miela širdžiai – Zosė sako pusę metų studijavusi, kitą pusę – prasikankinusi: „Vasarą išvykau savanoriauti į vaikų vasaros stovyklą, savanorystė pastūmėjo pakeisti specialybę, todėl rugsėjį į fizikos studijas taip ir negrįžau – padariau metų pertrauką.“

Per tuos laisvus metus pokalbininkė sako išbandžiusi darbą „Maximoje“, vėliau įsidarbinusi administratore, todėl norėjo studijuoti viešąjį administravimą, bet čia ir vėl likimas padarė savo: „Nežinau, ar nebebuvo vietos, ar neatitiko balai, neįstojau į administravimą, o antru numeriu buvau užrašiusi Lietuvoje gan naują dalyką – socialinę pedagogiką, į kurią įstojau.“

Pirmus metus studijuodama socialinę pedagogiką Zosė sako supratusi, kad mokosi tikslingai – buvo ne tik nesudėtinga, bet labai įdomu.

„Mokytis sekėsi puikiai, egzaminams beveik nereikėjo ruoštis ir sėkmingai baigiau studijas, todėl nusprendžiau tęsti – įstojau į socialinio darbo magistro studijas Mykolo Romerio universitete. Konkretesnė kryptis – vaiko teisių apsauga. Mokslai irgi buvo įdomūs“, – sako Zosė užsiminusi, kad jei būtų daugiau žinojusi apie šias studijas, būtų jas pasirinkusi sąmoningai iš karto po mokyklos.

 

Zosė teigia, kad socialiniam darbuotojui reikalingos įvairios savybės, vien empatijos neužtenka, o labiausiai darbe padeda kantrybė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kol myli savo darbą – gali nuveikti daug

Gimus vaikui Zosė nusprendė palikti Vilnių ir grįžti į Gargždus.

„Mano praktika, kai studijavau, parodė, kad vaikams sostinėje gyventi nelengva, pamačiau daug gatvės, „nereikalingų“ vaikų. Vilniuje pakankamai daug nesaugios erdvės, galima nuklysti, tad atsiradus vaikui, prioritetu tapo jo saugumas, o Gargždai, kaip žinojau, – jaukus šeimos miestas“, – grįžimo į vaikystės miestą priežastis nusakė moteris.

Grįžus į Gargždus reikėjo rasti darbą, tokį pasiūlė tuomet neseniai atsidaręs Gargždų socialinių paslaugų centras.

„Grįžau, kai dar studijavau magistrantūroje. Ėjau į Švietimo skyrių pasiteirauti, gal kurioje mokykloje reikalingas socialinis pedagogas, bet tokio poreikio nebuvo, tad man pasiūlė nueiti į Socialinių paslaugų centrą, nes ten reikėjo socialinių darbuotojų, – darbo paieškas prisiminė gargždiškė. – Prisistačius Socialinių paslaugų centre man pasiūlė ateiti savanoriauti, nes iš pradžių jie pasižiūri, kaip sekasi, tik tada siūlo darbą. Pasakiau, kad viena augindama vaiką dėl finansinių priežasčių negaliu savanoriauti ir jie sutiko mane įdarbinti. Kiek vėliau, jau ten darbuojantis, direktorė pasakė, kad patikėjo manimi jau pirmą dieną, pamatė šiltas akis, todėl sutiko duoti darbą, tada ir supratau, kad kol myli savo darbą, gali nuveikti jame labai daug.“

Per 8-erius darbo Gargždų socialinių paslaugų centre metus Zosė turėjo daug kūrybinių darbų – su keramika, teatru, daile.

„Buvo labai daug kūrybos, bijojau, kad pasinersiu į ją per daug ir norėjau save „atstatyti į rėmus“, reikėjo tikslumo gyvenime, priversti save daugiau mąstyti, daugiau atsakomybės, todėl nusprendžiau pabandyti „sausesnį“ darbą – su išmokomis“, – įsidarbinimo į Gargždų seniūniją priežastį nusakė moteris, pripažinusi, kad buvę tuomet kolegos, sakė, jog ji pražūsianti tokiame darbe.

Zosė teigia, kad džiaugiasi tokiu savo sprendimu – darbe daugiau konkretumo, o kūrybai lieka laiko laisvalaikiu.

 

Mėgstama laisvalaikio veikla – piešimas ant veidukų šventėse. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nežinai, ko tikėtis

Socialinio darbo specialiste dabar dirbanti Zosė teigia, kad darbe niekada nežinai, kas šiandien įeis pro duris, o tai tuputį ir gąsdina: „Nežinau, ar būsiu pasiruošusi, ar užteks žinių, kas ateis ir su kokia problema, bet tai ir savotiškas adrenalinas. Darbas nėra tik prašymo priėmimas, bet ir ryšio su žmogumi užmezgimas.“

Profesinį pasitenkinimą seniūnijos darbuotojai teikia, kuomet pavyksta žmogui išspręsti problemą, suteikti jam reikiamą informaciją, sako dirbanti tam, kad padėtų ir džiaugiasi galėdama suteikti pagalbą.

„Kartą su kolege sulaukėme prašymo važiuoti į stotį – ten žmogus be nuolatinės gyvenamosios vietos neduoda ramybės, nežinoma, ką su juo daryti, o jis ir peilį prie savęs turi. Vykau ne su kokiu vyru, ar patirties turinčiu žmogumi, o su smulkesne, jaunesne kolege – abi „šviežios“ dar gan darbuotojos, viena į kitą kabinamės darbe. Pakalbinome tą žmogų, matome, kad lyg ir leidžiasi į kontaktą. Kadangi jis be gyvenamosios vietos, mums reikėjo įvykdyti planą – užregistruoti Užimtumo tarnyboje, kad galėtų kreiptis dėl socialinės pašalpos. Žinojome, kad gyveno Nakvynės namuose, turėjo neįgalumo pažymą, kurios neprasitęsė. Teko sutvarkyti jam visus dokumentus ir nuvežti į Švėkšną, po to parsivežti iš ten. Vienas skambutis, o intensyvaus darbo su tuo žmogumi – visam mėnesiui“, – išskirtinę istoriją pasakojo pašnekovė.

Zosė sako, kad visada jaudinasi dėl savo klientų, užregistruoti žmogų Užimtumo tarnyboje viena, bet jei jam trūksta motyvacijos ten paskirtu laiku atvykti, pagalbos grandinė nutrūksta, todėl visada įdomu, ar nuvyko, ar pasirodė, ar laikosi duoto žodžio.

„Iš socialinės rizikos žmonių neprašome kažko labai daug, jei jis jau atėjo į susitikimą sutartu laiku, mums tai jau yra pergalė – džiaugiamės, kad bent jau laikosi žodžio, nes mūsų darbe dažnai to nebūna. Stengiamės klientus motyvuoti, nes nuo to priklauso, kaip seksis jam toliau. Dažnai pagalbos suteikimas yra vienkartinis ir nežinome, kaip toliau reikalai tam žmogui klostosi“, – atvirauja socialinė darbuotoja.

 

Svarbiausia – kantrybė

Socialinio darbo specialistė turi ir labai malonių vizitų, kuomet atvyksta žmonės pildyti prašymus gimus vaikui, ir liūdnų, kai pildomi prašymai Krizių centrui po gaisro.

„Po gaisro tenka ieškoti drabužių, baldų. Sulaukiame pranešimų ir apie vienišus žmones, kuriems reikalinga pagalba, mat sklinda iš buto nemalonus kvapas. Vykstama įvertinti. Susiduriame dažnai su nenoru priimti pagalbą – matome, kad sveikatos būklė yra prasta, o iškvietus greitąją medicinos pagalbą, atsisako vykti į ligoninę. Tokiu atveju esame bejėgiai – jei žmogus nepriima pagalbos, negalime jam jos suteikti“, – darbo specifiką apibūdino pokalbininkė.

Socialinė darbuotoja sėkme laiko tai, kad žmogui po pokalbio palengvėja: „Mes nežinome, kiek žmogus iki atėjimo pas mus išgyveno, iš kokios aplinkos atvyko. Vienam gali padaryti labai daug ir jis nebus laimingas, nes galbūt pripratęs gauti pagalbą arba jam tai atrodo natūralu, nes priklauso, o kitam pradžiuginti užtenka labai mažai – maloniau pabendrauti, su gimtadieniu pasveikinti ir jie būna nustebinti gavę to dėmesio, kuris neįeina į prašymo priėmimą.“

Zosė teigia, kad socialiniam darbuotojui reikalingos įvairios savybės, vien empatijos neužtenka, o labiausiai darbe padeda kantrybė.

„Žmonės ne visada laikosi žodžio, kartais pamatai, kad suteikta pagalba nėra pakankamai vertinama, turi duoti, o kiek žmogus pasiima – jo reikalas. Kartais sulauki kaltinimų, nukreiptų į tave asmeniškai, nesvarbu, kad mus apriboja įstatyminė bazė, aprašai, ką galima skirti, bet žmogui čia ir dabar yra blogai ir jis galvoja, kad čia dėl tavo kaltės negauna pagalbos. Tuomet labai reikia kantrybės, kad nepalūžtum ir pats nepradėtum kaltinti, – sako pašnekovė. – Reikia ir kūrybos – kaip pavyzdžiui iš tos pačios stoties prisivilioti žmogų atsisėsti į automobilį, kažkur važiuoti, registruotis. Jie dažniausiai neturi, ko prarasti, sako: „Kodėl turiu važiuoti? Man ir čia gerai“. Tenka kažkaip apžaisti, užmegzti kontaktą, įtikinti.“

 

Zosė nepraleidžia progos savanoriauti, dažnai dalyvauja ir „Maisto banko“ akcijose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Specialybė – sunki, bet prasminga

Zosė sako, kad socialinio darbuotojo specialybė – viena pavojingiausių. Pandemijos laikotarpiu, kai dauguma gali prisitaikyti dirbti nuotoliniu būdu, socialiniai darbuotojai tokios galimybės neturi.

„Turėjome 680 maisto gavėjus, kuriems reikėjo įteikti kalėdinius davinius. To nuotoliniu būdu nepadarysi. Pavasarį, pandemijos pradžioje, reikėjo nupirkti produktus ir pristatyti sergantiesiems koronavirusu, esantiems saviizoliacijoje. Dabar jau viskas aiškiau, o pradžioje buvo mažai informacijos apie ligą, tvyrojo baimė, bet reikėjo reaguoti iš karto, nes žmonės sėdėjo be maisto, – prisiminė moteris. – Supratau, kad turiu nugalėti baimę, nes be manęs niekas to nepadarys. Teko susimąstyti, ar nepažeidžiu savo orumo, kokios yra ribos, juk nepadėsi visam pasauliui, bet žinai, kad esi vienintelis, galintis atnešti to maisto. Kartais tenka su savimi stipriai dirbti, rasti motyvacijos, nes turi šeimą, rizikuoji savo ir jų sveikata. Lygiai taip pat, kaip ir medikai, manau, jie irgi yra vidiniuose svarstymuose.“

Paklausta, kas teikia motyvacijos, Zosė pirmiausia įvardija grįžtamąjį ryšį – net ir bendraujant telefonu, malonu išgirsti „Ačiū, buvo malonu bendrauti.“

Taip pat moteris dėkinga kolegei: „Kartais bandai savo šeimai papasakoti, su kokiais sunkumais susidūrei darbe, bet matai, kad nesupranta, o kolegė žino tą būseną, matė vieną ar kitą situaciją ir kai sakau, kad nebegaliu daugiau, pateikia pavyzdį, kuomet kažką pavyko išspręsti – taip viena kitą ir motyvuojame. Kartais sakau, kad pabūsiu pikta, bet girdžiu, kaip kolegei padėkoja, suprantu, kad negaliu nemaloniai bendrauti.“

Zosė savo specialybę, nors ir sunkią, visgi apibūdina kaip labai prasmingą, leidžiančią save realizuoti, tačiau sako, kad reikia būti emociškai stipriu ir jaunimui, galvojančiam apie socialinį darbą siūlo pirmiausia ateiti pasavanoriauti – Gargždų seniūnija tokią galimybę suteikia.

„Savanorystė yra realiausia galimybė pajusti, kuo nori būti, leidžia iš arčiau pamatyti specialybės „virtuvę“, pabūti toje aplinkoje. Jei būčiau ilgėliau pasavanoriavus kokiam dienos centre, nežinau, ar rinkčiausi socialinį darbą, galbūt būtų kas išgąsdinę, o gal ir ne“, – savanorystės naudą įvardijo pašnekovė.

Artėjančių šventų Kalėdų proga Zosė linki išmokti jausmus reikšti kitaip – ne per daiktus, nes žmogiškumo niekas neatšaukia: „Žmonės sako, kad dabar – baisus laikotarpis, o aš džiaugiuosi, kad nurimome, apmąstėme. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įmanoma nuotoliniu būdu rodyti dėmesį, būti maloniems, maloniau atsiliepinėti telefonu, suteikti išsamesnę informaciją, nei priklauso dirbant vienoje ar kitoje įstaigoje. Įrodykime, kad sudėtingu metu galime išlikti žmogiškesni nei tada, kai tam yra tinkamos sąlygos.“

 

Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

20 gruodžio 18, Penktadienis 11:51
Skaityti daugiau ... 0

Prieš 3-ejus metus Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi Aurelija Krebsaitė (22) diplomų įteikimo šventėje atsiėmė ir portalo „Mano Gargždai“ premiją už aktyvumą. Jau tuomet kalbinta pašnekovė žinojo, kad ją domina makiažo meistrystė ir buvo pasirengusi studijuoti „Grimo akademijoje“. Panašu, kad pasirinktas kelias teisingas – Aurelija, dirbanti laisvai samdoma grimo dailininke, per tokį trumpą laiką jau spėjo sukurti įvaizdžius dviem ilgametražiams filmams, vienas jų – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas“, žinomų prekinių ženklų, tokių kaip „Lego“, „Adidas“, „Telia“ ir kt. reklamoms. Apie „nematomą“ grimo dailininko darbą – naujoje projekto „Kaip tapti...“ publikacijoje.

 

Projektas „Kaip tapti...“ rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Nuo vaikystės – komunikabili ir veikli

Pradėdama pokalbį Aurelija atvirauja, kad iš tiesų jai nelengva apibūdinti save, esą tai geriausiai galėtų padaryti draugai. Visgi, mergina prisipažįsta, kad jai niekada nekildavo problemų susirandant draugų – buvo iš tų, kuri drąsiai gali inicijuoti pokalbį, o bendravimas jai teikia malonumą.

Nuo vaikystės Aurelija pasižymėjo smalsumu ir aktyvumu.

„Užaugau laimingoje šeimoje, kurioje visi man leido bandyti viską, ką aš noriu. Būreliai, aktyvumas iš to ir prasidėjo. Ateidavau, parodydavau sutartį, tėvai pasirašydavo, jie visur leido, niekas nespaudė kažkur eiti, leido keisti, jeigu norėjau kažko naujo“, – tėvų lankstumą prisiminė šeimoje jauniausia dukra.

Be Aurelijos mokykloje neapsieidavo greičiausiai nė vienas renginys: ji dalyvaudavo tiek scenarijaus rašyme, tiek jų vedime. Moksleivė buvo įsitraukusi ir į gimnazijos neformaliojo švietimo „Informacijos sklaidos klubas“ veiklą, vykdė ir inicijavo ne vieną akciją, projektą, taip pat vedė ir Gargždų miesto gimtadienio renginį.

„Dalyvaudavau visur. Mąsčiau apie mokyklos laikus – pasiilgau, neseniai tvarkydamasi radau mūsų vesto renginio tekstą, kai baiginėjome mokyklą, smagu prisiminti visus vestus renginius, jų organizavimą“, – su nostalgijos gaida kalbėjo pašnekovė.

Mergina iki šiol su šypsena prisimena ir „Mano Gargždai“ premiją už aktyvumą – esą tai buvo didžiausias įrodymas tėvams, kad jos veikla prasminga: „Premijos lenta tebestovi kambaryje iki šiol ir niekas nedrįsta jos išmesti.“

Kalbėdama apie savo asmenines savybes, Aurelija taip pat pamini savo jautrumą – ją gali sugraudinti ir skaudūs žodžiai, ir liūdnas filmas. Per laiką, kaip pati sako, išmoko geriau valdyti savo emocijas.

„Dabar mano darbe reikia išlikti profesionalesnei, nerodyti tų emocijų, nors retkarčiais jos ir kyla“, – argumentavo pašnekovė.

 

Literatūros analizės padeda iki šiol

Mergina pasakojo, kad pirmose gimnazijos klasėse svajojo apie genetiką, dėl to A lygiu buvo pasirinkti ir biologijos, chemijos mokomieji dalykai.

Apsisprendimą pakeitė VU mobili laboratorija, kuri buvo atvažiavusi į gimnaziją: „Ten galėjau išbandyti savo įgūdžius, pamatyti, kaip viskas vyksta tokioje aplinkoje. Patiko, bet supratau, kad tai yra ne man, nes labiau patinka komunikuoti, kalbėti, o ne sėdėti ir tyrinėti. Tačiau labai gerbiu tuos žmones, kurie tą sugeba.“

Ji teigė, kad visą laiką ją žavėjo literatūra – skaityti, domėtis, analizuoti kūrinius.

„Gal ir auklėtojos Zofijos Vaitkuvienės įdirbis, nes labai mokėjo perteikti tuos kūrinius“, – atviravo Aurelija.

Jos teigimu, visa tai yra labai reikalinga ir padeda dabartiniame jos darbe. Prieš kuriant įvaizdžius reikia gilintis į scenarijus, analizuoti charakterius, įsivaizduoti, kaip jie turėtų atrodyti, o taip pat jų išvaizdos sukūrimas turi sutapti su režisieriaus matymu.

Gargždiškė akcentavo, kad be lietuvių kalbos jos grimo dailininkės profesijoje itin reikalinga ir anglų kalba. Tad ji dėkinga ir savo anglų kalbos mokytojai Astai Jonauskienei, kuri ją skatino stengtis ir mokytis.

Makiažo įmantrybėmis Aurelija susidomėjo dar mokykloje, būdama 15-os metų baigė vizažistės kursus, tačiau visą laiką „kalė sau į galvą, kad tai bus jos hobis, bet ne darbas“. Viskas pasikeitė, kai 10 klasėje ji atvirų durų renginyje pamatė „Grimo akademijos“ kurso pristatymą.

Tai apvertė jos planus aukštyn kojomis. Kaip pati sako, sunku paaiškinti, kas ją motyvavo ir kodėl taip užsigeidė baigti šią akademiją – „neturiu paaiškinimo, bet ėjau su visa aistra ir širdimi“.

Tiesa, dar reikėjo įtikinti ir tėvus, tačiau per pusantrų metų pavyko įrodyti, kad šios minties neatsisakys ir jie sutiko su jos apsisprendimu. Taip Aurelija atsirado Vilniuje – „Grimo akademijoje“.

 

Pirmasis ilgo metro filmas, kuriame gargždiškė dirbo – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas", šiemet pasiekęs kino ekranus. Asm. archyvo nuotr.

 

Sužavėjo filmavimo aikštelė

Ten mergina baigė pusės metų intensyvius grimo dailininkės kursus, kuriuose profesionalūs mokytojai atskleidė ne tik praktines grimerės darbo puses, buvo mokomasi ir teorijos, pavyzdžiui, meno istorijos.

„Ėjau be didelio tikslo, ką aš darysiu po to. Tačiau, kai ten atsidūriau, atsidaviau 100 procentu ir pasiėmiau viską, ką tik galėjau“, – pasakojo gargždiškė, per pusmetį surinkusi 200 valandų praktikos valandų.

Ji gyrė profesionalią mokymosi aplinką, daug patirties turinčius dėstytojus – savo srities profesionalus, dirbančius teatre, kine. Pirmą kartą į filmavimo aikštelę padėti savo dėstytojai vykusi Aurelija prisipažįsta buvusi sužavėta tokios naujos ir prieš tai nematytos aplinkos.

„Aš niekada nežinojau, kaip viskas ten vyksta, nebuvau mačiusi to iš arti, net nežinojau, kiek yra skirtingų profesijų atstovų. Atkakliai įsikibau į projektus, filmavimus, labai tą pamilau“, – atviravo pašnekovė, pridurdama, kad po to nepraleisdavo nė vieno kvietimo asistuoti grimo meistrams filmavimuose.

Pasak Aurelijos, labiausiai filmavimo aikštelėje ją sužavėjo atmosfera – vienoje vietoje dirbanti 30-40 žmonių ar net didesnė komanda „yra nuostabi, bendradarbiaujanti, visi suvokiame kiekvieno darbą ir vertiname jį.“

„Visas šis bendradarbiavimas tikriausiai yra vienas didžiausių stimulų, kodėl ten gera būti. Kad ir kaip būna sunku ir pavargstame, iškyla nesklandumų, žinai, kad yra žmonių šalia, kurie palaikys, paguos, pagirs“, – darbo užkulisius atskleidė gargždiškė, kuri pradžioje ir po 12 valandų darbų grįždavo susižavėjusi ir kupina geriausių emocijų ir dar ilgai negalėdavo užmigti.

„Grimo akademijoje“ makiažo meistrės egzamino darbas užėmė pirmąją vietą, o stendas su jos vienu iš darbų iki šiol puošia mokymo įstaigą.

„Tai žingsneliai, kurie rodė, kad esu teisingame kelyje“, – prasitarė grimo dailininkė.

 

2019-aisiais Aurelijos kurto įvaizdžio fotografija pelnė pirmąją vietą „Kūrybinės grafikos" kategorijoje. Marko Cechanovičiaus nuotr.

 

Nuo neapmokamų projektų iki darbo su žinomu režisieriumi

Aurelija atskleidžia, kad pirmuosiuose projektuose dirbdavo neapmokamai. Pirmasis rimtas pasiūlymas, kurio ji neatsisakė – trumpametražis režisierės Klaudijos Matvejevaitės filmas „Kai perplauksi upę“, kuris pelnė ir geriausio lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimą.

„Tai vienas įsimintiniausių projektų, padaryta pradžių pradžia. Ten galėjau klausti, kai gauni grafikus visokiais šriftais ir užkodavimais parašytus. Galėjau matyti, kaip ruošiasi profesionalios kostiumininkės ir kaip šneka su režisiere, pateikia pasiūlymus, padaro pavyzdžius. Tą aš iki šiol darau“, – savo išmoktas pamokas prisiminė pokalbininkė.

Ji akcentavo, kad tai buvo didelis šuolis link kitų projektų. Dabar, kai jau pati kviečiasi asistentes iš „Grimo akademijos“, Aurelija bando jas įtikinti, kad reikia nebijoti praktikuotis be atlygio: „Kai eisi apmokamai, nebeturėsi teisės laisvai klausinėti.“

Pirmasis ilgo metro filmas, kuriame gargždiškė dirbo – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas“, šiemet pasiekęs kino ekranus.

„Grimavau prieš pusantrų metų ir tik dabar išėjo, aš buvau dar jaunesnė ir turėjau labai didelę garbę įrodyti savo profesionalumą režisieriui Romui Zabarauskui, tai buvo didelis iššūkis, bet tuo pačiu ir mano didelė svajonė“, – sako grimo dailininkė.

Neseniai buvo baigtas filmuoti ir antras ilgametražis filmas, kuriame pagrindine grimere buvo Aurelija.

„Tai bus filmas apie vaikus. Neturėjome Lietuvoje tokio filmo, kur pagrindiniai aktoriai būtų vaikai. Labai smagu buvo tokius aktorius turėti, kurių neįmanoma suvaldyti“, – apie kitą projektą pasakojo grimerė.

Pati Aurelija nežino, koks bus galutinis rezultatas, kol nenueina į peržiūrą ar kino salę: „Prieš „Advokato“ peržiūrą buvo didelis stresas, ypač, kai filmai išleidžiami po didesnio laiko, o aš nuolat tobulėju ir išmokstu ką nors naujo. Tuo metu tam tikrus dalykus daryčiau jau kitaip“.

Ji pridūrė, kad kino industrijoje pirmo karantino metu darbai buvo sustoję, tačiau dabar viskas vyksta labai intensyviai, „visi tarsi ant adatų, bijo, kad užsidarys ir nori kuo greičiau pasidaryti darbus.“

 

Darbo filmavime akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Kaip atrodo darbo diena?

Gargždiškės darbo dienos rutina priklauso nuo įgyvendinamų projektų – ji yra savarankiškai dirbanti laisvai samdoma grimo dailininkė. Dirba ten, kur pakviečia – šioje industrijoje yra itin svarbios rekomendacijos, reklama sklinda „iš lūpų į lūpas“.

Aurelija pasakoja, kad vykstant kino juostų filmavimams, darbo pamaina trunka 12 valandų, o darbas gali vykti nuo pat ankstyvo ryto, arba kaip tik – naktį. Prieš pradedant darbą filmavimo aikštelėje reikalingas didelis pasiruošimas – scenarijaus, charakterių analizavimas, susitikimai, makiažo testai su aktoriais.

„Filmavimo aikštelėje nebeturime laiko diskutuoti ir viskas vyksta labai dideliu tempu. Man tenka ne tik makiažą, bet ir plaukus, bendrą įvaizdį padaryti daug greičiau, negu galima sau leisti makiažo salone. Tai yra ieškojimas greitesnių sprendimų su tokiu pačiu rezultatu <...> Ne visą laiką tie grimai būna gražūs – retai išleidžiame su vakariniais makiažais, dažnai suprakaitavusius, paraudusius ir visokius. Tai yra personažo kūrimas, minimalesnis nei teatre, turi matytis natūralumas“, – skirtumus nuo vizažisto darbo specifikos atskleidė pašnekovė.

Jai tenka pasirūpinti ir aktorių ar modelių veidu, plaukais, rankomis. Jeigu reikia, kuriami ir minimalūs specialūs efektai – kraujas, žaizdos.

Būtent grimo ir kostiumo dailininkai yra pirmieji, kurie susitinka su aktoriais.

„Nuo mūsų labai priklauso, koks išeis žmogus į aikštelę: su kokia nuotaika, energija. Dedame daug pastangų suteikti saugią atmosferą, žiūrėti, ar nori kalbėti, ar nori repetuoti savo tekstus“, – komunikacines darbo subtilybes komentavo grimerė, kuri net ir jeigu kažkas nepavyksta, negali to parodyti aktoriams ir turi visada išlikti rami.

Kai aktorių įvaizdžiai paruošiami, grimerių darbas persikelia į aikštelę: „Budime prie ekranų, prižiūrime aktorius, nes svarbiausia filme – tęstinumas, reikia prižiūrėti kiekvieną sruogą, plaukų padėti, blizgėjimą ir daug kitų specifinių dalykų. Ir gal kitiems neatrodo tai labai sunkus darbas, bet filme žiūrint pasimatytų, jeigu būtų kažkas ne taip.“

Kadangi filmavime scenos būna išmėtytos, niekas nevyksta nuo pradžios iki galo, reikalingi ir aktorių išvaizdos pokyčiai, kur vėl reikalinga grimo bei kostiumo dailininkų pagalba. Pasiteiravus, kiek dažniausiai įvaizdžių tenka kurti per vieną filmavimo dieną, Aurelija atskleidžia, kad dažniausiai vienas grimo dailininkas rūpinasi kelių pagrindinių aktorių išvaizda, o jeigu jų yra daugiau, talkina asistentai.

„Reikėjo vieną dieną nuo pat ryto paruošti 6 žmones. Turėjau asistentę, nes niekas nenori tris valandas anksčiau ateiti, o po to sėdėti ir laukti. Išleidus tokį kiekį žmonių į filmavimo aikštelę, kad ir 5-is pagrindinius aktorius, reikia ir prižiūrėti, yra reikalų“, – atviravo pokalbininkė, pridurdama, kad vertina kiekvieną minutę, kai leidžiama prieiti ir pakoreguoti trūkumus.

 

Darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Dirba ir su žinomais prekių ženklais

Pašnekovė atvira – kiekvienas projektas išmoko kažko naujo, tad pasiūlymus vertina kaip galimybę. Be mylimo darbo kino industrijoje, ji taip pat dirba ir prie reklamų kūrimo, mados fotosesijų.

Didelį darbo įvertinimą ji laiko tai, kad reklamos agentūros patiki darbą jai su pasaulyje gerai žinomais prekiniais ženklais kaip „Lego“. Įsiminė ir darbas su užsieniečiais. Pavyzdžiui, Švedijoje teko asistuoti švedų grimerei serialo filmavimuose. Taip pat teko dirbti ir su žvaigždėmis dirbančiam žinomam makiažo specialistui iš Londono „Adidas“ reklamoje.

„Ten buvo virš 100 žmonių aikštelėje. Didelė atsakomybė, viskas slapta, griežtos sutartys, negalėjome ne su „Adidas“ batais pasirodyti, nebent su bevardžiais“, – šypteli gargždiškė.

Ji išskyrė ir amerikiečių „Capella University“ reklamų fotosesiją, kurioje turėjo galimybę kurti įvaizdžius skirtingų rasių ir tautybių žmonėms.

Iš lietuvių prekinių ženklų ji vardija „Telia“, „Novaturas“, „Delfi“, „Mezon”, „Pildyk“.

„Pati nesuseku jų visų, neturiu televizoriaus, ir kai grįžtu į Gargždus ir įsijungiu televiziją – tai būna juokinga: „O! Ir šitą, ir šitą dariau“. Nueinu į „Camelia“ vaistinę, pamatau žurnaliuką, kuriame – vėlgi mano darbas. Labai sutrinku, nes nežinai, kada išeina, spėju pamiršti. Reklaminės fotosesijos smagiai nustebina, kai pamatau mieste iškabintas“, – apie netikėtumą pamačius savo grimo darbus atvirauja mergina.

Nuo 2018 metų ji kasmet dalyvauja ir „KIGSA“ kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos rengiamame konkurse. 2018 metais ji užėmė trečiąją vietą „Jaunojo talento“ mados fotografijos kategorijoje, o 2019-aisiais Aurelijos kurto įvaizdžio fotografija pelnė pirmąją vietą „Kūrybinės grafikos“ kategorijoje. Pati Aurelija šių konkursų nesureikšmina ir teigia, kad vertina juos kaip galimybę kurti pagal tam tikrus nustatytus rėmus.

„Ten reikia mokėti už dalyvavimą, yra išlaidų, nes reikia ir modelio, studijos, fotografo. Sausis dažnai mums būna „sausas“ – mažai darbų, o iki vasario 1-osios ten reikia išsiųsti darbus“, – apie palankų metą dalyvauti konkurse atviravo pašnekovė.

Pasiteiravus, ar ji priima užsakymus įprastiems makiažams, ši teigė, kad turi savo klienčių, tačiau stengiasi iš anksto į priekį užsakymų neprisiimti. Pirmenybę ji teikia projektams: „Jeigu aš turėsiu kelis makiažus ir man pasiūlys projektą, man labai skaudės širdis. Atsargiai užrašinėju, pasiimu paskutinę sekundę.“

„Aš labai nemėgstu ryškių, štampinių makiažų, kur išeina visos moterys vienodos, pas mane vyrauja natūralumas ir pritaikymas kiekvienam žmogui“, – atskleidė grimo meistrė.

 

Darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – vandenlentės, knygos, kelionės

Mergina prisipažįsta, kad ilgą laiką jos darbas buvo ir laisvalaikiu, tačiau pastaruoju metu pradėjo suprasti, kad darbas nepabostų, reikia atrasti ir kitų pomėgių. Vasarą ji išbandė ir pasinėrė į vandenlenčių sportą, Aurelijai patinka knygos – dominuoja psichologinės.

„Patinka vaikščioti, keliauti. Kai prasidėjo karantinas, pamatėme gražių vietų Lietuvoje“, – vardijo laisvalaikio praleidimo būdus pašnekovė.

Prisipažįsta, kad ir į Gargždus sugrįžta vis dažniau. Jeigu pradžioje namo traukdavo kartą per mėnesį savaitgaliui, dabar parvyksta ir dažniau, ir ilgesniam laikui.

„Grįžtu su šypsena. Labai džiaugiuosi, kad gargždiškiai vertinami Vilniuje. Kiek sutinku žmonių, kai pasakau, kad esu iš Gargždų, jie nesupranta, kodėl ten tokie faini žmonės. Labai daug aktyvių gargždiškių yra sostinėje, smagu garsinti savo miestą“, – sako Aurelija.

Ji atvirauja, kad tėvai – didžiausia palaikymo komanda – džiaugiasi jos darbais, skambina ir komentuoja televizijoje matomus grimus. Aurelija prisiminė, kad kartą mamai padarė staigmeną.

„Kai dalyvavo Jurijus Veklenko „Eurovizijoje“, mama jį labai palaikė. Aš sakau, jeigu nori, aš pagrimuosiu Jurijų. Kadangi „Grimo akademija“ su praktikantėmis dirbo „Eurovizijoje“, aš sutikau padėti su prašymu, kad Jurijus atsisės į mano kėdę. Taip ir įvyko, tada mamai nusiunčiau nuotrauką, ši džiaugėsi. Norėjosi padaryti ją laimingesne“, – smagią istoriją prisiminė Aurelija.

Pasiteiravus apie ateities planus, sako, kad sieks kuo daugiau „pasiimti iš šios profesijos“ – dalyvauti seminaruose, mokymuose, taip pat svajoja patirties pasisemti ir užsienyje. Kartą teko žiniomis dalintis su fotografijos studentais Vilniaus dizaino kolegijoje, sako, kad ši patirtis taip pat labai patiko.

„Nenoriu, kad iš mano pokalbio ir perspektyvos atrodytų taip, kad neikite studijuoti. Kol kas nebaigiau aukštojo, bet jaunimui patarčiau nebijoti bandyti, nes iš bet ko, ką tu labai myli, gali padaryti labai daug“, – patarimu savęs profesinėje veikloje ieškantiems dalinosi gargždiškė.

Ji teigė, kad jai itin padėjo vasaros užsiėmimai, tam tikri darbai, todėl ragino ir jaunimą nebijoti bandyti, eiti, pabūti šalia tų žmonių, kurių profesija domina.

„Man baisiausia, kai užstringa jauni žmonės ir bijo pasakyti, kad jie nenori to daryti, yra užspausti tėvų ar stereotipų“, – būti drąsiems imtis pokyčių ragino pokalbininkė, pridūrusi, kad šiais laikais neužtenka vien tik norėti, reikia ir stengtis.

 

Aurelijos darbus galite išvysti www.krebsaite.com

 

Akimirkos iš grimo dailininkės darbo – Asmeninio archyvo nuotraukose:

20 gruodžio 14, Pirmadienis 16:35
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt tęsia projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklą, kuris rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

Šį kartą parengėme publikaciją apie aktyvią gimnazijos absolventę, lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ vieną įkūrėjų, vadovę Rimantę Daugėlaitę-Cegelskienę.

 

„Vaivorykštėje“ kuriamas draugiškas ryšys

Rimantė, kartu su dviem jaunesnėmis seserimis – Valdone ir Algimante – augusi darnioje, tikinčioje šeimoje, apsupta meilės ir tvirtų tradicijų, jau nuo 2007 m. gyvena sostinėje. Į gimtuosius Gargždus, aplankyti tėvų su šeima grįžta bent kartą per mėnesį, o vasaromis – ir dažniau bei ilgesniam laikui, ne tik savaitgaliams.

Paklausta, kokie prisiminimai likę iš mokyklos laikų, pašnekovė teigia, kad gan pozityvūs ir šviesūs: „Labai džiaugiuosi, kad mokyklą baigiau būtent Gargžduose, kur miestas palyginus nedidelis ir tai leidžia mokykloje kurti kur kas tvirtesnį bendruomeniškumo jausmą, mano laiku, mokiniai buvo tikrai kūrybiški, nekonfliktiški.“

Rimantė sako, kad „Vaivorykštėje“ buvo apsupta nuostabių, mokinius palaikančių pedagogų – nuolat buvo kuriamas žmogiškas, draugiškas ryšys.

„Gimnazija, kai mokiausi joje, buvo labai kūrybiška mokykla, nuolat vykdavo daug įdomių renginių, projektų, administracija visad labai atvirai ir pozityviai žvelgdavo į mokinių iniciatyvas. Vienas tokių pavyzdžių – gimnazija sutiko būti mano ir draugės Lauros Žiliūtės inicijuoto projekto „Atmerk akis. Kino teatras po atviru dangumi“ organizuojanti ir administruojanti įstaiga, o tai leido mums pretenduoti į ES programos finansavimą, skirtą remti jaunimo kultūros ir socialinius projektus Lietuvos regionuose, – prisimena pokalbininkė. – Dabar, kai pagalvoju, juk sutikti su mokinės iniciatyva ir prisiimti tokią finansinę naštą ir atsakomybę – didžiulis dalykas. O štai mano mokykla pasitikėjo ir leido mums, jauniems žmonėms, skleistis, eksperimentuoti, praktikuoti ir siekti užsibrėžtų tikslų.“

Rimantė prisimena mokykloje mėgusi lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos pamokas ir teigia, kad tuomet mokėsi labai daug: „Tas noras mokytis yra išlikęs iki pat šių dienų. Atrodo, vis negana, vis norisi temptis ir mokytis kažką naujo.“

 

Šiuo metu Rimantė ne tik vadovauja savo įkurtai įmonei, bet dalyvauja ir įvairiuose projektuose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Aktyvi – nuo mokyklos laikų

Šiuo metu Rimantė ne tik vadovauja savo įkurtai įmonei, bet dalyvauja ir įvairiuose projektuose. Aktyvi ji buvo ir mokydamasi mokykloje – be kitų veiklų, lankė chorą, dalyvavo Klaipėdos rajono lengvosios atletikos varžybose, Gargždų muzikos mokykloje baigė dramos specialybę.

„Mano nuostabi dramos mokytoja Laima ruošė mane rajono ir nacionaliniams skaitovų konkursams, jaučiausi labai mylima ir vertinama. Tai irgi, manau, padėjo svarbius mano asmenybės pamatus – įgijau drąsos ir užtikrintumo kalbėti viešai, reikšti savo mintis, kūrybiškumo, atvirumo“, – sako Rimantė.

Būdama gimnaziste, ji lankė ir jaunųjų žurnalistų būrelį pas Zofiją Vaitkuvienę. Kas, kaip pati pripažįsta, stipriai prisidėjo prie gebėjimų kurti tekstus: „Iki pat dabar labai mėgstu rašyti pranešimus spaudai, filmų programų aprašymus ir pan. Rašydavau kartais ir tekstus į „Bangos“ laikraščio „Jaunimo pastogę“.“

Pokalbininkė atvirauja, kad taip pat aktyviai dalyvaudavo mokyklos prezidentūros veikloje, vesdavo kone kiekvieną gimnazijos renginį, prisidėdavo prie jų organizavimo.

Dešimtoje klasėje Rimantė rajono mokinių buvo išrinkta atstove į mokinių parlamentą – teko dalyvauti jo sesijose, įvairiuose renginiuose Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.

„Stengdavausi grįžusi po parlamento darbinių sesijų parašyti trumpą apžvalgą į „Jaunimo pastogę“, – prisimena moteris.

Pasiteiravus, ar mokykloje turėjo autoritetingų mokytojų, Rimantė išskiria savo pirmąją ir auklėtojas: „Vida Ratkuvienė – didelę širdį turinti mokytoja, kuri motiniškai mus mažuliukus ne tik mokė, bet perteikė empatijos jausmą, visa klasė buvome tarsi glaudi ir darni bendruomenė. Taip pat mano auklėtojos – iki 8-os klasės – Zofija Vaitkuvienė, nuo 8-os klasės – Dalia Žurkauskienė. Nuostabios moterys, tiek savo dalyko – lietuvių kalbos – ekspertės, tiek ir žmogiškųjų santykių mokytojos.“

 

Rimantė veda mokymus. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Studijų pasirinkimas – gan ekspromtinis

Baigusi „Vaivorykštę“ Rimantė įstojo į Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademiją Vilniuje. Apie leidybos studijas svarsčiusi mergina į stojamuosius LMTA kino vadybos specialybės egzaminus nuėjo netikėtai – draugė ruošėsi ten pat stoti į teatro vadybos studijas.

„Tai nebuvo tos studijos, kurioms tikslingai ruošiausi paskutinius mokyklos metus, turiu pripažinti, kad pasirinkimas buvo gan ekspromtinis, tačiau pavykęs. Stojamieji, susidedantys iš praktinės projekto rašymo dalies ir pokalbio su komisija, pavyko puikiai, gavau aukščiausius įvertinimus ir nusprendžiau, kad čia mano vieta“, – sako pašnekovė, pridūrusi, kad pasirinkimą dalinai lėmė ir užklasinė veikla – minėtas projektas „Atmerk akis. Kino teatras po atviru dangumi“.

„Projektas vyko 2005 m. vasarą – kartu su drauge Laura subūrėme bendraminčių komandą, su kuria surengėme 5 filmų peržiūras po atviru dangumi skirtingose Gargždų miesto erdvėse („Maximos“ stovėjimo aikštelėje, miesto parke, kiemelyje prie vaikų bibliotekos, t.t.). Šis projektas mane iš arčiau supažindino tiek su kino menu, tiek su projekto valdymu/organizavimu. Tai, manau, lėmė ir mano sėkmę LMTA stojamuosiuose“ – atvirauja pokalbininkė.

Po pirmų studijų metų LMTA, Rimantė nusprendė studijuoti ir kitą specialybę – Politikos mokslų bakalaurą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

„Kadangi studijų turinys LMTA nebuvo labai kokybiškas, o aš buvau pripratusi mokytis daug ir intensyviai, todėl nusprendžiau „nešvaistyti“ laiko ir dar imtis antro bakalauro tuo pačiu metu. Ir turiu pripažinti, kad studijos VU TSMPI mane labai tenkino, kokybė – aukščiausio lygio, dėstytojai absoliučiai savo specialybės žinovai, ekspertai“, – džiaugėsi pašnekovė.

Pasidomėjus, kas labiausiai įsiminė iš studijų metų, Rimantė mini kūrybiškus, atvirus, empatiškus grupės draugus: „Buvome labai stiprus kursas – vienas kitam labai padedantys, nekonkuruojantys, kartu kuriantys. Daug laiko leisdavome kartu ne tik paskaitų metu, bet ir po jų. Taip pat studijų metu kasmet mes, kaip jaunieji prodiuseriai studentai, turėjome įgyvendinti trumpametražio filmo projektą kartu su tuo metu studijuojančiais režisieriais, operatoriais, garso režisieriais. Tai buvo labai gera praktinė profesinė mokykla.“

 

Įkūrė agentūrą

Rimantė kartu su kolege, prodiusere Marija Razgute 2012 m. įkūrė agentūrą „Lithuanian Shorts“ – idėja kilo iš Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio organizavimo patirties.

„Pamatėme, kad lietuvių filmų kūrėjams labai trūksta juos palaikančios organizacijos, kuri rūpintųsi jų pagamintais filmais, pristatytų užsienyje, kalbėtų apie juos ir padėtų išeiti į „pasaulį“, – agentūros įkūrimo tikslus pristatė vadovė. – Sunkiausia, ko gero, buvo pristatyti save tarptautinei industrijai kaip naują žaidėją ir pelnyti pasitikėjimą bei norą bendradarbiauti. Dabar tokių problemų nebėra.“

„Lithuanian Shorts“ yra multifunkcinė organizacija, be to, kad jos pagrindinė misija yra pasirūpinti lietuviškų trumpametražių filmų sklaida, jų matomumu tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, agentūra rengia ir kino industrijai skirtus tarptautinius renginius.

„Lithuanian Shorts“ organizuoja ir Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį, kuris, pasak Rimantės, 2021 m. sausį vyks 14-ąją kartą, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių – pirmą kartą tik virtualiai.

Šiais metais agentūra pradėjo ir naują, kaip Rimantė sako, jos svajonių projektą – „Trumpas kinas“, kurio tikslas yra reguliariai pristatyti trumpametražių filmų programas kino teatrų repertuaruose.

„Ilgą laiką Lietuvos kino teatruose buvo įprasta žiūrėti tik ilgametražius filmus (tik kino festivalių metu galima išvysti ir trumpametražių filmų programų), tačiau norisi taikyti Prancūzijos, Vokietijos kino žiūrėjimo tradicijas ir kino teatruose žiūrovams pasiūlyti ir trumpametražių filmų programų. Todėl mūsų agentūra šiais metais parengė dvi lietuviškų trumpametražių filmų programas, kurias rodė du mėnesius Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio kino teatruose. Turime planų daugiau trumpametražių filmų rodyti ir per LRT televiziją“, – projektą pristatė pašnekovė, pridūrusi, kad be šio savo „širdies projekto“, džiaugiasi ir kitais – augančiu „Baltic Pitching Forum“, mentorystės bei rezidencijos programomis.

 

„Motyvuoja tai, kad dirbu labai kolegiškoje aplinkoje“,– sako Rimantė. M. Mikulėno nuotr.

 

Darbe – jokios monotonijos

Paklausta, ar mėgsta savo darbą, Rimantė ryžtingai sako, kad taip: „Darbas yra labai dinamiškas, tai iš tiesų veda į priekį, nes nėra monotonijos, kiekvienais metais net ir darant tą patį renginį/projektą, niekada nežinai, kokie iššūkiai laukia, su kokiais žmonėmis, situacijomis susidursi. Motyvuoja tai, kad dirbu labai kolegiškoje aplinkoje, trumpametražių filmų bendruomenė labai sava, visi atviri ir paslaugūs, palaikome labai tvirtus santykius su skandinavų trumpametražių filmų festivaliais ir institucijomis, kartu rengiame bendrus projektus, daug konsultuojamės, dalinamės filmų rekomendacijomis ir filmų programomis.“

Paprašyta apibūdinti savo darbo dieną, kaip pagrindą agentūros įkūrėja įvardija el. laiškų rašymą bei šiuo metu itin populiarius „Zoom“ skambučius.

„Tenka ruošti filmų programas įvairiems privatiems ir viešiems renginiams, tai reiškia reikia sudaryti filmų programų pasiūlymus, parinkti filmus iš mūsų turimo lietuviškų trumpametražių filmų katalogo, suderinti finansines, teisines, technines sąlygas su organizatoriais. Šiuo metu intensyviai ruošiamės festivaliui, tad labai daug organizacinio, komandos valdymo darbo“, – pasakoja pašnekovė.

 

Trumpametražiai filmai – vis populiaresni

Anot Rimantės, trumpametražių filmų žanro patrauklumą ir populiarumą lėmė serialų kultūros bumas („Netflix“, „HBO“) – rodomos serijos, tarsi atskiri trumpametražiai filmai. Kita priežastis – greitas žmonių gyvenimo tempas: norisi žiūrėti gerą, bet trumpą turinį.

„Manau, kad trumpametražiai filmai yra be reikalo labai nuvertinti. Kalbėdami apie trumpametražį kiną, dažniausiai išgirstame, kad tai mėgėjiškas, studentiško kino žanras, pradedančiųjų kine žanras. Ypač tokioje regioninėje kino industrijoje, kaip mūsų, jis vertinamas kaip nevisavertis, skirtas tik jauniems kūrėjams, – sako agentūros vadovė. – Taigi trumpo metro filmų žiūrovų įpročiai irgi su tuo susiję – auditorija būna jauna tiek festivaliuose, tiek skirtingose kino programose. Nors, rengdami Vilniaus trumpųjų filmų festivalį, pastebime, kad auditorija darosi brandesnė, vyresnė, tai parodo, kad išlipame iš to įsivaizdavimo, kad trumpas filmas skirtas tik jauniems.“

Anot pašnekovės, agentūra visada atsispiria nuo tokių didžiųjų kino industrijų kaip Prancūzija, Vokietija, Suomija. Jos turi visai kitokias trumpų filmų žiūrėjimo tradicijas, tai vienareikšmiškai lemia žiūrovų amžių.

„Ten galima pastebėti, kiek daug trumpo metro yra įvairiose platformose. Nacionalinė televizija rodo trumpųjų filmų programas, kino teatrai kas savaitę, kas mėnesį turi trumpų filmų programas, VOD, skaitmeninių, internetinių platformų, kur galima žiūrėti trumpus filmus, jie nėra retenybė kaip Lietuvoje, – sako Rimantė. – Šiuolaikinio kino industrijoje matosi aiškiai, kad trumpus filmus kuria tikrai ne tik jauni režisieriai. Puikus pavyzdys yra mūsų festivalis. Šiais metais turėjome daugiau nei dvidešimt svečių, ir didžiajai daliai kino režisierių buvo per 30 metų. Tai parodo, kad ne tik studentai kuria juos. Yra daug režisierių, kurie grįžta prie trumpo žanro, pavyzdžiui, kuria trumpo ir ilgo metro pramaišiui. Tai yra labai dažna praktika.“

Pašnekovė sako, kas trumpas kinas žavus ir tuo, kad žaibiškai gali reaguoti į šiandienos aktualijas: „Jis tampa drąsesnis, kūrėjai žymiai drąsiau „kala“ apie politines, socialines temas, ir apie tai gali sukurti filmą per pakankamai trumpą laiką.“

Taip pat trumpas filmas yra labai kompleksinis ir lengvai pritaikomas įvairiems poreikiams.

„Mes jį galime rodyti ir kino festivalio rėmuose, galime rodyti kino teatrų repertuaruose, bet lygiai taip pat ir įvairiuose renginiuose, konferencijose, – išskirtinumą pabrėžia pokalbininkė. – Ir per 2019 metus mūsų lietuviškų trumpų filmų agentūra turėjo daugybę įvairių renginių ir užklausų iš įvairių partnerių parodyti trumpametražių filmų programas, lietuvių kino kūrėjų darbus. Pavyzdžiui, šių metų vasarį mes pristatėme lietuvių moterų kūrėjų trumpųjų filmų programą pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“, ir ji buvo palydėta diskusija apie smurtą šeimoje. Tai vienas gerųjų pavyzdžių, kaip trumpi filmai gali būti integruojami į įvairių renginių programas – kultūrines, socialines, ir aktualias įvairaus amžiaus žiūrovams.“

 

Metų kino moters titulas šiemet atiteko duetui – Rimantei ir Gabrielei Cegialytei. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Metų kino moteris

Šių metų kovo mėnesį tryliktą kartą vyko renginių ciklas „Šeršėliafam“, skirtas pagerbti aktyviai kine ir jo sklaidoje dalyvaujančias moteris. Šiemet Metų kino moters prizas įteiktas duetui – Gabrielei Cegialytei ir Rimantei.

„Šis įvertinimas buvo labai netikėtas, nes juk įgyvendini projektus ne dėl titulų ar apdovanojimų, ir sąmoningai bei tikslingai to nesieki. Tačiau turiu pripažinti, kad šis apdovanojimas buvo labai malonus ir įprasminęs visus iki tol darytus darbus ir projektus, – atvirauja Rimantė. – Tai nuostabus įvertinimas, patvirtinantis, kad esu teisingame kelyje ir kad tos veiklos, kurias darome „Lithuanian Shorts“ agentūroje yra reikšmingos, pastebimos ir vertinamos. Man tai buvo ne tik mano kaip projektų vykdytojos įvertinimas, man tai buvo kur kas daugiau – kad per mūsų projektus vertinama trumpametražių filmų ir kūrėjų sklaida.“

 

Moterims padrąsinti – „Lithuanian Shorts Mentorship“ programa

Dar viena Rimantės veiklų – programos „Lithuanian Shorts Mentorship“ įgyvendinimas. Tai vienintelė mentorystės programa Lietuvoje, skirta kino ir televizijos industrijoje dirbančioms moterims. Šios programos metu atrinktoms dalyvėms suteikiama galimybė konsultuotis su Lietuvos kino ir televizijos industrijos profesionalais, kurie dalinsis savo žiniomis ir patirtimi, padės rasti atsakymus į kylančius klausimus bei tinkamai nukreips programos pradžioje užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo link.

Mentorystės tikslas – padėti moterims atrasti savo talentus, suteikti trūkstamų žinių, skatinti atrasti naujas profesinio tobulėjimo galimybes bei ryžtingai tęsti savo karjerą kino ir televizijos srityse. Paraiškas mentorystės programai teikti kviečiamos skirtingų kino ir televizijos industrijos profesijų atstovės, kurios siekia pagilinti savo srities profesines žinias arba plėsti akiratį kitose kino/TV industrijos srityse, yra suinteresuotos mokytis iš patyrusio industrijos atstovo/-ės bei individualiai dirbti su paskirtu mentoriumi/-e.

„Šią programą pradėjome rengti 2019 m., šiemet buvo antrasis jos sezonas. Mintis rengti programą atsirado reaguojant į #MeToo skandalą ir diskusijas tiek Lietuvos kino industrijoje, tiek ir tarptautinėje arenoje, – teigia Rimantė. – Pamatėme, kaip svarbu kalbėti apie moterų padėtį kino ir televizijos srityje, kiek daug yra stereotipų ir lyčių nelygybės įvairiose profesinėse situacijose, projektuose. Todėl šia programa norime padrąsinti kine ir televizijoje dirbančias moteris imtis ryžtingų sprendimų keisti profesijos kryptį, įgyvendinti naujus projektus, pažinti kino profesijas iš arčiau.“

Rimantė atskleidžia, kad šią savaitę baigėsi antrasis „Lithuanian Shorts Mentorship“ sezonas – buvo atrinka 13 dalyvių ir joms priskirta 13 kino industrijos profesionalų-mentorių. Sudarytos poros 8 mėnesius susitikdavo, dalyvės konsultuodavosi su mentoriais.

„Taip pat mūsų agentūra programos laikotarpiu rengė įvairius asmeninio tobulėjimo mokymus, susitikimus, filmų peržiūras. Matome, kad ši programa įgauna labai didelę prasmę ir reikšmę industrijoje, iš dalyvių sulaukiame labai daug pozityvių atsiliepimų, kad konsultacijų pagalba jos tikrai įgavo drąsos, kai kurios net pradėjo vystyti bendrus projektus su priskirtais mentoriais, kas yra visiškai nuostabu, ir rodo, kokią naudą teikia mentorystė“, – džiaugiasi programos sumanytoja.

 

„Lithuanian Shorts Mentorship“ tikslas – padėti moterims atrasti savo talentus, suteikti trūkstamų žinių, skatinti atrasti naujas profesinio tobulėjimo galimybes bei ryžtingai tęsti savo karjerą kino ir televizijos srityse. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Didelis autoritetas – tėvai

Pasiteiravus, kokios asmeninės savybės gyvenime padėjo pasiekti užsibrėžtų tikslų, Rimantė sako esanti ryžtinga, turinti lyderio savybių, nuolat ieškanti naujų projektų idėjų, „šalto proto“, nesustojanti mokytis ir atkleidžia, kad artimiausiu metu planuoja pradėti vokiečių kalbos kursus, o kitais metais – magistro studijas.

„Mano vyras kartais pajuokauja, kad esu konservatyvių pažiūrų žmogus, – šypsosi pašnekovė. – Ir taip dažnu atveju, manau, kad yra. Labai vertinu žodžio laikymąsi, punktualumą, nuoširdumą ir atvirą tarpusavio komunikavimą.“

Turinti projektų, komunikacijos valdymo, viešo kalbėjimo įgūdžių, moteris atvirauja, kad motinystė ją užgrūdino stresui: „Grįžusi į darbus po motinystės atostogų, jaučiu, kaip ramiau reaguoju į ekstremalias, kritines situacijas darbe.“

„Mano tėvai niekada manęs nespaudė ir nereikalavo pasirinkti vieną ar kitą profesijos kryptį. Jie leido man rinktis, visada labai palaikė ir ta pasirinkimo laisvė, manau, prisidėjo prie to, kad turiu stiprų atsakomybės jausmąuž savo veiksmus, pasirinkimus, kelią, – svarsto pokalbininkė. – Tėvai man yra labai didelis autoritetas, žinau, kad visada galiu į juos kreiptis patarimo ir padrąsinimo. Žiūrėdama į jų kelią pastebiu, kaip daug ką pasiimu ir taikau savo tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.“

Aktyvi, idėjų nestokojanti moteris sako, kad kiek laiko gali skirti laisvalaikiui, priklauso nuo darbų krūvio agentūroje: „Darbo dienomis tenka net ir grįžus namo ir užmigdžius vaikus, prisėsti prie darbų. Bet viskas dėl to, kad mūsų agentūros veikla turi tam tikrus, mūsų vadinamus, darbų sezonus – ruduo ir pusę žiemos labai intensyvu, pavasarį irgi, o vasarą – mažiau krūvio, todėl visą liepą paprastai atostogauju ir galiu skirti pakankamai laiko laisvalaikiui.“

Du vaikus – Elzę (4 m.) ir Joną (6 m.) auginanti Rimantė laisvą laiką mėgsta leisti su šeima – būti gamtoje, eiti į kultūrinius renginius. Prieš pirmąjį karantiną buvo pradėjusi lankyti badmintono pamokas.

Kaip ir visų ciklo „Kaip tapti...“ herojų, Rimantės klausėme, ką patartų savo kelio ieškančiam jaunimui – ji linki „būti atviriems, neprisirišti prie visuomenės nuostatų, įsiklausyti savo vidinio balso ir nebijoti klysti bei vis bandyti.“

 

Rimantė sako esanti ryžtinga, turinti lyderio savybių, nuolat ieškanti naujų projektų idėjų, „šalto proto“, nesustojanti mokytis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pagrindiniai agentūros „Lithuanian Shorts“ projektai:

- Baltijos šalių trumpametražių filmų projektų pristatymo forumas „Baltic Pitching Forum“, rengiamas nuo 2013 m. Tai vienintelis tokio pobūdžio industrijos reginys Baltijos regione, skirtas išskirtinai tik vadybinių ir animacinių trumpametražių filmų projektų pristatymui. Į Vilnių suvažiuoja 12-os naujų trumpametražių filmų projektų režisieriai ir prodiuseriai ir jie tarptautinei kino ekspertų komisijai pristato savo idėjas. Oficialus projekto aprašymas: https://lithuanianshorts.com/projektai/baltic-pitching-forum/

- Kintuose vykstanti Baltijos šalių scenarijaus rašymo rezidencija „Baltic Shorts Residency“. Tai 2019 m. atsiradusi iniciatyva, kuria siekiama stiprinti scenarijaus rašymo įgūdžius. Atrinkti trys dalyviai (po vieną iš kiekvienos Baltijos šalis) tris savaites praleidžia Kintuose - čia turi individualias konsultacijas su scenanarijaus ekspertu, konsultantu Wm Vanacker (Belgija), kuris yra ir Kanų kino festivalio trumpametražių filmų programos sudarytojas, ir rašo naujausio trumpametražio filmų scenarijų. Oficialus projekto aprašymas: https://lithuanianshorts.com/projektai/baltic-shorts-residency/

- tekste minima moterų mentorystės programa „Lithuanian Shorts Mentorship“.

-taip pat nuo praėjusių metų pradėjo atvirų pokalbių su lietuvių trumpametražio kino kūrėjais ciklą „Open talks“, juos transliuojame „15min“ portale, vėliau keliame kaip tinklalaides į Spotify.

-dar leidžiame naujausių lietuviškų trumpametražių filmų katalogą kurį pristatome tarptautiniuose kino festivaliuose ir mugėse (Klermono-Ferano, Berlyno, Kanų), taip pat rengiame nacionalinį trumpametražių filmų stendą pagrindinėje tarptautinėje trumpųjų filmų mugėje - Klermono-Ferano festivalio metu vasario mėn. Daugiau oficialios informacijos: https://lithuanianshorts.com/projektai/

20 gruodžio 04, Penktadienis 11:56
Skaityti daugiau ... 0

„Jaučiu, kad sunku paaiškinti, ką veikiu gyvenime net ir patiems artimiausiems, džiaugiuosi, kad galėsiu pristatyti“, – kvietimo papasakoti apie savo profesinę veiklą neatsisakė gargždiškė mokslininkė dr. Gintvilė Valinčiūtė, dirbanti tyrimų laboratorijoje viename didžiausių Vokietijos vėžio tyrimų centre.

Kviečiame skaityti interviu su Gintvile – tai manogargzdai.lt projekto „Kaip tapti...“ publikacija. Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Užaugo humanitarų šeimoje

Gintvilė pasakojo, kad užaugo moteriškoje humanitarių šeimoje – drauge su mama ir močiute. Mama dirba lietuvių kalbos mokytoja, močiutė ilgą laiką buvo „Bangos“ atsakingoji sekretorė.

„Kai buvau vaikas, buvau labai aktyvi. Kai trimetę mama mane nuvedė į „Trepsiuką“, nuo tada ir prasidėjo. <...> Taip pat mama mane anksti išmokė skaityti, rašyti. Pamenu, skaitydavau vaikystėje nežmoniškus kiekius knygų, iki šiol dar taip darau“, – pasakojimą apie save pradėjo pašnekovė.

Mokslininkė atviravo, kad visada buvo „klasikinė pirmūnė“, nors pastangų daug įdėti ir netekdavo – tiesiog gelbėdavo gera atmintis. Kaip pati sako, paveldėta iš mamos.

Kadangi su tėčiu gargždiškė nebendrauja nuo vaikystės, prisipažįsta, kad didelę įtaką jai padarė jos dėdė – Klaipėdos universiteto istorijos profesorius.

„Jis buvo pirmas žmogus, kuris man kažkiek pasakojo apie akademinį gyvenimą“, – sako Gintvilė.

Mokykloje mergina dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose konkursuose, buvo ir Nacionalinės moksleivių akademijos narė filologijos srityje. Išbandė pašnekovė ir pianino pamokas, mėgino groti ir gitara, bet daugiausiai įspūdžių paliko „Trepsiuko“ šokių pamokos, kelionės.

Gintvilė pasakojo, kad šeimoje – vien tik humanitarinės pakraipos atstovai.

„Per Kalėdas būname mama, močiutė ir dėdės šeima. Būna teta, kuri yra istorijos mokytoja, pusseserė –fotografė, persikvalifikavusi į pradinių klasių mokytoją. Tai aš absoliučiai ten netinku. Mano – visiškai kitoks polinkis mokslui, į biologiją, ne iš šeimos“, – šypsosi gera nuotaika spinduliuojanti mokslų daktarė.

 

Molekuline biologija sužavėjo mokytoja

Gintvilė atviravo, kad daugelis dalykų mokykloje patiko, visgi labiausiai – gamtos mokslai, sužavėjo biologija.

„Turėjau tobulą mokytoją – R. Kundrotienę, ji prikalbino ir į olimpiadas važiuoti. Matėsi, kad kai ji dėsto molekulinę biologiją, kaip tai jai pačiai patinka, man buvo kažkas tokio, todėl į tą molekulinę pusę ir nuėjau. Manau, kad jeigu jos nebūtų buvę, nedaryčiau to, ką dabar darau. Greičiausiai būčiau filologiją pasirinkusi“, – gražių žodžių „Vaivorykštės“ pedagogei negailėjo absolventė.

Ji taip pat pridūrė, kad prie autoritetais laikytinų mokytojų pridėtų ir auklėtojos, istorijos mokytojos V. Mockuvienės pavardę.

Pasiteiravus, kaip pirmūnei pasisekė išlaikyti egzaminus, ši atviravo, kad ne taip gerai, kaip galėjo.

„Vienais geriausių pažymių baigiau, gavau apdovanojimus, gailiuosi – galėjau šiek tiek rimčiau pažiūrėti, blogiausias buvo 78 balai iš chemijos, nes neorganinės chemijos nemoku iki šiol, o geriausias buvo iš anglų kalbos, kas keisčiausia, nes visai tam nesiruošiau“, – pasakojo pokalbininkė, pridūrusi, kad taip pat laikė biologijos, matematikos, lietuvių kalbos egzaminus.

Prieš dešimtmetį „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi Gintvilė atviravo, kad jau 9–10 klasėje žinojo, kokia profesine kryptimi norėtų eiti, visgi istorijos A lygio pamokas iki pat 12-os klasės rinkosi kaip saugumo garantą: „Jeigu ką, galvojau, – eisiu į žurnalistiką arba filologiją.“

 

Diskusija apie personalizuotos medicinos ateitį Lindau Nobelio Laureatų Susitikime 2018 m. Lindau Nobel Laureate Meetings nuotr.

 

Nuo genetikos – iki mokslų daktarės, ieškančios vaistų vėžiui

Mokslininkės kelias prasidėjo Vilniaus universitete. Čia ji pasirinko visiškai tuomet naują programą – genetiką, nors jau buvo pateikusi paraiškas ir patekusi į tokio pat pavadinimo programas dviejuose Anglijos universitetuose.

Pašnekovė prisiminė, kad tuomet daugelis stebėjosi, kaip mergina nestoja į mediciną, tačiau ji sakė, kad šią specialybę užrašiusi paskutine savo 12-os pasirinkimų sąraše.

Tokio sąrašo specialybių moksleivei ir neprireikė – įstojo į pageidaujamą genetiką, itin padėjo tai, kad prie konkursinio balo buvo pridėti net 2 papildomi – už ES jaunųjų mokslininkų konkurse užimtą II vietą.

„Pirmi metai buvo sunkūs, nes tu nesimokai to, ko nori. Tai natūralu, nes reikia kažkokių pagrindų kituose dalykuose, bet programoje man sunkiausia iš dalykų buvo botanika. Labai gaila, kad dėl to ir mano raudonas diplomas nuplaukė. Man klasikinė biologija, kur vabzdžiukai ir pan., niekada nepatiko“, – studijų laikus prisiminė pašnekovė, girdama ir draugiškus kurso draugus, kurie visada vienas kitam padėdavo.

Pirmuosius savo apsilankymus laboratorijoje dabar Gintvilė prisimena su šypsena, esą buvo baisu, ypač juokino tuometinės klaidos: paprašyta atsargiai sulašinti, ji tiesiog sulašindavo. Esą kantrybės tada neturėjo, bet po truputį ją išsiugdė.

Įsimintiniausia studijų metais – pagal „Erasmus“ programą praleistas pusmetis Švedijoje, Geteborge.

„Ten aš suvokiau pirmą kartą, kaip daryti mokslą ir kas tai yra. Apsisprendžiau, kad aš tikrai noriu akademijoje būti – kada nors tapti profesore, turėti savo tyrimų grupę. Išmokau kalbą, susiradau draugų, su kuriais iki šiol bendraujame“, – gerąsias patirtis vardijo gargždiškė.

Baigusi VU, mergina nedvejodama pasirinko magistrantūros studijas užsienyje: „Norėjau išbandyti kažką naujo.“

Ji prisipažino, kad jos sena svajonė buvo studijuoti Karolinskos institute Stokholme, į jį Gintvilė pateko. Taip pat ir į universitetą Kopenhagoje. Visgi, pasiūlyta finansinė parama – stipendija – atviliojo ją į Vokietiją – Heidelburgą. Stokholme, pasak pašnekovės, būtų tekę papildomai dirbti, o to dėl sudėtingų studijų nesinorėjo daryti. Pasirinkta programa „Molekuliniai biomokslai“, o pagrindinis subjektas – vėžio biologija.

„Tai programa kartu su Vokietijos vėžio tyrimų centru, kuriame dirbu iki šiol. Pasirinkau Heidelbergą ir labai tuo džiaugiuosi, nes paskui magistratūros metais važiavau stažuotis į Karolinskos institutą, tai sutikau tų studentų, kurie mokėsi toje programoje, kurią aš būčiau pasirinkusi. Pamačiau, kad ji yra labai plati, o aš tiksliai žinojau, kad noriu vėžio srityje studijuoti“, – kalbėjo mokslo darbuotoja.

2016-aisiais, baigusi magistrantūrą, Gintvilė tęsė mokslininkės kelią – įstojo į doktorantūros studijas tame pačiame universitete. Kaip sako, norėjo nuo fundamentinių mokslų pereiti prie tokių, kuriuose jaustų, kad pacientas yra arčiau. Taip ji pradėjo dirbti Vaikų vėžio centre pediatrinės neuroonkologijos srityje.

 

Laboratorijoje, sterilus darbas su ląstelėmis. Asm. archyvo nuotr.

 

Tikslas – padėti smegenų vėžiu sergantiems vaikams

„Mano vykdomo projekto idėja – atrasti tam tikrą kombinacinę terapiją, t. y. du vaistus, kurie padeda vienas kitam, kad būtų kuo geresnis antivėžinis efektas būtent prieš tam tikrą vaikų smegenų vėžio tipą. Tas tipas, su kuriuo aš dirbu, yra itin agresyvus – tik apie 25 proc. vaikų su tokiu vėžiu išgyvena apie penkerius metus, tai vaikų vėžiams yra labai mažai. Didžioji dalis, kitų, apie 80 proc., yra išgydomi“, – savo esminį darbo tikslą paprastai bandė paaiškinti mokslininkė.

Ji teigė, kad jos darbas labai įvairialypis: „Aš esu vadinamosios šlapiosios laboratorijos dalis, nes darbas vyksta rankomis, darome eksperimentus ant ląstelių.“

Gargždiškė, paprašyta apibūdinti savo darbo dieną, teigė, kad ji dažniausiai priklauso nuo suplanuotų eksperimentų. Mėgsta keltis anksti – apie 6 val., laboratorijoje būna apie 8 val., o 8.30 val. su kolegomis laikosi kasdienio ritualo – prie kavos puodelio pabendrauja, aptaria darbus. Tada pirmasis dienos pusdienis dažniausiai praleidžiamas laboratorijoje, atliekant eksperimentus su ląstelėmis, ant kurių bandomi vaistai.

Po pietų darbas persikelia prie kompiuterio – analizuojami duomenys, rengiamos prezentacijos. Kiekvieną antradienį su vadovu aptariamas tyrimų progresas.

„Pats darbas susideda iš eksperimentų planavimo, įvykdymo, rezultatų analizės, tada daromos išvados ir galvojama, kaip toliau eiti“, – apibūdino pokalbininkė, pridurdama, kad įprastai darbo vietą palieka apie 18.30–19 val.

Visgi, yra buvę ir taip, kad iš laboratorijos mokslininkė išėjo tik 22 val. vakaro.

 

Su Nobelio premijos laureatu Sir Richard J. Roberts. Asm. archyvo nuotr.

 

Komanda – it šeima

„Smagiausia darbo dalis – važiavimas į konferencijas ir pasakojimas žmonėms, ką veikiu, koks projektas“, – su entuziazmu kalbėjo mokslų daktarė, kuri teigia, kad šiuolaikiniam mokslininkui mokslo komunikacija, projektų pristatymas visuomenei yra vienas iš svarbiausių dalykų.

Sklandžiai pokalbio metu besiliejančiomis mintimis Gintvilė neigia seną mitą, kad mokslo žmogus būtinai yra užsidaręs, intravertas. Nors kaip pati atvirauja, visokių yra, ir tokio tipo žmonių tikrai tekę sutikti.

Ji akcentavo, kad laboratorijoje – itin daug komandinio darbo: „Ne visas metodikas pats gali padaryti, ne visas mašinas, instrumentus turime, kartais turime bendradarbiauti su kitomis laboratorijomis.“

Pašnekovės tyrimų grupėje, kurią ji vadina šeima, dirba apie 15 žmonių, departamentą sudaro 4 grupės – apie 40–50 asmenų. Visiems jiems tenka dalintis erdve tiek biure, tiek laboratorijoje.

Paprašyta truputį apibūdinti, kaip atrodo jos komanda, ji atvirauja, kad kolektyvas – ganėtinai jaunas, iki 30 metų. Taip yra dėl to, kad nemažai dirba magistrantų, doktorantų, taip pat techninių asistentų. Pastaraisiais, kurie dirba rankomis ir generuoja duomenis, Vokietijoje gali tapti baigę profesinę mokyklą po 10 klasės. Ji taip pat atvirauja, kad vyrų ir moterų santykis mokslininkų bendruomenėje taip pat keliamas kaip dažna problema. Iki podoktorantūrinių tyrimų esą visada laboratorijose dominuoja moterys, tačiau po doktorantūros šis santykis stipriai pasikeičia. Jos komandoje lyčių pasiskirstymas yra apylygis.

 

Motyvacija – mintis, kad gali padėti

G. Valinčiūtės vykdomas projektas, kuris buvo pradėtas vykdyti 2017-ųjų vasarą, kol kas klostosi sėkmingai.

„Dabar yra planuojamas gyvūnų eksperimentas, jeigu jis veiks, galėsime planuoti tikrą su žmonėmis, klinikinį bandymą. Mūsų centras tam ir įsteigtas, kad būtų kuo arčiau mokslas prie paciento“, – projekto eigą pristatė gargždiškė.

Ji teigė, kad gal ir naivu tikėtis, kad viskas veiks, bet faktas, kad tai kažkiek veiks, motyvuoja ir džiugina.

„Mintis, kad gal kažkiek prisidedame prie gelbėjimo gyvybių“, – didžiausią savo motyvaciją įvardijo mokslininkė.

Ji taip pat pridūrė, kad kita motyvacinė jėga jos darbe – smalsumas.

„Mokslas susideda iš 9 nesėkmių ir vienos pergalės. Kad pereitum tas nesėkmes, reikia vidinės motyvacijos ir grynojo smalsumo. Man yra įdomu, kaip mūsų visata ir kūnai veikia. Kodėl vėžys atsiranda? Kas paskatina? Suaugusiųjų vėžiai dažnai atsiranda dėl gyvenimo būdo. Vaikų vėžiai, jie tiesiog atsiranda. Man įdomu pabandyti išsiaiškinti. Gal kada nors gyvenime tai bus įmanoma nuspėti ir išgydyti tuos vaikus netgi gimdoje esant“, – mintis dėstė pokalbininkė, pridūrusi, kad jos pirmasis projektas buvo visiškai nesėkmingas.

Ji atskleidė, kad dažnai visuomenėje tenka išgirsti ir itin skaudinančių dalykų, pavyzdžiui, tokie pasakymai, kad mokslininkai, dirbantys su farmacija, tai daro vien tik dėl pinigų, „yra nupirkti“, arba „vaistas nuo vėžio yra išrastas, bet jūs jį slepiate“.

„Tai labai žeidžia, nes darbas nėra itin gerai atlyginamas, o dirbame nežmoniškas valandas. Atiduodi labai daug savęs. Mes visi esame žmonės ir darome, tai, ką geriausiai galime padaryti“, – poziciją išdėstė moteris.

 

Palygino studijų kokybę

Lygindama studijas Vilniuje ir Heidelburge, mokslininkė išskyrė tai, kad Vokietijoje stipresnė praktinė pusė, tačiau teorinis paruošimas Lietuvoje yra aukšto lygio.

„Darant bakalaurinį darbą laboratorijoje mums neleido nieko daryti, prie nieko prisiliesti, kas, mano galva – didžiausia klaida, nes taip išmokstama. Bet visa tai kainuoja didelius pinigus, tai jie žiūrėjo bakalauro studentus, kad nepridirbtų per daug“, – prisiminimais pasidalino mokslo darbuotoja.

Atvykus į Vokietiją, buvo lengvas šokas: ten esą niekas nesureagavo, kai trečią dieną tyrimų laboratorijoje ji netyčia sugadino apie 500 eurų kainuojantį „dalykiuką“, pradėjo atsiprašinėti.

„Sako: „koks skirtumas, nusipirksime naują“, – apie požiūrį į brangiai kainuojančią įrangą atskleidė pašnekovė.

Visgi, lygindama teorinį išmanymą, ji gyrėsi, kad Lietuvoje paruošiama teorija gerokai rimtesnė, platesnė.

„Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau VU studijuoti, kuris biotechnologijų srityje, yra labai aukšto lygio“, – apibendrino mokslininkė.

 

Su Nobelio premijos laureatu Prof. Dr. Thomas Lindahl ir jo žmona. Asm. archyvo nuotr.

 

Diskutavo su Nobelio premijos laureatais

Kalbėdama apie laisvalaikį, Gintvilė pasakojo, kad doktorantūros metais ji aktyviai įsijungė į doktorantų judėjimą, vieneriems metams buvo išrinkta į doktorantų tarybą. Ten teko organizuoti ir renginius, konferencijas.

Būtent konferencijas ji apibūdina kaip didžiausią savo pomėgį.

„Tai ir dalis mokslo, ir išvažiavimas kažkur smagiai. Pernai važiavau į San Franciską ir Monrealį pristatinėti. O 2018 metais buvau pakviesta į Lindau Nobelio laureatų susitikimą, kur dalyvavo apie 50 Nobelio laureatų iš medicinos srities ir 600 jaunųjų mokslininkų“, – pasakojo gargždiškė, pridurdama, kad norint ten patekti, teko įveikti didžiulę atranką, įrodyti, kad esi vienas geriausių.

Labiausiai įsiminė tai, kad būtent Gintvilė buvo atrinkta kaip viena jaunųjų mokslininkių dalyvauti diskusijoje apie personalizuotą mediciną.

„Diskutavome su keliais Nobelio laureatais apie tai ant scenos“, – jaudinantį momentą prisiminė pokalbininkė.

Tarp kitų pomėgių – mokslinės fantastikos knygos, filmai, kelionės.

Pašnekovė atvira – į Gargždus stengiasi grįžti dukart per metus – vasarą ir per Kalėdas. Ir nors mama su močiute, greičiausiai, džiaugtųsi, kad ji gyventų Lietuvoje, kol kas tokių galimybių nemato.

„Niekada negyvenau ne Europoje, todėl noriu pabandyti pagyventi arba JAV, arba Kanadoje. Kadangi patinka dirbti su pediatrija, planuoju aplikuoti podoraktūrinei stažuotei į vieną laboratorijų ten“, – ateities planus atskleidė Gintvilė.

Jos teigimu, tolimoje ateityje norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau „pediatrinė onkologija Lietuvoje nelabai egzistuoja: problema ta, kad neturime pakankamai pacientų.“

Paprašyta pasidalinti patarimu jaunam ir savęs profesinėje srityje tebeieškančiam žmogui, mokslininkė sako, kad ypač neapsisprendžiantiems geriau palaukti metus, pasavanoriauti, padirbėti ir tik tada stoti, ten, kur iš tikrųjų patinka. Ji taip pat pataria ieškoti darbo ne pagal perspektyvas, o pagal tai, kas yra prie širdies: „Kad nereiktų įstrigti darbe, kurio negali pakęsti, 50-čiai metų.“

 

Draugės vestuvėse Katmandu, Nepale, 2019 m. Asm. archyvo nuotr.

 

20 lapkričio 27, Penktadienis 11:50
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Robertas Arlauskas (36 m.) baigė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją, o šiandien gali pasigirti, kad dirba mėgstamą ir unikalų darbą – yra Karinių jūrų pajėgų Povandeninių veiksmų komandos vadas. Apie tai, kaip susiklostė jo profesinis kelias ir kaip jis tapo Baltijos jūros naru išminuotoju bei komandos vadu, kviečiame skaityti interviu.

Tai antroji straipsnių ciklo „Kaip tapti...“ publikacija, parengta bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos karjeros specialiste Barbora Dotiene. Projektu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Mokykla – su geriausiais prisiminimais

2003 metais Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją baigęs R. Arlauskas prisimena, kad mokykloje jis buvo stropus mokinys – mėgo lietuvių kalbą ir literatūrą, daug skaitė, sekėsi matematika.

„Mėgau sportą, lankiau futbolą ir krepšinį, tuo pačiu metu labai daug mokiausi, buvau geras mokinys“, – kalbėjo R. Arlauskas, atviravęs, kad turbūt kaip ir daugelis iki pat 12-os klasės pabaigos nebuvo apsisprendęs, kuo norėtų būti ir kokią profesiją pasirinkti.

Pašnekovas atskleidė, kad laikė keturis valstybinius egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, fizikos ir istorijos. Išlaikyti juos pavyko puikiai – mokyklą R. Arlauskas baigė rankose laikydamas raudoną diplomą.

„Ankstyvas didžiausias pasiekimas“, – šyptelėjo pokalbininkas.

Jis gyrė gimnazijos mokytojus: lietuvių kalbos mokytoją D. Toliušienę, istorijos – V.Petrauskienę, fizikos – T. Džiaugienę. Visi pagrindinių dalykų mokytojai, anot R. Arlausko, „tikrai geri specialistai, savo darbą dirbantys su energija, sugebantys padaryti taip, kad mokiniams netektų laukti skambučio“.

Politikos mokslai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje gargždiškio stojamųjų sąraše atsidūrė pirmosiose pozicijose.

„Galvojau, aktyviai mokysimės, sportuosiu. Ten baigi ir karo mokslus bei įgyji civilinį balakaurą“, – sprendimo motyvus grindė R. Arlauskas, kuris po 4 metų intensyvių studijų įgijo Tarptautinių santykių bakalauro laipsnį.

 

Studijose netrūko iššūkių

R. Arlauskas neslėpė, kad Karo akademijoje lengva nebuvo, teko priprasti prie visiškai kitokios, nei mokykloje tvarkos, dienotvarkės. Būsimųjų karininkų visa diena buvo sustyguota: tenka ruoštis ne tik paskaitoms, bet ir atlikti karines rengimo programas, fizinio pasirengimo užduotis.

„Jeigu mėgau daug laiko skirti mokslams, tai visų tų įgūdžių labai prireikė. Kai mokaisi du dalykus vienu metu – tai dvigubai reikalų būna, pakako iššūkių, naujovių, – atviravo kapitonas leitenantas. – Nėra taip, kad nueini į paskaitas 8 val. ir 15 val. jau būni laisvas. Tu būni 24 val. kažkuo užsiėmęs, ruošiesi paskaitoms, turi eiti į tam tikras tarnybas, užsiėmimai, sportas po pietų. Viskas – be sustojimų, sukasi ir labai greit bėga.“

Studentauti laiko, anot pašnekovo, tikrai nebuvo.

Pasiteiravus, kaip toliau klostėsi jaunojo karininko profesinis kelias, R. Arlauskas teigė, kad jis pasinaudojo Karo akademijos pasiūlyta galimybe tarnauti batalione Alytuje – tapo Sunkiosios ginkluotės kuopos būrio vadu. Po poros metų tarnybos jis iš vieno kolegos sužinojo apie Povandeninių veiksmų komandą Klaipėdoje.

„Ten vyksta atranka, kursas, labai susidomėjau, nes arti namų, o vanduo patikdavo visada, ši tarnyba skambėjo labai įdomiai“, – motyvus pabandyti naują sritį vardijo gargždiškis.

2009 metais, įveikęs atranką ir baigęs pasirengimo kursą, jis oficialiai pradėjo dirbti naru išminuotoju Povandeninių veiksmų komandoje.

 

Nardymo darbų kūroje akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Po vandeniu – kaip kosmose

„Žmonės, kurie nėra bandę nerti gal ir nelabai supras, bet povandeninis pasaulis – visiškai kita stichija: aplinka visai kitokia, garsai kitaip skamba, judėjimas po vandeniu kitaip veikia. Tu judi, dirbi lastais, bet judėjimas daug lėtesnis. Erdvė atrodo labai didelė. Jeigu matomumas geresnis, kartais neriame į 30 ar 50 metrų gylį, tu apsidarai ir jautiesi kaip kosmose“, – jausmus, kuriuos suteikia nėrimas į gelmes, apibūdino R. Arlauskas.

Jis akcentavo, kad jam taip pat labai patrauklu pasirodė ir tai, kad Povandeninių veiksmų komanda yra sąlyginai nedidelė lyginant su kitais kariuomenės padaliniais, joje – apie 30 asmenų. R. Arlauskui tai atrodo, kaip didelis privalumas, kai galima užmegzti ryšį, pažinoti kariškius, suvokti, ko iš jų galima tikėtis.

Pagrindinė komandos užduotis, anot vado, yra išminavimo darbai po vandeniu.

„Lietuvoje sausumoje išminavimu užsiima Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, o mes atsakingi už Baltijos jūrą. Dirbame daugiausia kartu su jūrų pajėgų laivais, kurie sonarais ieško kontaktų-jūrinių minų, mes neriame, bandome atrasti kontaktus, juos identifikuojame, ir, jeigu yra sąlygos, vietovė leidžia, nėra inžinerinių tinklų, naikiname jas“, – darbo specifiką aiškino R. Arlauskas.

 

Giluminio nėrimo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Anot jo, operacijos tampa sudėtingos, kai yra nepalankios nardymo sąlygos: itin didelis gylis ar stiprus bangavimas, prastas matomumas ar dumblėtas dugnas.

Jau trečius metus Povandeninių veiksmų komandos vadu dirbantis pašnekovas pasakojo, kad jo darbo diena nėra vien tik užduočių atlikimas po vandeniu. Jam tenka nemažai sėdėti prie kompiuterio bei spręsti įvairius su personalu, administracija, biudžetu, kariniu parengimu susijusius klausimus.

„Keletą dienų per savaitę išvažiuoju į karinio rengimo pratybas – šaudymo ar sprogdinimo, panardyti, savo įgūdžius palaikyti, pažiūrėti, kaip kiti komandos nariai dirba“, – savo kasdienybę apibūdino pokalbininkas.

Paklaustas, apie buvimo po vandeniu laiką, profesionalus naras paaiškino, kad jis priklauso nuo gylio: „Dugno laikas tiesiogiai priklausomas nuo gylio. Kuo jis didesnis, tuo dugno laikas trumpesnis. Taip yra dėl dujų tirpimo skysčiuose, kad azoto perdaug neprisisotintų į kraują. Kuo giliau, tuo trumpiau, tuo sudėtingiau atlikti darbus per trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, nerdami į 50 metrų gylį, viską turime spėti atlikti per 10 minučių. Jeigu į 20 metrų – tai gali būti ir 40 minučių.“

 

Pavojus dingsta, kai turi įgūdžių

R. Arlausko teigimu, daugeliui gali atrodyti, kad jo darbas yra pavojingas, tačiau jis galėtų paprieštarauti.

„Pavojai atsiranda tada, jeigu darai kažką nesuprasdamas – ir mašiną vairuoti yra labai pavojinga, jeigu tu nemoki to daryti, turi nepakankamai įgūdžių, nepasitiki savo jėgomis. Visiškai tas pats dirbant ir mano, ir bet kokį kitą darbą, – į klausimą, kaip įveikia baimes, atsakinėjo pašnekovas. – Jeigu palaikai įgūdžius, nuolat nardai, tobuliniesi, prie viso to pripranti. Viskas priklauso nuo pasiruošimo, planavimo, įgūdžių palaikymo. Tau tai tampa kasdiene užduotimi, o kitam gal būtų baisu ir nenorėtų to daryti.“

Gargždiškis neslėpė, kad sunkumų būna ir šiame darbe: išnėrus į paviršių kartais ir pykina, ir sunku kvėpuoti, kartais sudėtingos užduotys nepavyksta.

Nepaisant to, jis džiaugiasi radęs save – dirba mėgstamą, įdomų darbą, kuriame tenka spręsti ir nelengvus uždavinius.

Pasiteiravus, kaip artimieji reagavo į tokį profesijos pasirinkimą, R. Arlauskas atviras – tėvai visada palaikė ir suteikė visišką pasirinkimo laisvę.

„Dabar labai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad esu karininkas, tarnauju valstybei“, – atskleidė Povandeninių veiksmų komandos vadas, kuriam patirties yra tekę semtis ir JAV.

 

JAV EOD mokyklos baigimo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Naujiems nariams – visapusiška atranka

Kapitonas leitenantas atviravo, kad jie nuolat ieško naujų komandos narių, kartą ar du per metus vykdomos atrankos. Norintis tapti Povandeninių veiksmų komandos nariu, turi būti pasirengęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Atranka yra sudaryta iš dviejų etapų. Pirmojo etapo metu (5 dienas) vykdoma psichologinė atranka, stebima, kaip kandidatai reaguoja į sunkumus, dirba komandoje, priima sprendimus nepaprastose situacijose. Antroji atrankos dalis – bazinis naro kursas, kuriame vertinama, kaip kandidatai jaučiasi po vandeniu, ar neturi, tamsos, gylio ir panašių fobijų.

„Reikalingas savybių kompleksas, kuris pakankamai unikalus, tad sudėtinga atrasti tinkamus kandidatus. Žmonės, kurie pakankamai sportiški, dažnai jiems trūksta atidumo, greitos orientacijos į situaciją, gebėjimo įsisavinti labai daug informacijos per trumpą laiką“, – problemas, su kuriomis susiduria formuojant personalą, vardijo pokalbininkas.

Jis pridūrė, kad į atrankas dažnai ateina jauni kariškiai, baigę bazinį kario kursą. Tarp reikalavimų – ir anglų kalbos mokėjimas, nes pagrindiniai kursai vyksta užsienyje.

Pasiteiravus apie atlyginimus, pašnekovas įsitikinęs, kad visų pirma kariuomenėje reikalingi patriotiškai nusiteikę žmonės, kuriems ne atlygis yra svarbiausia.

„Galime pasidžiaugti, kad kariuomenėje dabar atlyginimai yra pakankamai konkurencingi civiliniam sektoriui. Mes už riziką ir pavojingumą gauname tam tikrus priedus, kurie taip pat yra motyvacija. Balansas dabar yra pasiektas, tie kurie pasiryžta ir tarnauja kariuomenėje, turi ir gerovę užtikrintą, ir įdomią tarnybą, ambicingas karjeros galimybes“, – atskleidė R. Arlauskas.

 

Pasiruošimas nardymo pratyboms. Asm. archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – šeima, gamta

R. Arlauskas teigė, kad nors darbe sudėtingų sprendimų netrūksta, yra išmokęs problemų į namus neparsinešti. Šiuo metu pagrindinis karininko džiaugsmas – namie su žmona laukiantis trijų mėnesių mažylis. Būtent jam dabar tenka daugiausiai dėmesio.

Pašnekovas teigė, kad jam taip pat atgaivą suteikia buvimas gamtoje – mėgsta pasivažinėjimus dviračiais, pasivaikščiojimus miške.

„Jeigu esame tiesiog pavargę, pasitiesiame pleduką, paskaitome knygą“, – atsipalaidavimo būdus vardijo pašnekovas.

Jo teigimu, kadangi sporto nemažai yra darbe, dažnai laisvalaikis būna pasyvesnis, padedantis atgauti jėgas.

Galiausiai, paprašius patarimo jaunam ir savęs profesinėje srityje dar ieškančiam žmogui, R. Arlauskas sako: „Manau, kad jaunimas šiais laikais visai teisingai daro, kad bando daug dalykų, neskuba įsipareigoti. Tiems, kuriems žvaigždės nėra nurodžiusios, kuo būti, gerai yra išbandyti keletą dalykų, bent keletą metų, ir tada jau tapti profesionalu. Kai priimi sprendimą – dėti visas jėgas ir siekti rezultatų.“

 

Nardymas šaltomis oro sąlygomis. Asm. archyvo nuotr.

 

Jūrinės minos naikinimas. Asm. archyvo nuotr.

20 lapkričio 21, Šeštadienis 10:00
Paskelbtas Kaip tapti...
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Verslo psichologės Lauros Rimkutės teigimu, ar žmogus yra laimingas darbe, lengviausia pasakyti iš to, kaip jis jaučiasi penktadienio vakarą, sekmadienio popietę ir pirmadienio rytą. Jeigu penktadienis džiugina vien pagalvojus, kad rytoj nereiks eiti į darbą, sekmadienį nerimaujate, kad savaitgalis toks trumpas, o pirmadienis jums vis naujas išbandymas, darbas, kurį šiuo metu dirbate – ne jums. Kaip tapti tuo laimingu darbuotoju? Siūlome įkvėpimo paieškoti iš pavyzdžių – naujienų portalas mano-gargzdai.lt pristato projektą „Kaip tapti...“, kuris rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Atsimink, gerbk ir atleisk

Pirmoji projekto „Kaip tapti...“ publikacija supažindins su „Vaivorykštės“ absolventu Vilmantu Vaitkumi (25 m.), šiuo metu dirbančiu veterinarijos gydytoju Vilniuje.

Lietuvių kalbos mokytojų šeimoje augusiam jaunuoliui ir jaunesnei jo sesei Gintautei nuo vaikystės buvo skiepijamos pagrindinės gyvenimo vertybės: artimas ryšys su šeima, dėmesys sveikatai, pagarba gyvybei, tolerancija kitokių pažiūrų ir įsitikinimų žmonėms, nuoširdumas bei darbštumas ir atsakingumas.

„Jei paklaustumėte mano draugų, kaip apibūdintų mane, tai didžioji dalis jų pasakytų, kad esu atsakingas, draugiškas, nuoširdus, komunikabilus, šmaikštus bei aktyvų laisvalaikį mėgstantis draugas – tad šiomis savybėmis ir aš pats apibūdinčiau save. Remdamasis šeimoje įskiepytomis vertybėmis, savo charakterio savybėmis, gyvenu laikydamasis šio sakinio: „Atsimink, gerbk, atleisk – svarbiausi žodžiai man, kai svajoju, siekiu, gyvenu“, – save ir gyvenimo filosofiją trumpai apibūdina pašnekovas.

 

Eiti gyvenimo keliu padėjo mokytojai

Paklaustas apie metus, praleistus mokantis „Vaivorykštės“ gimnazijoje, Vilmantas atvirauja, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi tiek šviesių, tiek tamsių atsiminimų, o pažvelgus praeitin, į mokyklos laikus, atmintim iškyla laisvalaikis, praleistas su draugais bei turėta didelė motyvacija mokytis puikiai ir pasiekti tikslą – įstoti į valstybės finansuojamą vietą, veterinarinę mediciną: „Atsimenu tik kartu su draugais bei klasiokais organizuotus mūsų klasės kalėdinius renginius, linksmas keliones, įvairių dalykų projektų įgyvendinimą, po pamokų linksmai praleistą laisvalaikį, jaudulį prieš olimpiadas, kontrolinius ar kokius žodinius atsiskaitymus.“

Pokalbininkas pasakojo, kad bėgant metams mokykloje, augo ne tik kaip mokinys, bet ir kaip žmogus – keitėsi ir požiūris į gyvenimą, ir tam tikrų dalykų supratimas, pomėgiai.

„Gimnazijoje, 7 ir 8 klasėse daugiausia domėjausi istorija, ypač Lietuvos istorija iki ATR susikūrimo, vėliau mėgstamiausio dalyko vietą perėmė biologija, chemija ir geografija, matyt todėl, kad pradėjau galvoti, kur žadu stoti, – prisiminė pašnekovas. – Tad biologija, chemija, istorija ir geografija – šie dalykai man puikiai sekėsi, buvo didelė motyvacija juos mokytis ir tuo domėtis. Mano silpnoji sritis – Achilo kulnas – anglų kalba, įdėjau daug pastangų, kad liktų kuo mažiau spragų.“

Paklaustas, ar mokykloje turėjo mokytojų, kuriuos laikytų autoritetais, Vilmantas sako, kad gimnazijoje dirba daug gerų mokytojų, o kai mokinys įdeda daug darbo, ar dėl turimų gabumų viskas sekasi, tada visi mokytojai geri – mokinys stengiasi, o mokytojui dirbti gera.

„Visada su šypsena, didele pagarba ir dėkingumu atsimenu savo biologijos mokytoją Raimondą Kundrotienę, anglų kalbos mokytoją Ingą Ulonienę, istorijos mokytoją Vidą Mockuvienę bei geografijos mokytoją Jurga Venckauskienę, kurios rūpestingumu, žiniomis, gebėjimu rasti papildomo laiko, motyvuojančiu žodžiu prisidėjo prie mano pasirinkimo – tapti veterinarijos gydytoju. Na ir žinoma mano tėvai, lietuvių kalbos mokytojai Zofija ir Vidas Vaitkai, kurie buvo mano lietuvių kalbos mokytojai namuose ir vis dar yra didžiausi autoritetai man einant gyvenimo keliu“, – pasakojo pašnekovas.

 

Nors paskutiniais mokslo metais Vilmantui kilo abejonių, ar veterinaro specialybė perspektyvi, dvejojo gal sukti medicinos keliu, galutinį pasirinkimą padiktavo širdis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Specialybė – vaikystės svajonė

Jaunuolis atviravo, kad visada buvo veiklus – nuo pirmos klasės mokykloje organizavo klasės šventes, vedė renginius, lankė ir šokius – 7 metus šoko Gargždų muzikos mokyklos choreografijos skyriuje ir mokykloje.

„Taip pat lankiau žurnalistikos būrelį, grojau skudutininkų ansamblyje, mokiausi mokykloje groti būgnais bei gitara. Paskatintas puikios auklėtojos Ilmos Agajan bei karjeros planavimo kuratorės – bibliotekininkės Barboros Dotienės, dalyvaudavau įvairiuose projektuose, kurių vienas buvo „Šešėliavimas“ – pirmą kartą vykau į veterinarijos kliniką atlikti praktiką ir pamatyti veterinaro profesiją iš arti. Visa tai mane tik dar labiau paskatino siekti savo svajonės – tapti veterinaru“, – prisiminimais dalinosi pokalbininkas.

Nors paskutiniais mokslo metais Vilmantui kilo abejonių, ar veterinaro specialybė perspektyvi, dvejojo gal sukti medicinos keliu, galutinį pasirinkimą padiktavo širdis: „Tiesiog klausiau širdies ir pasirinkau šią specialybę. Nebedvejojau ir įstojau į valstybės finansuojamą vietą veterinarinės medicinos studijas. Vienu momentu, tai yra 8 klasėje, galvojau, kad vis dėlto stosiu į istorijos pedagoginį, nes domėjausi istorija. Tačiau po metų vėl grįžau prie pirmos ir pagrindinės minties.“

Būti veterinarijos gydytoju buvo Vilmanto vaikystės svajonė – tapo pirmuoju šios profesijos atstovu giminėje, draugų rate.

„Manau, kad pasirinkimą lėmė vaikystės vasaros praleistos pas senelius kaime, kur būdavo daug ūkio ir naminių gyvūnų, kuriais domėjausi, rinkau medžiagą ir skaičiau knygas apie gyvūnų auginimą, jų rūšis, veisles“, – svarstė pašnekovas, atskleidęs, kad artimieji priimtą sprendimą palaikė.

 

Didžiausia motyvacija – pasveikę ir energingi gyvūnai

Išvykęs į sostinę, Vilmantas pradėjo dirbti veterinarijos gydytoju-chirurgu UAB „Grinda“ priklausančiuose Vilniaus gyvūnų globos namuose, o po 3 mėnesių, kaip pats sako „apšilęs kojas sostinėje“, įsidarbino į „Minivet“ veterinarijos kliniką. Čia 0,5 etatu taip pat dirba veterinarijos gydytoju-chirurgu.

Dirbdamas Vilniaus gyvūnų globos namuose teikia pirmąją pagalbą Vilniaus miesto beglobiams gyvūnams, vykdo programą „Pagauk-sterilizuok-paleisk“, skirtą katėms, taip pat vakcinuoja, čipuoja, gydo beglobius gyvūnus, atlieka chirurgines procedūras, užtikrina gyvūnų gerovę globos namuose.

„Studijų metais 2 vasaras praktikavausi Gargžduose įsikūrusioje „Libetera“ veterinarijos klinikoje, o paskutinius du metus dirbau vet. felčeriu Kaune, „Ruminavet“ veterinarijos klinikoje, kur įgavau daug praktinių įgūdžių“, – darbinę patirtį pristatė pašnekovas.

Paklaustas, ką labiausiai mėgsta savo darbe, Vilmantas sako, kad labiausiai džiugina pacientams taikyto gydymo teigiami rezultatai, galimybė išgelbėti gyvybę, chirurginio gydymo sėkmė. Džiaugiasi ir maloniu bendravimu su augintinių savininkais, galimybe prisidėti prie visuomenės švietimo apie gyvūnų gerovės užtikrinimą.

„Deja, specialybė reikalauja būti psichologiškai stipriu žmogumi, nes ne visada pavyksta padėti gyvūnui, išgelbėti jų gyvybę, o ir žmonės, ne visi ir ne visada yra malonūs ir supratingi, – atvirauja Vilmantas. – Tačiau plačios šeimininkų šypsenos bei gražūs jų atsiliepimai, po efektyvaus gydymo iš klinikos išeinantys sveiki ir energingi gyvūnai – didžiausia motyvacija.“

Paklaustas, ar teko gydyti kokį egzotinį gyvūną, pokalbininkas prisiminė, kad studijų metais teko prisidėti prie lūžusios elniuko kojos gydymo.

„Kartą į kliniką atvyko jaunas bulterjero veislės šunelis, nes buvo prarijęs pusę šlepetės. Šeimininkė nuogąstavo, kad svetimkūnis užkimš šunelio virškinimo traktą ir teks jį operuoti. Šuniuko šeimininkė jau turėjo skaudžios patirties, kai dėl svetimkūnio šalinimo iš žarnų operacijos komplikacijų, jos šuo neišgyveno, tad buvo labai išsigandusi. Tačiau man pavyko medikamentais bei skrandžio masažu sukelti vėmimo refleksą ir natūraliu būdu pašalinti iš skrandžio guminį šlepetės padą. Sveikas šunelis ir laiminga šeimininkė išvyko namo. Geri darbo rezultatai ir teigiamos šeimininkų emocijos – mano darbo malonumas“, – sėkmingą istoriją, kuomet pavyko išgelbėti gyvybę, prisiminė veterinarijos gydytojas.

 

Paklaustas, ką labiausiai mėgsta savo darbe, Vilmantas sako, kad labiausiai džiugina pacientams taikyto gydymo teigiami rezultatai, galimybė išgelbėti gyvybę, chirurginio gydymo sėkmė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Gyvūnų prieglaudoje – apstu

Veterinarijos gydytojas pasakojo, kad į Vilniaus globos namus kasdien patenka daug gyvūnų, dažniau už šunis čia atsiduria katės: „Šiuo metu turime 27 šunis bei 33 kates. Kasdien šis skaičius kinta.“

Jauni gyvūnai, patekę prieglaudon, anot pašnekovo, vakcinuojami, čipuojami ir kastruojami, jei reikia, pagydomi ir tada gan lengvai randa naujus namus, kiek sudėtingiau su vyresniaisiais: „Kai gyvūnas senas ir turi lėtinių ligų, tada toks augintis retai tampa nauju šeimos nariu, todėl visą savo gyvenimą gyvena globos namuose ir tampa kolektyvo dalimi.“

Pats Vilmantas augintinio šiuo metu neturi – daug dirba, tačiau studijų metais augino prancūzų veislės kalytę Luną, kuri jau kurį laiką gyvena pas tėvus Gargžduose.

„Ji puikiai sutaria su tėvų augintiniu, rusų toiterjero šuniuku Skipiu. Esu aktyvus žmogus, todėl mėgstu labiau šunis, su kuriais gali kartu leisti aktyvų laisvalaikį“, – sako pašnekovas.

Paklaustas apie šalyje kilusį skandalą dėl gyvūnų daugyklų, Vilmantas sako, kad situacija jam buvo žinoma, nes jo auginta kalytė Luna buvo atimta iš vienos tokios vietos, kur vyko nelegalus, gyvūnų gerovę pažeidžiantis šunų dauginimas.

„Vertinu skandalą teigiamai, nes pagaliau visuomenė suvokė, kad tokie dalykai vyksta Lietuvoje. Tokią situaciją gali pakeisti tik VMVT kruopštus ir nuoseklus darbas bei visuomenės neabejingumas – jei matai, tai reikia iš karto pranešti apie žiaurų elgesį su gyvūnais arba apie gyvūnų gerovės užtikrinimo sąlygų nebuvimą. Visi kartu suprasdami tai, būdami neabejingi ir teisingai dirbdami, pasieksime norimą tikslą“, – mintimis, kas galėtų situaciją pakeisti, dalinosi jaunasis veterinarijos gydytojas.

 

„Esu aktyvus žmogus, todėl mėgstu labiau šunis, su kuriais gali kartu leisti aktyvų laisvalaikį“, – sako pašnekovas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prisijaukino svetimą miestą

Pagrindinė priežastis, kodėl gargždiškis šiuo metu gyvena Vilniuje – baigiantis studijoms gautas tuo metu poreikius tenkinantis, patrauklus darbo pasiūlymas.

„Visada draugams sakiau, kad negyvensiu Vilniuje, nes toli nuo namų, sostinė – man svetimas miestas, tačiau gyvenimas yra nenuspėjamas, šiandien aš gyvenu Vilniuje, kuris savo grožiu, tvarkingumu, kultūros bei gamtos gausa mane žavi ir čia jau jaučiuosi lyg namuose“, – atviravo pokalbininkas.

Pasiteiravus, ar dažnai grįžta į gimtąjį miestą, Vilmantas filosofiškai sako, kad bent kol kas, gerai ten, kur yra, ir nors per daug apie namus negalvojantis, pripažįsta sunkiausiais momentais jų pasiilgstantis: „Visada gera sugrįžti ten, kur užaugau ir tiek daug prisiminimų, kur visada laukia šeima, į gražėjančius ir besitvarkančius Gargždus. Grįžtu labai retai – kartą per 1–2 mėnesius, nes tenka dažnai ir šeštadienį dirbti.“

Jaunas veterinarijos gydytojas turi gan mažai laisvalaikio, kadangi dirba dvejose darbovietėse, o turimą laisvą laiką su mergina Monika stengiasi praleisti kuo aktyviau: eina pasivaikščioti, bėgioja, susitinka su draugais. Taip pat mėgsta žaisti stalo žaidimus, gaminti valgyti, skaityti knygas, žiūrėti filmus ar serialus. Laiko skiriama ir pokalbiams su draugais, šeima, sportui namuose bei tvarkymuisi.

„Kadangi esu jaunas veterinarijos gydytojas, mano pagrindinis tikslas dabar – sukaupti kuo daugiau patirties gydomajame darbe. Įgyti daug ir įvairių praktinių įgūdžių veterinarinės chirurgijos srityje, kad ateityje turėčiau dar daugiau ką pasiūlyti darbdaviui, o galbūt ir pats atidaryti kliniką“, – apie ateities planus kalbėjo Vilmantas.

Jaunuoliams, svajojantiems apie veterinarijos studijas, pašnekovas pirmiausia linki klausyti savo širdies: „Jei širdis veda į veterinariją, tegul nepritrūksta drąsos, ryžto, atkaklumo, darbštumo ir noro to siekti, nes studijos sunkios, o profesija – nelengva, reikalaujanti stiprios fizinės ir psichinės sveikatos.“

Pasak pokalbininko, viskas įmanoma, jei labai nori. Nors kasmet netrūksta besirenkančiųjų veterinarinės medicinos studijas, V. Vaitkus neabejoja, kad gerų veterinarų reikės visada.

„Jei toks nori būti, tai pirmyn“, – skatina siekti svajonių Vilmantas.

20 lapkričio 13, Penktadienis 15:49
Skaityti daugiau ... 0

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 230 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,