Dalinuosi (44)
Ką skaitote Jūs? Pasidalinkite savo įžvalgomis ir mintimis skaitymo skatinimo rubrikoje „Dalinuosi“. Štai ką apie perskaitytą knygą rašo Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistė Laura Dičiūnaitė.
Literatūra – tai rašytinio žodžio menas. Tai įvairiausių formų ir prasmių žodiniai kūriniai, galintys atskleisti pasaulio kultūros paveldo klodus bei konkretaus rašytojo asmeninę patirtį, vaizduotę, realias žmonijos problemas ir pačius įvairiausius gyvenimo bei vaizduotės derinius. Be literatūros nebūtų šviesos. Ji skleidė šviesą visais laikais. Tada, kai buvo draudžiama rašyti, knygas platino knygnešiai. Knyga nuolatos lydėjo, guodė, linksmino žmogų, darė jį žingeidų, mąstantį, lavino vaizduotę. Nesvetima knyga ir man. Sužavėjo romanas „Vienuolis, kuris pardavė Ferrari“.
Šio kūrinio autorius yra Robin Sharma. Knyga įdomi, skatinanti apmąstyti savo veiksmus, poelgius, kasdienybę...
Dvylika šio kūrinio skyrių – tai dvylika nuostabių pamokančių pasakojimų su giliomis potekstėmis. Tai istorija apie žymų advokatą Džulianą Mantlį, kuris vos ištrūkęs iš mirties nagų ir nutaręs pakeisti savo gyvenimo būdą, leidžiasi kelionėn į tolimąją Indiją. Prieš daugelį metų automobilio avarijoje žuvo Džuliano duktė. Įvykis apvertė advokato gyvenimą aukštyn kojomis. Jį apėmė depresija, galop iširo santuoka, vienintelis likęs būdas užsimiršti tapo nesiliaujamas darbas. Būtent taip prasideda pirmasis šios knygos skyrius – „Kvietimas pabusti“. Antrasis skyrius vadinasi „Paslaptingasis svečias“. Veiksmas vyksta praėjus trejiems metams. Būtent po tiek laiko klajonių grįžta Džulianas Mantlis. Visiškai kitoks, besišypsantis, rodės, įpusėjęs ketvirtą dešimtį. Tai aukštas, liesas ir raumeningas vyras. Jo kūnas spinduliuoja gyvybę ir energiją. Taigi skaitykit ir galvokit, kaip galite pakeisti savo gyvenimą, kaip ryžtis pokyčiams, kurie pakreiptų jus laimės link. Skyriuje pasakojama apie vienuolių ritualus, beribį norą nuolat mokytis, nuolatos tobulėti tiek intelektualiai ir emociškai, tiek fiziškai. Po kurio laiko Džulianas papasakoja istoriją, kurios kiekviena detalė – tai simbolis, turintis perkeltinę prasmę. Kiekvienoje istorijos smulkmenoje glūdi gili prasmė. Knyga nepaleidžia, prikausto dėmesį. Štai dvyliktame knygos skyriuje viena iš pamokų – tai „Esminis gyvenimo tikslas“. Pats pavadinimas pasako viską. Negyvenk be tikslo, kiekvieną dieną kelk sau kad ir mažyčius tikslus ir juos įgyvendink, judėk į priekį. Jogas Ramanas pasakė: „Gimę mes verkiame. O pasaulis juokiasi ir žmonės aplink mus juokiasi, tai gyvenkime taip, kad mums mirus pasaulis verktų, o mes paskutinę gyvenimo akimirką galėtumėme nusijuokti…“.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Mintimis apie perskaitytą knygą „Rugiuose prie bedugnės“ dalinasi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos trečiokas Jovydas Gudauskas.
Pradėsiu nuo to, kad knyga yra tapusi kultine mūsų tėvams netgi seneliams ir daugumai šiuolaikinių paauglių. Knygoje aprašomas pagrindinis herojus Houldenas Kolfildas maištauja prieš tėvus, mokytojus, nusistovėjusias normas, nepatenkintas visu pasauliu. Pagrindinė knygos idėja – savęs atradimas tarp nusistovėjusio pasaulio ir baltų sienų bei lubų, iš kurių negali ištrūkti.
Šio romano autorius – Džeromas Davidas Selindžeris. Jo šedevras sudrebino XX a. vidurio literatūrą ir knyga sparčiai populiarėjo, kol tapo viena iš skaitomiausių. Aš esu iš tų, kuriems „Rugiuose prie bedugnės“ paliko prisimintiną įspūdį. Pirmiausia į akis krenta tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie pasakotojo išgyvenimų, leidžia į viską pažvelgti jo akimis. Žinoma, knyga nebūtų nuoširdi, jei joje atvirai nebūtų dėstoma nuomonė apie save ir aplinkinius. Šešiolikmečiui Houldenui Kolfildui visi bendraamžiai atrodo „nuobodūs tipai arba pasipūtę dabitos“, o suaugusieji – atsidavę darbui ir korporacijoms. Tuo tarpu pats Houldenas giliai širdyje jaučiasi vienišas ir nesuprastas, tačiau kartu ir piktas. Šios savybės privertė mane patikėti, kad Houldenas – ne tik maištaujantis Amerikos paauglys, bet tarsi ir visų paauglių tipažas, kuris gali pamokyti kiekvieną, perskaičiusį šį kūrinį. Turbūt būsiu vienintelis, kurį sužavėjo Houldeno savybė iš visko šaipytis, kritikuoti, ironizuoti. Tai teikia romanui papildomo žavesio. Atrodo, turėtum imti nervintis, kai kiekviename puslapyje būtinai pasišaipoma iš kokio bendraamžio arba suaugusiojo, tačiau mane tai pralinksmino kone labiausiai. Kalbininkai teigia, kad šioje knygoje per daug žargono ir keiksmažodžių, neva jie rodą nepakankamą asmens kalbinę kultūrą. Tačiau aš taip nemanau. Šie „kalbos parazitai“ daro romano kalbą natūralesnę.
Taigi visiems siūlyčiau perskaityti čia įstabią knygą, grįžti į paauglystę arba joje esant pasimokyti iš Houldeno. Mano nuomone, kad ir kiek dabar daug rašytojų stengiasi atskleisti paauglio mąstymą, tačiau „Rugiuose prie bedugnės“ yra neginčijamai geriausias romanas, padėjęs pamatą vėlesniems panašaus pobūdžio kūriniams.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Žymėtas pagal
Bendradarbiaudami su Klaipėdos rajono mokyklų bibliotekininkais tęsiame knygų skaitymo skatinimo akciją. Šįkart mintimis pasidalino Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistės Aistė ir Fausta.
Knygos – vienintelės geros draugės, kurios visada bus šalia ir nepyks, jei išduosime jų turinio paslaptį. Tai patvirtina Torey L. Hayden knyga „Mergaitė“. Šioje knygoje aprašoma sukrečianti istorija apie mokytoją, vardu Tori. Ji dirba mokykloje, kuri ugdo neįgalius vaikus, turinčius emocinių, fizinių ir elgesio sutrikimų. Tačiau šioje knygoje svarbiausia veikėja yra mergaitė vardu Šeila. Tai mergaitė, kuri, būdama šešerių metukų, pagrobė kaimynų vaiką, pririšo jį prie medžio ir padegė... Mergaitė į šią mokyklą pateko visai netikėtai, čia ji tik trumpam – kol atsidarys valstijos ligoninė.
Mane sužavėjo begalinis mokytojos gerumas ir pasiaukojimas vaikams, ypač Šeilai. Tokia mokytoja išties gali būti pavyzdys visiems pedagogams, ypač dirbantiems su protinę negalią turinčiais vaikais. Šią knygą aš galėčiau drąsiai vadinti savo geriausia drauge, ji išmokė pasitikėjimo savimi ir drąsos. Apie šios knygos turinį galiu be baimės kalbėtis su kiekvienu, kuris nori pasinerti į tikrą gyvenimišką istoriją.
Aistė Vengalytė, Ib klasės mokinė
Literatūra – tautos, epochos arba visos žmonijos rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma, raštija. Žodis „literatūra“ kilęs iš lotyniško žodžio „litera“, reiškiančio raidę. Seniausias būdas perduoti žinias ir pasakojimus – žodinis, tačiau senovės civilizacijose išradus raštą, informacijos perdavimui pradėtos naudoti molinės lentelės, pergamento ritiniai. Vėliau ritinius ėmė keisti įrištos knygos, kurias sudarė puslapiai ir viršelis, t. y. knygos ėmė darytis panašiomis į daugelį šiuolaikinių.
William Paul Young – kanadiečių rašytojas, gimęs 1955 m. Išgarsėjo dėl šio savo romano „Trobelė“. Šią knygą parašė savo vaikams ir artimiausiems draugams kaip kalėdinę dovaną. Susižavėję pasakojimu, draugai ragino ją būtinai publikuoti. Knygoje rašoma apie pagrindinį šios knygos veikėją Makenzi Aleną, kuris tragiškai praranda dukrą Misę per šeimos atostogas. Praėjus ketveriems metams, slegiamas Didžiojo liūdesio Makenzis gauna keistą laišką neva nuo Dievo, kuris kviečia jį savaitgaliui atvažiuoti į tą trobelę, kurioje buvo nužudyta Misė. Nepaisydamas proto balso, vieną žiemos popietę Makenzis atvyksta į trobelę, kuri jam primena išgyventą košmarą. Tačiau tai, ką ten randa, visiems laikams pakeičia jo gyvenimą. Pasaulyje, kuriame religija praranda savo svarbą, knyga ieško atsakymo į amžiną klausimą: kur žiūri Dievas, kai išgyvename skausmą? Makendzio surasti atsakymai pribloškė ir pakeitė jį. Iš šios knygos pasimokai, jog Dievas tau siunčia sunkiausius išbandymus, bet žino, jog juos įveiksi.
Kūrinį patarčiau skaityti žmonėms, kuriems patinka kriminalinės istorijos. Tikrai labai įdomi ir priverčianti susimąstyti knyga.
Fausta Darkintytė, IIIa klasės mokinė
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Nuomonėmis apie perskaitytas knygas dalinasi vis daugiau mėgstančiųjų skaityti. Šįkart svetainės rubriką „Dalinuosi“ papildė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos trečiokų mintys.
Grožinė literatūra yra ne tik puikus bei vertingas laiko praleidimas, bet ir terapijos, tobulėjimo priemonė. Skaitymas mus įkvepia kurti, keistis ir suvokti skirtingas situacijas. Yra knygų, kurias perskaitome ir paprasčiausiai pamirštame, bet išlieka įsimintinos istorijos.
Mane sukretė Torey L. Hayden knyga „Mergaitė”. Ši istorija man visada išliks atmintyje ir tapo viena iš brangiausių knygų. Joje pasakojama apie šešiametę mergaitę Šeilą, kuri panaudojo jėgą prieš kitą vaiką ir pateko į protiškai atsilikusiųjų klasę, kol bus atidarytas vaikų skyrius valstijos ligoninėje. Ji nuo pat mažens buvo palikta mamos ir priversta gyventi kartu su smurtaujančiu tėčiu. Mergaitė atsidūrusi šioje mokykloje jautėsi sutrikusi, nes ji niekada nebuvo pajutusi meilės ir rūpesčio. Mokytoja Tori, pajutusi mergaitės problemas ir galimybes, padėjo jai išsivaduoti iš skausmingo gyvenimo. Nors Šeila nenorėjo ir negalėjo suprasti, kodėl Tori rūpinosi bei pasitikėjo ja, po kiek laiko mergaitė išmoko priimti kitus į savo gyvenimą. Šeila išmoko pasitikėti ne tik savimi, bet ir kitais. Ji taip pat išmoko mylėti ir nebijoti būti mylima. Mergaitė buvo perkelta į naują klasę, kur galėtų toliau tobulėti, siekti žinių bei judėti į priekį kartu su savo bendraamžiais.
Knyga priverčia susimąstyti, jog meilė yra be galo stipri jėga ir gali išvaduoti net ir labiausiai pažeistą žmogų. Šią knygą reiktų perskaityti kiekvienam, nes ji padeda mums suvokti, kaip paprasti meilės kupini žodžiai bei veiksmai gali turėti didelio poveikio kito gyvenime.
Deimantė N.
Susižavėjau prieš kelerius metus mokykloje pasiūlyto Kazio Binkio kūryba. Tai garsus lietuvių poetas, rašytojas bei žurnalistas. Nuostabu tai, kad jis buvo „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas. K. Binkis yra parašęs daug garsių kūrinių: „100 pavasarių“, pjesė „Generalinė repeticija“, „Meškeriotojas“ ir t.t. Bet ypač mane sudomino pjesė „Atžalynas“. Kūrinys pasakoja apie moksleivių gyvenimą. Pagrindinis veikėjas – Petras. Tai laukinukas, našlaitėlis, kuris gyvena pas dėdę Keraitį ir dėdienę Keraitienę. Petras draugauja su neturtingo tėvo sūnumi Jasiumi – talentingu, darbščiu jaunuoliu, kuris svajoja apie lėktuvus. Paaiškėjus, kad dingo auklėtojo šimtas litų, Petras, norėdamas apsaugoti Jasių, kuris buvo apkaltintas, prisipažįsta paėmęs pinigus. Tai parodo Petro draugystės svarbą ir pasiaukojimą dėl visos klasės. Po šio skandalo jis išmetamas iš Keraičių namų ir gimnazijos. Geraširdis ir rūpestingas siuvėjas Žiogas priima globoti Petrą. Jaunuolis padeda Žiogui darbe bei savarankiškai mokosi. Radus šimtą litų auklėtojo kiauroje kišenėje, išryškėja visa tiesa. Petras nebuvo kaltas. Kūrinio pabaigoje auklėtojas tarė šiuos žodžius: „Koks puikus atžalynas auga“. Tai ir nusako pagrindinę kūrinio mintį. Pjesė mane sužavėjo gausiais gyvenimo pamokymais, žmogaus vertybių išaukštinimu bei tuo, kad galėjau palyginti skirtingų žmonių tipus. Nors ši knyga seniai išleista, ji tikrai lenkia daugelį šiuolaikinių knygų savo kūrybiškumu bei žmogiškomis vertybėmis. Šią knygą rekomenduočiau skaityti žmonėms, kurie nori pasinerti į jausmų pasaulį, susimąstyti, kokios tavo vertybės.
Dovydas A.
John Green – jaunimo literatūros rašytojas ir populiarus tinklalapio „YouTube“ video tinklaraštininkas iš JAV. Istorikas, kuriantis mokomuosius filmukus internete, literatūros pasaulyje išgarsėjo tarptautiniais bestseleriais „Aliaskos beieškant“ ir „Popieriniai miestai“. Baigęs koledžą jis penkis mėnesius praleido vaikų ligoninėje, kur užsiėmė visuomenine veikla. Net norėjo tapti dvasininku, tačiau darbas su nepagydomomis ligomis sergančiais vaikais įkvėpė rašyti. Įgyta patirtis išryškėja jo knygoje „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, kurios ekranizacija 2014-aisiais pasirodė ir didžiajame ekrane.
Ši knyga narplioja dviejų paauglių problemas, pirmosios meilės temą, o visų svarbiausia – kovą su vėžiu ir pačių veikėjų užsidegimą gyventi, patirti bei džiaugtis viskuo, ką siūlo gyvenimas. Romano centre – šešiolikmetė Heizelė, serganti skydliaukės vėžiu. Depresiją patirianti paauglė visą savo laiką praleidžia namuose, skaitydama tą pačią knygą. Ogastas Votersas – vaikinas, kurį Heizelė sutinka savitarpio paramos grupės susitikimuose. Tarp jaunuolių netrukus įsižiebia meilė. Trumpam pamiršę, kad gyvena gyvenimą, kuris netrukus gali sugriūti, jie įsitraukia į įprastų paauglių kasdienybę. Tai mane žavi, nes, nepaisant mirtinos ligos, jie suvokia gyvenimo prasmę ir nebijo džiaugtis tuo, ką turi.
Ši knyga iškelia mums gyvenimo suvokimą ir meilę, kaip didžiausią žmonišką vertybę. Iš pirmo žvilgsnio romanas gali pasirodyti kaip įprasta meilės istorija, tačiau knyga įtraukia tuo, kad net patys kūrinio veikėjai ironiškai žvelgia į savo padėtį: vieni kitiems skaito atsisveikinimo kalbas, rengia laidotuvių repeticijas, prašo parašyti nekrologus. Jie nebijo pasišaipyti iš savo ligos. Knyga skiriasi tuo, kad joje gausu ironijos, gyvo bendravimo, taip pat turi liūdną baigtį. Kūrinys man padėjo suvokti, kad net ir su mirtina liga, kvėpuojančia į nugarą, galima gyventi laimingai ir daryti dalykus, kurie suteikia džiaugsmo. Manau, kad ne vienas turėtų susimąstyti, kad gyvena patogiai, o mažos gyvenimo kliūtys nesutirština spalvų, o kaip tik dar labiau paįvairina kasdienybę.
Rekomenduoju šią knygą, nes ji ir sudėtinga, ir lengva. Tai tokia istorija, kurią skaitant, vieną akimirką galima juoktis, o kitą – iš liūdesio lieti ašaras. Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos. Knyga tiks visiems: tiek ironijos, tiek meilės istorijų mėgėjams.
Karolina B.
Manau, kad nėra neįdomių grožinės literatūros knygų, jei tinkamai išsirenkame jos rūšį. Man labiausiai patinka skaityti nuotykinę, romantinę ir fantastinę literatūrą. Pirmiausiai mane sudomina knygos pavadinimas, po to pirmosios eilutės. Vėliau aš jau nebejaučiu, kas vyksta aplinkui. Taip atsitiko su viena iš nuostabiausių mano skaitytų knygų F.Hodgsono Burnett „Mažoji princesė“, kuri 2007 metais buvo išleista Vilniuje. Knyga pasakoja apie mažą turtingą mergaitę, vardu Sara, kurią žmonės vadino princese todėl, kad ji buvo mandagi, kilni, užjaučianti, padedanti visiems elgetaujantiems vaikams, daug mokėsi ir skaitė. Mažoji princesė gyveno su tėčiu, kuris ją uždarė į internatinę mokyklą, kad būtų dar labiau išauklėta. Deja, jos nemėgo mokyklos direktorė panelė Minčin už tai, kad ji buvo per daug sumani ir protinga. Minčin buvo piktumo, griežtumo ir žiaurumo įsikūnijmas. Netikėtai per mergaitės gimtadienį buvo pranešta, kad mirė jos tėtis nepalikdamas jokio turto. Sužinojusi apie tai panelė Minčin Sarą pavertė mokyklos tarnaite, kuriai teko kęsti badą, alkį, skurdą. Visgi mergaitės neišgąsdino jokie baisūs sunkumai ir ji išliko tokia pat mandagi, smalsi, ori ir kilni princesė, besidalijanti paskutiniu duonos kąsniu su dar didesniais skurdžiais. Vieną dieną ją susirado tėvo draugas ir pranešė, kad Sara paveldėjo dingusį turtą. Ji tapo turtinga, tačiau Sara tuo nesinaudojo, o padėjo skurstantiems, elgetaujantiems, ieškantiems prieglobsčio vaikams. Mergaitės gerumas laimėjo prieš neapsakomą pyktį ir pavydumą. Ši knyga labai mane sužavėjo tuo, kad įsijautusi į mergaitės vaidmenį vis norėjau sužinoti, kas bus toliau. Kūrinio nuotaika niūri, ilgesinga, liūdna, tačiau retkarčiais turinti džiaugsmingų akimirkų. Iš šio romano pasimokiau, kad ir kas benutiktų gyvenime visada atsilyginama už gerus darbus ir kantrybę. Autorė norėjo pasakyti, kad gėris visada nugali blogį. Taigi, manau, knyga tikrai yra verta kiekvieno iš mūsų dėmesio, nes jos skiemenyse, žodžiuose, eilutėse surasime vis kažką naujo, kas išugdys mus geresnius visuomenėje.
Greta J.
Dorota Terakowska, lenkų rašytoja, publicistė, žurnalistė, daug metų dirbo redaktore Krokuvos laikraščiuose. Ji išgarsėjo parašiusi romanus „Raganų duktė“ ir „Dievų vienatvė“. Jos knygas labiausiai mėgsta jaunimas. Mane Dorota Terakowska žavi tuo, kad sugeba savo istorijomis pateikti tiek daug gerų minčių apie mus supantį pasaulį, apie žmonių santykius, susvetimėjimą, kiekvieno sieloje giliai pasislėpusį skausmą, išgyvenimus, patirtį. Na, o man labiausiai patiko jos parašytas romanas „Belytis“. Šis kūrinys pasakoja apie devyniolikmetę merginą Evą, kuri pastoja ne pačiomis romantiškiausiomis aplinkybėmis. Ji niekada nesijaučia graži, svajoja apie meilę, svaigulį keliančius jausmus. Gyvena mažame miestelyje, kuriame visi vieni kitus gerai pažįsta ir viską apie vienas kitą žino. Tame miestelyje vyksta įvairūs dalykai tarp jaunimo: alkoholis, merginos vienai nakčiai, diskotekos ir t.t. Eva Naujųjų metų naktį švenčia kaip ir visas jaunimas – diskotekoje su draugėmis. Žinoma, kaip ir kiekvienais metais, nori dalyvauti geriausiai šokančios ar judančios merginos „konkurse“ (išrinktoji šokdavo ant scenos nešvankiai, kol plyšdavo rūbai). Tad geriausioji kaip tyčia šiąnakt ir yra Eva. Ji tuo labai apsidžiaugia, nes kiekvienais metais būdavo išrenkamos kitos merginos, tarp jų – ir jos draugės. Suprantama, tokia ilgai laukta minute Eva pasinaudoja. Užlipa ant scenos, šoka, jos manymu, geriau už kitas, kol ją apsupa trys vaikinai, mokyklos dievaičiai, ir nusiveda su savimi. Eva jaučiasi tokia laiminga, kad mokyklos gražuoliukai atkreipė dėmesį būtent į ją, ir nesipriešina, kai jai pasiūlo alkoholio. Žinoma, devyniolikmetė neberanda jėgų sustoti, tad labai apsvaigsta ir visai netikėtai atsiduria tų vaikinų mašinoje. Kitą dieną Eva atsimena, kas nutiko ir kas vyko mašinoje. Supratusi, kad yra nėščia mergina nusprendžia atsikratyti „vaikio“ (taip ji vadino gyvybę, esančia po širdimi), bet kai nori tai padaryti, ją perkalba. Mergina nusprendžia surasti vaiko tėvą. Taigi, Eva keliauja. Judėdama po daug miestų ji pasakoja savo „vaikiui“ viską, ką mato aplinkui, kokie yra žmonės. Ji dar galvoja, ar verta į šį pasaulį paleisti gyvybę, esančia joje. Keliaudama Eva po truputį pripranta, vis šnekasi, jai rodos, kad supranta, ką, „vaikis“ nori jai pasakyti. Taigi, po kiek laiko ir sunkumų ji suranda pirmąjį galimą gyvybės tėvą. Bet paaiškėja, kad tai ne jis. Antrąjį vaikiną suranda visai netoli. Jis sako esąs tėvas, deja, po kiek laiko pasirodo, kad tai melas. Eva iškenčia labai daug sunkumų, iškyla vis naujų problemų, kol suranda trečiąjį vaikiną, kuris labai nenori pripažinti, kad yra tėvas. Taigi, jis nežada nei jos vesti, nei rūpintis vaikeliu. Evai liekai keliauti atgal, bet ji negali grįžti be vaiko tėvo, tad nusprendžia nusiskandinti... Tai būtų istorijos pabaiga, bet kaip galima suvokti iš paskutinių eilučių, jai to nepavyksta padaryti, nes prasideda gimdymas. Rodos, istorija baigėsi laimingai. Deja, versdama paskutinį lapą randu tekstą, kuriame aprašoma diena, kai Eva eina pasidaryti aborto. Taigi, knyga su savo pabaiga sujaukė mano mintis. Liko tik neatsakytas klausimas: „Tai kaip yra iš tikro?“.
Ši knyga yra geriausia iš skaitytų, nes joje tiek daug problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis pasaulis. Tad nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šį kūrinį.
Erika B.
Literatūra – tai tautos arba visos žmonijos rašytinių ir spausdintinių kūrinių visuma. Paklausus, ką ši meno rūšis reiškia man, galiu pasakyti, kad reiškia tikrai daug. Visada mėgau skaityti knygas. Nesiliauju skaičiusi ir dabar, vienas labiausiai mano dėmesio sulaukęs, daug ko pamokęs ir privertęs susimąstyti, tai rašytojos Rūtos Šepetys debiutinis romanas „Tarp pilkų debesų“.
Tai jaudinanti, klastos ir išgyvenimų kupina istorija. Pati Rūta gimė ir užaugo Mičigane, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau yra lietuvio emigranto duktė. Rašydama pirmąją savo knygą autorė norėjo suteikti žodį tiems šimtams tūkstančių žmonių, kuriuos pražudė Stalino užmojai „išvalyti“ Baltijos regioną. Rašytoja teigia: „Rengdamasi rašyti šią knygą, aš dukart buvau nuvažiavusi į Lietuvą. Susitikau su savo giminaičiais, kuriems pavyko išlikti gyviems tremtyje.../ Daugelis įvykių, aprašomų šioje knygoje, yra tikri...“. „Tarp pilkų debesų“ – tai pasakojimas apie neišsemiamas žmonių galimybes ir sugebėjimą nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis. Tai istorija apie meilę ir džiaugsmą, skausmą ir netektis. Ir begalinį tikėjimą, kad viskas bus gerai. Pagrindiniai knygos veikėjai – tai penkiolikmetė Lina, dešimtmetis jos brolis Jonas ir vaikų mama. Rašytoja įsikūnija į jauną merginą ir pasakoja viską jos lūpomis. Užsispyrusi Lina nenori pasiduoti. Jos maištas prasideda nuo piktybiško rusų kalbos nesimokymo, paniekos žvilgsnių prižiūrėtojams, o baigiasi slaptais piešiniais. Ji siekia nupiešti ir aprašyti visus, kurie yra šalia jos. Į piešinius patenka draugai ir priešai, nelaimės ir maži džiaugsmai. Viskas tam, kad vieną dieną pasaulis sužinotų apie Sovietų Sąjungos daromus baisumus. Mano manymu, autorė nori atskleisti Linos drąsą ir ryžtą, tai priverčia skaitytoją žavėtis šiomis merginos savybėmis. Tai sužavėjo ir mane. Iš istorijos pamokų mokykloje žinojau, kad valdant Stalinui didžioji dalis Lietuvos ir apskritai labai daug žmonių buvo išsiųsta į tremtį, tačiau istorijos vadovėlis tokiomis žiniomis ir apsiriboja. Na, o „Tarp pilkų debesų“ atskleidžia ne tiek politiką, kiek žmogiškuosius išgyvenimus, jausmus, neapsakomą žiaurumą ir siaubą. Skaitant knygą man darėsi vis baisiau ir baisiau – neįsivaizduoju, kaip galima išgyventi tokiomis sąlygomis, kaip galima visa tai pakelti dvasiškai, jau nekalbu apie fizinę ištvermę, kai per dieną gaunama riekelė duonos, o dirbama nuo aušros iki sutemos.
Rekomenduoju šią knygą visiems, kuriems patinka tikri išgyvenimai, arba tiesiog smalsiems, kurie nori sužinoti, kaip iš tikro viskas vyko Sibire. „Tarp pilkų debesų“ – labai įtaigus grožinės literatūros kūrinys.
Aistė J.
Literatūra jau nuo seno yra vienas iš populiariausių būdų praturtinti savo sielą. Ji augina mūsų asmenybę, turtina kalbą, leidžia patirti tai, ko galbūt niekada nepatirsime realiai. Manau, kad kiekviena knyga – tai kelionė, kurioje atrandame savyje slapčiausių kambarėlių, pilnų svajonių ir jausmų. Tos kelionės tokios neįkainojamos vakarais, kai lauke žvarbu, tyliai krenta snaigės ar barbena lietutis. Tokiomis dienomis renkuosi knygą, kurią skaitydama randu ramybę. Viena iš tokių – Michael Newton „Sielų lemtis“. Šis kūrinys kalba apie pasaulį, į kurį keliausime po mirties. M. Newton ją parašė remdamasis savo ilgamete hipnoterapijos specialisto karjera. Joje tikri, į transą įvesti žmonės pasakoja apie potyrius pomirtiniame pasaulyje. Pasakojimai neįtikėtini, tačiau kažkur giliai širdyje atrodo tokie pažįstami. Ši knyga atsakė į daugybę klausimų, kurių atsakymų ieškojau seniai. Ji nesiremia jokiu religiniu kultu ir nepropaguoja išpažinti kokį nors tikėjimą. Tai tėra jūsų pasirinkimas, kiek knygos informacijos norite įsileisti ir patikėti. Jeigu kada svarstėte apie būties esmę, manau, kad ši knyga Jums atsakys į daugybę klausimų ir paskatins savy atrasti ramybę.
Eglė Š.
Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. Knygų skaitymas gali būti pramoga, puikus laisvalaikio praleidimas. Jos lavina vaizduotę, skaitant atsipalaiduojama, o skaitantis žmogus yra labiau išprusęs. Garsus rašytojas sakė: „Knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina jį tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį“. Aš pati knygas pradėjau skaityti neseniai ir tai atsitiko visai netyčia, kai iš mandagumo paėmiau pasiūlytą knygą ir perskaičiau ją. Nuo to laiko nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be skaitymo. Skaitydama atsiplėšiu nuo realybės, pradedu gyventi knygos veikėju gyvenimus, jausti jų išgyvenimus. Įdomu skaityti įvairaus žanro knygas. Kiekvienoje pateiktos vis kitokios istorijos, vyrauja vis kitokie jausmai, išgyvenimai. Paskutinė ir įsimintiniausia mano perskaityta knyga Amerikos autorės Jeniferės Ekhols (Jennifer Echols) romanas „Deginant tiltus“. Ši knyga skirta jaunimui. Pasakojama, kaip septyniolikos metų mergina Megė troško pabėgti nuo visų, nuo viso savo miesteliūkščio ir kontroliuojančių tėvų. Maištaujanti Megė nusprendė prasiblaškyti ir su draugais nukeliavo ant uždrausto tilto, ant kurio, sklinda gandai, žuvo mergina su vaikinu. Pasirodžius Megei su draugais ant tilto pasirodo policininkas Džonas, kuris šitą tiltą vienintelis taip prižiūri, saugo ir kiekvieną naktį atvažiuoja jo apžiūrėti dėl kažkokių priežasčių, kurias maištininkė sužinojo tik po kiek laiko. Megei už tai reikia atlikti bausmę – jai tenka naktimis patruliuoti su policininku. Būdami kartu pamažu jie pradeda artėti vienas prie kito, tačiau vidinė baimė trukdo peržengti ribą. Džonas atsidavęs policininkas, pasiryžęs šitame miestelyje dirbti visą laiką, o Megė nori išvažiuoti iš jo kuo greičiau. Veikėjų interesai pradeda nebesutapti. Skaitydamašią knygą pasijutau lyg gyvenčiau Megės gyvenimą.
Deimantė Ž.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Žymėtas pagal
Prie knygų skaitymo skatinimo iniciatyvos prisijungia vis daugiau mėgstančiųjų skaityti. Šįkart svetainės rubriką „Dalinuosi“ papildė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistės Andželikos Skuodaitės rekomendacijos.
Romanas „Alchemikas“
„Alchemikas“ – tai savotiškas romanas-pasaka, pagrįstas rytietiška išmintimi, parašytas brazilų rašytojo Paulo Coelho. Kūrinyje yra apstu išmintingų minčių, kurios pravers kasdieniniame gyvenime.
Šiame tekste pasakojama apie ispanų kilmės piemenį, kuris atsisakęs kunigystės pasirinko piemens gyvenimą. Pardavęs visą savo turtą – avių bandą – Santjago keliauja į kitą žemyną, prie Egipto piramidžių, taip siekdamas įgyvendinti savo asmeninę legendą. Knyga pakankamai aiški, bet išskirtinė paprasta raiška. Viena iš ypatingai patikusių minčių – „Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų. Nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje. Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.“
Ši knyga man sukėlė nemažai puikių emocijų ir minčių, o kai kuriais momentais net privertė apmąstyti savo asmeninį gyvenimą. Rekomenduoju visiems atidžiai perskaityti Paulo Coelho kūrinį „Alchemikas“.
Romanas „Tūkstantis saulių skaisčių“
Romaną „Tūkstantis saulių skaisčių“ parašė Afganistano rašytojas Khaled Hosseini. Tai – įtaigi dramatiška ir lyriška istorija, verčianti gniaužtis širdį iš skausmo ir džiaugsmo.
Naujojo Khaledo Hosseinio romano centre – dvi moterys, tapusios sukrėtimų, sugriovusių Afganistano gyvenimą, aukomis. Abi jos skirtingo amžiaus, skirtingų kartų, iš skirtingo socialinio sluoksnio, skirtingų vietovių ir mokymų. Rodos, tarp jų visiškai nieko bendro, tačiau kūrinio veikėjoms kartu tenka išgyventi labai daug tiek šeimoje, tiek dėl savo mylimos šalies likimo. Pasakojimas apima praktiškai visą Afganistano istoriją. Pradedant nuo gerųjų laikų iki įžengiant Tarybų Sąjungos tankams, einant per komunistų okupaciją, Talibano viešpatavimą, žudymus, neramumus, sprogdinimus iki amerikiečių įsikišimo ir bandymo atstatyti šalį. Moterims tenka kasdien stebėti,kaip aplink miršta mylimi broliai, seserys, tėvai ir mylimieji, kentėti ir netgi savo namuose nesijausti saugioms dėl tirono vyro. Knygoje netrūksta epizodų apie visą galinčią meilę, kuri suteikia viltį ir tikėjimą ateitimi.
Man labai patiko ši knyga: buvo sunku nuo jos atsitraukti. Neįtikėtina, kokios kančios ir beprotybės kupinas Afganistano žmonių gyvenimas - ypač moterų. Tai grožinės literatūros kūrinys, tačiau nesunku suprasti, kad tai realaus gyvenimo atspindys.
Romanas „Tūkstantis saulių skaisčių“ – vienas iš tų, kuriuos drąsiai traukiu į mėgstamiausių ir įdomiausių kada nors skaitytų knygų sąrašą. Neišpasakytai džiaugiuosi, kad gyvename normalioje šalyje, kur, norint išeiti į gatvę, nereikia vyro, kuris lydėtų, nes kitaip gali būti sumušta ir parsiųsta namo, kur vyrai negali turėti kelių žmonų, kur tavo problemos nėra „tik šeimos reikalas“... Perskaitę nepasigailėsite.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi".
Žymėtas pagal
Skaityti knygas mėgsta ir Agluonėnų pagrindinės mokyklos moksleiviai. Su portalo mano-gargzdai.lt skaitytojais jie pasidalino savo rekomendacijomis.
Agluonėnų pagrindinės mokyklos 9 klasės mokiniai dalinasi savo įžvalgomis apie perskaitytas knygas. Būtų smagu, jei nuspręstumėte šias knygas perskaityti. Juk perskaityta knyga – tai kelionė po naują, nepažįstamą pasaulį, susitikimai su kitokiais žmonėmis ir naujos patirtys. Erikas Gailius.
Anos Frank „Dienoraštis“ – tai istorinis, romantinis, gilus ir pamokantis kūrinys. Penkiolikmetė Ana savo išgyvenimus, patirtus žydų genocido metu, užrašė dienoraštyje, kuris ne tik teikia istorinių žinių, bet ir verčia susimąstyti šiuolaikinį paauglį apie meilę, ištikimybę, santykius su tėvais ir pasauliu. Mantas Ūselis.
„Liepsnojanti Iza“ – tai britų rašytojos Melvin Burges vienas iš pirmųjų kūrinių. Ši istorija apie velnius ir Dievus, apie raganas ir žiniuones. Knygoje daug fantazijos ir įtraukiančio dėmesio. Ji mane sužavėjo veikėjų santykių geranoriškumu, atjauta vienas kitam, nes šių jausmų šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje labai stokojama. Gabrielė Grevytė.
Charlaine Harris knyga „Miręs iki sutemų“. Suke Stekhaus – įprastai atrodanti mergina, kuri moka perskaityti žmogaus mintis. Ji dirbdama bare susipažino su keistu, aukštu, blyškiu vaikinu Bilu. Paaiškėjo, kad Bilas – vampyras. Po kelių dienų prasidėjo žudynės, dingo žmonės. Sukės pavydėtinos galios, jos savisaugos instinktas padėjo apsispręsti, kaip jai gyventi toliau... Arvydas Abromas.
Knygos „Vienas iš milijono“ autorius – Nicholas Read. Tai pasakojimas apie jauno vokiečių aviganio Džojo nuotykius ir patirtus stebuklus. Knyga padėjo suprasti, kad savi namai ir šilti santykiai su artimaisiais svarbūs ir žmonėms, ir gyvūnams. Karolis Juškėnas.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Žymėtas pagal
Gargždų „Minijos“ progimnazijos bibliotekos skaitytojai taip pat jungiasi prie skaitymo skatinimo iniciatyvos ir dalinasi mintimis ne tik apie perskaitytas knygas, bet ir tai, ką jiems reiškia skaitymas.
Perskaičiau knygą „Plikledis“ ir esu įsitikinusi, kad šią knygą verta skaityti, ypač tiems kas mėgsta įtemptą, intriguojantį siužetą ir netikėtą atomazgą“. Mokytoja Daiva B.
„Nuostabusis Tomas Geitsas“
Šioje knygoje pasakojama apie Tomo Geitso gyvenimą ir nuotykius. Tomas yra labai išdykęs berniukas ir labai mėgsta erzinti savo sesę Deliją. Jie turi savo grupę, kurioje groja gitara bei dainuoja. Tomas Geitsas yra labai nerūpestingas vaikas ir nesistengia mokykloje. Šioje knygoje bus pasakojama, kaip Tomas bandys gauti bilietą į trijų „bičų“ koncertą, kaip jam sekėsi sužinosite perskaitę šią knygą. Megija Mackevičiūtė 4b kl.
Sven Nordqvist „Kaip Findusas, būdamas mažas, ėmė ir prapuolė“
Labai patiko, kaip Findusas vaikščiojo po mažą urvelį. Emilis Smilgys 2a klasė.
Renee Russell „Prietrankos dienoraštis“
Perskaičiau knygą „Prietrankos dienoraštis“. Ne itin šaunios vakarėlių liūtės istorija. Veikėjai – Nikė, Brendonas, Makenzė, Chloja, Zoja. Ši knyga labai įdomi: apie paauglės gyvenimą. Kari buvo iki ausų įsimylėjusi Brendoną. Šioje knygoje sužinosite kaip Nikė turėjo suspėti į tris vietas vienu metu, kai Nikės drabužius pavogė Makenzė ir dar įdomesnių nuotykių. Įdomaus skaitymo! Altėja Stončiūtė 4d kl.
„Prietrankos dienoraštis“ ne itin gudrios panelės visažinės istorija. Nikė tapo mokyklos laikraščio darbuotoja ir atsakinga už skiltį, kurioje mokyklos mokiniai prašo pagalbos, o Nikė turi jiems patarti. Laikraščio tiražas auga, o Nikei vis daugiau darbo. Brajana irgi norėjo leisti laikraštį, tai ji susikūrė savo ir Nikei pasakė, kad jos laikraštis bus daug geresnis nei jos. Brendonas Nikę pakviečia į gimtadienį. O kas vyko toliau sužinosite perskaitę šią knygą. Ineta Stalmokaitė 4d kl.
Ruth Symes „Raganaitė Bela“
Man labai patiko pradžia, nes Bela buvo maža ir ji turėjo didelę svajonę. Bela norėjo tapti raganaite. Jos mama paliko ją vaikų namuose ir Bela ieškojo tokios šeimos, kuriems patiktų jos burtai. Kai užaugo ji rado tokią šeimą, kuri net troško turėti raganaitę dukrą, na o po to jie ilgai ir laimingai gyveno. Elinga V. 4d kl.
Seen Parkinen „Gražiausia karvutė“
Šioje knygoje didžiausias nuotykis yra, kai Melisa nupirko Liesapienei ledų. Melisa svarstė, ar karvėms patinka ledai, bet kioskelyje buvo plakatas su karve, tad ji pagalvojo, kad čia dažnai lankosi karvės. Po to pasigirdo klyksmas: „Laikykit! Tas tipas pavogė šokolado fontaną!“. Melisa jį pagavo (su riedučiais). Andrius Dėringis 4d kl.
Holly Smale „Moksliukė“
Ar jūs žinote, kiek centimetrų per metus atsitraukia mėnulis? Kiek širdies dūžių išmuša kolibris per minutę? Harieta tai žino!
Bet vienos ekskursijos metu Harietą pastebėjo kvaištelėjęs vaikinas iš modelių agentūros. Jis žavisi Harieta ir pasiūlo jai modelio darbą…Bet šis darbas yra Natos, Harietos geriausios draugės svajonė. Ar Harieta sužlugdys draugės svajonę? Sužinosite perskaitę knygą!
Gabrielė Domrytė 6c kl.
Moksleiviai dalinasi įžvalgomis apie knygų skaitymą:
Man perskaitytos knygos duoda daug naujų žodžių ir žinių. Gytis 3d kl.
Augu skaitydamas, gerėja skaitymo įgūdžiai, gaunu daug žinių, tobulėja žodynas. Erikas V. 3d kl.
Skaitydamas gaunu daug žinių. Praturtini vaizduotę naujais žodžiais. Simonas 3d kl.
Skaitau knygą „Mažoji kalytė Brita“, ji man labai patinka, nes joje yra gražios iliustracijos ir labai vaizdingi žodžiai. Lina Verygaitė 3d kl.
Knygas skaityti yra gerai. Iš jų daug gali sužinoti įdomių dalykų, įvairių pamokymų, praturtini savo žodyną. Elinga J. 3d kl.
Skaitydamas knygas sužinojau daug naujų dalykų. Erikas Gečas 3d kl.
Man knygos yra linksmos, spalvingos, įdomios, nuotaikingos. Danielius L. 3d kl.
Knyga duoda daug minčių. Gali parašyti rašinėlį apie tai, ką skaitei, papasakoti apie tau patikusiąknygą. Justės J. 3d kl.
Knygos man labai patinka, nes jos yra labai daug įdomiausių dalykų ir nuotykių. Agota 3 d kl.
Knygos pamoko lavina vaizduotę, laviną pasakojimą. Olivija 3d kl.
Knyga yra pats geriausias vaiko draugas, iš jų daug ko sužinome. Austėja 3d kl.
Knyga mums duoda žinių poilsį. Su knyga gali būti ir linksma ir liūdna. Milita 3d kl.
Knygos suteikia vaizduotę, žinių, praturtina akiratį, lavina žmogų. Bobertas 3d kl.
Jei knygų neskaitysi protingas nebūsi. Iš knygų gausi žinių. Skaitykime knygas! Jokūbas 3d kl.
Knygos duoda daug žinių, tikėjimo, mokslo, nuoširdumo ir daug daug pamokymų. Knygos suteikia laimės ir džiaugsmo. Skaityk, kitaip nemokėsi rašyti rašinėlių! Beatričė Galiminaitė 3d kl.
Aš skaitau knygas apie mašinas, kosmosą Džeronimą Stiltoną, iš jos aš labai daug sužinau ir man labai patinka skaityti knygas. Matas 3d kl.
Man patinka skaityti knygas, jos suteikia man žinių apie kitas šalis, gamtą, istoriją. Knygos atsako į įvairiausius klausimus. Iš mano perskaitytos knygos „Kodėlčiaus enciklopedija“ aš sužinojau apie priešistorę, visatą, gyvūniją, augalus, žemę. Rusnė Radavičiūtė 3d kl.
Mano perskaitytos knygos buvo įdomios. Jas buvo smagu skaityti. Knygos man suteikia žinių, pamokymų, skatina žingeidumą. Knygos buvo pilnos paslapčių, fantastikos, taip pat ir juokingų nutikimų. Paulita 3d kl.
Aš Elinga, skaityti išmokau vos 5 metų. Visa tai knygų dėka. Iš jų daug ko sužinome, mokomės, geriname skaitymo įgūdžius. Ačiū knygoms! Skaitykime! Elinga Dotaitė 3d kl.
Kazys Binkis „Kiškių sukilimas” Ši knyga man labai patiko, iš jos pasimokiau, kad kiškiai vieningi, jie saugo savo šeimas. Matas L. 3d kl.
Visos perskaitytos knygos pamoko, išmoko supratimo, gerumo ir laviną vaizduotę. Skaitydamas knygą gali pabūti jo herojumi ir patirti smagius nuotykius. Armanda 3d kl.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi".
Žymėtas pagal
Prie knygų skaitymo skatinimo iniciatyvos prisijungia vis daugiau mėgstančiųjų skaityti. Šįkart svetainės rubriką „Dalinuosi“ papildė Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos moksleivės ir bibliotekininkės rekomendacijos.
Pasakojimas apie įkyrėlę Ramoną – tai nuotaikinga optimistiška istorija apie mažą mergaitę, jos nuotykius namie ir mokykloje. Ramona – smalsi ir šneki, todėl suaugusiems ima netgi įkyrėti savo klausimais ir aktyvumu. Ši knyga taip pat ir pamokanti, kaip geriau elgtis, kad neerzintum kitų.
Jovilė Januškaitė, Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, 4b klasė
Knyga apie išgelbėtą šuniuką – viena iš rašytojos Holly Webb sukurtos serijos apie gyvūnus. Dažniausiai šiose knygose pasakojama apie šunų ir kačių mažylius, patekusius į bėdą. Taip atsitiko ir šį kartą – išsivedę augintinį į girią jo jaunieji šeimininkai susipyko ir paleido pavadėlį. Tai įdomi istorija, kuri mus dar ir pamoko, kad reikia būti atsargiems ir nesipykti be reikalo, nes gali nukentėti niekuo nekalti augintiniai.
Jovilė Januškaitė, Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, 4b klasė
„Evangelijų“ autoriaus Andriaus Užkalnio daugeliui pristatyti nereikia – jį atpažįstame ir įsimename iš išskirtinai aštrių bei vaizdingų pasisakymų radijo ir TV laidose. Kokią beturėtumėte nuomonę – kategorišką ar prieštaringą, visiems, gyvenusiems sovietiniais laikais, siūlyčiau perskaityti „Evangelijas“ ir tikiu, kad jos gali išjudinti jau nusistovėjusį supratimą apie mūsų praeitį, prajuokins ir sugraudins pamirštomis kasdienybės detalėmis, be to, padės atrasti naujų A. Užkalnio asmenybės atspalvių, supažindins su juo kaip rašytoju – struktūruotu, informatyviu, iškalbingu ir kandžiu.
A. Januškienė, Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija
Vėl šventė Juozo Erlicko gerbėjams – 2015 metais išleistas „Kalendorius“ – nauja knyga, kurią priimame lyg seną mielą draugą – pažįstama ir artima stilistika, nuoširdus, ironiškas, įžvalgus kalbėjimas. Vartodami kasdien po vieną „dozę“, galime keliauti kartu su J. Erlicko herojais visus metus, ir ne vienerius. Beje, dažnam suveikia geriau nei horoskopai – netikėtai sutampa tos dienos aplinkybės, reikalai, nuotaikos. Belieka skaityti, skolinti, dovanoti ir mėgautis!
A. Januškienė, Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi".
Žymėtas pagal
Drauge su Klaipėdos rajono mokyklų bibliotekininkais tęsiame knygų skaitymo skatinimo iniciatyvą. Šįkart svetainės rubriką „Dalinuosi“ papildė „Kranto“ pagrindinės mokyklos moksleivių mintys.
Mano mėgstamiausios knygos pavadinimas „Kai aš žuvau“. Šią knygą parašė anglų kilmės rašytoja Lauren Oliver. Knygoje pasakojama apie pakvaišusią paauglę Samanta Kingston, kuri žuvo autoavarijoje ir gavo septynias galimybes tą dieną išgyventi iš naujo. Taigi kiekvieną rytą Samanta pabunda iš kraupaus sapno, o vakare vėl panyra į tamsą. Per šias septynias dienas merginai tenka suprasti daug dalykų, padaryti tai, ko niekada nebuvo dariusi: pasakyti mamai gerą žodį, apkabinti tėtį, susidraugauti su atstumtais mokiniais ir suprasti, ką reiškia draugystė.
Austėja Pakamorytė, 7c kl.
Mane sužavėjo rašytojos Sally Green knyga „Pusiau blogas“. Čia tu gali pasinerti į nuotykius kartu su Neitanu. Jis yra pusiau juodasis, pusiau baltasis raganius. Tačiau jo visa šeima yra baltieji, išskyrus tėvą – jis juodasis raganius. Šioje knygoje Neitanas visą laiką ieško savo tėvo, kad išsiaiškintų koks raganius iš tikrųjų yra.
Skaitydama šia knygą sužinojau, kuo skiriasi baltieji ir juodieji raganiai, pasinėriau į stebuklų ir fantazijų pasaulį.
Taigi, ši knyga man labai patiko.
Neda Grikšaitė, 7a kl.
Ar gali viena diena pakeisti žmogaus gyvenimą?
Frances Hongson Burnett įrodė, kad gali, knygoje „Paslaptingas sodas”. Man ši knyga paliko ypatingą įspūdį. Paprastos mergaitės Merės gyvenimas pasikeitė per vieną dieną, vos tik ji rado raktą nuo paslaptingojo sodo vartų.
Ši knyga gali pamokyti paprasčiausių dalykų, kurių trūksta šiandieniniame gyvenime: gėrio, šilumos ir meilės.
Monika Jakovlevaitė, 8c kl.
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Drauge su Klaipėdos rajono mokyklų bibliotekininkais tęsiame knygų skaitymo skatinimo iniciatyvą. Šįkart svetainės rubriką „Dalinuosi“ papildė „Kranto“ pagrindinės mokyklos moksleivių mintys.
Anna Frank „Dienoraštis“
„Stebuklas, kad dar neatsisakiau visų savo vilčių – juk jos juokingos ir neįgyvendinamos. Laikausi jų įsikibusi, ir, nepaisydama aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis iš prigimties gera“. Ar galėtumėte patikėti, kad šiuos žodžius pasakė ne koks ilgą gyvenimą nugyvenęs ir daug visko matęs suaugęs žmogus, o penkiolikmetė mergaitė?
„Dienoraštis“ yra žiauri, bet tuo pačiu ir nuostabi istorija apie žydų – Anos ir jos šeimos – gyvenimą per holokaustą. Paauglė matė griūvantį pasaulį bei blogąją žmogaus prigimties pusę, tačiau tikėjo ateisiant šviesias dienas.
Ši knyga yra puikus aklos neapykantos, jos padarinių bei vidinės stiprybės pavyzdys. Nors Ana neišgyveno iki brandos metų, bet iš jos trumpo gyvenimo galima labai daug pasimokyti.
Solveiga Danielkutė, 8d klasė
Jennifer Echols „Deginant tiltus“
„Mums patinka peržengti ribas...Bet kur ta galutinė?“ Knyga, suteikianti vilties bei ryžto. Įrodanti, kad kiekvieną, net ir didžiausią klaidą galime ištaisyti, jei nuoširdžiai to trokštame.
Knygoje pasakojama apie maištaujančią septyniolikmetę merginą Megę. Jos maištas peržengia ribą, ir Megė įkliūva į jauno policininko Džono gniaužtus. Ar Megė sugebės įvykdyti bausmę nepalūžusi? Sužinosite, jei perskaitysite knygą „Deginant tiltus“.
Erika Dargužytė, 7b klasė
Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.
Portalo draugai
Reklamos
Dabar svetainėje 845 svečiai (-ių) ir narių nėra