Mano Gargždai

Šimtmečio iniciatyvos (35)

„Nieko nėra neįmanomo“, – teigia iš Veiviržėnų miestelio kilusi devyniolikmetė Neda Gaudutytė. Ji – aktyvi šių metų laidos Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos abiturientė, mokyklos prezidentė, gimnazijos tarybos narė, savanorė bei vietoje nenustygstanti renginių organizatorė. Merginos kraityje – per dvidešimt inicijuotų renginių gimnazijoje ir tuzinas – miestelio mastu. Tačiau abiturientė tuo nesididžiuoja, o kartais net veja mintis, gal per daug reiškiasi.

 

Atostogas iškeičia į darbą

Neseniai praūžė abiturientų išleistuvių šventė. Klaipėdos rajone savo rankose brandos atestatus gniaužė 242 abiturientai. Tarp jų – N. Gaudutytė. Tiesa, dvyliktokė iš atestatų įteikimo šventės išėjo nešina ir didžiuliu simboliniu kuponu, kuris skelbė, kad ji tapo naujienų portalo „Mano Gargždai“ įsteigtos 200 eurų premijos, kuri įteikiama aktyviausiems abiturientams, laureate.

„Nustebau. Atsistojau ir dar pagalvojau, ar mano pavardė nuskambėjo. Smagu, kai esi įvertintas. Esu labai dėkinga tiems, kas teikė mano kandidatūrą premijai“, – kalbėjo į redakciją pokalbiui užsukusi mergina.

Nors mokykla jau baigta ir galima atsipūsti ramiai leidžiant karštas vasaros dienas, N. Gaudutytė prisipažįsta, kad nieko neveikti ji negali. Tad vasaros atostogas mieliau iškeičia į darbus – kavinėje, Gargždų spaustuvėje „ScandBook“ bei savanorišką veiklą įmonėje „Klaipėdos šventės“.

„Neatsimenu nei vienos vasaros, kuomet leisčiau sau sėdėti namuose ir nieko neveikti. Visuomet randu, kuo užsiimti“, – šypsojosi mergina.

Dabar, kai mokyklos metai – praeityje, galima prisiminti, kokie jie buvo. Ir N. Gaudutytė prisipažįsta, jog į mokyklą niekuomet neidavo nenorom. Tai – naujų atradimų ir žinių vieta.

„Gal ir nesimokiau pačiais aukščiausiais pažymiais, tačiau visuomet mėgau bendrauti. Puikiai sutardavau su pedagogais. Kai kurie iš jų man tapo tarsi antrieji tėvai, kurie suprasdavo, išklausydavo ar patardavo, – prisiminė pašnekovė. – Labiausiai patikdavo muzikos, istorijos bei lietuvių kalbos pamokos. Pastarojo dalyko mokytoja buvo mano klasės auklėtoja Irena Juciuvienė. Ji – nuostabus žmogus, kuria visuomet žavėjausi. Iš jos pasisėmiau ne tik žinių, bet ir mokiausi gyvenimiškų pamokų.“

 

N. Gaudutytė mokyklą prisimins kaip naujų atradimų vietą. S. Ulvikienės nuotr.

 

Nustebino Gabrielius Landsbergis

Save N. Gaudutytė apibūdina kaip itin atsakingą, punktualią, kūrybišką ir mėgstančią bendrauti asmenybę: „Man visuomet įdomu ne tik organizuoti, bet ir dalyvauti įvairiuose renginiuose, koncertuose, spektakliuose. Mėgstu ir nekantrauju išbandyti naujoves.“

Nenuostabu, jog nuolat kultūrinio gyvenimo sūkuryje besisukančią merginą galima išvysti beveik visuose Veiviržėnų miestelio ir rajono renginiuose. Jos veiklos sąrašas priverstų aiktelėti daugelį, o kur dar galybė renginių, akcijų, veiklų, kuriuose mergina ėmėsi darbo kaip savanorė, dalyvavimas užklasinėje veikloje ir būreliuose. Maža to, N. Gaudutytė mokykloje ėjo ir atsakingas gimnazijos prezidentės, tarybos sekretorės, klasės seniūnės pareigas. Be jos neapsieidavo Rugsėjo pirmosios šventės, koncertai, šimtadienio, sporto ir kitokie renginiai.

Paprašyta įvardinti reikšmingiausius sau renginius, pašnekovė prisiminė Veiviržėnų kultūros centre rengtą filmo vakarą „Let‘s be cops“, kurį ji organizavo tapusi gimnazijos prezidente.

„Anksčiau mokyklos filmų vakarai niekada nebuvo vykę, tad labai bijojau. Maniau, jog niekas nesusidomės ir neateis. Bet mano nuostabai, atvyko labai daug žmonių. Džiaugiausi, kad viskas pavyko“, – šypsojosi mergina.

Taip pat tarp reikšmingiausių N. Gaudutytė paminėjo ir du jaunimo projektus – „Istorijos detektyvas“ bei „Mąstyk, bendrauk, dainuok“.

„Įdėjau labai daug darbo. Projektus reikėjo parašyti, sugalvoti įdomias ir pritraukiančias veiklas, vėliau – pakviesti žmones. Tai tikrai nėra lengvas darbas“, – komentavo moksleivė.

 

Kultūrinio gyvenimo sūkuryje besisukančią merginą galima išvysti beveik visuose Veiviržėnų miestelio ir rajono renginiuose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Naujos patirties N. Gaudutytė įgavo ir rengdama jaunimui skirtus susitikimus-diskusijas su įdomiomis bei žinomomis asmenybėmis.

„Viskas vykdavo labai paprastai – feisbuke parašydavau žinutes ir pakviesdavau atvykti. Tad į mano kvietimus atsiliepė ir su jaunimu susitiko Gabrielius Landsbergis, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis, laivadirbys Simas Knapkis, – kalbėjo mergina. – Ypač nustebino G. Landsbergis. Tikrai nemaniau, kad atkreips dėmesį į mano pakvietimą, tačiau jau kitą dieną su manimi susiekė Seimo nario sekretorė ir netrukus pradėjome derinti susitikimo detales, laiką bei vietą“.

 

Pavyzdys – sesuo

Anot N. Gaudutytės, sunkiausia organizuoti buvo tuos renginius, kuriuose reikėdavo dirbti su didele komanda. Vienas iš tokių – mokyklos paskutinio skambučio šventė.

„Mūsų klasėje mokėsi 31 moksleivis. Įsivaizduokite, kiekvienas iš jų turi skirtingą nuomonę. Tokioje komandoje sudėtinga rasti bendrus interesus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – puikios nuotaikos neprarasdama kalbėjo mergina.

Suburti bendraminčius ar į veiklą įtraukti draugus, bendraklasius bei pažįstamus, N. Gaudutytei padeda suvokimas, jog be kompromisų paieškos – niekas nepavyks. Pasak jos, tik bendraujant ir kalbantis galima rasti išeitį iš susiklosčiusios nepalankios situacijos.

Moksleivė atvirauja, jog imtis naujų iniciatyvų ją skatina mama: „Tai žmogus, kuris nuolat neleidžia man sustoti. Ji mane padrąsina, kartoja, jog ieškočiau ir atrasčiau save.“

N. Gaudutytės šeimoje domėjimasis kultūriniu gyvenimu – nesvetimas dalykas. Merginos sesuo Inesa Gaudutytė – Gargždų atviro jaunimo centro vadovė – taip pat nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose, juos inicijuoja, veda, užsiima aktyvia veikla, susijusia su rajono jaunimu. N. Gaudutytė neslepia, jog sesuo jau nuo mažų dienų buvo pavyzdys.

„Atsimenu, jog ketvirtoje klasėje, mokytojos paprašyti, sąsiuvinyje turėjome parašyti savo svajonę. Tuomet brūkštelėjau, jog norėčiau tapti mokyklos prezidente, kaip mano sesuo, – juokėsi pokalbininkė, prisiminusi išsipildžiusią svajonę. – Mano mama taip pat aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, domisi kultūriniu gyvenimu. Be to, tikriausiai, nėra praleidusi nei vieno mano inicijuoto projekto.“

Prieš kelias savaites N. Gaudutytei kartu su seserimi bei Veiviržėnų kultūros centro teatro režisieriumi Karoliu Pronckumi teko vesti miestelyje vykusią šventę „Geriausi Jūsų džiazuojantys vakarai“. Tai, anot pašnekovės, jai pirmoji tokia patirtis.

„Labai bijojau, tačiau viskas pavyko gerai. Džiaugiuosi, kad ant scenos buvau kartu su savo srities profesionalais, tai man labai padėjo“, – šyptelėjo N. Gaudutytė ir prisipažino, jog sulaukė nemažai patarimų.

 

N. Gaudutytė neslepia, jog sesuo jau nuo mažų dienų buvo pavyzdys. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Neįsivaizduoja gyvenimo be muzikos

Mergina nuolat dalyvauja savanoriškose veiklose. Savanorystė, pasak jos, itin naudingas dalykas, padedantis ne tik atrasti save, įžvelgti kitokius dalykus, bet ir skatinantis keisti aplinką, pasaulį. Praėjusiais metais merginai teko organizuoti ir dalyvauti „Gerojo lašelio“ akcijoje, kurios metu buvo renkami pinigai vėžiu sergantiems vaikams.

„Tuomet padarėme labai didelį darbą, po kurio jaučiausi ypatingai gerai. Pinigėlius aukojo tiek moksleiviai, tiek ir tėveliai. Žmonės neliko abejingi. Tai mane itin palietė, sujaudino bei pakylėjo. Tikiuosi, jog ateityje dar ne kartą dalyvausiu ar pati rengsiu tokias gerus darbus skatinančias iniciatyvas“, – teigė N. Gaudutytė.

Veikli moksleivė laiko rasdavo ir popamokiniams užsiėmimams. Neda lankė teatro, šokių būrelius, Gargždų muzikos mokykloje baigė net dvi, fortepijono bei trimito, specialybes. Mergina tikina, kad sunkiai įsivaizduojanti savo gyvenimą be muzikos.

„Kai buvau šešerių, mama manęs paklausė, ar noriu groti fortepijonu, ar akordeonu? Širdis linko labiau prie fortepijono, tad pasirinkau šį instrumentą. Pabaigusi muzikos mokyklą, po kelerių metų, susidomėjau trimitu. Kartą mačiau filmą, kuriame vaidinusi mergina grojo šiuo instrumentu. Tad tarsi priėmiau iššūkį, kuriuo norėjau tiek sau, tiek ir aplinkiniams įrodyti, kad nesu prastesnė už vaikinus. Esu pirmoji mergina Veiviržėnuose, baigusi trimito specialybės klasę“, – juokėsi pašnekovė ir tikino, jog mokytis buvo išties sunku.

Be visa ko, ji kartu su drauge Lijana Judeikyte prieš penkerius metus pradėjo dainuoti duetu. Per tą laiką merginos, susibūrusios į grupę „Juno“, koncertavo daugelyje mokyklos bei miesto renginių, gimtadieniuose ar kitose šventėse. Visgi, N. Gaudutytė prisipažįsta, jog dėl studijų teks merginoms išsiskirti, tačiau muzikavimo užmiršti tikrai neketina.

 

Mergina sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą be muzikos. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Studijuos kultūrinės veiklos vadybą

Praėjusiais metais Klaipėdos rajono jaunimo apdovanojimuose „Auksinės lemputės“, Neda buvo nominuota metų jaunimo lydere. Paklausta, ar ji pati save tokia ir laiko, mergina atvirauja, jog anksčiau tikrai nemanė, jog sugeba vadovauti, buvo įsitikinusi, kad apdovanojimą turėjo gauti kas nors kitas.

„Niekuomet nesistengiau būti aukščiau kito, kam nors vadovauti ir įsakinėti. Manau, kad rezultatų galima pasiekti tik dirbant komandoje. Tačiau džiaugiuosi ir man malonu, kad mano darbai nelikdavo nepastebėti ar neįvertinti“, – sakė moksleivė.

Savo gyvenimą abiturientė ketina sieti taip pat su kultūra. Nuo rugsėjo mėnesio mergina persikels į sostinę, kur Vilniaus kolegijoje studijuos kultūrinės veiklos vadybos studijų programą.

„Prisipažinsiu, šiek tiek neramu. Juk visą gyvenimą praleidau mažame miestelyje, o dabar teks priprasti prie didmiesčio. Suprantu, kad gali būti sunku įsilieti į visuomeninį gyvenimą, nes aktyvių jaunuolių ten yra daug, tačiau stengsiuosi pasinaudoti visomis man suteiktomis galimybėmis“, – atviravo N. Gaudutytė ir pridūrė, jog minčių išvykti iš šalies neturėjo.

„Esu gana patriotiška. Čia galiu kalbėti lietuviškai, čia – mano namai“, – šypteli mergina.

 

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

 

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

 

 

Akimirkos iš dalyvavimo įvairiose veiklose – asmeninio archyvo ir S. Ulvikienės nuotraukose:

 

18 rugpjūčio 02, Ketvirtadienis 13:54
0

Etnoskulptūrinė kompozicija „Sakalas“ nuo šeštadienio popietės puošia Judrėnų miestelio centrą. Lietuviškumo simbolis – stogastulpis, kurio viršuje – skriejantis-kylantis sakalas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir skrydžio „Lituanica“ 85-osios metinėms.

 

Idėjai išgryninti reikėjo laiko

Dar praėjusiais metais kiekviena Klaipėdos rajono seniūnija ieškojo tinkamiausio būdo pažymėti Valstybės atkūrimo šimtmetį. Judrėnų miestelio bendruomenė po diskusijų nusprendė greta seniūnijos pastato įrengti stogastulpį – etnoskulptūrinę kompoziciją, kurioje įmontuotas ir apšvietimas, teikiantis monumentui gyvumo tamsiuoju paros metu.

Judrėnų seniūnijos seniūnas Zigmantas Siminauskas portalui mano-gargzdai.lt pasakojo, kad idėja miestelio centrą papuošti menine kompozicija kilo dar prieš 15 metų, tačiau ją išgryninti prireikė laiko: „Viskas susidėliojo žingsnis po žingsnio. Dar prieš septynetą metų, renovuojant kultūros namus buvo tvarkomas ir miestelio centras. Atlikdami projektavimo darbus, numatėme vietą, kurioje vėliau buvo įrengtas lėktuvo propelerio formos gėlynas su takeliais, o jo viduryje turėjo „kas nors“ atsirasti, bet tam trūko pinigų.“

Anot seniūno, proga įgyvendinti seniai austą mintį, atsirado Klaipėdos rajono savivaldybei skyrus lėšų (kiekviena seniūnija gavo po 3 tūkst. eurų) Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo projekto įgyvendinimui.

„Jau turėjome lėktuvo propelerio formą, tad visiems kaip ir buvo aišku, ko reikia viduryje, liko tik vizualizuoti. Pagalbos paprašėme kalvio Dariaus Viliaus iš Vilkyčių. Jis pateikė 5 eskizus. Daugumai patiko stogastulpis, tad ėmėmės darbų“, – komentavo seniūnas.

 

Simbolinę atidengimo juostą kirpo Judrėnų seniūnijos seniūnas Z. Siminauskas, monumento autorius D. Vilius ir Klaipėdos rajono savivaldybės meras V. Dačkauskas. Simos Ulvikienės nuotr.

 

Žymi dvi svarbias datas

Stogastulpis – etnokultūrinis lietuviškumo simbolis, gilią istoriją savyje saugantis, nuo svetimybių ginantis ir sakralųjį visuomenės brandumą palaikantis įrenginys. Jis simbolizuoja „Lituanikos“ skrydį, didvyrių pasiaukojimą ir meilę Lietuvai. Viršuje stogastulpio besisukantis sakalas – lakūną S. Darių, judėjimą, judrumą (Judrėnai – judrūs). O iš šonų sklindanti melsva šviesa – dangaus žydrumą, laisvę.

Šio meninio kūrinio pamatas – akmeninis, kamienas ir stogelis – juodo plieno, kamieno ažūras užpildytas vitražiniu stiklu, sakalas – pagamintas iš juodo plieno. Kompozicijos aukštis – 3,3 m.

Kalvio Dariaus Viliaus meninė kompozicija papuošė Judrėnus ir įamžino dvi svarbias šaliai ir miesteliui datas – Lietuvos valstybės šimtmetį bei „Lituanicos“ skrydžio aštuoniasdešimt penkmetį. Šias datas liudija užrašai keturiose akmeninio pamato šonuose.

„Kuo garsūs Judrėnai? Lakūnu Steponu Dariumi. Jo garbei pavadinta miestelio mokykla, bendruomenė... Neatsitiktinai Judrėnų vėliavoje mėlyname lauke, simbolizuojančiame dangų, pavaizduotas sidabrinis sakalas, atspindintis „Lituanicos“ skrydį“, – simboliką aiškino seniūnas.

Kompoziciją liepos 14-ąją iškilmingos ceremonijos, kurioje be miestelėnų bei svečių, rajono valdžios atstovų, dalyvavo ir pats autorius, šventino Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas Stasys Šlepavičius.

„Džiugu, kad kalvio D. Viliaus ir Judrėnų bendruomenės darbo rezultatais jau gali džiaugtis visi“, – sakė Z. Siminauskas.    

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio iniciatyvos“

 

Renginio akimirkos – Simos Ulvikienės nuotraukose:

18 liepos 18, Trečiadienis 14:35
0

Ilgametė sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Gargždų viltis“ pirmininkė, VšĮ „Revilita“ vadovė ir viena įkūrėjų Rekvita Bagdonienė gargždiškiams žinoma dėl nepailstamo darbo su neįgaliaisiais – nuo jų gyvenimo sąlygų gerinimo iki įvairiausių užimtumo veiklų. Keturių vaikų mama atvira – dirbti su neįgaliaisiais paskatino asmeninės priežastys.

 

Pirma reakcija – atmetimas

Paklausta kada ir dėl kokių priežasčių pradėjo dirbti su neįgaliaisiais, aktyvi moteris atviravo, kad viskas prasidėjo dar prieš 26 metus, gimus pirmam vaikui.

„Aš pati turiu vaiką su negalia. Dabar jis jau suaugęs žmogus, vaikšto, juda, bet turi protinį atsilikimą. Gimus vaikui nesusivokėme, kad jis kitoks, turintis negalią. Paprastai jauniems tėvams sunku suprasti tokius dalykus, juolab, kad pirmas vaikas ir prieš tiek metų medicininė sistema buvo kitokia, neteikė specializuotos pagalbos, reabilitacijos. Gydytojai kaip ir pastebėjo, bet vis tikėjomės, kad išaugs, pagerės“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.

Rekvita Bagdonienė, turinti logoterapeutės-specialiosios pedagogės išsilavinimą, teigė, kad tėvai ir įtardami, jausdami vaiko negalią, dažnai atmeta tokią tikimybę: „Atmetimas – natūralus procesas. Tėvai išgyvena, iš pradžių nepriima tokios informacijos ir diagnozės.“

Pašnekovė pasakodama apie sūnų džiaugėsi, kad jis turintis neblogus socialinius įgūdžius, muzikuoja, lankydamas muzikos mokyklą dalyvavo įvairiuose konkursuose. Šiemet gavo Gargždų muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą: „Esu dėkinga mokytojui Sigitui Stalmokui, kuris pastebėjo mano vaiką, lavino jo muzikinius įgūdžius. Pasiekta labai daug – važiuota į konkursus, renginius prezidentūroje. Nebūčiau rankos spaudusi prezidentams Valdui Adamkui, Daliai Grybauskaitei, jei ne mano sūnus – mano gyvenime daug kitoniškumo įnešė jis ir jo veikla. Nežinau, kaip gyvenimo kelias būtų susiklostęs, jei ne sūnaus gimimas.“

 

Pamažu sukurta pagalbos sistema

R. Bagdonienė prisimindama darbo su neįgaliaisiais pradžią pasakojo, kad anksčiau Gargžduose nebuvę specializuotos pagalbos teikiančios įstaigos, tik lopšelis-darželis „Naminukas“, kurį lankyti galėjo vaikai su kalbos, regos sutrikimais. Tai paskatino suburti tėvus ir įkurti Sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Gargždų viltis“, kurią labai palaikė ir inicijavo tuometinė Klaipėdos rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė. Šiuo metu bendrija – Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asocijuota narė.

Bendrija „Gargždų viltis“ inicijavo grupės neįgaliesiems „Naminuke“ įsteigimą, vėliau atsirado ir specializuotos klasės, kurios laikui bėgant perkeltos į Gargždų „Kranto“ pagrindinę mokyklą ir veikia iki šiol. Bendrija taip pat buvo viena inicijatorių įsteigti Gargždų socialinių paslaugų centrą, pradėjo glaudų bendradarbiavimą su Gargždų muzikos mokykla.

„Dabar muzikos mokykloje veikia neįgaliųjų skyrius, yra įkurta kapela „Gargždukai“, muzikuoja džiazo trio su Sigitu Stalmoku priešaky. O viskas prasidėjo nuo bendrijos inicijuotos šeštadieninės mokyklėlės, kur rinkdavosi mamos su vaikais. Mes muzikuodavome, turėjome savipagalbos grupę – susirinkdavome, kalbėdavomės, vieni kitus palaikydavome. Taip buvo lengviau, nes tada nebuvo tokios išvystytos sistemos, kokia ji yra dabar – gimus vaikui ir įtarus neįgalumą jis iš karto siunčiamas į ankstyvąją reabilitaciją, kurioje, beje, ir aš dirbu jau 20 metų“, – nuveiktus darbus prisiminė pašnekovė.

 

Fotografijos parodos atidarymą lydėjo gera nuotaika. S. Ulvikienės nuotr.

 

Įkūrė VšĮ „Revilita“

15 metų vadovavusi bendrijai „Gargždų viltis“ moteris praėjusiais metais nusprendė, kad atėjo laikas atsitraukti, bet darbo su neįgaliaisiais neatsisakė – dar 2012 m. inicijavo VšĮ „Revilita“ steigimą.

„Esame trys steigėjos šios viešosios įstaigos, kurios vena iš veiklų – darbas su negalią turinčiais žmonėmis. Organizuojame jiems dienos užimtumą. Pradžioje, pabandymui, veiklas vykdydavome du kartus per savaitę, dabar – tris kartus per savaitę po 6 valandas. Užimtumo dalyviai gauna ir maitinimą, ir veiklos turi labai daug – esame visko prisiplanavę. Dirbame ne tik su protinį atsilikimą, bet ir su kitokią negalią turinčiais žmonėmis. Norintieji dar gali prisijungti prie projektinių veiklų, mielai priimsime, tereikia man paskambinti“, – nuoširdžiai kvietė R. Bagdonienė.

Neįgaliesiems dienos užimtume, kuriame dirba dvi vadovės – Sima Ulvikienė ir Daiva Šimuliūnienė, siūlomos meninės veiklos: keramika, dekupažas, mezgimas ir pan.; ugdomi socialiniai įgūdžiai, mokoma gaminti maistą, dalyvaujama edukacinėse išvykose.

„Po insulto viena projekto dalyvių sunkiai valdė ranką, o pradėjus megzti, ranka „palengvėjo“ ir jai kuo puikiausiai sekasi, nors pradžioje netikėjo, kad iš viso pavyks megzti. Kaip ir nedideli dalykai, bet žmogui tai reiškia daug“, – džiaugėsi pokalbininkė.

R. Bagdonienė pasakojo, kad užimtumą lankantys dalyviai yra kaip maža bendruomenė – kartu priima sprendimus, dalinasi nuoskaudomis ir džiaugsmais prie kavos puodelio.

Dienos užimtumo metu padaryti darbeliai parduodami mugėse, internetu, „Revilita“ biure. Gautos lėšos naudojamos išvykoms, pramogoms, maistui – patys neįgalieji, pagal sugebėjimus, sprendžia, kur išleisti pinigus, taip mokosi tvarkyti finansus.

„Prieš užsiėmimus jie važiuoja kartu su vadove į parduotuvę, kad pasimokytų tvarkytis su pinigais, nors tai jiems sudėtinga – lėčiau priima informaciją“, – teigė R. Bagdonienė.

 

R. Bagdonienė (kairėje) prie pirmųjų šalyje sūpynių neįgaliesiems, įrengtų Gargždų miesto parke. S. Ulvikienės nuotr.

 

Suteikiama kūrybinė laisvė

Kita „Revilitos“ projekto dalis – vakarinės grupės. Jas lankantys neįgalieji ateina į porą valandų trunkančius užsiėmimus – fotografijos, keramikos. Šios veiklos, anot pašnekovės, nėra pastovios, o vykdomos ciklais: „Turime gabių fotografų, padaryta nemažai nuotraukų, buvome surengę ir darbų parodą. Jie mokosi įvairių dalykų, čia didelis fotografės Simos Ulvikienės nuopelnas, kuri noriai ėmėsi šios veiklos.“

VšĮ „Revilita“ dirba 5 žmonės, užsiėmimų vadovai turi visišką laisvę planuodami kūrybines veiklas – patys sprendžia ar darys muilus ar vels iš vilnos ar ką kitą.

„Aišku, visada pasitariame, kokias veiklas organizuoti, bet leidžiu užimtumo vadovams pasitelkti fantaziją, skatinu naujoves“, – teigė „Revilita“ direktorė.

Veiklas įstaigoje lanko įvairaus amžiaus negalią turintys žmonės – nuo 8 iki 70 metų, bet amžiaus barjero tikrai nesijaučia.

Į veiklas, kaip minėta, visada gali prisijungti negalią turintys žmonės, bet R. Bagdonienė teigė, vis dar susidurianti su žmonių baime: „Ypač vyresnio amžiaus žmonės bijo išjudėti, jie tiek užsisėdėję namie, jiems baisu – nemokės, neišeis, nepritaps. Tos baimės žmogų slegia. Mes kviečiame nors valandai ateiti, apsižiūrėti, kavos atsigerti, pabūti toje aplinkoje, neprivaloma vos atėjus būti visas šešias valandas.“

VšĮ „Revilita“ teikia ir psichologinę pagalbą, veža į kaniterapijos užsiėmimus bei organizuoja kitas paslaugas, kurios brangios, bet lankant užsiėmimus, suteikiamos nemokamai.

Patalpos, kuriose dabar įsikūrusi įstaiga, nėra labai didelės, todėl planuojama ateityje plėstis, kad daugiau neįgaliųjų galėtų lankyti veiklas.

 

Dienos užimtumo dalyviai – kaip maža bendruomenė. S. Ulvikienės nuotr.

 

Apdovanojimai – kaip atpildas

Nepaisant veiklų su neįgaliaisiais gausos, R. Bagdonienės vadovaujama įstaiga spėja dirbti ir su sveikaisiais vaikais bei jaunimu, buvo vykdomi ir moterų klubo užsiėmimai.

„Turiu vilties atgaivinti šį projektą, buvo didelis susidomėjimas, bet pamažu prigeso. Reikia tik iniciatyvos ir vėl galėtume susiburti“, – vylėsi grąžinti projektą pokalbininkė.

Įstaiga organizuoja ir vienos dienos stovyklas vaikams, kurios planuojamos ir šią vasarą.

Paklausta, ką veikia laisvu nuo darbo laiku, R. Bagdonienė šypsosi, jo beveik neturinti: „Labai mėgstu jūrą. Važiuojame su vyru gintarauti, tada atitrūkstu, atsipalaiduoju. Knygų skaitymui randu šiek tiek laiko, piešiu fraktalus – tiesiog taip, dėl savęs, dar tik pradžia.“

2007 m. Rekvitai Bagdonienei skirta Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ Metų žmogaus nominacija, o 2016 m. veikliai moteriai įteiktas Gargždų miesto bendruomenės įsteigtas „Tauriosios širdies“ apdovanojimas, kuriuo pagerbiami išskirtiniai Gargždų miesto gyventojai, pasižymintys ne vienkartiniais žygdarbiais, bet nuolatiniu ilgalaikiu darbu dėl kitų.

„Tie apdovanojimai man kaip atpildas už darbą ir labai brangūs. Manau kiekvienam yra malonu būti įvertintam. Netikiu sakančiais, kad jiems tai nesvarbu, širdyje tikrai džiaugiasi“, – teigė pašnekovė.

 

R. Bagdonienė – „Tauriosios širdies“ laureatė. S. Ulvikienės nuotr.

 

Sąlygos – gerėja

R. Bagdonienė teigė, kad sąlygos neįgaliesiems gyventi, mokytis, dirbti ir integruotis į visuomenę, Klaipėdos rajone gerėja, bet nuveikti dar yra ką.

„Neįgalieji mokosi integruotose klasėse, kaip ir turėtų būti. Daugėja jiems priskiriamų padėjėjų, dėl to dar daugiau vaikų gali integruotis į visuomenę. Aišku, yra nemažai vietų, nepritaikytų judėjimo negalią turintiems, apie tai ne kartą kalbėta. Tie patys šaligatviai mieste – jais net sveikiesiems nėra patogu vaikščioti. Aplinkos pritaikymas, deja, dar tebėra pradinėje stadijoje“, – sakė R. Bagdonienė.

Tiesa, Gargždų miesto parke bendromis gyventojų pastangomis įrengus pirmąsias šalyje sūpynes neįgaliesiems, buvo keltas klausimas dėl prastos kokybės parko takelių ir į pastabas sureaguota – takeliai sutvarkyti ir su vėžimėliais iki sūpynių privažiuoti dabar paprasta.

R. Bagdonienė džiaugėsi, kad ir visuomenės požiūris į neįgaliuosius pamažu keičiasi: „Prisimenu pirmą išvyką į renginį, kai susirinko apie 15 žmonių grupė, žmonės buvo nustebę, kad yra tiek daug neįgaliųjų mieste. Dabar to nebėra, drąsiai einame, važiuojame į ekskursijas. Aišku, yra ir negatyviai nusiteikusių, ypatingai jei neįgalusis turi kitokią elgesio reakciją – draskosi, daužosi, šaukia, žmonės atkreipia dėmesį, nesupranta, kad tai susiję su emocijomis.“

Pašnekovė teigė, kad susigyventi su žmonių žvilgsniais išmokstama, susitaikoma, bet ne iki galo: „Kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis turi savų niuansų. Tėvai lygina juos su kitais, jiems paaugus, pagalvoja, kad vaikas galbūt jau šeimą būtų sukūręs, mokslus pabaigęs. Būna momentų, kai klausi savęs – Kodėl man taip? Už ką? Manau, iki galo sunku susitaikyti su vaiko negalia, nes tai – sudėtingas procesas.“

Pokalbininkė mano, kad tėvai vaikams nuo mažens turėtų aiškinti, kad yra kitokių žmonių: „Vaikai priima neįgaliuosius, labiau integruotoms klasėms priešinasi tėvai – bijo, kad galbūt jų vaikas ims negerą pavyzdį, pradės elgtis netinkamai – kandžiotis, draskytis ir pan. Galbūt kiti tėvai nori izoliuoti savo vaikus nuo neįgaliųjų, tačiau kartu augdami vaikai pripranta, žino kaip su jais elgtis.“

Norintys padėti neįgaliems, kviečiami prisijungti prie savanoriškų veiklų – padėti stovyklose ir panašiai. Pašnekovė taip pat ragina nebijoti prie neįgaliųjų prieiti, paklausti ar reikia pagalbos, jei mato, kad kažkas ne taip: „Suprantu, kad žmonės nežino, kaip elgtis, bet reikia reaguoti paprastai – kaip bendraujame tarpusavyje, taip kalbėti ir su jais.“

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 birželio 29, Penktadienis 14:18
0

Kalbėdami apie Joną Basanavičių, dažniausiai jį prisimename ne tik kaip Vasario 16-osios akto signatarą, kuriam pirmininkaujant ir buvo pasirašytas šis Lietuvos valstybingumui pamatus padėjęs dokumentas, bet ir kaip žinomą daktarą, tautosakos knygų autorių. Tad koks gi iš tiesų buvo J. Basanavičiaus kelias ir nuopelnai, dėl kurių jo vardu pavadintų gatvių gausu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?

 

Gimė pridusęs

J. Basanavičius pasaulį išvydo 1851 m. lapkričio 23 Ožkabalių kaime. Kaip pats rašė savo knygoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“, gimė pusgyvis, ir tik stebuklo dėka, ar atkakliomis tėvų pastangomis išjudinti naujagimį, buvo grąžintas gyveniman. Pasiturintys ūkininkai Marė ir Juras Basanavičiai iš karto kitą dieną kūdikį pakrikštijo, ir pažadėjo Dievui išleisti jį į kunigus, kad tik į mažą kūnelį grįžtų sveikata ir gyvybė. Ir mažasis Jonas atsigavo.

Praaugęs ėmė mokytis pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau tėvai išleido į Lukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą. Tačiau neišlaikė egzaminų ir liko dar vienus metus mokytis Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą.

1873 m. pabaigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius grįžo namo ir iš tėvo išgirdo negausiąs daugiau nei skatiko, jei nestosiąs į Seinų kunigų seminariją. Pats J. Basanavičius, uoliai lankęsis bažnyčioje ir giedojęs giesmes, jau nebebuvo tikras, ar nori sukti kunigystės keliu. Spėjama, kad tokį posūkį galėjo lemti pirmoji meilė kaimynų dukrai Uršulei Milančiūtei ir begalinis smalsumas mokslams.

 

Pripažintas bulgarų ir čekų

Įkalbėjęs tėvus leisti jam tęsti mokslus kitur, 1873 m. J. Basanavičius įstojo Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.

Neradęs darbo Maskvoj, susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. išvyko į Bulgariją. 1879–1882 m. buvo Lomo ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Žmonės jį labai vertino. Kai daktarą paskyrė į Varną, lomiečiai net rinko parašus, kad jų mylimas daktaras liktų šiame mieste. Nes būtent jis pakeitė miestelėnų požiūrį į ligonines. Iki tol vyravo nuomonė, kad į gydymo įstaigą nuvykstama tik numirti.

Net ir rūpindamasi pacientais, J. Basanavičius neužmiršo lietuvybės reikalų: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius – „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., išvyko iš Lomo, trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, čia inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir po to vėl išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.

Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai.

 

Vedybinis gyvenimas truko neilgai

Praha lietuvių tautos patriarcho gyvenime be galo svarbi tuo, kad čia jis sutiko savo gyvenimo moterį – Čekijos vokietaitę Gabrielę Eleonorą Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje.

Merginos šeima nepritarė vedyboms su kitataučiu, tačiau iš meilės vyrui, jauna moteris nepaisė jų nuomonės. Ji netgi mokėsi lietuvių kalbos. Susidūrę su finansiniais sunkumais, Basanavičiai buvo priversti persikraustyti į Bulgariją. J. Basanavičius gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, iš kur vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą.

Vedybiniu gyvenimu pora džiaugėsi neilgai – vos penkerius metus. Užsikrėtusi nuo savo motinos, džiova susirgo ir Eleonora. Ant vyro rankų, būdama vos 26 metų amžiaus, ji mirė 1889 m. vasario 16 d. Po žmonos mirties 1892 m. J. Basanavičius persikėlė į Varnos miestą. Ten, nepaisydamas pašlijusios savo sveikatos, kuri ypač pablogėjo netekus mylimosios, tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį.

 

Po žmonos mirties – į Lietuvą

Nebegalėdamas ilgiau tverti vienišumo jausmo svetimoj šaly, 1905 m. J. Basanavičius grįžo į Lietuvą, kur dar du kartus jo gyvenime pasikartojo lemtingoji vasario 16-osios data. 1918 m., jam pirmininkaujant, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, o lygiai po devynerių metų, taip pat vasario 16-ąją, tautos patriarchas mirė.

Ką gi J. Basanavičius nuo pat 1905 iki 1927 m. veikė Lietuvoje? Pirmiausia, grįžęs į gimtą šalį 1905 m. kartu su kitais sušaukė Lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos suteikimo Lietuvai. 1911 metais J. Basanavičius buvo ūkio mašinų gamybos akcinės bendrovės „Vilija“ organizatorius ir stambus akcininkas, 1913 metais įsteigė Lietuvių ūkininkų bendrovę, o 1917–1924 metais dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. J. Basanavičius buvo ir vienas iš šios mokyklos steigėjų, kuri vėliau pervadinta Vytauto Didžiojo vardu.

1907 m. jo iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, kuriai vadovavo pats J. Basanavičius iki 1927 m., o 1913 m. kartu su Jonu Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslų draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.

Daug laiko daktaras skyrė ir lietuvių tautos praeičiai bei istorijai nagrinėti, nes suprato, kad norint pažinti tautą, reikia žinoti, kokia ji buvo. Todėl be galo svarbus jo rašytinis palikimas.

„Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteką“ sudaro XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tautosakos tekstai, užrašyti bei surinkti į vieną vietą. Tai – apie 7000 pasakų, sakmių, padavimų, dainų, raudų, mįslių, tikėjimų ir kitokios tautosakos, sudarančios lietuvių tautosakos aukso fondą. Devynios tautosakos knygos buvo paties J. Basanavičiaus išleistos, kita dalis tekstų beveik šimtmetį išgulėjo rankraščiuose, kol žymių tautosakininkų Leonardo Saukos ir Kosto Aleksyno pastangomis buvo sudaryta ir išleista 15 tomų „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka (1993–2004)“:

Itin vertinga ir J. Basanavičiaus biografinė knyga „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija”, kurioje atsispindi ir daug anuomet besiformavusios bendrinės lietuvių kalbos ypatumų.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 birželio 30, Šeštadienis 08:47
0

Šiandien pravėrę savo pašto dėžutę, retas kuris be reklaminių lankstinukų ar sąskaitų, joje randa ranka rašytų laiškų ar atvirukų. Nepaisant to, tikriausiai daugelis dar mena laikus, kai gana dažnai galėjo džiaugtis asmeniškai adresuotais laiškais, eilutėse ranka vingiuotais rašmenimis. Dabar asmeninius laiškus gauname taip retai, jog kai kurie juos gali išvysti tik įvairiose parodose. Neseniai tą galėjo padaryti ir Gargždų krašto muziejaus lankytojai, kurie turėjo progą susipažinti su čia eksponuota kolekcininko Raimundo Juciaus atvirukų, telegramų, vokų kolekcija.

 

Paštas – vieta sužinoti naujienas

Laiškus žmonės rašė nuo senų senovės, dar Antikos laikais kinai, egiptiečiai, asirai, persai bei romėnai turėjo puikiai išvystytas pašto sistemas. XVI-ame amžiuje pirmą oficialią pašto tarnybą valstybiniams reikalams – Karališkąjį paštą įkūrė tuometinis Anglijos karalius Henrikas VIII. Lietuvoje pašto valdyba buvo įkurta 1918 metais, o per tų pačių metų Kalėdas buvo išleisti pirmieji pašto ženklai – „baltukai“. Naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją Vilniuje, Martyno Kurktos spaustuvėje, laikraštiniame popieriuje kukliai atspausdinti pirmieji lietuviški pašto ženklai pasauliui skelbė apie naujos valstybės – Lietuvos egzistavimą.

Gargžduose paštas įsikūrė viename iš miesto dvaro ansamblio, menančio Žemaitijos grafų Rėnė (Rönne) giminę, pastatų. Dešiniojoje Sodo gatvės pusėje buvusius sklypus XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje įsigijo čia dirbti atvykęs tuometinis pašto viršininkas Juozas Triušys. Pastatas, kuriame šiandien įsikūręs Gargždų krašto muziejus, pradėtas statyti kaip gyvenamasis namas 1938 m. pašto viršininko tėvo. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir tremtis planus pakeitė. Sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas.

Nuo 2005 metų šiame pastate įkurtas Gargždų krašto muziejus. Tad simboliška, jog ekspozicija „Iš Lietuvos pašto istorijos“ buvo pristatyta būtent čia. Ekspozicijos atidarymo metu Gargždų krašto muziejaus kuratorė Sandra Uktverytė pažymėjo, jog nuo seno pašte žmonės ne tik atsiimdavo pašto perlaidas, išsiųsdavo atvirukus ar atvirlaiškius, bet tai buvo ir visuomenės susitelkimo vieta, kur galėta pabendrauti su sutiktais pažįstamais, sužinoti naujienas ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio.

 

1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkuriama Lietuvos pašto valdyba. Nuo šios dienos oficialiai skaičiuojama Lietuvos pašto istorija. Nuotraukoje – nežinomo Lietuvos pašto tarnautojo fotografija (XX a. 3–4 deš.), Klaipėdos pašto fotografija (XX a. 4 deš.) ir telegrama (1938 m.). K. Abromavičiūtės nuotr.

 

Specialiai eksponatų nerenka

Pristatydama parodą Gargždų krašto muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Regina Šiurytė-Šimulienė sakė, jog ekspozicija suteikia galimybę kitu žvilgsniu pamatyti Lietuvos istoriją, atkreipti dėmesį į populiariosios kultūros ir valstybinės ideologijos vaizdinius, formuojančius žmonių estetinį skonį ir informacijos perteikimo būdus.

„Paskutiniuosius dešimtmečius taip smarkiai kintant informacijos perdavimo priemonėms, tradicinis įsivaizdavimas apie paštą ir jo atliekamas funkcijas neretam pasidengia sentimentalumo atspalviais. Buvo laikas, kai skubiausias būdas perduoti žinią buvo telegrama, kai laiškų rašymas ir jų laukimas buvo galimybė lėtam, bet ilgai trunkančiam pokalbiui, kai atvirukai stebindavo savo spalvomis ir neįprastais vaizdais, iš Europos didmiesčių pamažu besiskverbiančiais ir į pačius atokiausius Lietuvos kampelius. Kai paštininko ranka dedama antspaudą ant dekoruoto voko nejučiomis paženklindavo ir kiekvieno piliečio sąmonę istorijos ženklais“, – kalbėjo R. Šiurytė-Šimulienė.

Muziejaus darbuotoja taip pat priminė, jog Klaipėdos rajone stovi ir antrasis pagal senumą Lietuvoje Priekulės paštas, pastatytas dar 1885 metais.

Gargždiškis kolekcininkas R. Jucius, kalbėdamas apie savo pomėgį prisipažino, jog specialiai su paštu susijusių eksponatų nerenka. Tai yra dalis to, kas sukaupta nuo vaikystės. Dar anuomet su draugais, kai buvo griaunami Gargždų J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrę mediniai namai, į namus tempdavosi rastus senovinius daiktus, monetas. Anot jo, taip ir užgimė noras kolekcionuoti. Na, o iš visų atvirukų R. Juciui mėgstamiausias – iki 1940 metų išleistas Naujųjų metų atvirukas.

 

R. Jucius specialiai su paštu susijusių eksponatų nerenka. K. Abromavičiutės nuotr.

 

Kolekcijoje – ir vadovėlis

„Kai atvirukas patenka į mano rankas, iškart žvilgteliu į antrąją pusę, kas kam ką siuntė. Jei randu pavardę, stengiuosi surasti apie tą žmogų informacijos internete. Ir būna, kad randu. Įdomu, kuomet atvirukas būna kam nors dedikuotas“, – atviravo R. Jucius, atsakydamas į klausimą, kas jam asmeniškai svarbiau – atviruko vaizdas ar turinys.

Anuomet laiškų rašymas buvo toks populiarus, jog buvo leidžiami ir specialūs vadovėliai mokantys, kaip taisyklingai rašyti laiškus. Vienas iš tokių puikuojasi ir R. Juciaus kolekcijoje. Tai – 1938 metais A. Ptašeko knygyne išleista knyga „Vadovėlis laiškams rašyti: meilės, pasveikinimo ir tarnybiniai laiškai“. Vadovėlyje išdėstomos laiškų rašymo taisyklės bei negailima patarimų, kaip rašyti asmeninius ar dalykinius laiškus.

Kolekcijoje – ir proginiai atvirukai, kurie Lietuvoje buvo pradėti leisti XX amžiaus 2–3 dešimtmetyje. Didžioji jų dalis perimama iš užsienio gamintojų pritaikant lietuviškus užrašus. Šie atvirukai prisideda prie populiariosios Europos kultūros vaizdinių paplitimo Lietuvoje: viščiukai kaip Velykų simbolis, kalėdinės eglutės, madingos išvaizdos jaunuolių atvaizdai, žaismingos vaikų fotografijos. Atskirą proginių atvirukų grupę sudaro vardadienių sveikinimai. Labai retai sutinkami gimtadienių atvirukai.

 

XX a. 3–4 deš. Lietuvoje leidžiami ir platinami proginiai atvirukai. Didžioji jų dalis perimama iš užsienio gamintojų pritaikant jiems lietuviškus užrašus. Šie atvirukai prisideda prie populiariosios Europos kultūros vaizdinių paplitimo Lietuvoje: viščiukai kaip Velykų simbolis, kalėdinės eglutės, madingos išvaizdos jaunuolių atvaizdai, žaismingos vaikų fotografijos. K. Abromavičiūtės nuotr.

 

Domisi krašto istorija

1837 m. Samuelis Morzė sukonstravo pirmąjį telegrafo aparatą, tad nuo XIX a. vidurio ši informacijos perdavimo priemonė paplito Europoje. Lietuvoje pirmoji telegrama iš Vilniaus į Peterburgą pasiųsta 1859 metais, o po keturių metų Kaune įsikūrė pirmoji telegrafo stotis. R. Juciaus kolekcijoje puikuojasi 1909 m. vokiška telegrama, kurioje perduoti nuoširdūs sveikinimai jaunavedžiams.

Sovietmečiu išpopuliarėjo pašto vokų dekoras, kur vaizduojami didžiųjų Lietuvos miestų senamiesčių fragmentai, ypatingai populiarinami naujųjų statybų (specialiosios paskirties pastatų, gyvenamųjų rajonų kompleksų) atvaizdai. Šie vaizdai pateikiami siekiant palaikyti optimistinį sovietinės propagandos formuojamą požiūrį į gyvenimą.

Gargždiškis kolekcininkas aktyviai domisi Gargždų krašto istorija. Prieš keletą metų Gargždų krašto muziejuje buvo pristatyta ekspozicija „Tarpukario Gargždai 1918–1939 m.“. Joje buvo įrengta ir atskira erdvė, pristatanti tarpukario pašto sistemos veiklą. Šią ekspoziciją R. Jucius praturtino tarpukario laikotarpio fotografijomis ir atvirlaiškiais.

 

Sovietmečiu išpopuliarėjo pašto vokų dekoras, kur vaizduojami didžiųjų Lietuvos miestų senamiesčių fragmentai, ypatingai populiarinami naujųjų statybų (specialiosios paskirties pastatų, gyvenamųjų rajonų kompleksų) atvaizdai. K. Abromavičiūtės nuotr.


 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

 

 

 

18 birželio 25, Pirmadienis 13:25
0

Paprastas žmogiškas ryšys – tai raktas, leidžiantis rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Tuo įsitikinęs penkerius metus Vėžaičių ir nuo 2014 metų lapkričio taip pat Slengių parapijai vadovaujantis klebonas Viktoras Daujotis. Jaunas ir energingas dvasininkas nepailsdamas domisi bendruomenės reikalais, lanko parapijiečius, buria krašto jaunimą bei rūpinasi sielovada. O lyg dar to būtų maža – kantriai rūpinasi ir naujos bažnyčios Slengiuose statybomis.

 

Tikėjimas – ne svetimas dalykas

Susitinkame su kunigu ir pokalbis iškart pakrypsta apie asmeninius dalykus. Kalbėdamas apie save, V. Daujotis ne kartą padėkoja tėvams. Iš Šilalės rajono, Upynos miestelio kilęs ir ten vaikystę praleidęs pašnekovas tikina, jog būtent tėveliai įskiepijo pamatines vertybes – tarp kurių ir meilė Dievui.

„Tikėjimas mūsų šeimoje nebuvo svetimas dalykas. Savaitė prasidėdavo sekmadieniu, kuomet visi kartu eidavome į bažnyčią. Kartais važiuodavome į aplinkines parapijas, dalyvaudavome religinio pobūdžio šventėse“, – pradėjo pokalbį kunigas.

Tad nieko keisto, kad nuo mažens regėtas artimųjų pavyzdys vėliau, dar jaunam V. Daujočiui, nutiesė kelią kunigystės link, tapo vienu iš postūmių, padėjusių atrasti save. Pasak V. Daujočio, kiekvienas pašaukimą atranda skirtingai. Vienam jį gali nulemti staigus įvykis, atsivertimo bei savęs suvokimo momentas, kitam – jis ateina pamažu, tarsi natūraliai įsilieja į gyvenimą, kasdienybę.

„Tikiu, kad mano pašaukimas buvo brandinamas per visus gyvenimo tarpsnius, šį branda tęsiasi ir toliau, nes pašaukimas nėra statiškas dalykas. Atsimenu, jog dar vaikystėje šeimoje, artimųjų rate vaidinau kunigą „žaidžiau Mišias“. O juk tai, ką mes būdami maži matome, su kokia patirtimi susiduriame, tą ir žaidžiame. Galbūt, tai buvo pirmoji mano, kaip kunigo gyvenimo kelio užuomazga, vaikiškas susižavėjimas tuo dalyku? – svarstė pašnekovas. – Vėliau pašaukimui susiformuoti ir į jį atsiliepti padėjo mūsų parapijoje tarnavę šaunūs, savo pasirinktą kelią, Dievą ir žmones mylintys kunigai. Jų pavyzdys – įkvėpė. Dar vėliau pradėjau lankyti bažnytinį jaunimo chorą. Kartu su draugais leisdavome vasaras, važiuodavome atostogauti prie ežero ar prie jūros, kartu švęsdavome parapijos šventes. Aktyvios bažnyčios vargonininkės buvome surinkti į smagų jaunų žmonių būrelį, palaikėme gerus tarpusavio ryšius tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.“

 

Tikslas – bažnyčia su sienomis ir stogu

Jauniausias iš keturių vaikų šeimos, V. Daujotis, baigęs mokyklą, 1999 metais įstojo į Telšių kunigų seminariją. 2006 metais įšventintas kunigu, išvyko studijuoti į Romos popiežiškąjį seleziečių universitetą. Nuo 2013 metų V. Daujotis paskirtas Vėžaičių Šv. Kazimiero parapijos klebonu.

Klebonas atviras – ir nors dvejonių akimirkų būta (mokykloje turėjo minčių savo gyvenimą sieti su žemės ūkiu, vėliau svarstė rinktis dizaino profesiją) – „tačiau Bažnyčios gyvenimas buvo nuolat artimas. Ir net tada, kai negalvojau, kad rinksiuosi kunigystės kelią.“

2015 metais sausio mėnesį Telšių vyskupo Jono Borutos dekretu įsteigta Slengių parapija, kurios laikini maldos namai – Gindulių koplyčia. Į parapiją paskirtas naujas klebonas V. Daujotis. Vyskupas skirdamas kunigą į Slengių parapiją, ne tik pavedė rūpintis parapijiečiais, bet taip pat įpareigojo ir Slengių parapijos bažnyčios statybai. Po paskyrimo klebonas pradėjo ieškoti būdų įgyvendinti užgimusią bažnyčios Sendvario seniūnijoje statymo idėją. Bažnyčios Slengiuose idėja kilo iš tikinčiųjų, o šią mintį įgyvendinti pradėjo Plikių parapijoje dirbęs ir Gindulių koplyčią aptarnavęs kunigas, dabar jau vyskupas Darius Trijonis. Jo rūpesčiu surasta vieta bažnyčiai – prie kapinaičių, pradėtas rengti projektas. Netrukus po paskyrimo kun. V. Daujotis Klaipėdos rajono politikams bei religinės bendruomenės nariams, verslo bei savivaldos atstovams pristatė Slengių bažnyčios projektą, ėmė organizuoti pamatų klojimo darbus.

Statybų darbais besirūpinantis kunigas įsitikinęs, jog jei viskas klostysis sklandžiai, pilnai įrengta bažnyčia parapijiečiai galės džiaugtis kiek mažiau nei po trijų metų.

„Dar 2016 metų rugsėjo mėnesį turėjome gražią šventę – pamatų ir kertinio akmens pašventinimą. Tačiau sušlubavus mano sveikatai, planuoti vėlesni sienų ir stogo statybos darbai laikinai sustojo, – kalbėjo klebonas ir pridūrė, jog šiemetinis tikslas – pastatyti ant jau įrengtų pamatų, bažnyčios pastatą su sienomis ir stogu.

 

Klebonas be kitų darbų rūpinasi ir naujos bažnyčios statybomis. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Planuoja darbus užbaigti per tris metus

Iššūkių naujoje parapijoje ir be statybų eigos organizavimo apstu. Kunigas prisipažino, jog šiuo metu svarbu atrasti ryšį su istoriškai gana jauna ir vis dar tebesikuriančia Slengių parapijos bendruomene, čia gyvenančiais žmonėmis.

„Nemenka užduotis ir finansų paieška. Juk be finansinių išteklių, paramos, vargu, ar galėtume pastatyti bažnyčią. Dėkoju Klaipėdos rajono savivaldybei, kuri padėjo išpirkti dalį sklypo, parengti projektą ir kitus pasiruošimo darbus. Taip pat renkame aukas iš pačių parapijiečių, aukoja kas kiek gali. Prašau paramos ir verslo atstovų. Šiais metais nemažai lėšų skyrė Telšių vyskupijos kurija. Džiugu, kad Vyskupas nėra abejingas statyboms. Žinoma, turime, kur tobulėti ir dar reikia atlikti nemažai darbų, norint įgyvendinti šiems metams išsikeltus tikslus“, – vardijo pašnekovas.

Jei viskas klostysis pagal planą, šių metų pabaigoje turėtų iškilti pastatas, kurio vidaus apdailos, instaliacijos darbus būtų galima pabaigti per ateinančius metus. Na, o tuomet liktų tik aplinkos tvarkymo darbai. Tiesa, pasak kunigo, bažnyčios vietoje, prie stovinčio kryžiaus šv. Mišios bus aukojamos ir šią vasarą – kiekvieno vasaros mėnesio trečiąjį sekmadienį 10 val.

„Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas yra išsakęs gražią mintį, jog naujieji maldos namai galėtų atspindėti kuršių krašto kultūrą, kuri galėtų atsispindėti bažnyčios interjere. Kol kas dar nežinome, kas tai galėtų būti, tačiau manau, kad į pasiūlymą atsižvelgsime“, – trumpai apie būsimų maldos namų išvaizdą užsiminė V. Daujotis.

 

Klebonas su Slengių bažnyčią projektuojančiu architektu Audriumi Klioštoraičiu. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ragina domėtis, o ne smerkti

Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas itin mėgstamas tarp jaunų žmonių. Dirbti su jaunimu, pasak kunigo, anksčiau ėjusio Telšių vyskupijos jaunimo centro direktoriaus pareigas, vienas malonumas.

„Santykis su Dievu atsiskleidžia per santykį su bendruomene, žmonėmis. Ir nesvarbu, kas tai bebūtų – vaikas ar garbaus amžiaus žmogus. Kiekvienas esame asmuo, norintis tikro kontakto, jaustis esąs vertas pagarbos, įvertintas ir pastebėtas. Bažnyčia turi būti ta vieta, kur kiekvienas jaustųsi gerbiamas, mylimas bei priimtas“, – atviravo dvasininkas ir pridūrė, jog pagrindinis raktas į asmens širdį – žmogiškumas.

Pasak V. Daujočio, jaunam žmogui kalbėti apie tikėjimą yra itin svarbu, nes jis grindžia pamatus kertinėms vertybėms.

„Teko girdėti tėvų pasisakymus, jog savo vaikų, kol jie maži, nevesiantys į bažnyčią bei neruoš sakramentams, tarsi norėdami suteikti jiems laisvę, sulaukus pilnametystės, pasirinkti, kuriuo tikėjimo keliu pasukti. Juk tėvai už savo vaikus yra atsakingi, todėl nusprendžia dagelį dalykų, tarkim, parenka mokyklą, kurioje mokysis. O gal vaikas norėjo gimti kitoje šalyje ar gal net kitoje šeimoje? Gyvenime yra tam tikri dalykai, kurių nepasirinksi, tai duotybė – pašaukimas. Juolab, kad tikėjimas – tai pagrindas vertybių formavimo orientyras, kuriuo ypatingai naudojamės atsidūrę gyvenimo kryžkelėje“, – apie tikėjimo svarbą kalbėjo pašnekovas.

Šių dienų spartus tempas, technologijos diktuoja kasdienio gyvenimo ritmą. Prie pakitusios kasdienybės taikosi ir žmonės. Natūralu, jog ypač naujovėms pasiduoda jaunimas. Tačiau, koks tas 21-ojo amžiaus jaunimas bebūtų, klebonas įsitikinęs – svarbu ne smerkti, o pažinti ir suprasti.

„Savotiškai gražu, kuomet jaunas žmogus, nusivylęs esama sistema, struktūra, tam tikromis nusistovėjusiomis ir mums, suaugusiems, atrodančiomis teisingomis, gyvenimo taisyklėmis, maištauja. Kuomet jis kelia klausimus ir mus provokuoja mąstyti, persvarstyti savo vertybes – tai yra gražu bei prasminga. Tik nereikia bijoti. Jeigu jaunuolis į bažnyčią atėjo su tatuiruote ar ryškia šukuosena, neišsigąskime, o klauskime, kas ir kaip, domėkimės, išmokime džiaugtis, kad atėjo“, – ragino kunigas.

 

V. Daujotis puikiai sutaria su jaunimu. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Trūksta esminių dalykų

Nuolat darbų verpetuose besisukantis klebonas šypsosi – daug dalykų tenka dar tik mokytis. Ne viskas visuomet pavyksta, tačiau svarbiausia – klaidas mokėti pripažinti. Laiko ne tik saviems rūpesčiams, bet ir kito bėdoms išklausyti atrandantis V. Daujotis sako, kad visuomet smagu patarti ar padėti tam, kuris kreipiasi nuoširdžiai, geba būti atviras su savimi. Tad nenuostabu, jog kunigystė Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonui teikia džiaugsmą. Anot kunigo, net ir skaudžiausiose gyvenimo situacijose galima rasti gėrio krislą – net ir prieš mirtį, atsisveikindamas su gyvenimu žmogus, gali spinduliuoti meile, šiluma, tikrumu.

Kalbėtis su V. Daujočiu – vienas malonumas. Tad nuo pašnekesių apie kasdienius rūpesčius, mūsų pokalbis pakrypo link globalesnių temų. Nūdienos aktualijos paskatino kunigo pasiteirauti apie problemas, palaužiančias net ir stipriausiuosius. Šiuolaikinis žmogus vis dažniau susiduria su iššūkiais, kuriems įveikti ne visuomet pakanka savų pastangų, jėgų. Nuolat ieškodamas išeities, nepajunta, kaip pradeda grimzti į dar klampesnę pelkę.

„Vytis gyvenimą – skaudžiai kainuoja. Atrodo, kad viską esi pasiekęs, turi gerą išsilavinimą, darbą, gauni didelį atlyginimą, tačiau jauti, jog kažko trūksta. Trūksta esminių dalykų – žmogiškumo, šilto santykio, tikėjimo. Gyvenimo sparta žmogų alina, jis jaučiasi praradęs save. Tuomet savastį bando susigrąžinti, bet pasirenka neteisingus būdus, pavyzdžiui alkoholį ar narkotikus, – dėstė kunigas. – Kaip to išvengti? Tikriausiai kiekvienas turi pajusti savo dugną, nuo kurio privalo pasistengti atsispirti. Joks moralizavimas ir aiškinimas apie gyvenimo taisykles – nepadės. Be visa ko, čia iškyla labai svarbus bažnyčios, visuomenės ar net valstybės vaidmuo. Turime nepamiršti esančių bėdoje, padėti jiems atrasti gyvenimo kilnumą bei grožį. Juk tikrasis džiaugsmas ir prasmė atsiranda tuomet, kai žmogus ne tik gyvena dėl savęs, bet ir padeda kitam.“

V. Daujotis prisipažino, jog susidoroti su asmeniniais sunkumais bei vienatve padeda malda. Anot jo, tai laikas, kuomet gali kreiptis į Dievą ir paprašyti pagalbos nešti išgyvenamą skausmą, sunkumus ir kartu dėkoti už kasdienines Aukščiausiojo dovanas.

 

    Vienas klebono pomėgių – kelionės. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kelionės – būdas pasisemti naujų minčių

Pabėgti nuo rūpesčių Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonui padeda ir širdžiai mieli pomėgiai. Laisvalaikiu jis mėgsta fotografuoti, nors ir pripažįsta, kad šiam pomėgiui laiko lieka vis mažiau.

„Mėgstu skaityti ir ne tik religinio pobūdžio knygas. Laiką leidžiu ir su kitokia prasminga literatūra, iš kurios pasisemiu gyvenimo išminties. Be to, patinka būti gamtoje ir keliauti“, – vardijo V. Daujotis.

Kelionės – bene vienas iš labiausiai mėgstamų kunigo užsiėmimų. Anot jo, malonu ne tik sugrįžti į Romą, nuvykti į studijų metais išnaršytas vietas, bet ir atrasti naujas, jas aplankyti kartu su parapijiečiais.

„Man smagu keliauti, atrasti su tikėjimu susijusius dalykus, o tuo pačiu pailsėti, pasisemti naujų minčių, idėjų ir sugrįžti į kasdienybę“, – sako V. Daujotis.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 birželio 19, Antradienis 09:58
0

Praėjusį šeštadienį Lapių pagrindinės mokyklos bendruomenė sukvietė buvusius mokinius ir darbuotojus bei garbingus svečius kartu pažymėti svarbią sukaktį – 100 metų jubiliejų.

 

Šventei ruoštasi metus

100 metų – ypatinga sukaktis, kurios minėjimui, pasak Lapių pagrindinės mokyklos direktorės Vilijos Lukauskienės, įstaigos bendruomenė nuoširdžiai ir aktyviai ruošėsi visus metus. Vykdyti įvairūs projektai, sudaryta darbo grupė nuolat teikė direktorei ataskaitas apie nuveiktus darbus.

„Visus metus mokyklos bendruomenė po truputį krutėjo, žinojo, kas už ką atsakingas – kas rinko istorinę medžiagą, kas piešė ir pan. Paskutinę savaitę teko padirbėti „smagiau“, – pasakojo V. Lukauskienė.

Vaikai, ruošdamiesi jubiliejaus šventei, nupiešė 100 verpsčių, iš kurių rinktos simboliškiausia, tautiškiausia, ornamentiškiausia ir t.t. Vertinimui, kad „nebūtų korupcijos“, pasikviesta dailininkė Ina Lukauskaitė. Anot V. Lukauskienės, dailininkė buvo sužavėta vaikų darbais, norėjo apdovanoti visus, nors atvyko skeptiškai nusiteikusi, kad kaime nieko ypatingo nepamatysianti.

I. Lukauskaitė išrinko 10 gražiausių kūrinių ir savo nuožiūra apdovanojo dar vieną – sakrališkiausio darbo autorių. Verpstės jubiliejaus šventės metu papuošė mokyklos parką ir kabės ten iki Miško šventės.

Artėjant jubiliejui, mokiniams buvo surengtas dar vienas konkursas – pirmasis 100 dešimtukų surinkęs mokinys laimės kompiuterį. Pirmoji šią sąlygą įvykdė Auksė Žalūdaitė, kuri, anot direktorės, gerokai viršijo reikalavimą – surinko daugiau nei 150 aukščiausių balų. Moksleivei žadėtą prizą dovanojo buvęs mokyklos moksleivis, verslininkas Arūnas Grikšas. Kiti, varžęsi dėl prizo mokiniai, apdovanoti paguodos prizais.

Mokyklos bendruomenė didžiosios šventės išvakarėse – penktadienį – jubiliejų minėjo vieni, savame rate. Dalyvavo ir šv. Mišiose už mokyklą, kurias aukojo Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas Viktoras Daujotis, vaikai giedojo giesmes.

„Šeštadienį mes dirbome, todėl šventę sau pasidarėme penktadienį. Visi pasipuošė uniformomis, vyko kamerinis koncertas, toks, kaip prieš 100 metų. Apdovanoti nusipelnę, prie šventės labiausiai prisidėjusieji, pagerbiau kiekvieną mokyklos darbuotoją. Vaikams, už tai, kad dirbo šeštadienį, viena diena anksčiau leisime baigti mokslo metus“, – pasakojo mokyklos vadovė.

 

Vaikų kurtos verpstės. S. Ulvikienės nuotr.

 

Šimtai padėkos žodžių

Paklausta, kaip praėjo pagrindinė, šeštadienį vykusi šventė, V. Lukauskienė neslėpė džiaugsmo: „Viskas buvo puiku. Žmonės išvažiuodami dėkojo su ašaromis akyse – geresnio įvertinimo negali būti. Šią mokyklą baigę, režisieriais dirbantieji mūsų kaimišką renginį taip pat įvertino gerai. Kai žmonės meluoja, tu jauti, šaltai sako, kad buvo gražu, o kai tau per dieną žmonės dėkoja šimtą kartų, tada žinai, kad renginys tikrai pavyko.“

Šventės metu koncertinę programą atliko mokykloje besimokantieji, darbuotojai, taip pat buvę mokyklos mokiniai, kurie nepraleido progos tarti ir sveikinimo žodžius. Mokyklą su švente sveikino ir Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas, Tarybos nariai bei kiti garbingi svečiai. Garbės svečio teisėmis į jubiliejaus minėjimą atvyko Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorė Irena Pintverytė, buvusi Lapių aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

Vakarėjant skambėjo Vytauto Babravičiaus ir grupės „Klasiokai“ atliekama muzika. Šventės dalyviai turėjo progą apsilankyti mokyklos muziejuje.

Mokyklos vadovė pasakojo, kad skirtingo amžiaus svečiams buvo įkurtos atskiros erdvės – vyresnieji galėjo šnekučiuotis susėdę ant Lapių bendruomenės dovanotų suoliukų, jaunimas laiką leido žaisdami burbulinį futbolą, bandydami jėgas kliūčių ruože, mažiausieji galėjo pasipuošti veidukus piešiniais.

„Atskiros erdvės tapo šventės akcentu – kam nuobodu sėdėti su suaugusiais, galėjo leisti laiką stadione. Norėjosi, kad žmonės bendrautų, išsikalbėtų. Muziejaus darbuotojos juokavo, kad teko išpilstyti nemažai arbatos, klausant istorijų – kai susitinka žmonės, jie nebenori išsiskirti. Buvo žmonių, kurie su dovanomis atvyko iš toli, turėjo anksti keltis, leistis į tolimą kelionę, kad galėtų dalyvauti šventėje, tai mums labai daug reiškia“, – graudinosi pašnekovė.

Direktorė pasakojo, kad susirinkusieji gyrė mokyklos bendruomenę, už tai, ką jie daro, kad rengia tokias šventes ir kokios jos esą reikalingos: susitikę bendraklasiai dalinasi įspūdžiais, nuotykiais, meilės istorijomis, džiaugsmais. Tiesa, ne visi galėjo atvykti į šventę: „Kai dalinome kvietimus, kiti dėkojo, bet atsisakė atvykti dėl ligos, kitiems nunešę kvietimus, išgirdome, kad jau pavėlavome. Labai skaudu, kai supranti, koks trumpas gyvenimas.“

 

Lapių pagrindinės mokyklos vadovė V. Lukauskienė. S. Ulvikienės nuotr.

 

Svečiams – vaikų rankų darbo dovanos

Atvykusieji į jubiliejų turėjo progą apžiūrėti parke išstatytas dideles nuotraukas, menančias senovę, į kurias žiūrėdami, pasak direktorės, ne vienas graudinosi. Žmonės ieškojo savęs ar prašė parodyti giminaitį.

Mokyklos parke buvo įrengtos 10 koplytėlių – kiekvienam dešimtmečiui, skirtų ne tik mokyklai, bet ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Vieną jų puošė maldaknygė ir rožančius, kitą – plunksna su rašalu, dar kitoje puikavosi pradinių klasių vadovėlis „Saulutė“.

„Koplytėlės tarsi kalbėjo – jose buvo eilėraščiai, rašyti vaikų rankomis ant seno liniuoto popieriaus“, – pasakojo pokalbininkė.

Svečiai apdovanoti ypatingais vaikų kurtais suvenyrais – sendintomis Lapių mokyklos knygutėmis ir iš lino pintomis juostelėmis, kurių, pasak V. Lukauskienės, žmonės norėjo daugiau, kad galėtų nuvežti užsienin ar negalėjusiems atvykti.

Mokyklos bendruomenė, anot direktorės, bendru susitarimu pasipuošė rūbais, panašiais į prieš 100 m. dėvėtus: „Mokyklos virėjų komanda savo iniciatyva siūdinosi dvaro, kurio vietoje dabar stovi mokykla, uniformas, kas galėjo, puošėsi senoviškai.“

Šitaip šventiškai pasipuošusios moterys rūpinosi, kad neliktų alkanų – atvykusiuosius vaišino trijų rūšių (perline, rugine, bulvine) koše, lašinukais, ant laužo keptais blynais, sūriais, vieno kąsnio sumuštinukais, kava, kuria buvo galima mėgautis patogiai įsitaisius krėsluose. Medžiotojai virė savo tradicinę sriubą.

 

Svečiams įteiktos rankų darbo dovanos. S. Ulvikienės nuotr.

 

Faktai

1918 m. buvusio dvaro pastate įkuriama Lapių pradžios mokykla (1918–1950 m.). Įsikūrus mokyklai mokytis ėjo ir vaikai, ir suaugę (19-mečiai, 30-mečiai). Tuo metu įstaigoje su visais mokiniais dirbo viena mokytoja (pavardė nežinoma). Vėliau buvo 4 skyriai ir dirbo 2 mokytojai.

Karo metais mokykla tapo karo ligonine.

1950–1963 m. įstaiga gavo Lapių septynmetės mokyklos vardą.

1963–1987 m. įstaiga vadinosi Lapių aštuonmete mokykla.

1987–1988 m. – Lapių nepilna vidurine mokykla.

1988–2003 m. – Lapių devynmete mokykla.

Nuo 2001 m. mokyklai vadovauja direktorė Vilija Lukauskienė. Įkuriama skautų organizacija, aktyvėja ryšiai su visuomene. Mokykla tampa kaimo kultūros centru.

Nuo 2003 m. įstaiga gauna Lapių pagrindinės mokyklos vardą.

2007 m. pradedama mokyklos renovacija, o bendrabutis gauna globos namų statusą.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio iniciatyvos“

 

Šventės akimirkos – Simos Ulvikienės nuotraukose:

18 birželio 15, Penktadienis 10:44
0

Kuomet 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, neleidęs Lietuvos valstybei išnykti iš Europos žemėlapio, vienas iš dvidešimties parašą jame padėjusių signatarų buvo ir Kazimieras Steponas Šaulys.

 

Tuo metu aktyviai dalyvavęs politiniame, visuomeniniame bei socialiniame gyvenime, po kelerių metų signataras atitrūko nuo politikos ir pasišventė tikrajam savo pašaukimui – kunigystei. Tyliai bei ramiai dirbo dvasinius darbus. Galbūt todėl šiandien jis prisimenamas rečiau nei kiti signatarai, kurie beveik visi aktyviai dalyvavo politinėje veikloje iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Ko gero, tas tylumas ir pagarba užkoduotas visos šeimos genuose. Ne daug kas žinojo, o ir pats vyras – Priekulėje gyvenantis buvęs ilgametis pedagogas Pranas Lomsargis – niekada neskubėjo girtis esąs signataro brolio Juozo anūkas. Sovietmečiu pasėtas baimės grūdas bujojo ištisus metus.

Susitikęs su žurnalistais ir kalbėdamas apie senelio brolį P. Lomsargis ne kartą graudinosi. Tad neįmanoma nepajusti to pasididžiavimo žmogumi, kurio dėka XX a. buvo nukirsti Lietuvos saitai su kitomis valstybėmis ir klojami nepriklausomos šalies pamatai.

 

Rinkosi dvasininko profesiją

K. S. Šaulys gimė 1872 m. sausio 16 d. Stemplių kaime, tuometiniame Švėkšnos valsčiuje, valstiečių Karolinos ir Petro šeimoje. P.L omsargis tiksliai nežino, tačiau mano, kad K. S. Šaulys pats rodė didelį norą mokytis. O tėvai, žinoma, tik skatino tokį sūnaus pasirinkimą. Būsimo signataro tėvas dar namuose išmokė jį skaityti ir rašyti, supažindino su namų bibliotekoje turėta M. Valančiaus kūryba, ir taip skatino susidomėjimą knygomis.

Kuomet baigė mokslus Švėkšnos pradinėje mokykloje, K. S. Šaulys įstojo į Palangos progimnaziją. Ten susipažino su kitais būsimais Nepriklausomybės akto signatarais: Steponu Kairiu, Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu. Vėliau tęsė mokslus Kauno kunigų seminarijoje.

Studijas K. S. Šaulys baigė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Parašęs dvi disertacijas įgijo teologijos, o vėliau – ir bažnytinės teisės magistro laipsnį. 1899 m. K. S. Šaulys buvo įšventintas kunigu ir tais pačiais metais paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

 

Ragino mokytis

Suprasdamas mokslo svarbą, K. S. Šaulys mokytis ragino ir našlaičiais likusius savo brolio vaikus. Brolio žmoną pakirto vėžys, o netrukus susirgo ir numirė pats signataro brolis. Kirtęs rugius sušilo, atsigėrė šalto vandens ir gavo smarkų plaučių uždegimą. Kad vieni likę vaikai nebūtų išskirti ir išblaškyti po svetimus namus, jų globos ėmėsi K. S. Šaulys. Dažnai juos lankė, rėmė finansiškai, ir padėjo vyriausiai brolio dukrai auginti likusius septynis mažesnius brolius ir seseris.

„Tie vaikai sakydavo, kad jeigu ne dėdė, nebūtų išgyvenę. Jo paskatinti, du net baigė aukštuosius mokslus“, – pasakojo P. Lomsargis.

Vyras pamena, kad jo mama, K. S. Šauliui dar mokantis Kaune, kraudavusi krepšin kaimo gėrybes ir veždavo jas dėdei su traukiniu. Vakare grįždavo namo. Visa giminė itin palaikė vieni kitus. Ir pats P. Lomsargis mokydamasis gyveno pas gimines, kurie jaunuoliu rūpinosi kaip tikru sūnumi.

 

Nusipelnęs dvasininkas

Pasitraukti iš politinės veiklos K. Steponas Šaulys nusprendė tuomet, kai darbą baigė Steigiamasis seimas, į kurį dvasininkas irgi buvo išrinktas, ir dirbo konstitucinėje komisijoje. Tačiau iki tol jis atliko nemažai darbų: 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, prisidėjo rengiant laikinąsias 1918–1922 m. veikusias konstitucijas. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais jos nariais pasirašė Lietuvos valstybės Nepriklausomybės aktą, ir kaip sakoma, būtent K. S. Šauliui buvo patikėta šį aktą perduoti Vokietijai.

Pasitraukęs iš politinio gyvenimo, K. S. Šaulys atsidėjo darbui kunigų seminarijoje, universitete bei arkivyskupijos administracijoje. Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė jau nuo 1906 m., vėliau tapo jos profesoriumi. K. S. Šaulys taip pat dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete, tapo šios mokslo įstaigos teologijos-filosofijos fakulteto docentu, o vėliau profesoriumi ir Bažnytinės teisės katedros vedėju.

Kodėl aktyviai politiniame gyvenime dalyvavęs staiga nusprendė iš jo pasitraukti, dvasininkas nėra palikęs jokios minties. Tačiau P. Lomsargis mano, kad jis tiesiog nusprendė dirbti pagal profesiją ir pašaukimą, kur jautėsi geriausiai, ir už savo darbą buvo įvertintas: 1926 m. Kauno arkivyskupas J. Skvireckas jį paskyrė savo generaliniu vikaru (šias pareigas jis ėjo iki pasitraukimo iš Lietuvos), o dar po metų už nuopelnus bažnyčiai K. S. Šauliui buvo suteiktas Popiežiaus rūmų prelato titulas.

1932 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, o vėliau jam suteiktas ir apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

P. Lomsargis pamena pasakojimus, kad K. S. Šaulys buvo itin mėgstamas tarp studentų, o viešumoje jį sutikę žmonės pirmiausia pastebėdavo taisyklingą ir tiesią laikyseną, tarsi savaime sklindantį didingumą.

 

P. Lomsargis su žmona. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Padėjo vargingiausiems

Kad pasirinkimas palikti politiką buvo gerai apgalvotas, liudija ir įvairūs visuomeninio gyvenimo aspektai, susiję su pagalba žmonėms. Prelatas buvo vienas iš Labdarių draugijos Panevėžyje steigėjų, kuri įkūrė prieglaudą beglobiams bei socialinės globos neturintiems žmonėms. K. S. Šaulio iniciatyva įkurta ir „Motinėlės“ draugija, kuri rėmė gabius mokslo siekiančius jaunuolius, bei švietimo draugija „Saulė“.

Signataras taip pat darbavosi 1919 m. įkurtoje Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijoje bei Valstybinėje archeologinėje komisijoje. Kai vokiečių okupacijos metais buvo sustabdyta Raudonojo Kryžiaus veikla, K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją ir tapo jos tarybos vicepirmininku.

 

Rašė laiškus į Lietuvą

Baigiantis II pasauliniam karui, vengdamas galimų represijų, K. S.Š aulys emigravo į Vakarus, vėliau, padedamas savo bendrapavardžio, signataro J. Šaulio, kuris suteikė rekomendaciją, apsigyveno Šveicarijoje, Lugano mieste. 1964 m., sulaukęs garbingo amžiaus, K. S. Šaulys mirė ir buvo palaidotas tame pačiame Šveicarijos mieste, kur ir gyveno. Vėliau jo palaikai perlaidoti Romos Vereno kapinėse.

Vienuolyne, kuriame paskutinius savo gyvenimo metus dvasininkavo ir gyveno K. Steponas Šaulys, viešėję jojo giminaičiai, iš dvasininkui patarnavusios vienuolės išgirdo, kad kas rytą, paklaustas, kaip jaučiasi, signataras visuomet atsakydavo, jog gerai. Net ir savo mirties dieną.

Tiesa, paskutiniuose laiškuose, adresuotuose P. Lomsargiui, prelatas jau užsimindavo, kad kojos darosi sunkios.

Gyvendamas užsienyje, K. S. Šaulys ilgėjosi Lietuvos. Ant atminimo lentos, esančios Šv. Brigito ordino namuose Lugane, užrašyta, kad šiame kambaryje nuo 1945 m. rudens iki mirties gyveno prelatas K. S. Šaulys. Be jo gimimo ir mirties datų, užrašyti ir šie K. S. Šaulio žodžiai: „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui.“

Rašydamas laiškus į Lietuvą, iš pradžių P. Lomsargio mamai, vėliau – ir jam pačiam, apie politiką nekalbėdavo. Saugojo artimuosius nuo galimų represijų. Ir giminės Lietuvoje vengė kalbėti apie signatarą ir girtis giminyste – bijojo prarasti darbus, ar dar baisiau – būti ištremti į Sibirą.

Dėl šios priežasties ir P. Lomsargis niekam neužsimindavo esąs prelato giminaitis, o iš jo gautus laiškus namuose suslapstydavo taip, kad niekas nerastų.

Laiškuose K. S. Šaulys pasidomėdavo giminaičių sveikata, paklausdavo, kaip sekasi moksluose. Tačiau kartą paprašė atsiųsti Lietuvos žemėlapį, o pats P. Lomsargiui padovanojo šveicarišką laikrodį.

Vyras apgailestauja, kad daug prelato laiškų dingo, senais laikais juos perdavus Šilutės rajono valdininkams, kurie lyg ir žadėjo išleisti leidinį.

 

Puoselėja kraštiečio atminimą

Nepaisant šito, K. S. Šaulio atminimas Šilutės rajone yra puoselėjamas. 1994 metais, praėjus 30 metų nuo K. S. Šaulio mirties, Stemplėse, šalia šimtametės liepos, pastatytas stogastulpis, žymintis buvusios K. S. Šaulio tėviškės vietą. Ant 5,5 m aukščio ąžuolinio paminklo su išskaptuotu K. S. Šaulio bareljefu užrašyta: „Šiame kaime gimė Vasario 16-osios Akto signataras prelatas Kazimieras Šaulys 1872–1964“.

Pernai signataro pagerbimui skirtus akcentus papildė dar vienas statinys. K. S. Šaulio giminaičio Vytauto Lygnugario dėka, Švėkšnos miestelio centre sutvarkytame skverelyje pastatytas ir pašventintas Nepriklausomybės Akto signataro K. S. Šaulio memorialinis paminklas iš bronzos. Jį sukūrė klaipėdietis skulptorius Antanas Sakalauskas.

Kiekvienais metais prieš Vasario 16-ąją Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai yra pagerbiami ir Lietuvos Prezidentūroje. Iš prezidentės rankų gaunama puokštė signatarui K. S. Šauliui visuomet nuvežama į jo gimtinę – Stemples.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

 

P. Lomsargio asmeninio archyvo nuotraukos:

18 birželio 20, Trečiadienis 09:29
0

Jei visų Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų pavardes greitai išvardinti gali nebent tik istorikai, tai Antano Smetonos vardą žino visi. Pirmasis nepriklausomos, tarpukario Lietuvos prezidentas, signataras, išsilavinęs ir šviesus žmogus. Ir, kaip bebūtų gaila, daugiausia mitais ir propaganda apipinta politinė figūra. Dėl daugelį metų vykdytos šmeižto kompanijos, kuriai neretai antrindavo ir istorikai, širdis iki šiol skauda ir A. Smetonos giminaičiams. Tačiau vis dažniau jie gali ir pasidžiaugti – kritiškai ir logiškai mąstanti istorikų karta faktas po fakto atskleidžia tikruosius prezidento veiksmų motyvus ir nuplauna metų metais piltą purvą.

 

Vertino mokslą ir rėmė besimokančius

Būsimas Lietuvos prezidentas gimė 1874 m. Ukmergės rajone, Užulėnio kaime. Buvo šeštas septynių vaikų šeimoje. Ir vienintelis iš jų itin troško mokytis. Artimiausios – Taujėnų pradžios – mokyklos nuo namų būta už maždaug 16 kilometrų. Nusigauti ten vaikui padėdavo vyresnis brolis Motiejus. Jo anūkė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė pamena pasakojimus, kaip josios senelis ant pečių per mišką nešdavo būsimą prezidentą į mokyklą. Ten A. Smetona praleisdavo visą savaitę – namo grįždavo savaitgalį.

Vėliau, jau tapęs prezidentu, A. Smetona gerokai palengvino gimtinėje gyvenančių vaikų gyvenimus. Užugirio kaime buvo pastatyta pradžios mokykla, pavadinta jo vardu. Šiandien čia liko tik muziejus, nes 2013 m. mokyklą teko uždaryti.

„Teko girdėti kaltinimų, kad prezidentas nepadėdavo giminėms. Viena vertus, jis iš tiesų nesinaudojo savo padėtimi ir niekam neparūpino namų ar kitokių turtų. Tačiau prezidentas pats asmeniškai labai rėmė tuos, kurie mokėsi“, – pasakojo S. Smetonaitė-Petrauskienė.

Baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, A. Smetona toliau mokėsi Ukmergėje, vėliau – Mintaujos gimnazijoje. Tiesa, iš jos buvo išmestas už tai, kad atsisakė per pamokas kalbėti rusiškai. Kurį laiką mokėsi ir kunigų seminarijoje, nes, kaip įprasta tais laikais, visi troško giminėje turėti kunigą. Tačiau supratęs, kad kunigystė ne jam, A. Smetona išvyko studijuoti teisę Peterburgo universitete.

Pinigų mokslams trūko, tad Jono Jablonskio rekomenduotas, A. Smetona ėmė mokyti lietuvių kalbos Chodakauskų vaikus. Taip susipažino su būsima žmona Sofija. Pora iš viso susilaukė trijų vaikų, tačiau viena mergaitė, dar būdama maža, sunkiai sirgo ir mirė. Liko dvi atžalos – dukra Marija ir sūnus Julius. Marija vaikų nesusilaukė, o Julius užgyveno net tris sūnus. Šiuo metu gyvas likęs vienas jų – Vytautas. Vyras gyvena Amerikoje, yra žinomas muzikantas, verslininkas, pats sukūręs gausią šeimą. Į Lietuvą A. Smetonos anūkas, pasak S. Smetonaitės-Petrauskienės, buvo atvykęs tik vieną kartą. Tačiau paslapčiomis, niekam nieko nežinant. Moteris sako jį suprantanti: sovietmečiu vykdyta agresyvi šmeižto kampanija davė neigiamų rezultatų. Purvą ant prezidento pylė ne tik istorikai, netiesos prirašyta ne tik vadovėliuose. Komentuoti ką tik nori, sau leidžia kiekvienas.

Tad dėl ko A. Smetona buvo kritikuojamas ir kokius kritiškiausius jo veiklos momentus gaubė mitai?

 

Parvežė Lietuvai pinigų

Baigęs teisės mokslus, A. Smetona įsidarbino Vilniaus Žemės banke. Tuo metu daug rašė ir redagavo, panaikinus spaudos draudimą ėmėsi leisti demokratų partijos laikraštį. Galima sakyti, visuomeninėje erdvėje sužimba naujas veiklus žmogus. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, įkuriama Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Karo pabaigoje, organizacijos vardu imtasi derybų su Lietuvą okupavusiais vokiečiais. 1917 m. sušaukiama Lietuvių konferenciją, kuri išrenka Lietuvos tarybą. Jos pirmininku paskiriamas A. Smetona.

Ruošiamasi skelbti Lietuvos Nepriklausomybę, tačiau būsimas Lietuvos prezidentas buvo pasirašęs susitarimą su Vokietija dėl ryšių išlaikymo ir, nenorėdamas laužyti duoto žodžio, A. Smetona iš Tarybos pirmininko pareigų atsistatydina vienai dienai. Tai buvo diplomatinis žingsnis. Vasario 16-osios aktas paskelbiamas pirmininkaujant Jonui Basanavičiui.

„Čia yra pirmasis įvykis, dėl kurio Antaną Smetoną visaip koneveikė. Buvo kalbama, neva jis parsidavęs vokiečiams, net fašistu vadino. Tačiau tai – netiesa. Europoje jis buvo vienintelis žmogus, kuris vėliau nepabijojo devynis hitlerininkus-pučistus Klaipėdos krašte nuteisti mirties bausme“, – pasakojo prezidento sesers Marijos anūkas Ričardas Rimgaudas Strielčiūnas.

Jam antrino ir S. Smetonaitė-Petrauskienė, priminusi, kad kuomet Vokietija pralaimėjo 1-ąjį pasaulinį karą, o Lietuvoje ėmė siausti Raudonoji armija, A. Smetona su šeima išvyko į Vokietiją. Tuomet daug kas kaltino A. Smetoną pabėgimu, tačiau į Lietuvą jis grįžo su 100 mln. markių paskola. Pinigai buvo itin reikalingi valstybės institucijoms, ypač kariuomenei, kurti.

 

S. Smetonaitė-Petrauskienė, Dalia Strielčiūnienė, Rimgaudas Strielčiūnas ir Julius Strielčiūnas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pavojingi sprendimai Lietuvos labui

1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona išrenkamas Lietuvos prezidentu. Tačiau šias pareigas ėjo tik kiek daugiau nei metus. Kai įvyksta Steigiamojo seimo rinkimai, jo atstovaujama tautininkų partija gauna vos 1,7 proc. rinkėjų balsų. Prezidentu išrenkamas Antanas Stulginskis, o A. Smetona vėl grįžta prie ankstesnių darbų – dėsto, rašo straipsnius, redaguoja laikraštį.

Antrą kartą prezidentu A. Smetona tampa 1926 m. gruodžio mėnesį po karinio perversmo.

„Čia nebuvo A. Smetonos perversmas, jo sumanytojai ir vykdytojai – grupė karininkų su generolu Povilu Plechavičiumi. Jie kreipėsi jau tik po to į dėdę, kad šis užimtų prezidento postą. Labai gerai pamenu, kaip mums būnant Sibire tėvelis pasakojo, kad dėdė netgi nenorėjo, teko jį įkalbinėti“, – pasakojo S. Smetonaitė-Petrauskienė. – „Smetona irgi buvo demokratas iš pradžių, bet kai pamatė, kas darosi, kad jau kyla visi tie, kurie yra prieš Lietuvą, suprato, kad reikia kietesnės rankos.“

Pasak istorikų, didžiausia A. Smetonos nuodėmė buvo ta, kad jis paleido seimą, kuris taip ir nebuvo sušauktas iki pat okupacijos. O prezidento sesers anūkas R. Strielčiūnas pažymi ir tai, kad nemažai kritikos strėlių kliuvo ir už priverstinį sovietų kariuomenės „riboto kontingento“ įleidimą į Lietuvą. A. Smetona suprato, kad tai labai pavojingas žingsnis, tačiau tik tokiu būdu Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, tuo metu buvusį užimtą Raudonosios armijos. Kitu atveju jis būtų buvęs prijungtas prie Baltarusijos ir šiandien Lietuvai nepriklausytų.

O vėliau, 1940 m., kaip žinoma, Maskva Lietuvai paskelbė ultimatumą. A. Smetona per naktinį posėdį kalbėjo, kad reikia priešintis su sava kariuomene, tačiau dauguma vyriausybės narių pasisakė už ultimatumo priėmimą. Tad žvelgiant iš praeities ir ateities perspektyvų, A. Smetona esant tokiam pačių vyriausybės narių susiskaldymui, Lietuvos labui padaro geriausią sprendimą – išvyksta, savo pareigas pavesdamas eiti ministrui pirmininkui A. Merkiui. Jis supranta, kad jeigu liks, Maskva privers pasirašyti visus dokumentus, ir Lietuva tuomet savo noru įstos į Sovietų Sąjungą. Tad prezidentas su šeima traukiasi į Vakarus. Įstojimą į „tarybinių tautų šeimą“ įvykdė Lietuvos komunistai, padedami Maskvos tarnyboms.

„Kai Lietuva tapo nepriklausoma, viliojo kaip skanus ir gardus kąsnis. Tik staiga tas kąsnis išsprūsta. Todėl ir įsisuko propagandos mašina“, – įsitikinusi S. Smetonaitė-Petrauskienė.

Išvykęs iš Lietuvos A. Smetona su šeima įsikuria Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten priimamas su raštišku pažadu nepolitikuoti. Su prezidento marčia Birute Nasvytyte-Smetoniene 1991 m. kalbėjusi S. Smetonaitė-Petrauskienė pamena ją pasakojus, kad ir ten nebuvo lengva – šeimai teko keisti bažnyčią, nuolat girdėdavo įvairias replikas.

„Ir mums čia, Lietuvoje, visada būdavo ir yra skaudu išgirsti nepagrįstus kaltinimus. Juk pamename savo tėvų ir senelių pasakojimus. Didžiuojamės, kad mūsų giminėje buvo toks žmogus, kuris kūrė šviesią ir gražią Lietuvą“, – sakė A. Smetonos giminaičiai.

Mirė A. Smetona 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, mįslingo gaisro namuose metu. Tame mieste ir palaidotas.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 birželio 12, Antradienis 09:09
0

Gargždiškiai, vaikštinėdami po miestą, turbūt jau pastebėjo neįprastas, šešiose skirtingose miesto vietose įkurdintas skulptūras 2D formatu. Kas ir kodėl pastatė šias skulptūras ir ką jos simbolizuoja, naujienų portalui mano-gargzdai.lt pasakojo Gargždų kultūros centro režisierius Vaidas Kvedaras.

 

Idėją parsivežė iš Austrijos

Gargždų kultūros centro režisierius Vaidas Kvedaras pasakojo, kad idėja sukurti 2D formato skulptūras kilo vienos Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojos Jolantos Polekauskienės organizuotų kelionių kultūrininkams metu: „Austrijoje, Melko vienuolyne pamačiau tam tikrus šaržuotus gyvūnus (varną, spalvotą dramblį), kurie atrodė lyg keistas kontrastas – išpuoselėtoje vienuolyno erdvėje iš krūmų, medžių išlindę gyvūnai. Ir grįžęs pamąsčiau – kodėl negalėtų Gargžduose atsirasti kas nors panašaus, tik įprasminant miesto istoriją?“

Anot idėjos autoriaus, planuota skulptūras kurti vienam ar kitam miesto gimtadieniui, bet J. Polekauskienei pradėjus dirbti Sveikatos apsaugos skyriaus pavaduotoja, atstove bendruomenėms, atsirado niša, bendradarbiaujant su Gargždų miesto bendruomene, sukurti domėjimąsi istorija, turizmą skatinantį projektą, turintį išliekamąją vertę. Taip įgyvendinant Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2017– 2019 m. veiksmų planą gimė projektas „101 istorinis žingsnis“.

„Buvo suteikta galimybė pačiai bendruomenei nuspręsti projekto likimą, įsiklausyti į jų norus. Nebuvo taip, kad valdžios atstovai ar Taryba primeta savo nuomonę. Pradėjome bendradarbiauti su Violeta Gedgaudiene, pasikeitus miesto bendruomenės pirmininkui, toliau sėkmingai bendradarbiavome su Šarūnu Vaičiuliu ir bendromis pastangomis sukūrėme šį projektą“, – idėjos įgyvendinimo pradžią prisiminė režisierius.

 

Gargždų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Regina Šiurytė-Šimulienė ir režisierius Vaidas Kvedaras. Sandros Vaičienės nuotr.

 

Projektas pristatytas Muziejų naktį

Praėjusį penktadienį, minint Muziejų naktį, Gargždų krašto muziejus sukvietė miestelėnus į renginį, kurio metu pristatytas miesto bendruomenės Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui dedikuotas projektas „101 istorijos žingsnių“.

Apžiūrėję muziejaus ekspoziciją renginio dalyviai buvo pakviesti į miesto parką, kur jaukioje aplinkoje Gargždų miesto teatras skaitė barono Eugenijaus Ronne poeziją. XIX amžiaus viduryje lenkų kalba išleistą poeziją į lietuvių kalbą išvertė Regina Koženiauskienė, suteikdama progą gargždiškiams išgirsti paskutinio miesto barono eiles gimtąja kalba.

Renginio metu pristatytos ir praėjusią savaitę netikėtai Gargžduose atsiradusios 2D formato istoriją atspindinčios mažosios architektūros skulptūros, menančios Klaipėdos rajono ir Gargždų miesto istoriją, tai – muziejus po atviru dangumi.

Apie 20 skulptūrų, sukurtų pasitelkus šiuolaikines technologijas, išdėstytos šešiose istoriškai miestui svarbiose vietose: piliakalnyje, seniausioje miesto – J. Basanavičiaus – gatvėje, parke, buvusiose sinagogos ir muitinės vietose bei pagrindinėje Klaipėdos gatvėje.

 

Skulptūros pristatytos Muziejų nakties renginio metu. S. Vaičienės nuotr.

 

Kviečia pasivaikščioti ir pasidomėti išsamiau

Prie Dauparų įmonės „Dėmesio srautas“ spausdintų skulptūrų nėra įrengtų stendų, pasakojančių istoriją ar paskirtį, taip, pasak. V. Kvedaro, gargždiškiai ir miesto svečiai skatinami domėtis, bendrauti, atrasti Klaipėdos rajono turizmo informacijos centrą ir Gargždų krašto muziejų, kur visiems norintiems bus suteikiama išsami informacija, susijusi su projektu: „Nepridėdami aprašo siekėme, kad žmonės mąstytų, interpretuotų, domėtųsi plačiau.“

Skulptūros statytos ne šiaip sau, jos įkurtos įprasminant tam tikras Gargždų miesto istorijos detales: parke, prie jaunimo vasaros estrados projekto iniciatoriai įkurdino simbolinį muitininką – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1918–1923 m. Gargžduose veikė pasienio perėjimo punktas; Klaipėdos gatvės kaštonų alėją papuošė kolekcininko Vlado Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923“ banknotų iliustracijos; žydų gyvenimą Gargžduose įprasmino simbolinė Dovydo žvaigždė, įrengta ten, kur kadaise stovėjo sinagoga (prie krepšinio aikštelės už „Minijos“ kino teatro); madingų XX a. 4 dešimtmečio žmonių iliustracija simboliškai papuošė vieną seniausių miesto gatvių – J. Basanavičiaus; teatro aktorių fotografijos „užėmė“ parką, kur kadaise stovėjo mediniai kultūros namai, vykdavo įvairūs renginiai; ant Gargždų piliakalnio stovi kuršių istoriją menančios figūros, kurias tikroviškai pavaizduoti padėjo kuršių rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubo „Pilsots“ atstovai, pozavę nuotraukoms.

Projekto iniciatoriai išleido žemėlapį, kuriame pažymėtos skulptūrų vietos ir pateikti trumpi aprašymai. Žemėlapių ir išsamesnės informacijos gyventojai ir miesto svečiai gali kreiptis į Turizmo informacijos centrą ir Gargždų krašto muziejų.

„Fotografijos skulptūroms paimtos iš kolekcininko Raimundo Juciaus asmeninės kolekcijos ir muziejaus fondų. O mados žmonių fotografiją muziejui dovanojo garsaus tarpukario Gargždų mokytojo dukra Laima Kiaunytė-Mickienė“, – informavo Gargždų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Regina Šiurytė-Šimulienė.

 

J. Basanavičiaus gatvę papuošė madingų žmonių fotografija. S. Vaičienės nuotr.

 

Veidrodinė skulptūra atspindi žmones

Miesto parko prieigose ant nupjauto seno ąžuolo kamieno pastatyta kiek kitokia, išskirtinė skulptūra – veidrodinė. Žiūrintis į ją žmogus mato savo atspindį, anot Vaido Kvedaro, ji parodo, koks tu esi žmogus, kokią istoriją kuri.

„Veidrodinė skulptūra, kurią miestiečiai pamatė pirmiausia, simbolizuoja tą šimtas pirmą žingsnį – neturi veido, tik atspindį. Ji teikia daug informacijos, atsakomybės – pastatyta ant nupjauto ąžuolo tarsi sako, kad mes, patys žmonės esame atsakingi už viską. Nei medis, nei gyvūnas negali apsiginti nuo žmogaus“, – simboliką aiškino V. Kvedaras.

Režisierius samprotavo, kad standartiškai paminklai ir memorialai statomi praeičiai, bet nieko nekuriama dabarčiai, kas neštų žinią, įprasmintų naujoves: „Tos pačios skulptūros, kurtos pasitelkiant naujausias technologijas, pateikia seną naujai ir iš karto sužiba“.

Skulptūra pastatyta prie įėjimo į parką tam, kad žmogus susimąstytų, džiaugtųsi juo, savo miestu, neniokotų, saugotų ateities kartoms.

Skulptūros mieste, anot režisieriaus, stovės tol, kol sunyks: „Jos nebijo lietaus, nieko, tad bus tol, kol saugosime.“

 

Veidrodinė skulptūra kviečia pažvelgti į save. S. Vaičienės nuotr.

 

Žemėlapis:

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio iniciatyvos“

 

Projekto pristatymo akimirkos ir skulptūros – Sandros Vaičienės nuotraukose:

18 gegužės 22, Antradienis 09:27
0

Ko gero, visi, besidomintys karatė sporto šaka Lietuvoje, yra girdėję Dianos Mačiūtės vardą. Klaipėdietė, juodo diržo (4 DAN – karatė meistras) savininkė jau 25 metus užsiima šia sporto šaka, garsina šalies vardą užsienyje. Moteris taip pat turi 20 m. treniravimo patirties. Su aktyvia klubo „Okinava“ prezidente, sportininke, trenere bei teisėja kalbėjomės apie gyvenimo iššūkius, motyvaciją ir kas ją atviliojo dirbti į Klaipėdos rajoną.

 

Tobulėjimui nėra ribų

Nuo gimimo Klaipėdoje gyvenanti D. Mačiūtė turi du bakalauro studijų diplomus – studijavo vadybą, ekonomiką. Nuolat lanko ir pati veda įvairius seminarus, kursus. Birželį ginsis magistro laipsnį, bet tai dar nėra riba, kur ketinama sustoti.

„Apsiginsiu magistrą ir viskas. Nors esu tokia, kad noriu visada tobulintis, todėl gal dar dėl įdomumo baigsiu kokią inžineriją, – juokauja darbą versle spėjusi išbandyti pašnekovė. – Nesinori plaukti pasroviui, norisi nerti, kilti ir vėl nerti.“

Moteris atskleidė, kad studijuoti sporto vadybą Šiaulių universitete nusprendė jau sukaupusi didelę sportinę patirtį – tada ir mokslai sekėsi dvigubai lengviau, nes viskas išbandyta praktiškai.

Sportininkė turi tarptautinę A kategorijos Lietuvos karatė kyokushin federacijos teisėjo kvalifikaciją, dirba sporto klube „Okinava“, Gargždų sporto mokykloje, taip pat vienoje Klaipėdos mokyklų veda neformalius užsiėmimus.

„Ir teisėjauju, ir dviejose rungtyse varžausi. Kitų sporto šakų varžybose dalyvauju, žodžiu, – nesustoju. Rungtyniauju visur, kur tik įmanoma, kur tik gyvenimas leidžia“, – teigia aktyvi klaipėdietė.

 

Į karatė nuvedė mama

D. Mačiūtė sportuoti pradėjo nuo 5 metukų – ėjo į liaudiškų šokių būrelį, vėliau užsiėmė gimnastika, lankė baseiną. Į karatė nuėjo būdama 12 metų – privertė mama.

„Tais laikais buvo labai populiaru, nes mergaitė turi mokėti apsiginti. Galvojau, kad tai – kažkokia nesąmonė, norėjosi šokti ir dainuoti. Tik vėliau supratau, kad karatė panašu į šokį, ypač, kai kovojama su šešėliu (kata)“, – prisiminimais dalinosi karatė imtynininkė.

Moteris prisipažino pradžioje nesupratusi, kam jai reikia šios sporto šakos, o dabar – negali sustoti: „Mano supratimas, ko noriu, atėjo vėlokai – 16–17 metų. Prasidėjo paauglystė, norėjosi geriau su draugais eiti už kampo ar į diskoteką, bet aš pasirinkau sportą ir labai džiaugiuosi. Sportas padėjo man ir moksle, ir bendravime, – visur.“

D. Mačiūtė pavaduoti trenerius pradėjo dar 16-os. Tiesa, pradžia nebuvusi lengva: „Į treniruotes ateidavo suaugę žmonės, turėdavau būdama mažytė prie tų didelių kojų pataisyti jiems techniką ir panašiai. Buvau „įmesta“, bet pati „išnirau“ ir pradėjo patikti.“

 

Klaipėdietė juodo diržo savininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti

Pokalbininkė pripažįsta nenorėjusi dirbti su vaikais, garsiai kalbėdavo, kad nenori tuo užsiimti, nes tai esą nesąmonė, nedėkingas darbas be atsako. Tačiau čia, anot sportininkės, labai tinka lietuvių patarlė: „Nespjauk į vandenį, teks pačiam gerti“: „Nežinau, kas pasikeitė. Pradėjau ieškoti, galbūt, ne bukai treniruoti, bet ieškoti, žiūrėti ką jie mąsto, ką mato visai ne taip, kaip mes, suaugusieji, ko jie nori. Dabar mėgaujuosi į juos žiūrėdama, kaip jie tobulėja, nebegaliu be jų.“

Nuėjusi ilgą ir sunkų, bet labai įdomų kelią sportininkė turi ką papasakoti mokiniams, dalinasi patirtimi. Vaikus moteris pirmiausia moko pagarbos, etiketo, disciplinos, koordinacijos – ugdo per fizinę veiklą. Trenerė teigia, kad vaikai labai pasikeitė – pieš 15 būdavę lengviau dirbti: „Anksčiau pagarbą ir discipliną jie patys išmanė, o dabar reikia įskiepyti, suinteresuoti. Jie neturi motyvacijos, nelabai žino ko siekti, su kuo, kaip. Jie nori žaisti, išdykauti, viską turėti, gauti.“

Karatė imtynininkė moko vaikus nuo 4 su puse metų. Sporto klube „Okinava“ treniruoja daugiau kaip 200 vaikų, neformalųjį ugdymą lanko apie 20 vaikų, o darbo Gargžduose dar tik pradžia, siekiama išplėsti šią sporto šaką mieste. Anot D. Mačiūtės, mažesniuose miestuose vaikai turi mažiau pasirinkimo ką veikti, kur nueiti, todėl su jais lengviau dirbti, paprasčiau motyvuoti: „Jie gamtą labiau pažįsta, o aš irgi tokia – iš gamtos. Mėgstu sportuoti prie molo, miške, pušų apsuptyje. Mūsų miestiečiai labiau išlepinti. Jiems turi būti atskira vieta persirengti, nusiprausti, su kojinytėmis nori sportuoti, o mes pripratę bet kaip.“

 

Motyvuoja savo pavyzdžiu

Paklausta, kaip motyvuoja mokinius, D. Mačiūtė teigia, kad nusileidžia iki jų lygio, kiekvieną dieną būna vaiku, rodo pavyzdį, nes jiems reikia autoriteto – tik pelnius pagarbą galima siekti rezultatų: „Lengvai randu bendrą kalbą, svarbu bendrauti, suprasti, ko jiems reikia. Per žaidimus, pagarbos jausmą bandau aktyvinti fizinę veiklą. Jie „įsivažiuoja“, jiems pradeda patikti, o tada ir atsiranda rezultatai.“

Moteris teigė, kad kyokushin karatė sporto šaka – plataus profilio: galima kovoti vienas prieš vieną, rodyti kovą su šešėliu (kata), laikyti tik egzaminus diržams gauti ar tęsti karjerą teisėjaujant – kiekvienam yra pasirinkimas, kuo jis nori būti, tad nebūtina tapti kovotoju.

Su vaikais trenerė į varžybas vyksta kiekvieną savaitgalį, tuo tarpu anksčiau vykdavusios tik vienos varžybos per metus, sunkiau būdavę pasiekti europinį, pasaulinį lygį. „Okinava“ sporto klubas taip pat organizuoja varžybas – ir vietiniams, ir kaimynams (Kretinga, Palanga, Šiauliai). Mokiniams, pasak D. Mačiūtės, labai svarbu dalyvauti varžybose, jie nori ir laukia.

„Tėvai dažnai sako, kad jų vaikas nepasiruošęs, bet kai paklausiu, ar matė nors kartą, ką jis gali – purto galvą. Po varžybų negali patikėti savo vaiko pasiekimais, todėl sakau, kad reikia dažniau jiems leisti patiems pasakyti, ko jie nori ir kaip“, – teigia moteris, pridurdama, kad žiūrėdama, kaip jaunieji sportininkai tobulėja, supratusi, kad ribų nėra.

 

Karatė sporto šaka – plataus profilio. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vaikai neleidžia senti

Turėdama nemažai treniruojamų vaikų, sportininkė pasakoja neužmieganti, kol nepergalvoja visų 4 grupių, kas su kiekvienu vaiku įvyko treniruotės metu. 6 trenerės ugdytiniai yra įgiję juodus diržus, pati siekia penktojo – vienintelė Lietuvoje gali pasigirti tokiu pasiekimu.

„Išsipildė mano svajonė aplankyti Japoniją, sudalyvauti pasaulio čempionate, tai dabar liko 5-ąją juostelę (šiuo metu pasaulyje yra 8 geltonos juostelės – aut. past.) gauti ir vaikai galės patys jau ristis“, – juokauja trenerė.

Moterį rezultatų siekti skatina paieška – noras atrasti savyje ką nors naujo, įdomaus. Ji lygiuojasi į vaikus, kurie neleidžia senti, žiūrėti į metus, sustoti, skatina judėti į priekį. Visada rodo savo pavyzdį treniruojamiems vaikams ir nuoširdžiai džiaugiasi, kai jiems pavyksta pasiekti to, ko patys netikėjo, kad gali.

„Pradėjau treniruoti moteris, vesti funkcinę treniruotę. Kai jos ateina ir su ilgais nagais negali pastovėti ant delnų, o vėliau daro atsispaudimus su suplojimais bei pakelia girą, kurios nėra gyvenime mačiusios – mėgaujuosi, kad jos pačios savimi netiki, jog tiek pažengė. Mane „veža“, kai matau rezultatą, bet negaliu atsilikti, todėl atsiranda motyvacija vis kažką naujo parodyti“, – pasakoja trenerė.

 

D. Mačiūtė – tituluota sportininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Puikūs pasiekimai ne tik karatė varžybose

D. Mačiūtė per 25 m. profesionalios sportininkės karjerą yra pasiekusi tiek, kad visų titulų neįmanoma išvardinti. Svarbiausi jų – 2013 m. pasaulio kyokushin karatė čempionate užimta 3-ioji vieta ir 2017 m. pasaulio KWU (Kyokushin World Union) čempionate pelnyta pirmoji vieta. Sportininkė nuo 2006 m. tiek Lietuvos, tiek užsienio varžybose užima 1–3 vietas. Tiesa, ne viskas sekėsi lengvai. Prieš važiuojant į pasaulio čempionatą jai lūžo ranka, kurią teko tvirtinti 7 varžtais.

„Atrodė, kaip pasaulio pabaiga. Kad galėčiau vėl dalyvauti varžybose, turėjo praeiti 4 metai, bet jau po dviejų dalyvavau pasaulio taurėje ir užėmiau 3 vietą. Prieš tai dar su gipsu važiavau į varžybas, kur nėra kontakto (kata), nusiėmiau gipsą, sudalyvavau ir vėl užsidėjau. Tuomet supratau, kad mūsų galimybės beribės. Galime viską, aišku, išskyrus gal skraidyti“, – sunkų kelią prisiminė karatistė.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį, po 7 metų nuo rankos lūžio, jai pavyko sudalyvauti pasaulio čempionate, kuriame triumfavo. Tuomet sportininkė susilaukė pagyrimų, kad nepalūžo, kad turi tokią stiprią valią ir ryžtą: „Dažniausiai būna, jei neišeina, eini kitur. Aš nenusimenu dėl rezultatų, nes tai yra indėlis į patirtį, nesvarbu laimi ar ne, tai yra ta sekundė ir ta akimirka, kitą dieną būsi tas pats žmogus. Nesi pasaulio čempionas visiems metams.“

Pradėjusi dirbti su sunkiosios atletikos treneriu Edvardu Šaukliu, sportininkė sudalyvavo ir štangos kėlimo varžybose. Šioje sporto šakoje sekėsi taip pat puikiai – užimtos 2–3 vietos. Anot sportininkės, dalyvavimas šiose varžybose tapo didžiuliu iššūkiu: „Aš jaučiu scenos baimę, galėčiau geriau nufilmuoti ir parodyti, nei stovėti prieš visus ir demonstruoti sugebėjimus, bet tik einant ten, kur baisu, gali persilaužti. Reikia bijoti rimtesnių dalykų, o ne tokių paprastų, todėl ir einu ten, kur galiu tobulėti.“

Baimę sportininkei kėlė ne tik scena, moteris pasakojo, prieš varžybas tris naktis nemiegojusi, nes reikėjo užsivilkti triko: „Kimono viską uždengia, jokių tuščių vietų, o triko – viskas atvira, bet aš persilaužiau. Ar čia turi būti baimė gyvenime?“

 

Prie sportininkės pergalių prisidedea sunkiosios atletikos treneris Edvardas Šauklys. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Prie pergalių prisidėjo sunkiosios atletikos treneris

D. Mačiūtė, pasakodama apie savo karjerą, atviravo ir apie atvykimo į Gargždus priežastis. Sportininkei, siekiančiai atsigauti po traumų ir tinkamai pasiruošti artėjančiam Europos čempionatui, pažįstami pasiūlė padirbėti su sunkiosios atletikos treneriu, gargždiškiu Edvardu Šaukliu.

„Atvažiavau į tokį „padvalą“, „kamurkę“ – „Samsoną“ (sporto klubas – aut. past.). pamatėme vienas kitą, pagalvojau, kad nieko gero nebus. Jis irgi sakė nesupratęs, kas čia atvažiavo, nes neminėjau titulų. Reikėjo laiko „apsišlifuoti“, bet man jis pradėjo patikti, o ir jį iššūkis pirmą kartą ruošti varžyboms karatistę – motyvavo“, – nelengvą, jau beveik 2 metų bendro darbo pradžią prisiminė moteris.

Pradėjus dirbti su sunkumais, sportininkė suprato, kad kūnui dar daug reikia tobulėti. Anksčiau maniusi, kad jau taip yra „kieta“, pakeitė nuomonę – treneris padėjo stiprinti kūną, dabar jie vienas kitam įrodinėja galimybes.

„Edvardas Šauklys labai daug prisidėjo prie visų pergalių. Po patirtos traumos man reikėjo reabilituotis pusmetį, bet treneris jau po trijų mėnesių mane paruošė štangos varžyboms. Svarbu tikėti, kad tą raumenį galima atstatyti, tada tokie stebuklai vyksta“, – bendru darbu džiaugėsi D. Mačiūtė.

Bendraudama su sunkiaatlečiu, sportininkė pradėjo darbą Gargžduose: „Rajone gyvena ir „Okinavą“ lankantys vaikai, tai ir juos pasikviečiau. Dabar mes bazinį fizinį pasiruošimą kartu su E. Šaukliu vedame, stipriname vaikus, nes jų nugaros, kojos, sąnariai silpni. Jie į lauką mažiau eina, prie kompiuterių sėdi, nežino, kaip lauko žaidimus žaisti, kas yra kamuolys. Čia mūsų iššūkis pamokyti, kas tas yra ir kaip galima su savimi dirbti.“

 

D. Mačiūtė mėgsta treniruotis gamtoje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – sporto salėje

Aktyvi moteris, paklausta, ką veikia laisvalaikiu, net negalvodama atsako, kad visą laisvą laiką praleidžia sporto salėje, pastangos atsipalaiduoti nuo sporto – bergždžios: „Visada stengiuosi tobulėti, ieškoti, sugalvoti naujas treniruotes. Kiekvieną savaitgalį varžybos, tad reikia pasiruošti.“

Sportininkės diena įtempta – 7 val. išvyksta dirbti, grįžta – 22 val. Pavasarį sportininkė mėgsta atsipalaiduoti valandą ar dvi treniruodamasi prie jūros ar miške. Taip pat mėgsta pasivaikščioti, aplankyti draugus. Klaipėdietė pasakojo, kad yra perskaičiusi visas knygas, kurios atrodė vertos dėmesio, dabar šiam pomėgiui nelieka laiko.

„Gerdama kavos puodelį akimirką sustoju, pagalvoju, kur ir kelintą valandą važiuoti. Man tai yra laisvė – darau, tai, ką noriu. Laisvalaikis savaitgaliais – su vaikais po varžybų „nusiaubti“ degalinę, dešrainių ar picos nuvažiuoti. Jie visi mėgaujasi ir laukia „varžybinės“ picos“, – pasakoja D. Mačiūtė, kurios gyvenimo kredo – „Eiti, tobulėti, nesustoti, imti ir duoti.“

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 balandžio 15, Sekmadienis 10:36
0

Žibintų šviesa vakarais sužibantis Priekulės miestelis, rodos suspindi ir atsiveria visai kitu kampu. Prie iniciatyvos ant kiekvieno Klaipėdos gatvės namo pakabinti po žibintą prisidėjo ir Priekulėje gyvenantys interjero dizaineriai Jolanta ir Artūras Rudaičiai. Į kultūrinį miestelio gyvenimą įsiliejusi šeima neslepia, kad Priekulės žmonės ir miestelio grožis jiems atsivėrė tarsi iš naujo, ir net neabejoja, jog ir jie patys priekuliškiams tapo atradimu.

 

Prioritetas – žmogus

Kas rytą savo vaikus į darželį vedantys priekuliškiai, ko gero, matė jo laiptinėse besidarbuojančius Jolantą ir Artūrą. Kantriai ir su meile įnikę į darbą, jie puošė darželio laiptines nuostabiausiais piešiniais, kas rytą gaudami patį didžiausią atlygį – nuoširdžius mažųjų susižavėjimo šūksnius ir iš nuostabos išplėstas akis.

Šie piešiniai – ne pirmieji. Gražinti Priekulės vaikų lopšelį-darželį ir jo grupes šeima ėmėsi dar tuomet, kai augo jų pačių atžalos – sūnūs Danielius ir Kasparas.

„Šiemet darželiui sukanka 40 metų, tai patys pasiūlėme išpiešti laisvas likusias reprezentacines erdves. Gavome daug laisvės savo fantazijai, žinoma, pristatome idėją kolektyvui ir dirbame. Suprantame, kad turime ypatingą darželį, ne tik aplinkos, bet ir darbuotojų atžvilgiu: žmonės čia dirba iš pašaukimo“, – pasakojo Jolanta.

Interjerų projektavimu, sienų, stiklų dekoravimu užsiimanti šeima neslepia, kad smagiausia yra dekoruoti vaikų kambarius – darbų galerijoje prikaupta nemažai nuotraukų su mažiesiems kurtais svajonių kambariais.

Pora juokiasi, kad tie, kas juos samdo, už vienos kainą gauna dvi galvas – moterišką ir vyrišką. Sujungus judviejų pajėgumus, gaunamas maksimalus rezultatas.

„Mes daugiau lyg gidai – stengiamės sužinoti kiek įmanoma daugiau, kas žmogui patinka, kokių namų jis norėtų ir, jei reikia, švelniai nuvairuojame link idėjų, apie kurias galbūt net nepagalvojo, ir namų, kuriuose gera gyventi“, – pasakojo Artūras.

Jolanta atvira: kuriant interjerus, be galo svarbios kompozicijos, proporcijos ir net spalvų kiekiai. Privalumas, kad juodu su vyru labai aiškiai savo galvose mato net ir būsimo projekto trimatį vaizdą. Kai kuriuos darbus kuriamuose interjeruose dizaineriai atlieka patys – dekoruoja sienas faktūriniu tinku, leidžiančiu išgauti 3D efektą, ant langų išpjausto piešinius, kas pasitarnauja kaip puiki alternatyva užuolaidoms: į namus plūsta saulės šviesa, tačiau iš išorės saugomas privatumas. Be to, Jolanta užsiima ir šilko tapybos technika, bei vėlimu iš vilnos – kartais tokie darbai taip pat papuošia interjerus.

 

Poros darbai puošia Priekulės lopšelio-darželio sienas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Priekulę pažino iš naujo

Darbais užsivertusi šeima ilgą laiką Priekulę laikė tik miegamuoju Klaipėdos rajonu, nepaisant to, kad pati Jolanta čia gimusi ir augusi. Dar vienas privalumas – grynesnis nei mieste oras. Tačiau požiūryje į miestelį ir daugelį kitų dalykų prieš daugiau nei metus įvyko esminis lūžis. Kuomet Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė pakvietė šeimą prisijungti prie organizacinio komiteto, planuojančio Priekulės kaip Mažosios Lietuvos kultūros sostinės 2017 visų metų renginius.

„Labai daug tarnavome tikinčiųjų bendruomenėje Klaipėdoje. Ypatingai Priekule nesidomėjome, atrodė, kad nelabai kas čia ir vyksta. Bet kai gavome pakvietimą dalyvauti planuojant renginius, įvyko kardinalūs pokyčiai. Per pirmąjį renginį, kuris vyko traukinių stotyje, pagalvojome, kad pirmą kartą į miestelį žvelgiame kitomis akimis. Ne kaimas su kryžkele visgi buvo – tiek daug gyvenimo čia vyko! Iš naujo, regis, ir architektūrą įvertinome, bet svarbiausia, kad atradome tiek daug kūrybingų ir iniciatyvių žmonių, turinčių ugnelę savyje, ir kurių nereikia stumti. Net neabejoju, kad dauguma priekuliškių tokie, tik reikia juos išjudinti, kad įsitrauktų į veiklas“, – kalbėjo J. Rudaitienė.

Ne visos interjero dizainerių siūlytos idėjos išvydo dienos šviesą, nes ne paslaptis, jog viskam reikalingas finansavimas, kurio tiesiog neužteko.

Tačiau tiek priekuliškiai, tiek miesto svečiai gali pasidžiaugti vakarėjant prie namų fasadų sukabintais žibintais nušvintančia Klaipėdos gatve – pagrindine miesto arterija, dideliais šviečiančiais kubais su iliustracijomis ir informacija apie miestelio istoriją.

Turbūt dar ne vienas su nostalgija pamena ir Priekulės miesto šventę Vingio parke. Visai netikėtai jame atsivėrė naujos erdvės slėniuose, išpuoštos taip, tarsi vaikščiotum po provanso dvasia alsuojantį Prancūzijos dvaro parką.

„Stačia galva įkritome į parko puošimą. Be galo džiaugiamės atradę Priekulės ainius, bendruomenės moterų kolektyvą, puikias Priekulės floristes, kurios padėjo kurti visas instaliacijas. Nebėra tiek noro lėkti kažkur kitur, dabar norisi išlaikyti užkeltą kartelę. Mes pakankamai kritiški estetiniu atžvilgiu. Norisi kurti tokius renginius, kurie nenusileistų vykstantiems didžiuosiuose miestuose“, – sakė dizainerė.

Miesto šventė nemenku iššūkiu Jolantai tapo ir dėl skrybėlėtosios damos konkurso. Norėdama padrąsinti savo mamą, uošvienę ir krikšto mamą, paskutinę naktį ir pati meistravosi skrybėlę. Gautos emocijos atpirko jaudulį. Dar ir šiandien senjorės kalba, kaip smagu buvo, ir tebegyvena prisiminimais, kuomet jautėsi lyg filme: „Didžiavausi savo močiučių „gauja“, nes sugrįžo jų energija, akys tiesiog blizgėjo.“

 

Miesto šventėje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Grąžino atsitiktinumai

Į Priekulę, iki tol kolektyviniuose soduose už Jakų ir Klaipėdoje gyvenusi pora sugrįžo 1995 metais. Susiklostė tokios aplinkybės, kad tuo metu tai buvo geriausias sprendimas besilaukiant pirmojo sūnaus. Nors iki tol, gyvenimo gimtajame miestelyje Jolanta baidėsi, kiek galėjo.

„Iš Priekulės išvažiavau 14 metų – mokytis į Telšius. Neplanavau grįžti. Man atrodė, kad miestelyje, kuriame esi gimęs ir augęs, visi tave stebi, pažįsta, apkalba. Tik vėliau, bėgant metams suvoki, kad nesi toks svarbus, koks maneisi“, – juokėsi moteris.

Ir minusu atrodęs buvimas matomu vėliau tapo privalumu – ramiai būdavo galima išleisti vaikus į lauką.

Nuo to laiko pora gyvena Jolantos vaikystės namuose, kuriuos jiems grįžus tėvai leido tvarkytis pagal save, o patys išsikraustė į nusipirktą namą.

Moteris niekuomet nebūtų patikėjusi ir tuo, kad abu su vyru susidomės gamtine žemdirbyste, kurios esmė, jog žemę galima judinti ne daugiau kaip 5 cm gylyje, visa kita – mulčiavimas. Jau 8-erius metus šeima džiaugiasi visai kitokio skonio daržovėmis, išaugintomis be trąšų, chemijos ir grubios invazijos į žemę. Dabar tai – ir sportinis interesas, nes abu su vyru dažnai nustemba derliaus rezultatais.

„Geras jausmas, kai investuoji į savo sveikatą ir mitybą. Pagalvojome, kad prevencija kur kas pigiau, nei gydymas, be to, ir mūsų vaikai užaugę be antibiotikų“, – sakė Jolanta.

 

Pora kartu gyvena ir kartu dirba. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vienas kumštis ir namie, ir darbe

Įdomus ne tik poros darbas ir gyvenimo filosofija, bet ir meilės istorija. Rugsėjo pirmąją 28 metų vestuvių sukaktį atšventę Jolanta ir Artūras susipažino Valstybinėje Dailės akademijoje, Klaipėdos skyriuje. Artūras čia mokytis grafinio dizaino atvyko iš Kauno, Jolanta – baigusi mokslus Telšiuose. Abu turėjo būti kursiokai, bet Jolantai nebuvo leista laikyti stojamųjų egzaminų – pamiršo pasiimti komjaunimo bilietą.

Pirmą kartą būsimą vyrą Jolanta išvydo užsukusi pasmalsauti, su kuo gi būtų studijavusi, jei ne nelemtas bilietas. Pamena, kad Artūras jai užsukus į auditoriją stovėjo ant stalo – panašus į čigoną, dideliu megztiniu, languotomis kelnėmis – tikras „dailiokas“. Nors dėmesį atkreipė, drugeliai pilve nesuplazdėjo.

„O man mintis šmėstelėjo – ką gali žinoti, gal ji bus mano žmona“, – šypsojosi Artūras.

Vėliau jaunuolių keliai nesusikirto metus. Jolanta įstojo mokytis į pirmą kursą ir kalėdinių švenčių proga buvo surengtas pirmakursių bei antrakursių susipažinimo vakaras. Artūras visą vakarą šokdino būsimą žmoną, o vėliau, lemtis nusprendė taip, kad jaunuoliai dar kartą susitiko Panevėžyje, kur abu atvyko švęsti Naujųjų metų. Ten, pasak Jolantos, ir prasidėjo graži judviejų istorija. Savo kantrybe, džentelmeniškumu Artūras iškovojo didelę pagarbą, simpatiją ir meilę.

„Du metus Artūras labai gražiai mane mergino, po to susituokėme. Ir toliau tęsėme studijas. Tuo pat metu pradėjome ir bendrus projektus kurti – Kaziuko mugės, atvirukai, papuošalai iš medžio. Visko norėjosi, nes tais gūdžiais 1989 m. nieko nebuvo, norėjosi ir prie stipendijos prisidurti pinigų jau kaip porai“, – pasakojo Jolanta.

Nuo to laiko pora tapo neišskiriama ne tik gyvenime, bet ir darbuose. Abu jaučia, kad vienas be kito jau negalėtų nei gyventi, nei dirbti. Tiesa, trumpo išsiskyrimo būta pernai metais Artūrui išvažiavus į Škotiją. Ten jis išlydėjo jaunesnįjį sūnų Kasparą. Škotijoje taip pat mokosi ir vyresnėlis Danielius.

Abu vaikai ten dirba ir studijuoja animaciją ir medijas. Gimdami jiedu atsinešė stiprias menų dovanas, tačiau net ir mokydamiesi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje – meno Mekoje – jie patys savo gabumų nevertino iki pat 12 klasės. Rodėsi, viskas sekasi savaime ir yra labai paprasta. O tėvai, žiūrėdami jau į dvimečių piešinius, stebėdavosi rakursais, spalvomis. Bet niekuomet nevertė sūnų sekti jų pėdomis. Svarbiausia buvo, kad augtų laimingi ir pasirinktų tas profesijas, kurias dirbdami jaustų malonumą.

„Suvokiame, kad vaikams galime duoti šaknis, bet labai svarbu suteikti ir sparnus. Lietuvoje visi labai nori turėti tik šaknis. Nesakau, kad man nebuvo sunku juos paleisti, bet daugelis dalykų tiesiog turi įvykti“, – sakė Jolanta.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

 

Dizainerių asmeninio archyvo nuotraukos:

18 kovo 30, Penktadienis 10:48
0

Šiandien sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be pinigų. Tačiau retai kada susimąstome apie jų atsiradimą. Teigiama, kad pinigų sistema Lietuvos teritorijoje susiformavo dar XIII–XIV a. Vėlesniais laikotarpiais šalies gyventojai dėl istorinių aplinkybių naudojosi ne tik savais, vietos pinigais, bet ir šalį okupavusių valstybių valiuta. Pavyzdžiui, po nepriklausomybės paskelbimo (1918 m. vasario 16 d.), šalis turėjo net keturių rūšių pinigus: rusų rublius, vokiečių markes, ostpinigius ir savuosius litus. Pokario laikais Lietuvoje buvo galima aptikti ir Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius. Kiek kitokia padėtis vyravo Klaipėdos krašte. Pirmieji šio regiono pinigai – notgeldai, imti leisti 1917 m.

 

Sunkmečio pinigai

Apie pirmuosius Klaipėdos krašto pinigus nėra itin daug informacijos. Literatūros šia tema – maža. Bene išsamiausiai apie 1917–1923 metų laikotarpio Klaipėdos krašto pinigus rašoma prieš du metus išleistoje finansininko, kolekcininko Vlado Zenkevičiaus studijoje „Vietiniai pinigai Klaipėdos krašto apyvartoje 1917–1923 metais“. Tad tai – pagrindinis informacijos šaltinis, kurio remtasi rengiant šį straipsnį.

Kaip jau buvo minėta, pirmieji Klaipėdos krašte išleisti pinigai vadinosi notgeldais. V. Zenkevičiaus studijoje rašoma, kad notgeldus „vietinė valdžia leido bėdos verčiama, dėl smulkių piniginių vienetų stokos apyvartoje, o vėliau – kaip infliacijos padarinį“. Paprastai tariant, notgeldais vadinti sunkmečio pinigai, o į lietuvių kalbą pažodžiui išverstas vokiškas žodis „Notgeld“ reiškia „pinigas iš bėdos, iš reikalo“.

Lietuvos banko Pinigų muziejaus duomenimis, šiuos pinigus pagal Vokietijos išleistą įstatymą savo reikmėms galėjo spausdinti atskiri miestai, miesteliai ar kaimai. Jų emisiją vykdė apskrities ar miesto administracija – magistratas, kartais įmonės ar net privatūs asmenys. Kadangi notgeldais galėjo naudotis tik jį išleidusios bendruomenės nariai, jų piešiniuose dažnai atsispindėdavo to krašto aktualijos.

 

1917 m. pirmos laidos Klaipėdos miesto magistrato notgeldas. V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ nuotr.

 

Auksą keisdavo į plieną

Visais laikais, bet kokio karo metu, atsirasdavo žmonių, siekiančių greitai ir lengvai pralobti. Ne išimtis ir didžiausi menamos žmonijos istorijos karai. Naudos siekiantys asmenys ne tik supirkdavo vertingus daiktus, bet ir slėpdavo bei kaupdavo pinigus. Ypatingai tuos, kurie buvo pagaminami iš tauriųjų metalų. Toks gyventojų pasipelnymo būdas privesdavo iki to, kad vietiniai pinigai paprasčiausiai dingdavo iš apyvartos. Tad nieko keisto, kad vos tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijoje netrukus iš apyvartos išnyko auksiniai ir sidabriniai pinigai. Į rinką metalinių monetų nebeleido tiek gyventojai, tiek ir valdžia. Visos valstybinės įstaigos, geležinkelis bei paštas turėjo atiduoti turimus tauriojo metalo pinigus Valstybiniam bankui. O pastarasis į auksą nebekeitė popierinių pinigų.

Auksas buvo surinkinėjimas ir iš paprastų gyventojų, manais už jį piliečiai gaudavo plieną. Tokiai padėčiai apibūdinti visuomenėje net gimė šūkis: „auksą duodu už plieną“. Vėliau valdžia savanoriams, kurie atiduodavo savo turimą auksą už nevertingą metalą, įteikdavo specialų medalį. Tokia propagandinė kampanija turėjo didžiulį pasisekimą, vos per penkis mėnesius valstybiniam bankui pavyko surinkti milijardą markių auksinėmis monetomis.

Kiek mažiau vertintus sidabrinius pinigus slėpė paprasti miestų gyventojai. Maža to, žmonės pradėjo masiškai kaupti atsargas, ypatingai maisto produktų. Tai lėmė, kad rinkoje sumažėjo būtiniausių prekių, o prekybininkai buvo priversti kelti jų kainas.

 

Siekė sutvarkyti apyvartą

1914 m. rugpjūčio 14 d. Vokietijos valdžia kaip pakaitalą buvusioms tauriųjų metalų monetoms išleido vienos, dviejų, penkių, dvidešimties ir penkiasdešimties markių vertės banknotus. Tačiau šis bandymas pagerinti sunkią šalies padėtį mažai gelbėjo, netrukus didelį pinigų deficitą pajuto stambūs industriniai centrai ir pasienio rajonai.

Iškart po karo paskelbimo kilo nedideli susirėmimai Rusijos–Vokietijos pasienyje. 1914 m. rugpjūčio 2–17 d. iš pasienio kariuomenės suformuota rusų dragūnų brigada surengė išpuolius į Klaipėdos ir Šilutės apskritis: Kretingalėje, Laugaliuose, Baituose, Doviluose (dabartinė Klaipėdos rajono teritorija), Vilkyčiuose, Saugose, Kukoraičiuose, Žemaitkiemyje (dabartinė Šilutės rajono teritorija) ir kitur. Visur buvo griaunamos geležinkelio stotys, pylimai ir bėgiai, naikinama telegrafo ir telefono įranga. Vokietijos pajėgos, netekusios didelės dalies karių, nepajėgė pasipriešinti stipresniam priešininkui. Į Klaipėdos kraštą įžengė Rusijos kariai. Klaipėdos bei Rytų Prūsijos vietovės tapo atskirtos nuo pinigų gavimo šaltinių, todėl apskritys, miestai ir valsčiai ėmėsi leisti savo notgeldus. Pagrindinis vietinių pinigų leidimo tikslas buvo siekis bent savo vietovėse sutvarkyti mažo nominalo pinigų apyvartą.

Tiesa, notgeldai buvo leidžiami ne tik Vokietijoje ar jos okupuotose vietovėse. Pastaruosius pinigus karo metais, 1791–1792 m. leido Prancūzija, nuo 1848 m. iki 1849 m. notgeldai pasirodė Austrijoje ir Vengrijoje. Vokietijoje pastarieji pinigai leisti ir nuo 1750 m. bei 1793 m. Notgeldai buvo naudojami Anglijoje „būrų karo“ metais (1900 m.) apsuptame Mefkinge.

 

Pirmuosius Klaipėdos notgeldus išleido Klaipėdos krašto prekybos rūmai, įsikūrę Biržos pastate (iš Kęstučio Demerecko kolekcijos). V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krešto pinigai 1917–1923 m.“ nuotr.

 

Atliko trumpą vaidmenį

Pinigų muziejaus duomenimis, Pirmojo pasaulinio karo metais savus pinigus turėjo ir kai kurie Mažosios Lietuvos miestai bei gyvenvietės. Notgeldai atsirado Klaipėdoje, Šilutėje, Rusnėje, Stalupėnuose, Tolminkiemyje, Eitkūnuose. Kaip teigiama, kai kurie Mažosios Lietuvos miestai šiuos pinigus pavadindavo „sunkmečio pinigais“, „pinigų pakaitalais“ (vok. Ersatzgeld), „karo pinigais“ (Kriegsgeld). Monetos buvo kaldinamos iš pigių ir karo reikmėms mažai kur tinkamų medžiagų, pavyzdžiui, geležies, cinko, aliuminio ar net keramikos ir porceliano.

Nepaisant to, visi karo metų pradžioje išleisti pinigai atliko trumpą vaidmenį. V. Zenkevičiaus studijoje rašoma, kad piniginiai ženklai netrukus sugrįžo pas leidėjus ir buvo nuvertinti. Ant popierinių pinigų rašalu ranka buvo užrašoma ar uždedamas specialius antspaudas su žodžiais: „Ungültig“ (Negalioja), „Entwertet“ (Nuvertinta), „Eingelost“ (Išimta iš apyvartos), „Ohne wert“ (Be vertės), „Nur zu Sammeler Zwecken“ (Tik kolekciniams tikslams). Taip pat kai kurie pinigai buvo performuojami, praduriamos skylės bei nukerpamas vienas ar daugiau kampų.

1916 metų pabaigoje vėl padidėjo pinigų trūkumas. Apskritys, miestai, valsčiai, o vėliau net ir pramoninkai ėmėsi nelegalaus pinigų leidimo. Tiesa, šios laidos piniginiai ženklai atrodė daug gražesni: jose buvo pavaizduoti miestų, miestelių, kaimų vaizdai, herbai, įžymybės, žemėlapiai, istoriniai, mitiniai, pasakų įvykiai ir t.t.

 

Pinigai lyg atvirukai

Pirmuosius pinigus Klaipėdoje išleido miesto magistratas 1917 m. Pastarieji išsiskyrė žalia spalva bei padengtu tinkleliu. Juose tekstas atspausdintas juoda, o vertės ženklai išskirti raudona spalvomis. Manoma, kad šie kuklūs pinigai buvo išspausdinti vietos laikraščio „Memel Dampfboot“ („Klaipėdos Garlaivis“) spaustuvėje.

Įdomu tai, kad 1919 m. Vokietijos pinigų apyvartoje pasirodė akį traukiantys notgeldai su pasakų motyvais, gamtos vaizdais ar net leidėjų išgalvotomis pasaulio vietovėmis. Žinoma, valdžia greitai uždraudė leisti tokius pinigus, tačiau draudimas negaliojo Antantės bloko valdomame Klaipėdos krašte. Čia Prekybos rūmai gavo prancūzų sutikimą išleisti 1–100 markių vertės vietinių pinigų seriją. Antrosios laidos (1922 m.) pinigai išsiskyrė geresne poligrafija, patrauklia ir spalvinga išvaizda, labiau priminė atvirukus. Pastarieji pinigai turėjo vandens ženklus. Jų buvo išleista gana nemažai ir jie aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto piniginėje apyvartoje. Pasak Gargždų kolekcininko Algirdo Aužbikavičiaus, neseniai Gargždų krašto muziejuje pristačiusio parodą „Pinigai Lietuvoje“, 1922 m. laidos Klaipėdos notgeldai net buvo pripažinti gražiausiais Rytprūsių pinigais.

„Įdomu tai, kad notgeldai buvo išleisti ir Telšiuose bei Sedoje. Pavyzdžiui, Sedos pinigai pasirodė dar 1915 m. ir išsilaikė vienerius metus. Manoma, kad pastarieji banknotai buvo atspausdinti Klaipėdoje“, – komentavo A. Aužbikavičius.

 

Gargždų žydų piniginis ženklas. Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinio „Pinigai Lietuvoje“ nuotr.

 

Gargždų žydų pinigai

Vėlesniais metais, daugelis Vokietijos provincijų išgyveno priešinfliacinį laikotarpį. Kai kurios teritorijos, pavyzdžiui Saksonija, Bavarija ir kitos, ėmė leisti savus 50–1000 markių vertės pinigus, nes dėl didelio apkrovimo to negalėjo padarti valstybinė spaustuvė. Remiantis V. Zenkevičiaus studijos informacija, 1923 m. antrojoje pusėje notgeldų spausdinimas visiškai nutrūko nuo valstybės kontrolės. Kai kur buvo bandoma sugrįžti prie auksinės markės, o kai kurie to laikotarpio pinigai buvo tiesiogiai pagrįsti materialinėmis vertybėmis – margarinu, cukrumi, plytomis, elektros energijos kilovatais, dujų kubiniais metrais. Visą šią sumaištį išgyveno ir Klaipėdos krašto gyventojai. Ir tik 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdą prijungus prie Lietuvos Respublikos, vietinius pinigus palaipsniui pakeitė šalyje įvesta vieninga valiuta – lietuviškas litas.

Vokietijoje padėtis stabilizavosi tik 1924 m., kuomet Veimaro Respublikos vyriausybė išleido rentmarkę.

„Gargždų žydai taip pat buvo išleidę savo reikmėm skirtą pinigą. Tokios žydų monetos buvo vadinamos prutomis. Iš hebrajų kalbos išvertus žodį „pruta“ reiškia „mažos vertės (moneta)“, šiuo žodžiu Talmude įvardinti smulkiausio nominalo pinigai. Prutos buvo gaminamos iš kartono gabalėlio ar popieriaus, ant kurio buvo pažymėtas nominalas ir bendruomenės, išleidusios pinigus, antspaudas. Nacionaliniame muziejuje yra išlikę keletą žydų bendruomenių piniginiai ženklai, tarp kurių ir Gargždų labdarybės bendrovės išleista pruta. Ant šios monetos antspaudas yra sunkiai įskaitomas, o prasta būklė neleidžia nusakyti, kelintais metais ji buvo išleista“, – sakė kolekcininkas A. Aužbikavičius, remdamasis Lietuvos nacionalinio muziejaus leidiniu „Pinigai Lietuvoje“.

Tiesa, dar 2014 m. Gargžduose, Kalniškės piliakalnyje, buvo rasta XVII amžiaus prūsiška moneta, bylojanti apie įdomią šio krašto istoriją.

 

Parengta remiantis V. Zenkevičiaus studija „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923“, Lietuvos banko Pinigų muziejaus, uostas.info informacija.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

 

1922 metų vasario 22 d. antros laidos Klaipėdos notgeldai – V. Zenkevičiaus studijos „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“ nuotraukose:

18 kovo 28, Trečiadienis 16:32
0

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys. Pasakyti, kad šis žmogus buvo visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas ir diplomatas, ko gero, būtų per mažai. Juk už kiekvienos istorijos slepiasi žmogus – su savo vertybėmis, išgyvenimais, požiūriu ir likimu. Kur gimė, augo, mokėsi, dirbo ir nuveikė Lietuvos labui – tokios informacijos gausu tiek istorinėse knygose ir vadovėliuose, tiek internete.

 

Laiminga mūsų karta, dar galinti apie kai kuriuos istorinius didvyrius išgirsti iš artimiausių jų giminaičių lūpų. Šiandien apie J. Šaulį mums dar gali papasakoti jo sūnėnas Česlovas Tarvydas, Gargžduose gyvenantis vietos politikas.

 

Palikimu pasidalino su visa Lietuva

Aktyviau domėtis signataru J. Šauliu visuomenėje pradėta palyginti neseniai, kuomet Vokietijos archyvuose svarbų Lietuvai dokumento originalą radęs istorikas Liudas Mažylis po tyrinėjimų paskelbė neabejojąs, kad Nepriklausomybės aktas surašytas būtent J. Šaulio ranka.

Signataro sūnėnui Č. Tarvydui tai nebuvo naujiena. Vyras ne kartą skaitė palikimu gautus dėdės dienoraščius, tad nepastebėti rašto panašumo – tiesiog neįmanoma. Č. Tarvydas pasakoja, kad daugelis paveldėjimo teise gautų nuotraukų ir dokumentų buvo įduoti Signatarų namams – ten surengta paroda. Kas dar buvo likę namuose Gargžduose, kruopščiai apžiūrėjo ir į svečius atvykęs istorikas L. Mažylis. Taip žingsnis po žingsnio, palyginus dokumentų pavyzdžius ir buvo nustatytas šis faktas.

Šiuo metu Nepriklausomybės akto originalas eksponuojamas Signatarų namuose, mažame kambarėlyje, kuriame ir buvo pasirašytas. J. Šaulio artimieji pirmą kartą jį pamatė Prezidentūroje – kuomet įvyko iškilminga jo perdavimo ceremonija.

Giminaičio atminimą Tarvydai saugo itin uoliai. Kasmet, prieš Vasario 16-ają vyksta į Vyriausybėje vykstantį minėjimą, skirtą signatarų artimiesiems, iš kur parsiveža jau tradicija tapusią gėlių puokštę. Ją visuomet nuveža į J. Šaulio gimtinę Balsėnuose ir padeda prie specialiai pagaminto stogastulpio, prie kurio Vasario 16-ąją kasmet susiburia tiek artimieji, tiek svarbią visai Lietuvai datą minintys Klaipėdos rajono gyventojai.

„Šiemet būrys kur kas gausesnis buvo, daugiau giminių susirinko“, – pasakoja Č. Tarvydas.

Vyras neslepia, kad tam įtakos turėjo vasarą įvykusi kelionė ir viešnagė Lugane, Šveicarijoje, kuriame gyveno ir amžino poilsio atgulė J. Šaulys. Sūnėnas Č. Tarvydas sako, kad būta minčių signatarą perlaidoti Lietuvoje, juolab, kad jis ir pats buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti būtent čia. Tačiau tai padaryti nelengva dėl moralinės dilemos. Šalia signataro po mirties Kastanjolos kapinėse atgulė ir antroji jo žmona, operos dainininkė Mafalda Salvatori. Nežinia, ką į tokias lietuvių užmačias atsakytų M. Salvatori sūnūs.

Savo giminaičio pėdsakais vaikščiojo ir gausus būrys jaunimo, Č. Tarvydo anūkų. Vėliau jie prasitarė, kad nuo šiol valstybinė šventė jiems įgavo dar didesnę prasmę.

 

J. Šaulio sūnėnas Č. Tarvydas. Klaipėdos rajono savivaldybės nuotr.

 

Ypatingas ryšys su dukra

Tiesioginė signataro J. Šaulio palikuonių linija nutrūko mirus jo vieninteliam vaikui – dukrai Birutei, kurios susilaukė su pirmąja žmona, lenkaite Kazimiera Celinska. Deja, dukra dėl ankstyvos vyro mirties signatarui nepadovanojo anūkų. Pats J. Šaulys, net ir po skyrybų labai rūpinosi tiek pirmąja žmona, tiek dukra – niekuomet neapleido jų, globojo ir finansiškai. Č. Tarvydas pasakoja, kad bent jau buvo kalbama, esą po dukters gimimo, J. Šaulio žmona pasiligojo, ir jau niekad nebeatgavo buvusios sveikatos. O dėl įvairių diplomatinių ir visuomeninių reikalų, nuolat užsiėmęs vyras, ko gero, nebuvo geriausias kompanionas žmonai. Taigi, po skyrybų dukra Birutė liko gyventi su motina. Apsigyveno Detroite, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Signataras itin rūpinosi dukters auklėjimu ir išsilavinimu. Pats mokėdamas 6 kalbas, samdė mokytojas ir Birutei. Tad ir ji galėjo pasižymėti lingvistiniais sugebėjimais. Ryšys su tėvu nenutrūko iki pat jo mirties.

Tėvui mirus, dukra ėmė ieškoti giminių Lietuvoje. Kurį laiką nenorėjo pripažinti, kad Č. Tarvydas gali būti giminaitis, nes, kaip vėliau paaiškėjo, ieškojo žmonių su Šaulio pavarde. Tačiau, dienoraščiuose aptikusi tėvo minimą seserį Tarvydienę, pagaliau atsiliepė į tėvo sūnėno bandymus užmegzti ryšį.

Č. Tarvydas pamena, kad gavus Birutės adresą ir telefono numerį, su ja susisiekus, atgalinio ryšio teko laukti gerą pusmetį. Po to giminaitė net kelis kartus buvo atvykusi į Lietuvą – 1992 ir 1996 m. Paskutinį kartą apsistojo Palangoje. Tų pačių metų rudenį ir mirė. Tada Č. Tarvydas ir sužinojo, kad jo dėdės sukauptas istorinis rašytinis palikimas, tiek metų saugotas dukros Birutės, dabar priklauso jam.

„Svarbiausi buvo dienoraščiai, rašyti nuo 1914 metų, kasdien. Skaitėme atidžiai, dalį jų atsišvietėme. Vietomis parašyti nelabai įskaitomai, tad daug kur ir tarp eilučių reikėjo įžvelgti. Buvo ir daug nuotraukų, du dideli gražūs portretai. Vieną padovanojome signatarų namams, kitą – Veiviržėnų gimnazijai, kuriai 2013 m. buvo suteiktas J. Šaulio vardas. Neturėjome sąlygų išlaikyti visų eksponatų taip, kad jų nepaliestų laikas, tad su žmona, dukra ir anūke nusprendėme daug ką perduoti Signatarų namams“, – pasakojo Č. Tarvydas.

 

J. Šaulys. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

 

Saugojo tėvo palikimą

Kalbėdamas apie dėdės dukterį, Č. Tarvydas šypsosi. Ir nors konkrečiai neįvardina, nesunku suprasti, kad mano ją buvus tvirto charakterio ir dar tvirtesnių įsitikinimų, kuriuos, žinoma, galėjo padiktuoti J. Šaulio viso gyvenimo darbas, tikslai ir siekiai.

Nors turėjo galimybę į Lietuvą atvykti anksčiau nei 1991 m., moteris specialiai laukė, kol bus galima tą padaryti per vakarų, o ne rytų pusę. Ir ėmus bendrauti su giminaičiais Lietuvoje, su kai kuriais jų atsisakė net būti supažindinta. Pasak Č. Tarvydo, ji labai domėjosi Lietuvos reikalais, mokėjo ne tik puikiai kalbėti lietuviškai, praktiškai be jokio akcento, bet ir rašyti bei skaityti. J. Šaulio dukteriai buvo svarbūs visi istoriniai Lietuvos įvykiai ir jos giminių iš tėvo pusės, veikla.

Galbūt dukros baimė, kad dienoraščiai ir kiti svarbūs dokumentai nepapultų į Lietuvai priešiškas rankas, ir nulėmė tai, kad J. Šaulį, kuris vienu metu Vilniuje laikytas net svarbesniu veikėju už A. Smetoną, ilgą laiką gaubė lyg šydas. Signataras net savo dienoraščiuose ne kartą yra užsiminęs, kad keliskart rašė įvairius raštus už kitus signatarus ir taisė jų darbus.

Č. Tarvydui atmintin įstrigęs ir pasakojimas apie dėdės dukros Birutės krikštynas. Dirbdamas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Romoje, turėdamas visišką priėjimą prie Šventojo sosto, dukrą krikštynoms jis parvežė į Lietuvą, kad krikšto sakramentą jai suteiktų kunigas Petras Šaulys-Šaulevičius, vos septyneriais metais už jį vyresnis tėvo brolis. Būtent jis finansavo J. Šaulio mokslus. Galima spėlioti, ar tik tokiu būdu signataras neparodė savo dėkingumo ir pagarbos.

Dukros krikštatėviu tapo kitas signataras, prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, o krikšto mama – tiesiogiai ceremonijoje nedalyvavusi – tuo metu Lenkijoje gyvenusi J. Šaulio sesuo. Parašė įgaliojimą kitai moteriai jai atstovauti krikštynose. Ar tai būtų įmanoma šiais laikais, sunku įsivaizduoti.

 

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus archyvo nuotr.

 

Likimas lėmė ne kunigystę

Išties, nežinia kaip būtų pasisukęs būsimojo signataro likimas, jei ne antroji jo tėvo žmona – Č. Tarvydo močiutė Liudvika. Pastebėjusi, kad berniukas imlus mokslams, ėmė jį mokyti skaityti. Būdamas aštuonerių metų, J. Šaulys ėmė mokytis Kaltinėnų daraktorių mokykloje, tačiau jau po metų išvyko mokslus krimsti Palangon – į progimnaziją. Ten susipažino su Kazimieru Steponu Šauliu, Steponu Kairiu ir Antanu Smetona – kitais šios mokyklos mokiniais, su kuriais kartu lemtingaisiais 1918 m. ir pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Dar mokydamasis Palangoje, J. Šaulys jau tada aktyviai palaikė lietuvybės idėjas: ne tik pats skaitė ir rašė lietuvišką spaudą, bet ir padėjo ją platinti. Dabar jau sutariama, kad už tautinę veiklą jis vėliau buvo pašalintas iš Vilniaus kunigų seminarijos. Ėmė skleistis diplomato talentas. Nuo 1918 iki 1946 m. atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje, Austrijoje ir Vengrijoje.

Stebimasi, kaip kaimo vaikas galėjo pasiekti tokių mokslo aukštumų, tačiau J. Šaulys buvo išties gabus žmogus, o jo pasaulėžiūrai nemažai įtakos turėjo ir mokslai Berno universitete, aplinkoje, kur sklandė nemažai naujų idėjų.

 

Infografikas

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

18 kovo 26, Pirmadienis 13:41
0

Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriaus meno vadovas Aurimas Rapalis – aktyvus etninės kultūros Klaipėdos rajone puoselėtojas. Lietuvių filologijos ir etnologijos studijas baigęs jaunas vyras domisi istorija, dalyvauja kuršių rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubo „Pilsots“ veikloje, praėjusiais metais vyko į ekspediciją „Misija Sibiras“, kurioje patirti įspūdžiai išliks visam gyvenimui.

 

Specialybė – artima širdžiai

Baigęs mokyklą A. Rapalis įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), bet mėnesį pasimokęs transporto inžinerijos suprato, kad šį specialybė ne jam.

„Mečiau tiksliuosius mokslus, ieškojau ko nors mielesnio širdžiai. Įstojau į Klaipėdos universitetą, pasirinkau lietuvių filologiją ir etnologiją. Mokykloje man visiškai nesisekė lietuvių kalba, todėl mano mokytoją „ištiko šokas“, sužinojus, ką studijuoju. Šias studijas rinkausi dėl etnologijos specializacijos“, – netikėtus gyvenimo sprendimus grindė A. Rapalis.

Etnologas teigė, kad nuo mažens domisi istorija, ypač savo krašto – partizanais, jų dainomis, Kardo rinktine. Kaimuose renka kraštotyrinę medžiagą, mėgsta bendrauti su senais žmonėmis, galinčiais papasakoti istorinių dalykų.

Baigęs studijas universitete plačiau susidomėjo ir etnologija – pamėgo tradicinius lietuvių šokius, įsitraukė į klubo „Pilsots“ veiklą. Jau du metus su šiuo klubu dalyvauja veiklose Klaipėdos krašte: atkūrinėja kuršių kostiumus, ginkluotę, juvelyriką, vyksta į festivalius, šventes, vykdo edukacijas vaikams. Daugiau panašių klubų Klaipėdos apskrityje nėra, todėl „Pilsots“ nariai dažnai kviečiami į rajone vykstančius renginius pristatyti savo programą.

 

A. Rapalis. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Planuose – grandioziniai renginiai

Iš Kretingos rajono Salantų kaimo kilęs jaunas vyras neslepia, kad darbas Kultūros centre nebuvo svajonė: „Nebūčiau pagalvojęs, kad dirbsiu Lapiuose. Anksčiau buvau tik pravažiavęs šį kaimą. Taip jau atsitiko, kad ieškojau darbo pagal specialybę ir radau Vėžaičių kultūros centro skelbimą.“

Įsidarbinęs Kultūros centre, A. Rapalis pradėjo organizuojamus renginius sieti su etnine kultūra. Vienas paties organizatoriaus mėgstamiausių – Avikirpio šventė, kurioje dalyvavo ir vilnos kelią pristatė amatininkai. Meno vadovas atviravo, kad sieks kuo aktyvesnio gyventojų dalyvavimo renginiuose: „Dar tik darbo Lapiuose pradžia. Pirmiausia, noriu susipažinti su bendruomene. Jei ne jie – nebūčiau čia dirbęs. Šie žmonės veda į priekį. Lapiai – mažas kaimas, bet turi perspektyvos. Žinau panašių mažų kaimų, kuriuose būtų sunku įnešti naujovių.“

Tiesa, A. Rapalis pripažįsta, kad norint atiduoti visą save darbui, pirmiausia reikia susigyventi su vieta, kad ji taptų sava – tik tada galima ką nors keisti.

„Noriu su Šiaurės ministrų taryba surengti kuršių-vikingų festivalį. Pakviesiu amatininkų iš Norvegijos, bet čia jau reikia metus į priekį planuoti viską. Tikiuosi, kad gal kitą vasarą jau pavyks suorganizuoti – didesniems projektams reikia ir daugiau laiko“, – planus atskleidė renginių organizatorius.

 

Su „Pilsots“ klubo nariais. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Organizuojamuose žygiuose svarbiausia ryšys su dalyviais

A. Rapalis su kompanija jau 7 metus Kretingos rajone organizuoja žygius, kurių metu einama iš Salantų į Grūšlaukį, aplankant Kardo rinktinės štabo, žūties vietas. Į šiuos respublikinio lygio renginius kasmet susirenka daugiau kaip 100 žmonių iš visos Lietuvos. Organizatoriai nepamiršta ir etninės kultūros – žygiai visada baigiami vakarone. O ir žygiuodami dalyviai nenuobodžiauja – daromos stotelės, kuriose pasakojamos istorijos, dainuojama. Tiesa, dainuoja ir šoka patys dalyviai, nėra kviečiami jokie kolektyvai, nes, pasak. A. Rapalio, svarbiausia gyvoji etninė kultūra – kad visi įsitrauktų, nesvarbu moka ar ne.

„Žmonės, kurie lipa ant scenos, turėtų savo įgūdžius demonstruoti šeimoje, bendruomenėje. Ten nereikia jaudintis, kad negerai padainavai kurią nors natą. Negerai, kad žmonės jaudinasi, tai juk – folkloras, kaip kas mokėjo, taip tas dainuodavo, nes tai yra sau, viskas turi būti natūralu“, – teigė pašnekovas.

Vasarą planuojami du žygiai ir Lapiuose: birželio mėnesio pradžioje – partizanų takais, liepos 6 d. – piliakalnių žygis. Po 25 km partizanų žygio ketinama surengti vakaronę, į kurią galės atvykti visi norintys.

„Nenoriu, kad būtų vien turistavimas – praeini ir viskas. Stengsiuosi įtraukti dainas, kiek įmanoma daugiau folkloro. Istorija yra susijusi su mūsų etnine kultūra, tai galima ją panaudoti, kad renginys būtų gyvesnis“, – sakė A. Rapalis.

 

A. Rapalis organizuojamus renginius sieja su etnine kultūra. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Tremtis – šeimos istorija

Praėjusiais metais A. Rapalis su kitais 15 atrinktųjų dalyvavo ekspedicijoje „Misija Sibiras 2017“, dabar aktyviai važinėja po mokyklas, bendruomenes, pristatinėja misiją.

„Žinią apie Sibirą nešu ne nuo ekspedicijos, o nuo vaikystės – mano senelis yra tremtinys. Dar mažą mane su sese jis nusivežė į savo sodybvietę, kur po jo šeimos tremties liko tik kulkų suvarpytas ąžuolas ir senelis suklupęs pabučiavo žemę. Man tai labai įstrigo, tada, vaiku būdamas, nesupratau tos istorijos, bet vėliau pradėjau kalbėti su juo ir domėtis plačiau“, – prisiminimais dalinosi pokalbininkas.

Dar 2012 m. A. Rapalis pildė anketą atrankai į ekspediciją, bet tada buvo pakviestas tik į bandomąjį žygį. Praėjusiais metais pabandė vėl ir iš 80 kandidatų, dalyvavusių bandomajame žygyje, pateko tarp 16 žmonių, gavusių galimybę vykti į Irkutsko kraštą. Anot pašnekovo, atrankoje svarbiausia motyvacija: „Žmonės, kurie atrenka, pamato kažką tavyje, turi tikti komandai. Sibire nereikia vaidinti herojų, jei suvažiuos visi individualistai, bus labai sunku. Buvo renkami žmonės, gebantys dirbti komandoje, galintys nuveikti daugiau kartu nei pavieniai.“

Iš 908 anketas pildžiusių žmonių tik 16-ai nusišypsojo sėkmė dviem savaitėms iškeliauti už 6 tūkst. km nuo Lietuvos. Ekspedicijos dalyvių laukė kelionė traukiniu į Maskvą, vėliau lėktuvu vyko į Irkutską. „Misija Sibiras 2017“ metu savanoriai aplankė 9 kapines, pastatė 9 kryžius, daug keliavo pėsčiomis ir įvairiomis transporto priemonėmis, susitiko su tremtiniais, jų palikuoniais.

 

Su „Misija Sibiras 2017“ dalyviais. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Už ekspediciją svarbiau misija

A. Rapalis pasakojo, kad ekspedicija nebuvo lengva – laukė daug žygių, daug fizinio darbo, bet dvi savaitės, anot jo, neprilygsta tiems dešimtmečiams per kuriuos dirbo tremtiniai tautiečiai: „Ramino mintis, kad padirbėsime stipriai, bet grįšime su lėktuvu, o ne su kokiu gyvuliniu vagonu.“

Ekspedicijos dalyvis teigė, kad didelį įspūdį jam paliko komanda – įvairaus amžiaus (nuo abiturientų iki 35 m.) žmonės sugebėjo tapti vienu kumščiu, nė karto nesusibarė.

„Įspūdį paliko ir pats Sibiras, gamta. Pamatai naują kraštą, žinai, kad ten buvo ištremti tautiečiai. Kapinės sukeldavo stiprias emocijas. Teko eiti į vienas, kurios liepsnojo kartu su mišku prieš 30 metų, ten belikę tik nuodėguliai, krūmais viskas apaugę. Mes viską išvalėme, pastatėme tris naujus kryžius, ta vieta prašviesėjo. Turbūt, jei dabar nebūtų nieko imtasi, po kelių metų neįmanoma būtų atsekti jų buvimo vietos“, – teigė A. Rapalis.

Paklaustas, kaip vietiniai žmonės priėmė ekspedicijos dalyvius, pašnekovas teigė, kad nesutiko nė vieno priešiškai nusiteikusio žmogaus, visi noriai padėjo, jei reikėdavo: „Vietiniai žmonės tingūs. Nei verslų kokių yra, nei ten ką nors augina, gal iš gyvulių gyvena, net nežinau iš ko. Kai tremtiniai, atsiradus galimybei, išvažiavo, ten laikas sustojo ir nejuda iki šiol. Niekas nepasikeitė, labai niūru.“

Sibire gyventi likę tautiečiai jau pamiršę gimtąją kalbą, sukūrę mišrias šeimas, bet, pasak pašnekovo, dar galima juose įžvelgti lietuvybės – stengiasi ko nors imtis, išjudinti ir kitus, reikalauja darbštumo iš vietos žmonių.

„Grįžęs į Lietuvą, važiavau namo pro kaimelius – tai nepalyginamai kitas vaizdas, nei Sibire. Žiūriu ir džiaugiuosi. Čia tokios gražios apylinkės, sodybos. Sustiprėjo ryšys su Lietuva. Supratau, kad reikia saugoti šį kraštą, būti atsakingu už jį. Gal reikėtų mažiau skųstis, tikrai turime vilties, galime padaryti, kad mūsų šalyje gyventi būtų dar geriau“, – optimizmo tautiečiams linkėjo pašnekovas.

A. Rapalis rekomenduoja jauniems žmonėms sudalyvauti bent bandomajame „Misija Sibiras“ žygyje: „Dvi dienas žygiuoji su skirtingais žmonėmis, užtenka ir šio nuotykio, kad pasisemtum patirties. Nors žygiai vyksta Lietuvoje, sukuriamos panašios sąlygos kaip Sibire – per pelkynus, miškus, brūzgynus.“

Pašnekovas atskleidė, kad ekspedicijoje jam svarbiausia buvo pasisemti patirties, kad galėtų apie tai kalbėti, skleisti žinią: „Svarbi ne tik misija, bet ir jos pristatymas. 2016 metų dalyviai misiją pristatė 300 kartų, mes irgi stengiamės neatsilikti.“

 

A. Rapalis mano, kad yra šalies patriotas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Save laiko patriotu

Pašnekovas, paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, juokiasi, kad tokio neturi: „Man laisvalaikis ir yra veikla su „Pilsots“ klubu, žygiai, tradiciniai šokiai, nuolat dalyvauju visokiose šventėse. Dar mėgstu jodinėti, bet šią veiklą apleidau.“

A. Rapalis mano, kad yra šalies patriotas, tai, anot pašnekovo, įrodo gyvenimas tėvynėje, vykdoma visuomeninė veikla.

„Laisvė – tai atsakomybės našta. Turi būti atsakingas už savo kraštą. Laisvė, aišku, savo kultūrai, kalbai, istorijai, kad gali tyrinėti ją, kokia ji bebūtų, bandyti atstatyti istorinę tiesą, aš tai darau užsiimdamas kraštotyrine veikla“, – apie tai, ką jam reiškia laisvė, samprotavo pašnekovas.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

 

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

18 kovo 23, Penktadienis 12:51
0

Vasario 12 d. Kretingalėje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis paženklintas išskirtiniu renginiu. Gyventojai bei miestelio svečiai dalyvavo iškilmingoje eisenoje bei bendruomenės atlikėjų koncerte. Tačiau svarbiausiu šventės akcentu tapo memorialinio akmens „Vardan tos Lietuvos“ atidengimo ceremonija.

 

Pašventino dvasininkai

Šventė prasidėjo nuotaikinga eisena, kurioje žygiavo trispalvės atributika pasipuošę bei geltonais, žaliais ir raudonais balionais nešini šventės dalyviai, miestelio jaunimas. Visi jie patraukė link miestelio aikštės, kur ir prasidėjo šventinio akmens atidengimo ir šventinimo iškilmės. Ceremonijoje dalyvavo ne tik vietos gyventojai, bet ir garbingi svečiai. Susirinkusiuosius sveikino Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, Tarybos narė Rasa Petrauskienė bei žemės ūkio ministro, Seimo nario Broniaus Markausko padėjėjas Raimundas Daubaris.

Atminimo akmenį pašventino du dvasininkai – vienuolis pranciškonas brolis Astijus ir Kretingalės parapijos kunigas Saulius Varanavičius.

Pasak Kretingalės seniūno Žiginto Narmonto, akmuo į miestelio centrą buvo atvežtas dar liepos mėnesį iš netoliese esančio slėnio. Pastarąjį padovanojo verslininkas Augenijus Gudžiūnas, kvietęs riedulį išsirinkti iš daugiau nei dešimties. Ž. Narmonto teigimu, labiausiai akį patraukęs akmuo išsiskyrė lygiu šonu. Ši savybė pasitarnavo raides ant akmens raižiusiam skulptoriui Igoriui Rimeikai – nereikėjo riedulio papildomai gludinti.

 

Akimirka iš atidengimo ceremonijos. Kretingalės kultūros centro nuotr.

 

Rinks pavadinimą

Praėjusiais metais Klaipėdos rajono savivaldybė kiekvienai rajono seniūnijai iš Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programos skyrė po tris tūstančius eurų. Už gautas lėšas Kretingalės seniūnija įvykdė centrinės aikštės tvarkymo darbus. Anot Ž. Narmonto, dar liko baigti keletą atnaujinimo darbų.

„Pastatėme vėliavų stiebus, atnaujinome veją, trinkelėmis išgrindėme takelius, įrengėme suoliukus bei apšvietimą. Pastatėme ir atidengėme 100-metį simbolizuojantį atminimo akmenį. Dabar tik laukiame pavasario, kada galėsime sodinti medelius“, – komentavo pašnekovas.

Be to, Kretingalės seniūnas užsiminė, kad artimiausiu metu ketinama skelbti gyventojų apklausą, kurios tikslas – išrinkti aikštei pavadinimą.

„Ketiname organizuoti pasitarimą su aktyviais bendruomenės nariais. Jo metu aptarsime, kokiu būdu skelbsime aikštės pavadinimo rinkimo apklausą. Vieni nori, kad aikštei būtų suteiktas „Šimtmečio“ pavadinimas, dar kiti – „Laisvės“, – pabrėžė seniūnas. – Dar nežinome, kokį apklausos metodą pasirinksime, tačiau savo nuomonę galės išreikšti kiekvienas gyventojas.“

Dalindamasis įspūdžiais iš šventės, Ž. Narmontas džiaugėsi puikiu renginiu: „Po atidengimo ceremonijos, iškilmės persikėlė į Kretingalės kultūros centro salę. Susirinkusiesiems nuoširdų koncertą dovanojo vietiniai jaunimo kolektyvai.“

 

Meninius pasirodymus dovanojo Kretingalės vaikų kolektyvai. Kretingalės kultūros centro nuotr.

 

Sausakimša salė

Puikiai pavykusiu renginiu džiaugėsi ir miestelio bendruomenės pirmininkas Saulius Paukštys. Pasak jo, idėja šimtmetį įamžinti atminimo akmeniu kilo miestelio bendruomenės iniciatyva.

„Kurdami tekstą ant akmens, atsižvelgėme į istorinius niuansus. Kadangi mieste netrūksta tiek katalikybę, tiek ir liuteronybę išpažįstančių gyventojų, o Kretingalė Lietuvos dalimi tapo tik 1923 metais, todėl pasirinkome iškalti žodžius, tik nurodant 2018 metus. Ant akmens iškalti žodžiai iš Tautiškos giesmės: „Vardan Tos Lietuvos Vienybė Težydi“, – sakė S. Paukštys, pridurdamas, kad žodžių variantų gyventojai siūlė ir daugiau, tačiau ne visi tiko.

Pašnekovas teigė, kad gražiai sutvarkytas miestelio skveras yra didžiulis ir svarbus įvykis Kretingalei: „Manau, kad gyventojai yra patenkinti, o vyravusią puikią nuotaiką atspindėjo viską vainikavęs gražus renginys. Kultūros centro salė buvo sausakimša, retai, kada taip nutinka.“

Šventinio renginio metu muzikinius pasirodymus dovanojo Kretingalės kultūros centro meno vadovė Violeta Lisovaitė bei jos auklėtinė Kornelija Ivanauskaitė. Taip pat scenoje dainavo, šoko bei poeziją skaitė Kretingalės pagrindinės mokyklos moksleiviai bei vaikų lopšelio-darželio auklėtiniai.

„Džiaugiamės, kad į renginį susirinko tiek daug miestelėnų. Stengėmės, kad šventės programoje netrūktų lietuvybės akcentų. Skaitovai, dainininkai, šokėjai stengėsi perteikti lietuvišką žodį bei muziką. Vyravo pakyli nuotaika. Manau, kad šventė tikrai pasisekė“, – trumpai emocijas perteikė Kultūros centro direktorė Daina Magdušauskaitė.

 

Mokiniai noriai lipdė bei klijavo Gedimino pilies kontūrus. A. Papievienės nuotr.

 

Šimtmečio proga – moksleivių kurta pilis

Švęsdami ir minėdami Lietuvos valstybės šimtmetį Kretingalės pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokiniai dalyvavo gražioje socialinėje akcijoje „Įamžink senąją lietuvišką valiutą“. Norėdami įprasminti prieš kelis metų pasikeitusius litus ir centus jie nusprendė „pastatyti“ Gedimino pilį. Prieš tris metus iš centų suklijuotas geležinis vilkas susilaukė didelio susidomėjimo. Patiems mažiausiems mokyklos mokiniams buvusi valiuta jau nieko nereiškia, tačiau vyresniesiems ji kelia daug sentimentų.

„Mokiniai noriai lipdė, klijavo nuostabios Gedimino pilies kontūrus ir pagaliau turime ją – stūksančią mokyklos bibliotekoje prie geležinio vilko. Viliamės, kad mūsų rankomis suklijuotos pilies neištiks tikrojo valstybės simbolio likimas, ji nepradės griūti“, – sakė akcijos ir idėjos iniciatorė Kretingalės pagrindinės mokyklos bibliotekininkė Aurika Papievienė.

Anot jos, smagu buvo stebėti, kaip mokiniai dirbdami diskutavo apie Gedimino pilies atsiradimą, pasakojo vieni kitiems garsiąją legendą. Daugelis iš jų gyrėsi buvę ne kartą Vilniuje ir kaip, įkopę į pilies kalną grožėjosi nuostabiomis sostinės apylinkėmis.

A. Papievienė džiaugėsi mokinių geranoriškumu ir pagarba kažkada egzistavusiai valiutai. Geležinis vilkas ir greta jo pastatyta Gedimino pilis yra reikšmingi mūsų tautos simboliai. Smagu, kad atlikti darbai bei įgyvendintos idėjos paliks istorinį pėdsaką ir ateinančioms kartoms.

 

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio iniciatyvos“

 

18 vasario 26, Pirmadienis 14:08
0

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 134 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,